Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vienas didžiausių lūšnynų: kodėl gyventojai nenori išsikraustyti ir ko ten važiuoja turistai

Kiberos lūšnynas
Eglės Digrytės nuotr. / Kiberos lūšnynas
Šaltinis: Specialiai 15min.lt iš Kenijos
0
A A

Vos už 5 kilometrų nuo Kenijos sostinės Nairobio centro driekiasi Kibera – vienas didžiausių ir skurdžiausių lūšnynų Afrikoje, o gal ir visame pasaulyje. Sąlygos ten nepavydėtinos – iš molio nudrėbti namukai be elektros, vandentiekio ir kanalizacijos, gyventojų tankumas – vienas didžiausių planetoje, tačiau vietos žmonės sugebėjo užsukti neįtikėtiną ekonomikos variklį, o Kibera virto turistų traukos objektu.

5 žmonės kvadratiniame metre

Literatūros ir kino gerbėjai Kiberą gali prisiminti iš Holivudo filmo „Ištikimasis sodininkas“, kurį režisierius Fernando Meirellesas sukūrė pagal to paties pavadinimo rašytojo Johno le Carré romaną ir kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Ralphas Fiennesas. Kiek daugiau nei 5 kv. km teritorijoje įsikūrę, įvairiuose šaltiniuose pateikiamais skaičiavimais, nuo 170 tūkst. iki 2 mln. įvairaus amžiaus, lyčių, tautybių ir tikėjimų žmonių. Tiesa, nei šie, nei kiti statistiniai duomenys nėra patikimi – daugiausia tai yra įvairių tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų spėjimai, bet ir jų pakanka šokiruoti.

Kibera yra vienas tankiausiai gyvenamų lopinėlių visoje Žemėje – viename hektare gali būti įsikūrę 2 tūkst. žmonių arba 5 žmonės viename kvadratiniame metre.

Kibera yra vienas tankiausiai gyvenamų lopinėlių visoje Žemėje – anot tinklalapio IRIN, viename hektare gali būti įsikūrę 2 tūkst. žmonių arba 5 žmonės viename kvadratiniame metre. Galima sakyti, kad 3,4 mln. gyventojų turinčiame Nairobyje slypi dar vienas miestas.

Vos mes, keli Europos žurnalistai, išlipame iš autobuso, nosį užspaudžia tvaikas – maisto, atliekų, žmonių kūnų, saulės įšildytos žemės, džiūstančių skalbinių ir kokių tik nori kitų kvapų mišinys. Aplink į visas puses padrikai vingiuoja palaikių būstų – nudrėbtų iš molio ir visokių šiukšlių mišinio, metalo lakštų, lentų – eilės. Namukai ramsto vienas kitą, o kartais auga vienas iš kito lyg grybai ant kelmo. Praeiti tarp jų ne taip lengva – jei pralįsi, teks saugotis neįminti į pažliugusios žemės lopą ar balą. Netoliese tyras vaiko balsas nepaliaujamai traukia anglišką frazę „I love you“ („Aš tave myliu“), bet greitai jį nustelbia rytietiškos ir afrikietiškos muzikos kakofonija.

Mediniai namukai dažnai neturi tikrų grindų, tik plūktą aslą. Pro nepakankamai sandarius stogus, kuriuos paprastai atstoja parūdiję geležies lakštai, varva lietaus vanduo. Vidutiniškai 13 kv. m dydžio būste įsikūrę po kelis, o dažniausia – po 10 ir daugiau žmonių.

Jie paprastai miega kartu – tiesiog ant grindų. Kai naktį nori apsiversti ant kito šono, tikriausiai visi draugiškai verčiasi kartu. Tik kas penktas namukas turi apšvietimą, bet ir tas pats neteisėtas. Vandeniu vyriausybė žmones aprūpina porą kartų per savaitę, kitu metu jį reikia pirkti iš prekeivių, išpilstytą į butelius. Kiberoje nėra tokių valstybės finansuojamų infrastruktūros sistemų, kaip kanalizacija, vandentiekis, asfaltuotos gatvės ir jų apšvietimas (tikrų gatvių su pavadinimais ten apskritai nėra), nėra policijos.

VIDEO: Kiberos lūšnynas

„Skraidantys tualetai“

„Kiberos lūšnynas primena kepsnių vakarėlį įkaitusiame tualete“, – kartą apibendrino britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistas. Kiberos teisės centro duomenimis, visame lūšnyne veikia 600 tualetų – po vieną daugiau nei tūkstančiui žmonių.

Kituose šaltiniuose teigiama, kad vienu tualetu – skyle grindyse – dalinasi iki 50 namukų. Jei artimiausią tualetą randa užimtą, kiberietis nelekia kito link, verčiau nusilengvina į plastikinį maišelį, užriša ir paleidžia į orą. Kadangi nėra atliekų surinkimo sistemos, daugelis jų tiesiog pūva gatvėse, sukeldamos nekokį kvapą. Už dušą tenka mokėti po 20 Kenijos šilingų (apie 60 centų).

Dėl menkos sanitarijos gyventojus nuolat užpuola cholera, maliarija, vidurių šiltinė, tuberkuliozė. Dėl prostitucijos dažnos lytiškai plintančios ligos.

Dėl menkos sanitarijos gyventojus nuolat užpuola cholera, maliarija, vidurių šiltinė, tuberkuliozė. Dėl prostitucijos dažnos lytiškai plintančios ligos. Statistika rodo, kad pusė panašiuose lūšnynuose įsikūrusių žmonių nešioja ŽIV arba serga AIDS.

Dar viena problema – pigūs, užtat nekokybiški narkotikai ir klijų uostymas. Valstybinių ligoninių čia irgi nėra, tik kelios, įkurtos nevyriausybinių organizacijų.

Jos įsteigė ir kelias mokyklas. Neturėdami vadovėlių, rašiklių, pieštukų ir kitų reikalingų priemonių, klasėje mokosi po 50-60 vaikų. Galimybę mokytis turi tik viena iš 12 mergaičių. Užtat dvi iš trijų priverstos prekiauti savo kūnu, kad prasimanytų maisto. Daugelis pastoja, todėl Kiberoje dažni abortai. Gyvenimo trukmė čia tesiekia 30 metų, kai Kenijoje – 50 metų, o pasaulyje – 67 metus. Pusė lūšnyno gyventojų yra vaikai iki 15 metų, nors penktadalis mažylių nesulaukia 5-ojo gimtadienio.

Daugelis kiberiečių priversti išgyventi mažiau nei už dolerį per dieną. Maždaug pusė dirba netoli esančiame pramoniniame rajone, bet dažniausiai – nekvalifikuotus darbus. Pačiame lūšnyne nėra jokios formalios darbo rinkos, taigi kita pusė turi ieškotis padienių darbų – tvarkyti namus, plauti indus, pardavinėti medžio anglį.

Neturėdami kito pasirinkimo, tik patys pasirūpinti savimi, kiberiečiai lūšnyną pavertė niekada nesustojančia ekonomikos mašina. Vargiai rasi laisvą lopinėlį žemės, kuriame žmonės neužsiimtų kokia nors ekonomine veikla. Ten galima įsigyti, atrodo, ko tik širdis geidžia ir gauti visas reikiamas paslaugas. Aplink pilna maisto ir mobiliųjų telefonų parduotuvių, vaistinių, šviežios mėsos pardavėjų, restoranų, veikia internetas. Prieš porą metų žurnalas „The Economist“ lūšnyną pavadino „galbūt versliausia vieta planetoje“, afrikietiška lyg ant mielių augančių Kinijos miestų versija.

Eglės Digrytės nuotr./Kiberos lūšnynas
Eglės Digrytės nuotr./Kiberos lūšnynas

Turistai traukia paspoksoti į skurdą

Nieko keisto, kad šis žemės lopinėlis traukia smalsuolius, geidžiančius bent akies krašteliu pamatyti sunkiai įsivaizduojamą pasaulį. Kenijoje ne viena turizmo kompanija organizuoja išvykas į Kiberą. Jos pavadinimą galima rasti net kelionių knygose.

Pačioje Kiberoje įsikūrusi olandų ir Kenijos piliečių įkurta organizacija „Kibera Tours“ kviečia pažinti daugeliui turistų nematytą šalies pusę – apsilankyti „draugiškiausiame pasaulyje lūšnyne“. Gidai – čia gimę Martinas ir Freddy – žada parodyti kasdienį gyvenimą „vilties mieste“. Saugumą turėtų užtikrinti lūšnyne žinomas apsaugininkas. Viešnagės metu turistai per 3-4 valandas apsilanko dėvėtų daiktų turguje, vaikų namuose-mokykloje, kaulinių karoliukų gamykloje, tipiškame būste ir biodujų centre. Visa tai kainuoja 2,5 tūkst. Kenijos šilingų (apie 80 litų).

Ne visiems Kiberos gyventojams mielas toks užsieniečių smalsumas. Daugelis neslepia besijaučią tarytum gyvūnai safari parke, bumba, kad toks spoksojimas esąs nežmoniškas.

Ne visiems Kiberos gyventojams mielas toks užsieniečių smalsumas. Daugelis neslepia besijaučią tarytum gyvūnai safari parke, bumba, kad toks spoksojimas esąs nežmoniškas.

Pastebėjusios fotoaparatus ar vaizdo kameras, moterys dažniausiai nusisukdavo, vyrai nekreipdavo dėmesio arba imdavo kalbinti ir tik vaikai apipuldavo bei neprašyti imdavo pozuoti. Viena moteris, pastebėjusi į prie nugaros pririštą kūdikį nukreiptus objektyvus, angliškai ėmė už tai prašyti pinigų. „Ar nupirksite jam pieno, kad taip fotografuojate?“ – popikčiai klausinėjo ji, bet draugių, su kuriomis kažką aptarinėjo, nepaliko ir nenusisuko net negavusi jokio užmokesčio.

Tačiau didelė dalis kiberiečių supranta, kad turistai atneša pinigus. Kadangi užsieniečius domina didžiulis skurdas ir kaip jame įmanoma išgyventi, gyventojai pavertė jį turistų traukos objektu.

Dėl asmens dokumentų – pro rakto skylutę

Kad ir koks skurdus gyvenimas Kiberoje, tūkstančiai jo gyventojų turi didesnių problemų. Nubiečiai, atgabenti į Keniją XIX amžiuje tapti kolonistų britų armijos kariais, dešimtmečius kovojo, kad šalyje būtų pripažinti etnine grupe. Dabar jiems reikia kovoti už pilietybę ir jos suteikiamas teises, o kartu – už lūšnyno žemę, kuri buvo suteikta jų protėviams.

Eglės Digrytės nuotr./Kiberos lūšnynas
Eglės Digrytės nuotr./Kiberos lūšnynas

„Paprašiau gimimo liudijimo savo dukrai, – pasakojo nevyriausybinės organizacijos Nubiečių teisių forumas atstovė Fatuma Abdul Rahman. – Mano prašymas buvo dukart atmestas, nors turėjau dukros tėvo dokumentus. Tuomet sustojau ir tik po kurio laiko paprašiau dar kartą. Tuomet liudijimą gavau.“

Jei neturi gimimo liudijimo, negausi asmens tapatybės kortelės, o be šių dokumentų Kenijoje esi niekas. Asmens tapatybės kortelės reikia laikant egzaminus mokykloje arba norint pervesti pinigus. Anot Fatumos, sulaukus 18 metų nubiečiui prasideda košmaras. Daugelis tiesiog nuleidžia rankas dėl biurokratinių ar teisinių kliūčių ir nustoja siekti šių dokumentų.

Anot Fatumos, sulaukus 18 metų nubiečiui prasideda košmaras. Daugelis tiesiog nuleidžia rankas dėl biurokratinių ar teisinių kliūčių ir nustoja siekti šių dokumentų.

„Jei neturi asmens tapatybės kortelės, arba kitambulisho suahili kalba, negali imtis verslo, iš esmės neegzistuoji. Tiesiog esi niekas, – tikino Kenijos nubiečių vyresniųjų tarybos pirmininkas Issa Abdulas Farajas. – Kad ją gautum, turi pralįsti pro adatos skylutę.“

Jo žodžiais, nubiečiai Kenijoje atsirado ne vakar, o gyvena jau daugiau nei šimtmetį. Paprašius dokumentų, valdžia tarybos pirmininkui pasiūlė pasikeisti akivaizdžiai arabišką vardą į kitą, labiau įprastą šioje Afrikos valstybėje. Mat jos gyventojai nenori pripažinti musulmonų nubiečių. „Tai tolygu atsisakyti savo tapatybės. Tai yra asimiliacija, kultūros genocidas!“ – piktinosi pašnekovas.

Jo senelis atkeliavo į Keniją iš Sudano kalnų. Kilę iš regiono, esančio prie Nilo šiaurės Sudane ir pietų Egipte, nubiečiai buvo atgabenti į Keniją pačioje XIX amžiaus pabaigoje, kad prisidėtų prie britų armijos. Nebegalėdama pargabenti askaris (taip arabiškai ir persiškai vadinami kariai) namo, britų vyriausybė skyrė jiems 17 kv. km žemės. Ilgainiui jų kaimas, pavadintas Kibra („miškų žeme“, nors medžių čia nebėra), išaugo į vieną didžiausių pasaulyje lūšnynų. Daugelis iš 100 tūkst. nubiečių tebegyvena ten. Anot minėtos vyresniųjų tarybos vicepirmininko Ibrahimo Sayedo, tai yra jų tėvynė, kitos nubiečiai neturi.

Kaip dauguma Kenijos etninių mažumų, nubiečiai atvyko iš svetur, bet gerokai vėliau už kitus, todėl buvo sutikti priešiškai. Be to, jie gerokai skyrėsi kalba, kultūra ir daugeliu kitų dalykų, todėl negalėjo asimiliuotis ir iki 2009 metų gyventojų surašymo buvo priskiriami „kitiems“. Tik tuomet jie buvo pripažinti 43-ia šalies etnine grupe. Dėl tokio oficialaus požiūrio nubiečiai negalėjo nei gauti pilietybės, nei naudotis piliečių teisėmis, pavyzdžiui, balsuoti, įsidarbinti, todėl gyveno skurde.

Eglės Digrytės nuotr./Issa Abdulas Farajas
Eglės Digrytės nuotr./Issa Abdulas Farajas

Lūšnyną nori paversti prabangiu rajonu

Tik dešimtadalis Kiberos žemės yra gyventojų, visa kita – vyriausybės nuosavybė. Tad čia įsikūrę žmonės laikomi skvoteriais. Kenijos nubiečių vyresniųjų taryba tvirtina, esą jiems priklauso 4,5 kv. km, tačiau valdžia sutinka jiems palikti vos 1,2 kv. km. Nubiečiai norėtų lūšnyno žemę įregistruoti kaip savo, bet tam priešinasi kitų etninių grupių atstovai.

Prie pat įvažiavimo į Kiberą stovi Prancūzijos ambasadoriaus rezidencija, taigi akivaizdu, kad šis rajonas – gana prabangus. Vyriausybė norėtų atsikratyti lūšnyno gyventojų, kad vietoj jų galėtų pristatyti biurų pastatų ir brangių būstų. Dar prieš penketą metų buvo pradėta įgyvendinti iškeldinimo schemą – 1,5 tūkst. žmonių vieną rytą buvo išvežti sunkvežimiais ir įkurdinti 300 naujų butų, už kurių nuomą buvo paprašyti mokėti po 10 dolerių per mėnesį. Tačiau lūšnynas tebestovi, kaip stovėjęs.

Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje