Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 3d. 07:53

Pirmieji Gibraltaro sąsiaurį perplaukę lietuviai – apie klastingą Ispanijos jūrą, medūzas ir jūros ligą

Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį Tik 15min
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr. / Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį

Mindaugas Gaurys (37 m.) ir Nikolajus Anikejevas (40 m.) dabar savęs profesionaliais plaukikais nevadina. Abu jie dirba Informacinių technologijų srityje, įmonėje „Baltic Amadeus“ ir susipažino.

Profesionaliai plaukimu Mindaugas užsiimdavo tik jaunystėje, mokykloje plaukimą lankė septynerius metus, tačiau sulaukus 18-os metų, sporto teko atsisakyti – prasidėjo studijos, darbas. Nikolajus – veikiau jau maratonų entuziastas, plaukimą mokykloje lankė pora metų, vėliau pradėjo domėtis ištvermės sporto šakomis, dalyvavo penkiuose maratonuose, tarp jų ir Berlyno. Neseniai susidomėjo triatlonu.

Rugsėjo 18 dieną Mindaugas ir Nikolajus įvykdė kone didžiausią sau mestą iššūkį. Jie yra pirmieji lietuviai, perplaukę Ispanijos ir Maroko krantus skiriantį Gibraltaro sąsiaurį. 15,2 kilometrų distanciją jie įveikė per 5 valandas ir 46 minutes.

Interviu portalui 15min Mindaugas ir Nikolajus atskleidžia, kad sau mestas iššūkis lengvas tikrai nebuvo, bet euforija, kurią abu pajuto prie finišo, atpirko visą įdėtą sunkų darbą.

– Papasakokite, kuriam iš jūsų ir kaip kilo mintis mesti sau tokį, sakyčiau, nemažą iššūkį?

Nikolajus: Mintis kilo man. Bet visų pirma dar 2015 metų pabaigoje sugalvojau perplaukti Bosforo sąsiaurį Turkijoje. Pasiūliau šią mintį ir Mindaugui, bet jis nesutiko. Tais metais Turkijoje vyko neramumai, tad daug kas tokiu metu pabijojo vykti į šią šalį, iš devynių užsiregistravusių lietuvių, man regis, tais metais nuvažiavo tik keturi. Tarp jų ir aš – 2016-ųjų liepą įveikiau 6,5 km ilgio trasą ir šis tikslas buvo pasiektas. Pamenu, tik įšokęs į vandenį Bosfore jau pradėjau svarstyti, kokį iššūkį dar čia reikėtų sau mesti, pagalvojau, kad reikėtų bandyti perplaukti ir Gibraltaro sąsiaurį. 2017 metų pradžioje plaukti kartu pasiūliau ir Mindaugui.

Mindaugas: Atėjo jis pas mane ir lyg tarp kitko sako, kad jau išsiuntė dokumentus į asociaciją, kuri vykdo plaukimus per Gibraltarą, gal noriu plaukti kartu ir aš. Na, mano reakcija buvo tokia pati, kaip ir dėl Bosforo sąsiaurio.

Iš pradžių net nesupratau, nei kas tas Gibraltaras, nei kur ten per jį plaukti reikia, kažkodėl jis man asocijavosi su Madagaskaru, o ten baisu gi – gyvatės, rykliai... Tai toks greitas atsakymas mano buvo – tu gal juokauji? Tikrai ne.

Bet paskui mane sąžinė graužti pradėjo, pasidomėjau, supratau, kad nieko ten baisaus nėra, nors argumentų, kodėl man to reikia, rasti vis tiek buvo sunku. Plaukimo duonos jau buvau atsikandęs jaunystėje ir kadangi jau kokius 18 metų rimčiau plaukimu neužsiiminėjau, tai ir sportinė forma nebuvo pati geriausia. Galiausiai nusprendžiau viską atiduoti į likimo rankas: ant vieno lapelio užrašiau „taip“ ant kito – „ne“, nuėjau pas Nikolajų ir sakau – trauk.

– Nikolajau, tai pavyko ištraukti laimingą lapelį. Tikriausiai džiaugėtės, pagaliau turėdamas treniruočių partnerį?

Nikolajus: Tikrai taip, dviese treniruotis daug paprasčiau. Ir treniruočių taip lengvai nepraleisi, nes teisintis reikės ne tik sau.

Mindaugas: Įdomu tai, kad plaukime aš turiu daug patirties uždarose patalpose, baseinuose, o kadangi Nikolajus dalyvaudavęs triatlonuose, jis turi daug patirties atviruose vandenyse, kas man nebuvo patirta. Atrodo, kas ten sunkaus – plauki ežere ir tiek, bet iš tikrųjų skirtumas labai didelis. Skiriasi vandens temperatūra, matomumas blogesnis, gali atsirasti ir gylio baimė plaukiant dideliame vandens telkinyje, nėra jokių orientyrų.

– Tai kaip vyko visas procesas, ką reikia daryti, norint plaukti per Gibraltaro sąsiaurį?

Mindaugas: Reikia visų pirma siųsti motyvacinį laišką į ACNEG asociaciją, kuri organizuoja šiuos plaukimus, tame laiške nurodant savo plaukimo patirtį, vidutinį greitį ir visus kitus reikiamus jiems duomenis. Prašymų jie gauna daug, tad tas motyvacinis laiškas turi atkreipti dėmesį. Bet atsakymo greitai sulaukti nesitikėkite, mes jo laukėm tris mėnesius.

Nikolajus: Plaukti buvome sugalvoję 2018 metais – taip norėjome paminėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Galiausiai sulaukę asociacijos atsakymo, buvome užtikrinti, kad tais metais mes tikrai neplauksime – norinčių daug, o kadangi viskas priklauso nuo oro sąlygų, plaukimai ne visada yra įvykdomi. Motyvaciją tai kiek sumažino, tačiau nusprendėme treniruotis ir tiesiog laukti žinių.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė baseine
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė baseine

– Ar labai intensyviai treniravotės? Tikriausiai teko paieškoti ir trenerio, kuris vestų tinkama linkme?

Mindaugas: Iš pradžių jokio trenerio neturėjome, tris kartus per savaitę treniravomės savarankiškai Lazdynų baseine. Nuvažiuodavome ir prie Žaliųjų ežerų treniruotėms atvirame vandenyje. Intensyvumas labai didelis pradžioje nebuvo.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė prie Žaliųjų ežerų
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė prie Žaliųjų ežerų

Nikolajus: Vieną savaitę aš buvau treneris, kitą – Mindaugas. Žinoma, bandėme ieškotis profesionalaus trenerio, tačiau sunkiai sekėsi – Lietuvoje niekas neužsiima tokių plaukimo atstumų rengimu. 2017 metų birželio pabaigoje Lazdynų baseiną uždarė, teko ieškoti kitos vietos treniruotis. O tai irgi nepasirodė lengva.

Ilgą laiką ieškoję tinkamo mums baseino ir trenerio, galiausiai pradėjome treniruotis pas Kęstutį Steponavičių, jis ruošia triatlonininkus.

Apsidžiaugėme, nes puikiai supratome, kad pasitempti mums tikrai reikia. Kęstutis buvo puikus treneris. Jo dėka, mano plaukimo greitis padidėjo 25 proc. Mindaugui pernelyg stengtis ir nereikėjo, jo plaukimo rezultatai ir taip buvo geri. Treniruodamiesi išbandėme ir ilgesnes distancijas atvirame vandenyje Žaliuosiuose ežeruose.

– Tai kada gi pagaliau sulaukėte atsakymo iš asociacijos, kada jau galėsite plaukti?

Mindaugas: Atsakymo iš jų taip ir nesulaukėme, patys kreipėmės vėl kelis kartus. 2018-ųjų pabaigoje parašiau jiems gal tris laiškus. Bet parašai – ir lauki toliau. Niekas su mumis nebendravo. Atrodo, treniruojiesi, treniruojiesi, o tas tikslas jau kone kabo ant Marytės plauko. Tada Nikolajus ir neištvėrė. 2019 metų vasario gale parašė Ispanijos plaukimo organizacijai „Neda el Mon“, kuri yra ACNEG asociacijos partnerė ir taip pat vykdo plaukimus per Gibraltarą. Jie paraiškas priima metų pabaigoje, ateinančių metų rudeniniam plaukimui. Su jais bendravosi kur kas greičiau.

Netrukus sulaukėme atsakymo, kad rudenį tikrai galime plaukti. Belieka siųsti dokumentus ir jau galime rimtai ruoštis plaukimui, kuris gali įvykti rugsėjo 1–17 dienomis. Organizacija pasirūpina apgyvendinimu plaukimo metu, visa reikalinga įranga bei palyda ir pasiūlo treniruočių planą. Dienos trukmės stovyklos vyko maždaug kas mėnesį Ispanijoje, Barselonos priemiestyje, tad į šią šalį tuos pusę metų teko dažnai skraidyti.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje

Šių stovyklų pagrindinis tikslas – susipažinti su savo komandos nariais, nes plaukimai vykdomi žmonių grupėje po keturis. Buvo suskirstytos šešios komandos. Dalyviai buvo iš įvairių šalių: Ispanijos, Rusijos, Latvijos, keletas iš Prancūzijos, Vokietijos. Mūsų komandoje be mūsų dar buvo ispanas ir rusas.

– Papasakokite, kaip vyko šios stovyklos? Ar daug iššūkių, sunkumų kilo?

Nikolajus: Šios stovyklos iš tikrųjų mums buvo kritinės, nes turėjome galimybę daugiau save išbandyti plaukiant jūroje ir iš tikrųjų suprasti, ką tai reiškia. Čia ne baseinas ir ne ežeras, treniravomės jūroje, kurios druskingumas yra 38 proc., tad jau vien tai kelia nemenkų iššūkių. Įsimintiniausias patyrimas man buvo valgant tokį sportinį karamelės su druska gelį, kuriuo maitinamasi plaukiant, tos druskos pas tave jau tiek, kad jį valgant sūrumo net nejauti, atrodo, valgai tik saldžią karamelę. Tą jūros druskingumą pradžioje buvo labai sunku ištverti, ilgiau paplaukus, atrodo, išprotėsi, kaip smarkiai visur graužia. Bet paskui pripratau.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje

Mindaugas: Aš tai pripratau turbūt tik per kokią penktą stovyklą, man tas adaptacijos periodas plaukiant jūroje buvo labai ilgas. Pirmosiose treniruotėse, kurios vyko dar pavasarį, vanduo buvo gal kokių 16-os laipsnių temperatūros ir nors plauki su kostiumu, siaubingai šalta man pasidarydavo labai greitai. O kur dar bangos, kurios muša tai į vieną žandą, tai į kitą, didelis gylis, druskingas vanduo, nuo kurio trina visą kūną... Pradžioje toks šokas, drebulys, oro trūkumas apimdavo tik įšokus į vandenį, panika. Tai ir plaukdavau aš ten paskutinis. Toks lengvai tariant – chaosas. Ir buvo labai sunku susikoncentruot į patį plaukimą.

Pradžioje toks šokas, drebulys, oro trūkumas apimdavo tik įšokus į vandenį, panika.

Nikolajus: Per tas treniruotes dar teko pasimokyti ir valgyti plaukiant. Tokie specialūs sportiniai geliai ir vanduo, kas tam tikrą laiko tarpą paduodami tau tiesiai į rankas iš valties. O atsigerti ir suvalgyti tą gelį esant vandenyje nėra taip paprasta. Jei nosis užgulta, atsigerti negali, per daug užlenki galvą ir tu jau po vandeniu, tad to sūraus vandens prisigeri daugiau nei gėlo.

Mindaugas: Na bet ketvirtoji stovykla jau mums visai „nunešė stogą“. Ten buvo generalinė pačio plaukimo repeticija. Turėjome plaukti 16 kilometrų išilgai paplūdimio pirmyn ir atgal. Tad nerimo buvo. O jis dar labiau padidėjo, kai atskridę į Barseloną pamatėme, kokio dydžio bangos – prie kranto net matėsi didžiulės bangų išmuštos duobės, o vėjas buvo labai stiprus. Pasidarė baisu. Tą naktį, pamenu, net nemiegojau.

Pirmose stovyklose jūros liga kamavo dar ne taip smarkiai, bet čia...

Organizatoriai plaukimo neatšaukė, tik valanda paankstino, tad ankstyvą kitos dienos rytą šokome į audringą jūrą. Startavom, bet dėl plaukimo... Vėl eilinį kartą viskas blogai buvo. Pirmose stovyklose jūros liga kamavo dar ne taip smarkiai, bet čia... Tik įšokai į vandenį, pora metrų nuplaukei – viena banga į vieną šoną, kita – į kitą, ir tau viskas sukasi, pykina nežmoniškai. Negali net susigaudyti – matai ateina banga, šalia tavęs keturi žmonės, banga praeina, apsidairai – tu vienas, o kiti už 20 metrų. Streso buvo tikrai daug, o dar ta bemiegė naktis atsiliepė. Nuplaukiau tada aštuonis kilometrus, nes po šešto mane tiek smarkiai pykino, kad aš negalėjau nei pavalgyti, nei atsigerti.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje

Nikolajus: Man šis plaukimas kaip tik patiko – kuo baisiau, tuo įdomiau. Aišku, kai banguoja jūra, plaukti sunku, matomumas daug prastesnis, ne visada pasisukęs turi galimybę įkvėpti oro, bet adrenalinas veda į priekį. Kartu su dar vienu plaukiku nuplaukėme apie 12 kilometrų ir nusprendėme, kad jau užteks, nes bangos darėsi pavojingesnės ir plaukti jau buvo sunku. Parplaukęs į krantą tiesiog iššliaužiau iš vandens, nes tik atsistoji, duoda banga į šoną – ir krenti ant žemės. Nuo to didelio bangavimo išlipęs į krantą jauti tokią didelę dezorientaciją, sunku paeiti.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje

– Na, ir atėjo laikas penktajai – jau paskutinei stovyklai. Kokių dar papildomų iššūkių ji atnešė?

Mindaugas: Penktoji stovykla vyko rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tad vanduo jau buvo pakankamai šiltas – 24 laipsnių, taigi baimės, kad vėl sušalsime, nebuvo. Bet iškilo kita problema. Prieš plaukimą mus perspėjo, kad saugotumėmės medūzų, kurių šiuose vandenyse atšilus orams būna labai daug. Aišku, iškart sunerimau – medūzos, o kas su jomis negerai? Mes lietuviai tokių medūzų Baltijos jūroje neturime, kokios yra ten Ispanijoje. Papasakojo mums apie tris medūzų tipus: rudą, baltą ir rožinę. Vienaip ar kitaip gelia jos visos, bet mažos rožinės – yra baisiausios, tai liepė labiausiai saugotis jų. Na gelia, tai gelia, galvoju, o tai pasekmės kokios? Ispanai atsipalaidavę, žiūri į mane ir juokiasi. Nieko, sako, reikės nusipirkti vaistų, tepti pora dienų, kad randai neatsirastų.

Nikolajus: Paklausiau vieno ispano, kiek skaudžiai jos gelia, nuo vieno iki dešimt skalėje. Tai, sako, na tai – septyni–aštuoni maždaug. Tai va taip puikiai mus nuteikė. O medūzos visada plūduriuoja vienoje vietoje, jos neturi tikslo kažkur plaukti, tad pataikai ar ne tu ant jų, čia jau yra sėkmės dalykas. Nes pamatyti jų iš anksto yra neįmanoma.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje

Mindaugas: Tą dieną „sėkmės“ man matyt netrūko, vos tik pradėjęs plaukti iškart pataikiau į rožinių medūzų būrį. Atsisukau perspėti kitus, kad per čia neplauktų, tai du ispanai iškart išlipo iš vandens ir toliau net neplaukė. Man medūzos sugėlė ranką, supratau, kad skausmas tikrai didelis. Toks jausmas lyg tave vanotų su dilgėlėm.

Tą dieną „sėkmės“ man matyt netrūko, vos tik pradėjęs plaukti iškart pataikiau į rožinių medūzų būrį.

Nikolajus: Mano susidūrimas su medūzom buvo gal po dviejų kilometrų plaukimo. Net nemačiau, kuri man ten įgėlė, nes tik iškėliau galvą iš vandens, kad įkvėpčiau oro, ir jaučiu – ji man tiesiai per veidą, visą žandą nugėlė. Iškart greičiau plaukt pradėjau, kad tik atitrūkčiau nuo jų ir žinojau, kad reikia kuo greičiau tas medūzos gleives nuo veido nusidraskyti, tai ir valiausi beplaukdamas. Priplaukus finišą, man degė visas veidas. Bet iškart gavom instrukcijas, ką daryti. Blogiausia, kad tas skausmas kokią parą nepraeina. Pasirodo, medūzos nudegintos vietos, negalima plauti gėlu vandeniu, tam tinka tik sūrus, būtent tos jūros vanduo.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Mindaugo ir Nikolajaus treniruotė Barselonoje

– Tai galiausiai priartėjo tiek laiko lauktas rugsėjis. Kada atvykote į Tarifą jau pasiruošę plaukimui?

Mindaugas: Atvykome, kaip ir buvo sutarta, rugsėjo 11 dieną. Prieš išvažiuodami dar tikslinomės, ar tikrai mums atvykti, nes žinojome, kad dėl blogų orų, ne visos grupės iki mūsų buvo jau praplaukusios. Tarifoje praleidome keletą dienų ir rugsėjo 15 dieną mums pagaliau pasakė, kad rytoj yra galimybė plaukti – aišku, jei tik oras leis. Taigi atėjome mes į uostą jau pasiruošę plaukimui, bet prastovėjus ten kokį pusvalandį mums pasakė, kad plaukimas neįvyks, mat pučia rytinis vėjas. Pasirodo, tų niuansų, kada plaukimas nevykdomas, yra daug.

Negalima plaukti Gibraltaro sąsiauriu, jei pučia rytinis vėjas (taip sutarta su Maroko valdžia), jei yra rūkas – turi būti giedra, o vėjo greitis negali siekti daugiau kaip keturių mazgų. Atsižvelgiama ir į paties sąsiaurio srovių sąlygas, potvynius, atoslūgius.

Nikolajus: Manėme, kad plaukti mums išvis nepavyks, nes oro sąlygos nesitaisė, o mums nustatytas laikas (iki rugsėjo 17 dienos) jau artėjo į pabaigą. Bet organizatoriams pavyko sutarti laiką pratęsti ir rugsėjo 18-ąją mums vėl pasakė, kad yra galimybė plaukti. Kai jau nusileidome prie valčių ir išgirdome užkurtą variklį, supratome kad tikrai plauksime! Sulipome į katerį, kuris mus nuplukdė iki starto pozicijos ir pradėjome plaukimą.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį

Plaukėme komandoje keturiese kiekvienas savo pozicijoje, priekyje plaukė ir kelią rodė mus atplukdęs kateris, iš šono dar plaukė guminis oranžinis kateris, iš kurio kas tam tikrą laiko tarpą buvo paduodamas maistas ir vanduo.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį

– Tai koks buvo jausmas įšokus į vandenį? Kaip sekėsi visas plaukimas?

Nikolajus: Viskas vyko labai greitai, neturėjome mes ten daug laiko. Tik įšokęs pamačiau, kokio grožio ten jūra – tikras akvariumas. Vanduo nepaprastai skaidrus, visur aplinkui – šimtai, tūkstančiai įvairiaspalvių žuvyčių. Norėjosi ilgiau žiūrėti į jas, bet atsisuku ir matau, kad jau atsilieku. Tai teko paskubėti.

Iš tikrųjų, plaukti neatrodė sunku, pirmos dvi valandos man prabėgo labai greitai, o buvome jau pusiaukelėje – nuplaukę 8 kilometrus. Tik paskui plaukimą apsunkino atsiradusios srovės ir staigiai kintanti vandens temperatūra, tad kiek sulėtėjome, gerai, kad bangos nebuvo didelės. Antroje distancijos pusėje jau pasijuto ir nuovargis. Bet pirmą kartą gyvenime jaučiau, kad jokių minčių galvoje neliko, negalvojau apie nieką, tik plaukiau, kad pasiekčiau tikslą.

Mindaugas: Aš tai jaučiau labai didelį stresą nuo pat plaukimo pradžios, nes tu įšoki į vandenį ir yra tokia didelė nežinomybė. Galvoje vis sukasi, kaip čia mums seksis, ar spėsime nuplaukti, ar viskas gerai bus su sveikata. Per pirmąsias plaukimo valandas džiaugiausi, kad pavyksta plaukti greitai, bet nuo trečios valandos mūsų tempas pradėjo lėtėti. Norėjosi plaukti greičiau, bet turi taikytis prie komandos. Čia ne varžybos į priekį veržtis negali.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį

Man buvo tai buvo ir psichologinis iššūkis – nes tu plauki, pasišnekėti su niekuo negali, kalbi tik su savimi, o tas krantas, atrodo, nė kiek neartėja, lyg vietoj čia sau plūduriuotum. Nuo ketvirtos valandos jau pradedi jausti ir to sūraus vandens pasekmes – pradėjo skaudėti lūpas, liežuvį. Penktą valandą – jau ir pečius, vėl truputį pykint pradėjo. Na bet kai jau arčiau pamatėm Maroko kranto uolas, supratome, kad kažkaip vis tiek nusikapstysim.

– O per visą plaukimą jūs esate vandenyje, jokių pertraukėlių, kad galėtumėte išlipti iš vandens, nėra?

Mindaugas: Ne. Prie valties tu net negali liestis, maitinimas vyksta maždaug kas 40 minučių, bet tas sportinis gelis ir vanduo yra paduodami tau į rankas. Jei valtį net su alkūne priliestum – viskas, plaukimas tau baigtųsi.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį

– Koks jausmas apėmė jau pagaliau pasiekus kitą krantą? Kokie įspūdžiai po plaukimo?

Nikolajus: Aš tai apsiverkiau iš to džiaugsmo. Buvo apėmusi tokia didelė euforija. Vienas iš dalykų, kuris mus vedė į priekį, buvo jaučiamas pasitikėjimas – ne tik šeimos, draugų, bet ir įmonės. Mes plaukėme ne vieni, su mumis plaukė ir visas „Baltic Amadeus“ kolektyvas, nes jautėme didelį palaikymą, likusį Vilniuje.

Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį
Editos Grėbliunaitės („Orange Studio Photography“) nuotr./Plaukimas per Gibraltaro sąsiaurį

Mindaugas: O aš galvojau, kad verksiu, bet neverkiau (juokiasi). Kiekvienas turbūt turime skirtingas patirtis.

– Taigi esate pirmieji lietuviai, kurie perplaukė Gibraltaro sąsiaurį?

Nikolajus: Jau grįžę į Lietuvą kreipėmės į asociaciją ir gavome patvirtinimą, kad tikrai esame pirmieji lietuviai. 15,2 km distanciją nuplaukėm per 5 valandas ir 46 minutes.

– Tai kas laukia toliau?

Nikolajus: Na vieną mintį jau rutulioju, informaciją renku. Kažkada ateityje gal bandysiu įveikti ir tą vadinamąjį plaukikų „Everestą“ – Lamanšo sąsiaurį. Bet tam dar reikia labai daug pasiruošimo.

Mindaugas: Aš kol kas nieko negalvoju, bet esu atviras pasiūlymams.

Komentarai: 4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje