Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įstrigę Kaukaze: Tomas ir keli šimtai Gruzijos kalnuose pasiklydusių mokytojų

Savanoriai iš įvairių šalių. Tik atvykę visi entuziastingi...
N.Singer nuotr. / Savanoriai iš įvairių šalių. Tik atvykę visi entuziastingi...
Šaltinis: 15min
0
A A

Pirmus vakarus Tbilisio baruose, roko „gabalus“ dainuojant balsingoms gruzinėms leidžiame kartu su dar vienu bičiuliu Tomu. Pabaigęs žurnalistikos studijas Vilniuje jis pasinaudojo Gruzijos vyriausybės programa, pagal kurią atkeliavo į Kaukazą mokyti vaikus anglų kalbos. Jis toks ne vienas... Iš paskos vaikšto pulkai amerikiečių, britų ir kitokio „savęs ieškančio“ arba jau „pametusio“ jaunimo. Pigus alus, prirūkyti barai, stačiokiškai natūralios padavėjos ir „Pink Floyd'ų“ žymioji „Siena“ grojanti fone. Bandydamas perrėkti „We don't need no education...“ Tomas pasakoja savo nuotykius...

Perduodam žodį jam:

Jei Gruzijoje už Tbilisio ar Batumio ribų sutiksite nuolat čia gyvenantį užsienietį, galiu lažintis dėl trijų dalykų. Pirmiausia, tokį individą bus lengva atpažinti, jei ne iš fizinių bruožų, tai iš laisvesnės, „pulk-ginkis“ gyvenimui nepritaikytos laikysenos ar nepavargusių akių. Antra, jis bus pasimetęs: tokia jau šalis, kad čia gyvenantys užsieniečiai atrodo labiau pasimetę, nei turistai. Ir trečia, šūktelkit tokiam vargšeliui pavymui „mas!“ Taip gruzinų vaikai šaukia mokytojus. Statau 1 prieš 10, kad užsienietis atsisuks.

N.Singer nuotr./Mararutkėje
N.Singer nuotr./Maršrutkėje

„Mokyk ir mokykis su Gruzija“ (Teach and Learn with Georgia, TLG) programos savanorių, asmeniniais paskaičiavimais, šiuo metu Gruzijoje turėtų būti apie tris-keturis šimtus. Ši programa – viena įdomesnių švietimo reformos Gruzijoje dalių. Jos oficialus tikslas – užverbuoti kuo daugiau anglakalbių, kurie padėtų vietiniams mokytojams gruziniukus kuo greičiau ir kokybiškiau paversti vakariečiais. Kad vakarietis nebūtinai turi mokėti angliškai ir kad mokantis angliškai nebūtinai yra vakarietis, čia nėra taip svarbu. Prieš septynerius metus šalis pasuko 180˚ į kapitalizmą, ir karas ar maras, bet išmokti naujųjų šeimininkų kalbą turės visi.

Kad nepavargusių akių mokytojai Gruzijoje reikalingi, neginčytina. Vietinių mokytojų kvalifikacija ir motyvacija, ypač kaimo vietovėse, labai abejotina. Mokymo metodai taip pat ne ką skiriasi nuo „tarybinių“: 

1) vaikai yra iš prigimties protingi arba ne, todėl frazė „tas tai niekad neišmoks“ yra priimtina

2) mokytojo reikia bijoti

3) tempti vaikus, statyti juos į kampą, užvažiuoti per sprandą ar sukti ausį – ne problema.

Žodžiu, tikras „rojus“ tiems, kurie bumba dėl „pernelyg švelnios švietimos sistemos, kur mokiniai gatavi ant sprando užlipti“. O ir kur nebus, kai atlyginimai svyruoja tarp 100 ir 200 larių (~150-300 litų), šildymo sistema mokyklose susideda iš krosnelių (viena klasė – viena krosnelė), ne visur yra elektros ar langų (!) ir taip be galo. Todėl, jei paklausite mano asmeninės nuomonės, aš labiau linkęs ne skųstis „senamadiškais“ mokytojais, o stebėtis, kaip kas nors iš viso sutinka už kapeikas šį sunkų darbą dirbti, ir kaip tarp jų atsiranda entuziastų.

N.Singer nuotr./Priea iavykstant į naujus namus
N.Singer nuotr./Prieš išvykstant į naujus namus

Ir štai mes čia, naujieji mascavlebelebi, steriliame Tbilisio viešbutyje. Mes jau paaukojome kraujo ir šlapimo narkotikų ir LPL tyrimams. Mums pažadėtos 500 larių algos ir šeimos, kurios už 100 larių per mėnesį pasirūpins stogu virš galvos, maistu ir žmogiška šiluma. Mes – 32-oji Grupė, 37 užsieniečiai, daugiausiai amerikiečiai, saujelė britų, kanadiečių, trys pietų afrikiečiai ir vienas lietuvis. Normalių nedaug: 70 proc. tikrai galėtų parašyti po knygą. Ką, beje, vienas pietų afrikietis ir padarė (Keorapetse Chakela „Live. Laugh. Love.“). Kas tarnavo NAVY, kieno tėvas buvo diplomatas, kas moka vengriškai, kas atsisako pasakyti gimtąją valstiją, kam šiaip papildomi varžteliai nepakenktų. Antra vertus, jei jau asmuo nusprendė viską mesti ir išvažiuoti į Gruziją – tai jau šį bei tą sako.

N.Singer nuotr./KC ir Marishka ia Pietų Afrikos
N.Singer nuotr./KC ir Marishka iš Pietų Afrikos

Nuo pat pirmosios dienos mus aiškiai perspėjo: miestų galime nesitikėti. Bemaž visi keliausime į miestelius ir kaimelius. Taip ir nutiko: Tbilisyje ir Batumyje paliko po laimingą smulkutę amerikietę, Kutaisyje – dar dvi, ir viskas. Regiono atokumas ir kalnuotumas tiesiogiai proporcingas savanorio patirčiai, fiziniam sudėjimui bei psichiniam stabilumui. Natūralu: provincijai reikia daugiausiai pagalbos. Be to, miestuose brangesnis pragyvenimas, ir tik turtingi arba bepročiai apsiimtų už 100 larių maitinti užsienietį, tuo labiau vyriškos lyties. Labiausiai čia pasisekė Didžiajam Andy, stambiam britui, su kurio pagalba Lietuvos regbio rinktinė tikrai iškoptų į aukštesnį divizioną. Dabar jis gyvena kažkur niekur ant kalno ir kaifuoja kapodamas vištoms galvas bei litrais plempdamas naminį vyną. Man teko vidutiniškas variantas: pakankamai atokus kalnakasių-bedarbių miestukas Tkibulis. Apskritai išsibarstėme kur tik papuola.

B.Tilmantaitės nuotr./Tkibulis. Miestelis, kuriame anglų kalbos vaikus moko Tomas
B.Tilmantaitės nuotr./Tkibulis. Miestelis, kuriame anglų kalbos vaikus moko Tomas

„Orientaciniais“ vadinami mokymai – atskira tema. Programą finansuoja Švietimo ministerija, todėl mes visi – po padidinamuoju stiklu. Niekas nenori, kad tūkstančiai larių būtų skirti išpindėjusiems vakariečiams linksminti. Tad mokymų standartu parinktas mažiausias bendras vardiklis. Tas vardiklis – įsivaizduojami grynakraujai amerikiečiai Džonas ar Džeinė, kurie ne tik kad niekuomet nebuvo kirtę JAV sienos, bet ir vargu ar buvo iškišę nosį už gimtosios Alabamos. Tarp naudingų dalių, tokių kaip ultragreitas gruzinų kalbos pradmenų kursas yra ir metodologija, prikaišiota penktokiškų „Kultūrinių skirtumų“. Mokoma tokių esminių dalykų: kaip įsėsti į maršrutką; kaip neįgriūti į kanalizacijos šulinį; kad ne kiekviename kaimelyje yra bankomatas; kaip išvengti stereotipų ir čigonų; kaip (ne)susituokti. JAV ambasada saviškiams surengė papildomą paskaitą: kaip nebūti išprievartautam.

Būsimi mokytojai, bent jau tie, kurie yra buvę už Alabamos ribų, į mokymus reaguoja žiovuliu. „Atsiprašau, ar galėčiau kai kurias „pamokas“ praleisti?“ – nesusilaikiau nepaklausęs aš. Man atsakė, kad ne. Dar mūsų prašė nevartoti alkoholio, bet po ilgos ir nuobodžios dienos 37 jauni žmonės... Na, patys suprantate. Mokymams baigiantis, pasirašomi kontraktai pusmečiui ar metams. Į kontraktus įtraukti visi privalomi Dievo įsakymai: su žiniasklaida be leidimo nebendrauti (specialiai paklausiau: lietuviams galiu pasakotis pakankamai atvirai), vietinių tradicijų neįžeisti, ilgiau kaip dvi savaites nesirgti, jei užsimanysi nutraukti sutartį – už lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal susimokėsi pats. Kitą rytą mūsų pagiringus kūnus susirinko naujieji „tėvai“ ir visiems prasidėjo naujas gyvenimo etapas.

N.Singer nuotr./T.Marcinkevičius pusę metų gyvens ir mokys Gruzijoje
N.Singer nuotr./T.Marcinkevičius pusę metų gyvens ir mokys Gruzijoje

Dalyvavimas TLG sukelia dvejopų minčių. Ypač jei nesi tas amerikietis, kurio gyvenimo filosofija neperžengia „man moka pinigus, aš darau darbą“. Gruzijos šuolis į Amerikos glėbį, tegul ir sąlygotas išorinių priežasčių, vis dėlto yra beatodairiškas. Globalizacija, anglų kalba ir amerikietiška kultūra, kai į jas žiūrima didelėmis naiviomis vaiko akimis, yra ne mažiau pavojingos, nei tarybinis mentalitetas. Man pačiam tai kartu ir vienas didžiausių gyvenimo nuotykių, ir šioks toks grįžimas atgal. Atgal į tradicinę visuomenę, kurioje seksas reiškia santuoką, kur už asmeninę erdvę ir laisves vis dar reikia stipriai kovoti, kur vėl reikia būti kaimelio keistuoliu, kur maži dalykai sunkiai pasiekiami. Norite ginčytis, kad Lietuvoje irgi taip – atvažiuokit, aprodysiu ir papasakosiu, kiek mes pažengėme. Nuo kalno namai geriau matyti.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje