Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 23d. 14:11

Naujoji Zelandija – „aštuntasis pasaulio stebuklas“ (I dalis)

Tekapo ežero pakrantė, Naujoji Zelandija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr. / Tekapo ežero pakrantė, Naujoji Zelandija

„Gražiausias pasaulio kampelis“, „Pirmapradės gamtos kraštas“, „Svajonių šalis“, „Aštuntasis pasaulio stebuklas“, „Žaliasis rojus“, „Pasaulis miniatiūroje“, „Keliautojų eldoradas“. Tokiais ir daugeliu kitų skambių epitetų žmonės apibūdina pasaulio pakraštyje esančią Naująją Zelandiją. Ne be reikalo keliautojai iš viso pasaulio yra ją išrinkę gražiausia pasaulio valstybe.

Apgręžtas pasaulis, arba „down under“

Nors teoriškai visiems žinoma, kad pietų pusrutulyje daugelis dalykų vyksta kitaip, tačiau patikėti tuo galima tik ten atsidūrus. Įsitikiname ir mes, su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ atvykę į „Žaliąjį rojų“. Stebina faktas, kad kai pas mus spaudžia šaltis, krinta sniegas, siaučia pūgos, tuo pat metu Naujojoje Zelandijoje vasara – šilta ir šviečia kaitri saulė. Arba kai Lietuvoje dienos ilgėja, sprogsta vaismedžiai, tolimoje šalyje dienos trumpėja, bet daugelis medžių lapų nemeta.

Dar keisčiau atrodo tai, kad mes bet kuriuo metų laiku saulę matome pietuose, o anoje šalyje ji matoma šiaurėje. Taigi pas mus greičiau nutirpsta ir daugiau šilumos gauna pietiniai kalvų šlaitai, o Naujojoje Zelandijoje – šiauriniai. Ne tik gamtos reiškiniai, bet ir gyvoji gamta čia kitokia: neskraidantys paukščiai, sniegynuose gyvenančios papūgos, namo aukštį siekiantys paparčiai, žmogaus ūgio žolės, tūkstančius metų augantys medžiai.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Straipsnio autorius R. Šalna Naujojoje Zelandijoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Straipsnio autorius R. Šalna Naujojoje Zelandijoje

Naujoji Zelandija – salų valstybė

Didžiąją šalies dalį sudaro dvi salos – Šiaurės ir Pietų. Kiekviena beveik dvigubai didesnė už Lietuvą. Pačiuose pietuose net 1600 km nusidriekusią salų virtinę vainikuoja nedidukė Stiuarto sala. Be to, šiai šaliai priklauso apsčiai mažesnių salelių. Kai kurios tarsi sausumos trupinėliai pabirusios aplink didžiąsias salas. lki tokių kaip Kermadeko, Antipodų, Čatamo, Kempbelo salų – šimtai kilometrų.

Nepaisant nuotolio, dauguma gyvenamos ir į jas vieną kitą kartą per savaitę skrenda lėktuvai. Dar labiau nuo Naujosios Zelandijos nutolusios Tokelau, Niue ir Kuko salos. Visos išsibarsčiusios Ramiojo vandenyno platybėse, bet yra tikras rojus ir labai tinka romantiškam poilsiui. „GRŪDOS“ keliautojai pastebi, kad abi didžiosios salos labai skiriasi. Keliaujant susidaro įspūdis, kad tai du skirtingos gamtos pasauliai. Tą jau senais laikais pastebėjo maoriai, abiem saloms sukūrę skirtingas legendas.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„Pancake“ uolos ir Tasmano jūros pakrantė, Naujoji Zelandija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„Pancake“ uolos ir Tasmano jūros pakrantė, Naujoji Zelandija

Keistų augalų ir gyvūnų pasaulis

Naujosios Zelandijos miškuose gali pasijusti tarsi pasakų karalystėje. Čia apstu augalų ir gyvūnų rūšių, kurias galima pamatyti tik šiose salose. Geologinėje praeityje jos priklausė Gondvanos žemynui. Po to, kai maždaug prieš 80 mln. metų salos atsiskyrė nuo Australijos, archajinės rūšys (augalai ir gyvūnai) vystėsi izoliuotai ir per šį laiką beveik nepakito. Dabar endeminiai augalai sudaro apie 11 proc. visų aptinkamų rūšių. Kad ir kokia įstabi šalies gyvoji gamta, salų gyventojai žaliąjį šalies rūbą, kaip vertybę, pradėjo vertinti gerokai vėliau.

Gyvoji salų gamta pradėjo keistis jau ankstyvaisiais laikais, kai į salas atkako maoriai. Kartu jie atsigabeno šunis bei žiurkes. Pirmieji gyventojai kirto miškus, ruošė lydymus. Dar didesnės permainos prasidėjo pasirodžius europiečiams. Tankūs miškai, kurie kitados dengė 75 proc. salų ploto, tapo kliūtimi naujakuriams. Atvykėliai gaivališkai degino ir kirto tankias girias, o jų vietoje kūrė avių ganyklas.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai Naujojoje Zelandijoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai Naujojoje Zelandijoje

Didžiulės praktinės reikšmės turėjo kauri ir kahikatea pušys, totara ir rimu medžiai. Vertinga jų mediena labai tiko laivams statyti, daug jos prireikė namams bei kurui. Palyginti per trumpą laiką Naująją Zelandiją tarsi kilimas padengė vešlių pievų žaluma. Jos ir dabar veria akį bei sudaro neatskiriamą šios šalies kraštovaizdžio dalį.

Europiečiai salose nerado gyvūnų, kurie padėtų išsimaitinti (moa stručiai jau buvo išnaikinti), tad juos imta importuoti. Gana greitai į salas atvežta ne tik įvairių naminių gyvulių, bet ir triušių, oposumų, lapių, elnių ir nemažai kitokių, niekada čia negyvenusių gyvūnų. Daugelis jų puikiai pritapo prie vietos sąlygų, tačiau pradėjo masiškai naikinti vietines neskraidančių paukščių rūšis, kurios gamtoje neturėjo priešų. Taip su žmogaus pagalba kai kurios rūšys buvo išnaikintos, dar daugiau atsidūrė prie išnykimo ribos. Vienos iš kelionių metu kapitonas Dž. Kukas atvežė ir paleido į laisvę kiaules. Šios irgi puikiai adaptavosi ir, neįtikėtina, per kelis šimtus metų sulaukėjo. Dabar šie gyvūnai vadinami Kuko šernais.

Didelių permainų patyrė ir augalijos rūšinė sudėtis. Ilgą laiką įvežamų rūšių niekas nekontroliavo. Iš Australijos atkeliavo eukaliptai, iš Amerikos – Kalifornijos pušys, iš Europos – klevai, topoliai ir daugelis kitų medžių bei krūmų. Nepaisant tokios įvairovės, Naujosios Zelandijos augalijos įvairovė salose labai priklauso nuo salų išsidėstymo. Antai Šiaurės saloje išplitę drėgnieji subtropiniai miškai, kurie primena tikras džiungles. Jose vienur kitur dar galima pamatyti garsiąsias kauri pušis. Šie medžiai pasiekia 50 m. aukštį ir gali augti iki 4000 metų. Dabar kauri pušys saugomos, o išlikusios jų giraitės gausiai lankomos turistų.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Milžiniški paparčiai ir kita Naujosios Zelandijos augalija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Milžiniški paparčiai ir kita Naujosios Zelandijos augalija

Prieš keliasdešimt metų šalyje imtasi plataus masto apželdinimo darbų. Didžiuliai nenaudojamų ganyklų plotai buvo apsodinti kaliforninėmis pušimis pinus radiata. Jos labai greitai auga, o tokį pušyną galima kirsti jau po 30 metų. Ilgainiui pastebėta, kad ne vietinėmis rūšimis atsodintų medžių miškai nedera prie kraštovaizdžio. Tad dabar šalyje vis daugiau sodinama endeminių rūšių.

Abiejų salų žemesnėse vietose, kur krinta daug kritulių ir ištisus metus drėgna, vyrauja neįžengiami lietaus miškai. Čia auga žemaūgės žolės, samanos, gausybė rūšių paparčių. Iš daugiau kaip 200 salose augančių paparčių rūšių net 50 yra endeminės. Šių dar dinozaurų laikus menančių augalų įvairovė stulbinanti: nuo mažyčių, švelnių, beveik perregimų augalėlių iki 20 metrų aukščio siekiančių medinių paparčių. Garsiajame Tasmanijos nacionaliniame parke Koromandelio pusiasalyje keliaujant papartynų miškais galima mintimis persikelti į tuos žemės laikus, kai paparčiai viešpatavo pasaulyje.

Paparčio motyvas yra svarbi maorių etnokultūros dalis. Jis puikuojasi šalies herbe, vaizduojamas piniguose, paparčio šakelė puošia nacionalinės oro kompanijos „Air New Zealand“ lėktuvus. Visoje šalyje parduodami maorių dirbiniai, kuriuose vaizduojama magiškų galių turinti paparčio šakelės spiralė.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojas grožisi N. Zelandijos gamta
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojas grožisi N. Zelandijos gamta

Kiviai – Naujosios Zelandijos simboliai

Žodis kivis Naujojoje Zelandijoje turi daug reikšmių. Kiviais vadinami vaisiai, kiviais patys save vadina naujazelandiečiai, patogumo dėlei Naujosios Zelandijos doleris vis dažniau vadinamas kivi doleriu. Tačiau svarbiausia vieta tenka šalies herbe vaizduojamam paukščiui kiviui.

Kiviai yra neskraidantys paukščiai, išlikę iki šių laikų tik todėl, kad ilgai gyveno izoliuotose ir žmonių negyvenamose salose. Žinomos trys šių paukščių rūšys. Kiviai yra vištos dydžio. Patelės truputį didesnės ir sunkesnės už patinėlius. Paukščių kūnas apaugęs į plaukus panašiomis plunksnomis. Kiviai turi puikią uoslę, o aplinką ir maistą užuodžia ne šnervėmis, o snapu (iki 20 cm ilgio). Apatinėje jo dalyje yra šeriukai, kuriais junta kvapą.

Šie paukščiai pavadinti pagal patinėlio skleidžiamą šaižų, ausį rėžiantį garsą kiviii kii. Patelės skleidžia varlės kvaksėjimą primenanti garsą. Kiviai gyvena iki 25 metų. Maisto ieško naktį, tamsoje, o dieną slepiasi lizdelyje. Minta kirmėlėmis, sliekais, lervomis, nukritusiais lapais. Patelė padeda 1 arba 2 kiaušinius, kurie gali sverti iki 500 gramų – tai maždaug penktadalis kūno svorio. Peri patinėlis, o mažyliai išsirita po 80 dienų.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Neskraidantis paukštis kivis, Naujoji Zelandija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Neskraidantis paukštis kivis, Naujoji Zelandija

Kiviukai labai greitai tampa savarankiški, tačiau subręsta tik šeštaisiais metais. Dėl kivių skleidžiamų garsų jie greitai susekami plėšrūnų. Maorių laikais šie paukščiai buvo medžiojami dėl skanios mėsos ir gražių plunksnų. Laukinėje gamtoje žūva 95 proc. išsiritusių kiviukų, kol jiems sukanka 6 mėnesiai. Didžiausi jų priešai: įvežtos katės, kiaunės, lapės, oposumai. Dėl šitų plėšrūnų kivių populiacijai gresia išnykimas. Paukštis saugomas, šalyje veikia įvairios programos, kuriomis mėginama padidinti kivių skaičių.

Laukite tęsinio...

Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Naująją Zelandiją su garsiu geografu R. Šalna – 2019 m. spalio 19 dieną (liko tik 2 vietos) ir 2020 m. spalio 17 dieną.

Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Australiją-Naująją Zelandiją – 2020 kovo ir spalio mėnesiais.

Netaupome Australijos objekto numeris 1 sąskaita! Net 4 dienos šventoje raudonojo žemyno širdyje – išskirtiniausioje Australijos vietoje!

Grūda
Grūda
Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:02
01:19
00:44
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje