Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 14d. 20:30

Lietuvės keliautojos išbandyta: 5 geriausi Madeiros žygiai

Eglės žygiai Madeiroje
Eglės žygiai Madeiroje
„Makaliukė“ Eglė darbostogoms į Madeirą išvyko 2 savaitėms, bet supratusi, kad jų nepakaks, liko dar vienai. Norėjo spėti į visus svarbiausius žygius ir įsitikinti, kad „Makaliaus“ ruošiamo žygių paketo programa yra tobula. Iš keliolikos aplankytų žygių Eglė aprašė 5 geriausius, o pabaigoje laukia ir keletas patarimų žygeiviams.

„Labai mėgstu posakį „Už kalnus geriau tik kalnai, kuriuose nebuvai!“ Ypač, jei tai tokia įspūdinga kryptis kaip vulkaninė Madeira, sužavėjusi mane šimtais žalių atspalvių, – pasakoja ji.

– Vis dar sunku patikėti, kad galima tiesiogiai nuskristi į salą, kalnų grožiu ir žygių įspūdingumu prilygstančią Naujajai Zelandijai, Patagonijai ar tropinėms Karibų saloms.“

1. Vereda do Areeiro – Pico Ruivo (PR1)

Ne veltui šiam žygiui suteiktas PR1 ženklinimas. Takas, jungiantis aukščiausias viršukalnes saloje Pico Ruivo (1861 m) ir Pico do Arieiro (1817 m), turėtų būti kiekvieno kalnų žygių mylėtojo sąrašo viršuje. Gamta čia tikrai sukelia susižavėjimą ir nuostabą, įspūdį dar sustiprina tarp debesų kyšančios kalnų viršukalnės.

Kelias tikrai nemonotoniškas, akmenimis grįstus takus keičia siauri takeliai, gaivina keli neilgi tuneliai. Techniškai žygis nesudėtingas, bet tikrai prireiks ištvermės kylant 1172 m aukštyn ir žemyn. Jei eisite pirmyn ir atgal, iššūkis dvigubinsis. Dėl to dažnai šiam žygiui pasitelkiamas turas ar kooperuojasi 2 automobiliai.

O aš džiaugiausi, kad ėjome į abi puses, juolab, kad į priekį pasisekė eiti be debesų, o grįžtant atgal kelią kitomis spalvomis nudažė šalia sklandantys debesų rūkai. Užtrukome kiek virš 6 valandų, įskaitant ilgą atokvėpį kavinėje netoli Pico Ruivo bei ilgas fotosesijas virš debesų.

Idėja saulėtekiui: Jei esate pasiryžę keltis tamsoje, Pico Areeiro yra itin populiari vieta įspūdingiems saulėtekiams pasitikti ir pradėti žygį į Pico Ruivo. Bandžiau ir aš grįžti saulėtekiui, deja, tądien rytas buvo lietingas, todėl pasirinkome kitą žygį.

Idėja su nakvyne: Svajoju ir vėl grįžti į Madeirą, o pirmasis noras – planas, kurį įgyvendino šioje saloje sutikti draugai. Įdienojus prisiparkavo Areeiro, nužygiavo iki Pico Ruivo ir ten apsistojo netoliese viršūnės įsikūrusiame kalnų namelyje „Casa de Abrigo”, kur galėjo pasimėgauti tiek saulėlydžiu, tiek saulėtekiu, tiek ir žvaigždėtu naktiniu dangumi, o kitą dieną grįžo iki Areeiro.

Idėja pratęsimui: Žygis buvo sunkus, bet tądien norėjosi dar daugiau, todėl pakeleivės patarta išlipau ant Monte kalno ir pėsčiomis parėjau į namus sostinėje, Levada do Bom Sucesso de Monte, iš kurios atsivėrė nuostabūs Funšalio vaizdai.

2. Vereda da Ponta de São Lourenço (PR8) +

Keliaujant į Madeirą tiesiog būtina aplankyti vieną įspūdingiausių Madeiros vietų – vulkaninės kilmės Sao Laurenco pusiasalį, kuris vinguriuoja labiausiai į rytus nutolusiame salos kampelyje. Pasak legendos, šiame krante išsilaipino Madeiros atradėjai.

Aiškus ir patogus takas veda stačiu, siauru, uolėtu, jūros bangų skalaujamu bei vėjo suformuotu pusiasaliu. Iš aukščiausių taškų atsiveria nuostabūs vaizdai į rytinę ir šiaurinę salos dalis.

Paskutinis etapas iki Pico do Furado gana status – iš mažiau patyrusių pareikalaus ištvermės, tačiau vaizdai tikrai verti pastangų. Buvo smagu užsukti ir į mažytį Sardinha uostą, kur nusimaudžiau įlankėlėje tarp uolų (yra nulipimas). Čia švartuojasi ir nedideli laivai, kuriais galima grįžti, nekartojant kelio atgal.

Idėja visos dienos žygiui: man tokio trumpo žygio pirmai kelionės dienai nepakako, todėl sugalvojau iš Mašiko miestelio, kuriame buvau apsistojusi, į pusiasalį eiti pėsčiomis. Buvo puikus 20+ kilometrų maršrutas. Levada do Caniçal pasiekiau Pico do Facho viršūnę, tada lengvu takeliu pievomis ėjau į Caniçal miestelį, kuriame skaniai užkandau.

Toliau keliu (galima buvo pavažiuoti autobusu) patraukiau iki savo mėgstamiausio Madeiros paplūdimio Prainha do Caniçal (platus biraus smėlio paplūdimys tarp kalnų), keliu pasukau iki Ponta do Rosto apžvalgos aikštelės ir tęsiau žygį šiaurine pusiasalio pakrante, kur nesutikau nė gyvos dvasios, kol nusileidau į pagrindinį pažintinį taką. Žygį pabaigiau Baia d'Abra autobusų stotelėje/automobilių stovėjimo aikštelėje.

3. Levada do Caldeirão Verde (PR9) + Caldeirão do Inferno

Madeira neįsivaizduojama be levadų. Kas tai? Levados – tai drėkinimo kanalai, kurių pagalba šaltinių ir lietaus vanduo yra surenkamas, nukreipiamas ten, kur dėl sausesnio klimato drėgmė yra reikalinga žemdirbystei bei kaip gėlo vandens šaltinis. Paprastai šalia kanalo eina grįstas takas, puikiai tinkamas pasivaikščiojimui gamtoje.

Dievinu žalią spalvą, todėl džiungles primenantis takas į žaliąją įdubą buvo mano geidžiamiausių žygių sąraše – ir ne veltui. Takas prasideda labai jaukioje vietoje, kur veikia kavinė ir nedidelis muziejus. Pirmoje dalyje itin sužavėjo įspūdingo dydžio medžiai, net apsiniaukusią dieną pasivaikščiojimas senu mišku paliko gilų įspūdį.

Kvapą gniaužiantis krioklys, krentantis nuo 990 metrų aukščio uolos, laukė pačiame Caldaeiro Verde. Karštą vasarą tai turėtų būti tobula maudynių vieta.

Vis tik pati įdomiausia žygio vieta pasirodė einant dar 2 km toliau – patraukėme iki pat Inferno. Čia keliukas jau buvo kiek sudėtingesnis, gale laukė keli trumpi, bet labai gražūs vinguriuojantys tuneliai. Paskutiniajame ausis užgožė didelis vandens gausmas, pro tunelio „langus“ galėjome pasižvalgyti žemyn į gilų tarpeklį, o išlindus gamta atsivėrė visu gražumu: tarp dviejų tunelių norėjos žvalgytis trimis kryptimis besitęsiančiais tarpekliais, fone skambant didingai sraunių krioklių muzikai.

Deja, sunku šį grožį ir didybę atskleisti nuotraukomis, todėl nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti. Beje, takas baigėsi už dar vieno tunelio, ten išlindus laukė šioks toks nusivylimas, net suabejojau, ar nepasiklydom, gal dar kažkur reikia eiti. Taigi šią vietą galite ir praleisti, nors daug laiko ir nesutaupysite. Apibendrinant, žygį, įskaitant Inferno dalį, galiu vadinti savo mėgstamiausiu Madeiros levadų žygiu.

4. Vereda do Larano +

Labai keista, kad daugelio rekomenduojamas takas Vereda do Larono neturi oficialaus PR numerio. Apsilankius São Lourenço tikrai norisi dar daugiau žygių pakrante, o tokių nėra daug. „Walkme“ svetainėje pamačiusi „hard“ apibūdinimą ir išgirdusi vietinių patarimus neiti lietingą dieną, vis tik neišsigandau (kaip dažnai nutinka, ėjau su nusiteikimo, kad, jei bus kažkas pavojingo, tiesiog gręšiuos atgal) ir šį kelią sklandžiai, greitai praėjau po pilnos darbo dienos Mašike.

Nors lynojo, vaizdai buvo nerealūs, o horizontalus, nors ir siaurokas takelis, nei vienoje vietoje neatrodė pavojingas ar sudėtingas. Sunkus jis galėtų būti tik paniškai bijantiems aukščio. Tiesa, jei eitumėte iš Porto da Cruz pusės, tektų įveikti gana stačią įkalnę gražiu asfaltuotu keliu. Džiaugiausi eidama žemyn. Beje, Porto da Cruz miestelis yra vienas simpatiškiausių visoje saloje, čia rasite ir Rimvydo-Makaliaus pamėgtą „Vila Bela“ kavinę.

Idėja iki pat Caniçal: Pakrantės žygių norėjosi dar daugiau, todėl po geros savaitės grįžau į Caniçal su planu pasiekti Boca Do Risco, kur jau ėjau Vereda do Larano taku. Girdėjau, kad takas sudėtingokas, tikėjaus, kad dalis jo bus panaši į Larano, tačiau nieko tokio nebuvo.

Įkalnė nuo Caniçal stebino futuristiniais rausvais atspalviais. Rausvas molis išties galėtų būti pavojingai slidus leidžiantis žemyn lietingą dieną. Mums pasisekė eiti aukštyn sausą dieną. Be fantastiškų vaizdų, buvo ir sudėtingų momentų, ypač mano pakeleiviui, neturėjusiam ilgų kelnių ir ilgarankovės striukės, kurią išsitraukiau, nors buvo itin karšta. Dalis kelio ėjo per krūmynus, o tarp vešlių paparčių slėpėsi ir spygliuoti krūmai.

Visgi vaizdai atpirko viską – galima buvo tiesiog mėgautis. Tą dieną mes pasirinkome žygį baigti mažame Maroços miestelyje, kurį pasiekėme nuo Boca do Risco, eidami Levada do Caniçal. Tačiau kitiems rekomenduočiau tiesiog paskirti dieną pilnam maršrutui nuo Caniçal iki Porto da Cruz.

5. Caminho Real da Encumeada (PR12)

Teko girdėti kritikos, kad Ruivo Pico Areeiro kalnų žygis pernelyg civilizuotas (platoki akmenimis grįsti ar net metaliniai laipteliai) ir daugybė turistų. Norintiems daugiau laukinės gamtos ir natūralių takelių, rekomenduoju karališkąjį kelią Caminho Real da Encumeada. Aukštyn/žemyn teks žygiuoti 487 m / 792 m, priklausomai nuo pasirinktos krypties, tačiau techniškai žygis sudėtingesnis, ypač pati Pico Grande viršūnė.

Kadangi tądien buvau neišsimiegojus, o dėl debesų ir lietaus vaizdų užlipimas nežadėjo, pati į viršūnę nelipau, bet kolegos sakė, jog nebuvo itin sudėtinga. Mes ėjome iš Encumeda pusės, tačiau keliaujant priešinga kryptimi iš Boca De corrida būtų paprasčiau įveikti šioje pusėje esančią statoką atkarpą su žvirgždo paviršiumi, kuriuo lipimas aukštyn kelia mažiau pavojų.

Šį žygį suvaikščioti į abi puses būtų didelis iššūkis. Jei ketinate grįžti prie savo automobilio, galbūt pakaktų dalies iki Pico Grande. Atkarpa nuo Encumeada sudėtingesnė ir įdomesnė, o dalis iš Boca Corida paprastesnė (išskyrus žvirgždo epizodą).

Greitieji patarimai žygeiviams:

Programėlės

Žygių paieškai naudojau visų rekomenduojamą „Walkme“ svetainę. Programėlė mokama, todėl pačiuose žygiuose naudojau sau įprastas „Windymaps“ ir „Maps.me“ programėles.

Kaip skristi, kur apsistoti

Priešpandeminiais laikais greičiausiai būčiau skridusi su persėdimu, bet šiais metais nesinorėjo rizikos dėl atšauktų skrydžių ar pakitusių tranzito sąlygų, norėjau kuo mažiau laiko praleisti lėktuvuose ir oro uostuose, todėl įsigijau „Itaka“ skrydžio bilietus.

Apie 6 valandas trunkantis tiesioginis skrydis nėra pigus, tačiau testams išleidau tik 20 eurų. Kainodara sudėliota taip, kad važiuojant dviese, „apsimoka“ pirkti pilną kelionės į Madeirą paketą su apgyvendinimu ir maitinimu.

Tik nesirinkite varianto su pietumis, nes tikrai norėsite dienas leisti aktyviai.

Jei nuomositės automobilį, galite rinktis nakvynę bet kurioje salos dalyje. Svarbu važiuoti su navigacija keliais, vedančiais per magistrales/tunelius, nes pakrantės miesteliuose eismas juda lėtai. Jei ieškosite pakeleivių ar dalį dienų norėsite keliauti autobusu, rinkitės apgyvendinimą sostinėje Funšalyje.

Ko nepamiršti pasiimti

  • Jei rinksitės levadų žygį su ilgu tuneliu, pravers pats paprasčiausias žibintas ant galvos.
  • São Lourenço siaučia labai stiprūs vėjai, džiaugiausi turėdama galvaskarę, kuri prilaikė akinius nuo nupūtimo.
  • Neperšlampami žygio batai pravers tiek tuneliuose, kur tamsoje balos tyko, tiek ir lietingomis dienomis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Video

07:07
23:25
00:49

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje