Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 23d. 10:32

„Egzotiškos patirtys“: Peru – inkų palikimas, keisti draudimai Maču Pikču ir jūrų kiaulytės pietums

Peru
Jurgos Kasperavičiūtės asmeninio albumo nuotr. / Peru

Kelionių mylėtojų žemėlapiuose Peru pastaruoju metu tampa vis dažniau trokštama atostogų kryptis. Lotynų Amerikos gamtos perlas, civilizacijos lopšys, istorijos ir kultūros lobynas – sakoma, kad šioje šalyje kur pirštu bedurtum, visur pataikysi į paveldą.

Tą patvirtina ir kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovė Jurga Kasperavičiūtė. Peru ji atrado prieš aštuonerius metus, kuomet šalyje apsilankė kaip turistė. Tačiau dar nespėjusi išvykti iš šalies jau žinojo – čia būtinai sugrįš dar ir dar kartą, Jurgos pažintis su Peru tuomet tik prasidėjo.

Dabar Jurga į egzotišką Pietų Amerikos kraštą vykta po kelis kartus per metus, vien Maču Pikču ji lankėsi 20 kartų! Išmaišiusi populiariausius maršrutus Peru ir atradusi čia mažiau išmindžiotas turistų vietas, Jurga savo patirtimi dalijasi su „Travel Planet“ keliautojais – su šalies įdomybėmis supažindina lietuvių grupes.

„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru

15min pristato naują projektą „Egzotiškos patirtys“, kuriame „Travel Planet“ kelionių vadovai dalinsis pasakojimais apie egzotiškus, spalvingus, patrauklius, neretai ir tolimus, tačiau be galo įdomius pasaulio kraštus. Ką pamatyti, ką patirti, ką aplankyti, paragauti, ko nepraleisti?

Pirmame „Egzotiškos patirtys“ pasakojime – spalvingoji Peru ir vertingi Jurgos patarimai planuojantiems kelionę.

Kodėl Peru tampa vis labiau trokštama keliautojų kryptis? Kaip manote, kuo ši šalis taip traukia turistus?

– Apie Peru sakoma, kad šioje šalyje kur bebestum pirštu – visur paveldas: jei bandytum kastis, tai turbūt rastum naują tautą, naują kultūrą, istoriją. Šioje šalyje susikūrė viena įspūdingiausių imperijų, čia gimė inkų tauta, sukonstravusi daugybę įspūdingų statinių, sukūrusi išskirtinių keramikos, tekstilės gaminių.

Peru išlaikė labai daug kultūros, todėl tiems, kas domisi istorija, čia – tikras lobynas. Per dvi savaites kelionės čia neįmanoma pamatyti net trečdalio to, ką vertėtų, todėl čia norisi dar ir dar kartą sugrįžti.

Aš pati, nors ir buvusi jau daug kartų, kaskart apsilankiusi atrandu ką nors naujo. Esu žygiuodama ir kitus užleistus griuvėsius aptikusi, šiaip išskirtinių vietų, o dar kiek visko įdomaus šiaurinėje dalyje yra!

„Travel Planet“ nuotr./Žolių tiltelis, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Žolių tiltelis, Peru

Kada geriausia vykti į Peru?

– Galėčiau pasakyti, kada geriausia nevykti – nuo gruodžio iki vasario mėnesio nerekomenduojama, tuomet ten lietaus sezonas. Aišku, tai nereiškia, kad negalima tuo metu lankyti šalies, bet įspūdžių bus mažiau, kai dangų niauks lietaus debesys.

Tiesa, džiunglių regionuose, tarp jų – ir Maču Pikču, lyti gali bet kada, nors nuo kovo vidurio iki lapkričio vidurio čia giedriau, pagrindiniai lietaus mėnesiai – sausis ir vasaris. Kita vertus, orų labai nesupaisysi, mūsų vasara pas juos žiema, ir kai mes šiemet kaitome, jie – labai šalo, sakė taip šalta seniai bebuvo.

„Travel Planet“ nuotr./Peru
„Travel Planet“ nuotr./Peru
„Travel Planet“ nuotr./Valstietis, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Valstietis, Peru

Maču Pikču buvote jau 20 kartų, turbūt šį civilizacijos stebuklą esate apžiūrėjusi iš visų įmanomų pusių. Papasakokite plačiau, kaip šiandien atrodo šis unikalus inkų miestas? Ko dažnai nežinome apie jį?

– Maču Pikču – vienareikšmiškai svarbiausias akcentas, dėl kurio žmonės važiuoja į Peru, šalyje tai objektas numeris vienas.

Pirmą kartą į Maču Pikču kaip turistė nuvykau 2011 metais, miestas man paliko įspūdį ir jau tuomet supratau – noriu ten sugrįžti dar kartą. Ten yra kažkokios paslapties – juk miestas ilgą laiką buvo apleistas ir tik prieš 100 metų atrastas.

Šiandien miesto griuvėsiai labai saugomi ir jie vis dar autentiški – čia nerasite jokių prekeivių, jokių suvenyrų parduotuvių, jokių kavinių ir net tualetų. Miestas paliktas toks, koks buvo, išskyrus tai, kad čia atsirado įvairios teritoriją žyminčios tvorelės, bet kur nebegalima vaikščioti.

„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru

Yra ten ir keistų taisyklių. Pavyzdžiui, sykį sėdėjau nuošalesnėje vietoje nusiavusi batus, gėriau argentinietišką matę ir tiesiog mėgavausi vaizdu. Atėjęs prižiūrėtojas liepė apsiauti batus. Klausiau, kodėl? Juk net ne basa buvau, aplink žmonių nėra, niekam netrukdžiau, o jis man – apsiauk batus, ir viskas. Su jais negali pyktis, jei pasako – griežtai ir nėra jokios diskusijos, nors net nepaaiškino, kodėl.

Mačiau atvejį, kai viena mergina apsilankiusi čia vestuvine, didelį dekoltė turinčia suknele, buvo paprašyta apsirengti megztuką, prižiūrėtojas neleido taip apsirengusiai vaikščioti po miestą – čia jokios nuogybės netoleruotinos.

Taip pat pagal neseniai pakeistas taisykles, čia nebegalima fotografuotis su kitų šalių vėliavomis.

„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru

Pasiekti 2350 metrų aukštyje esantį Maču Pikču ne taip paprasta. Ką verta žinoti planuojant kelionę?

– Į Maču Pikču galima patekti trimis būdais. Vienas jų – senasis inkų kelias, kuris veda iki Saulės vartų – nuo jų miestas matyti iš viršaus. Šiandien šis kelias dar vadinamas Inka Trail žygio trasa, tačiau norint eiti jį, reikia specialiai registruotis, jo srautai labai ribojami, per dieną gali eiti daugiausia 500 žmonių, o vasario mėnesį kelias būna išvis uždarytas tvarkymui.

Keliaujantys šia trasa iki Maču Pikču žygiuoja keturias dienas, jiems su savimi reikia neštis visus daiktus, nors yra ir nešikų, vadinamųjų porterių, kurie neš maistą, palapines. Tai žygis su vietinių gidų priežiūra, vienoje grupėje keliauja apie 15 žmonių. Nakvynės vietose pastatomos palapinės, viena jų būna skirta virtuvei, bendrai valgyklai, kitose žmonės miega.

Tai labai įdomus maršrutas, tačiau jis nemažai kainuoja, o ir tam reikia papildomų dienų, todėl tie, kurie nori keliauti labiau civilizuotai, dažniausiai renkasi kelią traukiniu iki miestelio, nuo kurio reikia vykti autobusu.

Yra ir trečias būdas, kuprinėtojų – tokiu atveju tenka ilgai važiuoti autobusiuku, o vėliau iki Maču Pikču kaimo eiti 15 kilometrų pėsčiomis traukinių bėgiais.

Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą, todėl kiekvienas gali rasti priimtiniausią būdą pagal savo piniginę, laiką. Mes su turistais keliaujame traukiniu ir vėliau – autobusu, visas jėgas skiriame pasivaikščiojimui po patį miestą. Jis nemažas, norisi geriau jį pažinti, o apsilankymo laikas – ribotas, su bilietu čia gali būti 3 valandas.

„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru

O tų 3 valandų juk taip maža...

– Mažoka, išties. Dėl to savo grupėms esame padarę du praėjimus: pirmas 3 valandas skiriame pažinčiai su gidu, kad keliautojai galėtų susipažinti su miestu, pamatyti jį, pasivaikščioti, o tuomet čia sugrįžtame kitos dienos rytą. Maču Pikču yra du kalnai, į kuriuos galima užlipti, nuo jų atsiveria panorama. Per tas 3 valandas galima nueiti iki Saulės vartų arba tiesiog pasivaikščioti po miestą.

Juokaudama sakau, kad šiame mieste turiu ir savo slaptą vietelę. Ji, žinoma, nėra slapta, tačiau reikia žinoti, kaip iki jos nueiti – iš ten atsiveria labai gražus vaizdas į miestą, yra patogus akmuo, į kurį galima prisėdus atsiremti. Ten nedaug žmonių užklysta, kadangi vieta – pakankamai nuošali, ten nuvedu savo keliautojus.

Vaizdai Maču Pikču labai dažnai keičiasi, debesys tai užplaukia, tai nuplaukia, būna, kad rūkas užsitraukia, vėl dingsta, todėl tas miesto paveiksliukas akyse yra labai gyvas.

„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Maču Pikču, Peru

Maču Pikču neabejotinai garsiausia vieta Peru, tačiau šalyje yra ir daugiau dėmesio vertų vietų. Ką dar būtina pamatyti keliaujant po šį kraštą?

– Keliautojai apie kitus objektus žino nelabai daug, dauguma yra mažai girdėję apie Naskos linijas, kas tai ir kodėl jos buvo padarytos, dėl to pamatę savo akimis daugelis būna maloniai nustebę. Jos nėra tokios didelės, kaip neretai įsivaizduojama, tačiau stebina tai, kad jos per tiek metų sugebėjo išlikti (Naskos piešiniai Naskos dykumoje buvo sukurti 200–600 m. pr. Kr., – red.), kad vis dar yra matomos.

„Travel Planet“ nuotr./Nasca, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Nasca, Peru

Maloniai stebina ir Titikakos ežeras, esantis 3800 metrų virš jūros lygio aukštyje, jį 2009 metais perplaukė Vidmantas Urbonas, ir Kolkos kanjonas, kuris palyginti mažai kam žinomas. Nors apie Peru daugelio keliautojų žinios paviršutiniškos, todėl aplankant visas šias vietas įvyksta daug smagių atradimų.

Šalyje yra statinių, kurie pastatyti iš akmenų luitų, sveriančių po 70–90 tonų. Visi jie apšlifuoti taip, kad vienas su kitu liečiasi lyg dėlionės detalės, tarp kurių, rodos, net popieriaus lapas netilptų. Tauta, kuri tai statė prieš 600 metų, neturėjo geležies, rato neturėjo ir naudojo tik pačių pasidarytus instrumentus. Kol jie šlifavo gigantiškus akmenis, rentė juos vieną ant kito, mes Lietuvoje iš gražiausių plytų statėme Šv.Onos bažnyčią. Pamatyti vaizdai ten žmones stebina.

Peru žavi ir 3 kilometrų aukštyje esančios druskų terasos ir iš kalnų ištekantis sūrus upelis. Šaltinis turi 40 proc. druskingumo, tačiau kaip jis tampa toks druskingas, šiandien niekas vis dar neturi tikslaus atsakymo. Inkai sugalvojom kad upelį galima suvaldyti ir padarė terasas, kuriose renkamas tekantis vanduo – jis išgarinamas ir gaunama druska.

„Travel Planet“ nuotr./Salineras de Maras, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Salineras de Maras, Peru

Terasų vaizdas labai gražus pažiūrėti, o iš čia gaunama druska šiandien keliauja į geriausius šalies ir pasaulio restoranus – tai išskirtinis peruiečių produktas. Tiesa, anksčiau po terasas būdavo galima pasivaikščioti, tačiau dėl smarkiai išaugusių turistų srautų dabar visa tai galima pamatyti iš šono.

Daugelis dalykų metams bėgant keičiasi, šalyje daugėja turistų, todėl daugėja ir įvairių apribojimų.

– Didelė šalies dalis yra aukštikalnėse, įdomiausi objektai – kalnuose. Kokį aukštį kelionėse įprastai pasiekiate, kaip pavyksta įveikti aukščio ligos simptomus?

– Kalnai keliaujant po Peru – neišvengiami. Jei norite pamatyti svarbiausius šalies objektus ir jų grožį – būtina kilti į kalnus. Kaip jiems pasiruošti, taisyklės nėra – kiekvienas iš mūsų aukštį jaučiame skirtingai, fiziškai tam pasiruošti nelabai ir galima.

Žinoma, lengviau bus tiems, kurie gyvena aktyviai, tačiau kiekvienas prie deguonies trūkumo prisitaiko skirtingai. Svarbiausia – klausyti, ką sako vietiniai gidai, stengtis vaikščioti lėtai, gerti daug vandens ir nusiteikti, bet aklimatizacijai prireiks bent kelių dienų.

„Travel Planet“ nuotr./Humantay ežeras, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Humantay ežeras, Peru

Aukščiausia vieta, kurią pasiekiame – 4900 metrų, tačiau čia tik sustojimas, aukščiausia nakvynė 3810 metų aukštyje. Kai kalnuose pradžioje pakylame į 3600 metrų aukštį, vėliau žemiau 3000 nenusileidžiame. Todėl svarbu, kad pirmos kelios dienos būtų skirtos apsiprasti su aukščiu. Dėl šios priežasties ir maršrutą esame sudėlioję taip, kad Maču Pikču būtų kelionės pabaigoje, kai jau esame gerai aklimatizavęsi ir nereiktų kankintis.

„Travel Planet“ nuotr./Huarasas, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Huarasas, Peru

– O kaip apibūdintumėte sostinę Limą? Ar šis didmiestis vertas kelių dienų viešnagės, ar vis dėl to vertėtų aplenkti?

– Tai didelis, šiuolaikiškas ir modernus miestas. Peru turi daugiau nei 30 milijonų gyventojų, iš kurių daugiau nei 10 milijonų gyvena sostinėje Limoje.

Aplenkti Limos nereikia, nors ilgiau čia užsibūti irgi nerekomenduočiau. Nebent... esate didelis gastronominių kelionių mėgėjas ir dievinate gerą maistą. Peru jau septynerius metus iš eilės laimi geriausios kulinarinės krypties titulą, šalies virtuvė laikoma viena geriausių pasaulyje, ypač kalbant apie vadinamąją fushion virtuvę, kuri jungia daug pačių įvairiausių skonių.

Limoje tikrai rasite geriausius pasaulio restoranus, daugiausia apdovanojimų pelniusius šefus – ilgą laiką Lima buvo ne kartą minima geriausių pasaulio restoranų 50-uke. Todėl jei norisi kulinarinių patirčių, šiame mieste tikrai neteks nuobodžiauti.

„Travel Planet“ nuotr./Peru gyventojai kepa bulves ir mėsą
„Travel Planet“ nuotr./Peru gyventojai kepa bulves ir mėsą

– Kalbant apie maistą – kaip atrodo tradicinė Peru virtuvė? Ar vietinių gyventojų mėgstami patiekalai priimtini lietuvių skrandžiams?

– Tikrai priimtini. Gal vienas patiekalas mums kiek neįprastas, o juo jie be galo didžiuojasi, tai sevičė (ceviche, – isp.) – žalia žuvis, marinuota laimų sultyse. Ją peruiečiai patiekia su labai aštriais, achi (aji, – isp.) pipiriukais. Sevičė nebūtinai turi būti žuvis, tai gali būti jūros gėrybės, nors vietos gyventojai dažniausiai valgo žuvį.

Tiesa, dažniausiai pietums, vakarienei šio patiekalo vietiniai dažniausiai nesirenka tai pagrįsdami tuo, kad žalią produktą skrandis virškina sunkiau ir jo prieš naktį nereiktų prisikirsti. Sevičė yra kasdienis peruiečių patiekalas, ypač paplitęs pakrantėje. Ir kuo toliau nuo vandenyno, kuo aukščiau į kalnus, tuo sevičės mažiau.

Tuomet racionas jau keičiasi. Pavyzdžiui, Arekipa laikoma viena iš kulinarijos sostinių. Čia tradicinis patiekalas – aštrokas, mėsa įdarytas pipiras rocoto. Arekipoje atsiranda ir alpakų mėsos patiekalų – alpakų mėsa visiškai neturi cholesterolio ir laikoma labai sveika, vietiniai iš jos ruošia troškinius, kepsnius, daro iešmelius.

Čia galima rasti ir keptų jūrų kiaulyčių, nors šis patiekalas dar populiaresnis kylant aukščiau, Kusko regione. Jūrų kiaulytė anksčiau buvo varguomenės patiekalas, tačiau dabar jos čia – kaip cepelinai Lietuvoje: laikomos tradiciniu patiekalu, nors vietiniai valgo ne kasdien, labiau progomis.

„Travel Planet“ nuotr./Jūros kiaulytė – įprastas patiekalas Peru
„Travel Planet“ nuotr./Jūros kiaulytė – įprastas patiekalas Peru

– Ką netikėto, įdomaus ir išskirtinio teko paragauti, ko nepraleisti pro akis rekomenduotumėte kitiems?

– Yra toks įdomus fermentuotas, maždaug 1–1,5 laipsnio alkoholio turintis kukurūzų gėrimas čiča (chicha de jora, – isp.). Jo greičiausiai nenusipirksite jokiame restorane, tai žmonių gaminamas produktas, pardavinėjamas kalnuose. Tačiau norint jo rasti, reikia žinoti apie tam tikrus ženklus.

Apie tai, kad tam tikroje vietoje galima nusipirkti čičos, šeimininkai praneša prie namų ant ilgo pagalio pakabindami ką nors raudono: vėliavėlę, skudurą, maišelį – tai ženklas, kad čia yra čičos.

Jei ant pagalio plevėsuoja kitos spalvos vėliavos – tai ženklas, kad čia galbūt yra parduotuvė, kad čia galima užsukti pavalgyti, tačiau čičos nėra, apie ją informuoja išskirtinai raudona spalva.

„Travel Planet“ nuotr./Vietinės Peru gyventojos ir kukurūzai
„Travel Planet“ nuotr./Vietinės Peru gyventojos ir kukurūzai

– O kaip apibūdintumėte žmones šioje šalyje? Kuo išsiskiria vietiniai Peru gyventojai?

– Pirmiausia, kaip ir daugelyje šalių, reiktų atskirti tuos, kurie gyvena pakrantėse ir didmiesčiuose, ir tuos, kurie kalnuose, kaimeliuose. Didmiesčiai čia – megapoliai, žmonės juose pasaulietiški, tačiau jai kalbėtume apie kečųjų tautą – inkų palikuonis, tai jie vis dar yra indėniškos išvaizdos, kalba savo kalba, yra uždaresni, gana kuklūs ir net tokie sarmatlyvi.

Prieiti prie jų, užmegzti ryšį yra gana sudėtinga. Pirmiausia – dėl kalbos, tačiau apskritai juos reikia prisijaukinti. Kai šiek tiek pavyksta su jais pabendrauti, įgauti jų pasitikėjimą, tuomet šie žmonės tampa šilti, atsiveria, priima tave. Ir nors greičiausiai pakvies į svečius, pavaišins, parodys ką įdomaus, ryšio palaikyti vis tik nėra linkę, didelio entuziazmo bendrauti patys nerodys.

„Travel Planet“ nuotr./Šalia Titikakos, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Šalia Titikakos, Peru

Peru – šalis, stebinanti savo įspūdinga gamta, joje yra ir pakrantė, ir džiunglės, ir dykumos, ir kalnai. Koks vietinių santykis su gamta?

– Peruiečiai visuomet turėjo labai gražų ryšį su gamta, joje statėsi namus, terasas, čia gyveno Gamta jiems buvo ir yra dievybė. Ir nors šalis yra krikščioniška, joje yra sinkretizmas, gyventojai garbina ir pagoniškus dievus – Saulę, Mėnulį, Lietų, įvairius gamtos reiškinius. Net žaibas jiems yra svarbus, nes žaibai atneša lietų, o lietus sudrėkina žemę, žemė duoda derlių, derlius – galimybę išgyventi, – visa tai šioje tautoje gana stipriai įsišakniję. Tačiau tuo pačiu bažnyčia čia – kartu su Kristumi.

Sakoma, kad Peru turi 60 proc. viso pasaulio mikroklimato – įsivaizduokite, kokia skirtinga gamta skirtingose šalies teritorijose! Čia tikrai galima rasti viską.

„Travel Planet“ nuotr./Su vietiniais kaimo žmonėmis, Peru
„Travel Planet“ nuotr./Su vietiniais kaimo žmonėmis, Peru

– Ką svarbu žinoti prieš ruošiantis kelionei į Peru? Kokias klaidas neretai daro turistai, ką patartumėte?

– Mano keliautojų grupė neseniai gavo labai gerą pamoką. Lankėmės tokioje vietos šventėje, kurioje nebuvo daug turistų, tik mes. Vietiniai nusprendė mus pavaišinti alumi, priėjo prie mūsų siūlydami, o keliautojai – atsisakė. Sakau jiems – jūs negalite taip daryti, jei vietiniai vaišina, tai yra jų dovana, o ją reikia priimti.

Buvo nesmagi situacija, tačiau ji parodo vietinių gyventojų požiūrį – mes esame svečiai jų šalyje ir jei jie vaišina, vadinasi, tai jiems svarbu, svarbu tas dovanas priimti ir jokiu būdu neatsisakyti. Taigi lietuvišką kuklumą vykstant į šią šalį reiktų palikti namuose, o vietiniai Peru gyventojai pasistengs priimti šiltai ir, svarbiausia, labai nuoširdžiai.

Išsamesnį „Travel Planet“ kelionių vadovės Jurgos Kasperavičiūtės pasakojimą apie Peru klausykite 15min platformoje „Klausyk“ rugsėjo 30 dieną.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje