Supratusi, kad dauguma lietuvių labai mažai žino apie Bavariją, šiemet ji kartu su Vokietijoje gyvenančia bičiule Dana Loher išleido knygą „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“.
Bavarija garsėja nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudviko II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu. Todėl po jį keliauti įdomu tiek mėgstantiems aktyvias keliones, tiek pasyvesnes.
Į savo knygą autorės sudėjo dešimties metų kelionių po Bavariją įspūdžius apie bavarų kultūrą, tradicijas, gyvenimo būdą. Joje taip pat galima rasti ir įdomių bavariškų patiekalų receptų.
Apie tai, kuo Bavarija sužavėjo vienos iš autorių – A.Kaminskienės šeimą, paklausėme jos pačios.
– Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie Bavariją?
– Lietuvoje labai trūksta kelionių literatūros. Daug rašoma apie tolimus kraštus, tarkime, Pietų Amerikos, Azijos šalis. Žinoma, jos įdomios, turi puikią virtuvę, papročius. Tačiau daliai žmonių galbūt niekada per gyvenimą nepavyks ten nuvažiuoti – jiems per brangu, per toli, sudėtinga. O tos šalys, kurios yra šalia, lieka neaprašytos ir net nežinomos. Pavyzdžiui, aš manau, dalis žmonių, paklausti, ar žino, kur yra Bavarija, neatsakytų. Dėl to norėjosi supažindinti žmones su šiuo kraštu.
– Kuo keliautojams ir turistams patraukli Bavarija?
– Pirmiausia tai nepaprastai žavingas kraštas. Be to, mums labai paprastai pasiekiamas. Į Bavariją lengva nuvažiuoti automobiliu, autobusu, nuskristi lėktuvu – iš esmės bet kokiu transportu patogu nusigauti.
Mano šeima joje lankosi daug metų. Ten gyvena knygos bendraautorė – mano draugė, pas kurią lankomės kasmet. Todėl Bavariją pažįstame pakankamai gerai. Ji patogi ir trumpoms – kelių dienų kelionėms, ir ilgesnėms atostogoms. Jei turime daugiau laiko, mes paprastai važiuojame į kurį nors Bavarijos regioną ir ten pabūname.
Mano vyras geriausiai apibūdina, kodėl mes tiek metų važiuojame į Bavariją: „Gražu, skanu, pigu.“ Ko jie neturi, tai tik jūros. Ežerų – be galo daug. Be to, yra kalnai, lygumos, kriokliai, tarpekliai.
Žiemą į Bavariją verta važiuoti žiemos sporto mėgėjams – ten yra daug slidinėjimo trasų. Vasarą ši šalis ideali pėsčiųjų kelionėms į kalnus. Tingintys gali užsikelti keltuvais. Žinoma, kai kur jų nėra. Bet verta ir pasportuoti. Kaip atpildas laukia kalnų trobelė. Tu užlipi ten, atsisėdi – atsigeri, užkandi, pailsi. O tada jau nusileidi.
– Ar Bavarija patogi keliaujantiems savarankiškai? O gal protingiau šį kraštą pažinti su gidu, jį jau išmaišiusiais draugais?
– O kam tas gidas ir grupė? (juokiasi – aut. past.) Savarankiškiems keliautojams kraštas puikiausiai pritaikytas. Galų gale yra internetas, kuriame galima pasigooglinti ir viską surasti. Tos trobelės netgi savo puslapius turi. Taip pat ir pats Bavarijos kraštas, netgi atskiri regionai turi puslapius.
– Ar keliaujant po Bavariją būtina mokėti vokiškai?
– Žinoma, geriau kalbą mokėti. Bet aš nemoku vokiečių kalbos. Aišku, per tiek metų šiek tiek pramokome – mokame keletą frazių, bet tik tiek. Su anglų kalba gali keliauti. Bet ji nėra panacėja, todėl mažuose miesteliuose gali būti sudėtinga susikalbėti. Tačiau žmonės ten labai geranoriški: net jeigu nesupras tiksliai, ko klausiate, tik įtars, jums vokiškai aiškins – atsineš žemėlapį, rodys ir aiškins, kaip kur nueiti.
– Ar daug užsienio turistų keliauja po Bavariją?
– Lietuviai šio krašto dar neatrado, bet kiti europiečiai – seniai. Apskritai Bavarijoje ir Vokietijoje turistams labai gerai keliauti. Visų pirma dėl infrastruktūros, ko aš pasigendu Lietuvoje. Tarkime, pasivaikščiojimo takai į kalnus. Tai nebus sukultūrintas dalykas – nebus asfalto. Bet tas takas bus tvarkingas, bus suoliukai, pažintiniai stendai, kavinukės – jeigu tai yra ilgesnis maršrutas. Žmogus nepaliekamas pats sau be galimybės prisėsti, pailsėti. Tai labai sveikintina – viskas padaryta žmogui.
– Bet gal visi tie patogumai papildomai kainuoja? Gal vien už įėjimą į tokią kavinę turi susimokėti?
– Tikrai ne.
– Vienas iš visuomenėje gajų stereotipų sako, kad keliauti po Aziją pigu. O štai Vakarų Europoje ir, pavyzdžiui, Vokietijoje atostogauti sau gali leisti ne visi. Kaip yra iš tiesų?
– Tokiu atveju aš galiu pasiūlyti žmogui nueiti papietauti Vilniuje, Gedimino prospekte ar Pilies gatvėje, ir kur nors Bavarijos turistinėje vietoje, pavyzdžiui, Berchtesgadeno krašte, kurį lietuviai jau pradeda atrasti. Ten kavinėse patiekalas kainuoja 10–12 eurų, bet jis toks, kad vienas neįveiksi. Nemanau, kad tai yra brangu.
– O kaip su nakvynės vietom ir kainom? Kokių variantų yra, kurie populiariausi ir ekonomiškiausi?
– Viskas priklauso nuo to, ko žmogus nori: pradedant palapinėmis, baigiant superviešbučiais. Vis dėlto ir tarp užsienio turistų, ir tarp pačių keliaujančių vokiečių populiariausia nuomotis laikiną būstą privačiame sektoriuje. T.y. apartamentai ir kambariai.
Važiuodamas gali dažnai matyti užrašus ant namų: „Laisvas kambarys“. Tai reiškia, kad tu tame bute ar name gausi kambarį. Dažniausiai tai, aišku, yra namas. Jame bus bendra virtuvė, vonia, gal net gyvensi kartu su šeimininkais, bet turėsi (ir mokėsi) už privatų kambarį. Būna, kad turistui skiriama atskira vonia ir virtuvė – variantų yra visokių. Būna, kad pasiūlo pusryčius.
Bavarijoje labai populiarūs ir vadinamieji „gasthausai“ – svečių namai. Apačioje paprastai veikia kavinė, į kurią eina ir vietiniai, ir svečių namų gyventojai. O viršuje – nuomojami kambariai.
Dar viena populiari nakvynės vieta tarp turistų – gyvenimas pas ūkininkus. Paprastai pas bavarus ūkininkus yra labai dideli namai. Dalis jų nuomojama kaip apartamentai, butai. Tokiose vietose dažnai svečiams siūlomos įvairios pramogos: jei laikomi gyvuliai, tai gali būti jodinėjimas su žirgais, jei auginamos daržovės ir vaisiai – gali jų prisiskinti, prisirauti ir valgyti. Tai gali įeiti į nakvynės kainą.
Norintys nakvoti gamtos prieglobstyje, turėtų rinktis stovyklavietes. Jos Bavarijoje išsiskiria labai gera infrastruktūra, be to, paprastai yra įrengtos nuostabiose vietose. Kaina jose nebus labai maža. Mes, tiesa, jose niekada negyvenome, nes paprastai važiuojame su draugais ir nuomojamės apartamentus. Nakvynės kaina jose žmogui būna nuo 14 Eur/parai.
Į ką atkreipčiau dėmesį – kad gaudamas butą, tu gauni ir viską, ko reikia: pradedant baldais, patalyne, indais, baigiant kavos aparatu, trintuvu ir (dažnai) visa kita buitine technika. Aš tiek neturiu net namuose! (juokiasi – aut. past.) Vokiečiai tikrai mėgsta komfortą ir patys keliauja po savo kraštą. Todėl nuomojamus butus ir apartamentus aprūpina viskuo, kas geriausia.
Kas man labai patinka: bavarai iš tiesų labai svetingi ir visada tave pasitiks su kokia nors dovanėle. Ar tai vyno butelis, saldumynai, vietinė uogienė – visada laukia kokia nors miela smulkmena svečiui.
– Suprantu, kad sudėtinga labai apibendrintai papasakoti, bet pabandykime: ką rekomenduotumėte išbandyti, pamatyti, paragauti Bavarijoje?
– Bavarija yra labai didelė ir labai skirtinga. Viena – kalnuota vietovė, kita – lygumos. Trečia – turi Bavarijos mišką. Ketvirta – ežerus. Mėgstantiems gamtą siūlyčiau aplankyti Berchtesgadeno kraštą, pilių mėgėjams – ne tik žinomas Liudviko II pilis – Neušvanšteino ir Linderhofo, bet ir nedaug kam žinomą trečiąją jo pilį Chymzės ežero saloje. Mėgstantiems alų reikėtų užsukti į Bambergą ir paragauti rūkyto alaus. O visiems be išimties – pravažiuoti Rosfeldo panoraminiu keliu.
Prieš aštuonerius metus Bavarijoje lietuvių sutikdavome mažai. O dabar jau turistinėse vietose girdisi lietuvių kalba. Skirtingai nei Azijos šalys, kurias masinis turizmas stipriai keičia, Bavarija išlieka tokia pat – tad skubėti aplankyti ją dėl šios priežasties neverta. Ji ir iki šiol buvo sukultūrinta (juokiasi – aut. past.).
Bavarijos kraštas turi savo Konstituciją, tai – pati turtingiausia Vokietijos žemė ir tai jaučiasi net turistui, viešint Bavarijoje. Vietiniai savęs nevadina vokiečiais. Sako, kad pirmiausia eina bavarai, o po to jau vokiečiai. Jie labai didžiuojasi savo žemėmis.
O važiuoti ten verta jau vien todėl, kad Bavarijoje iš tiesų gražu. Be to, jei važiuojate vasarą, nebūna prasto oro (bent jau mums nepasitaikė susidurti). Temperatūra priklauso nuo to, kurioje vietoje atostogausite. Važiuoti galima bet kada – pavasaris ten prasideda anksčiau nei pas mus, o vasara – baigiasi vėliau. Šiltasis periodas kur kas ilgesnis. O žiemos – su sniegu, todėl natūraliai gražesnės. Be to, žiemą ten būna Kalėdinės mugės. Taigi, žiemą verta važiuoti į Bavarijos miestus. O šiltuoju periodu – į gamtą.
Bavarija – ir dviratininkų rojus. Jiems visur įrengti takai. Patys vokiečiai labai mėgsta važinėti dviračiais, dažnai juos vežasi ir išvykę atostogauti.
Patogus susisiekimas ir su viešuoju transportu – autobusais, traukiniais. Jie reguliariai važiuoja į mažesnius miestelius, net kalnų kaimelius.
