Toliau scenarijus visiškai nuspėjamas: maži smalsuoliai ant kupranugario užlips, o nulips tik po tėvų derybų, kad už kelių minučių pramogą reikėtų palikti mažiau nei reikalaujamus 20 dolerių.
Netrukus praeina kitas veikėjas – tai fotografas, žinantis, kaip paplūdimio damoms pasijusti gražuolėmis. Tereikia pasilypėti ant akmens, išriesti liemenį, ranka suimti plaukus ir papūsti lūpas.
Metų metais – ta pati Turkija
Paskui galima bus visą likusį gyvenimą gėrėtis savo atvaizdu paryškinto Viduržemio jūros bangų fone. Fotoaparatas turistui šiandien – jokia prabanga, o išmaniuoju telefonu asmenukę moka pasidaryti net asilas ir tas kupranugaris, kurių siluetai jau išnyko tolumoje, tačiau seksualios fotosesijos vis dar pageidauja daugybė moterų.
Tai – nesikeičianti kurortinė Turkija. Laikas šioje šalyje ant pakrančių tarsi pakibęs, netekęs prasmės. Poilsis turi tą patį ritmą, taisykles ir dėsnius, nepaisant to, kad šiuolaikinis pasaulis net plėšosi nuo monstriškų tempų ir plėšrūniškų ambicijų.
Tai jums – ne globalusis Stambulas, kuriam net dangoraižių viršūnes teismai grasina nurėžti už pernelyg įžūlų pažangos skverbimąsi į senovinį horizontą. Jokio svarbaus skirtumo nepajaučiau į Antalijos regioną grįžusi po 16 metų. Ir jau netrukus galėsiu paaiškinti, kodėl ta pati Turkija nepabosta.
Tik labai jauna keliautoja ir dar bevaikė būčiau pasišaipiusi iš tų, kurie šeimai ten žvalgosi bent 4 žvaigždučių viešbučio ir būtinai su maitinimu.
Dabar po vaikams tinkamos kelionės į mano pamiltąją Turkiją paieškų paaiškėjo: poilsiui su mažamečiais rinktis didžiųjų operatorių siūlomus variantus – neoriginalu, tačiau racionaliausia, jei domina tik tiesioginis skrydis ir būtinai iš Vilniaus.
Nesuprantu, kodėl europiečiai į šiltuosius kraštus veržiasi liepą – būtent tuo metu, kai karštis smogia stipriausiai ir slegia taip, kad nuo jo reikia slėptis.
Tačiau vis dar nesuprantu, kodėl europiečiai į šiltuosius kraštus veržiasi liepą – būtent tuo metu, kai karštis smogia stipriausiai ir slegia taip, kad nuo jo reikia slėptis. Kad atostogos nevirstų kankyne, geriausia keliauti sezono pradžioje arba pabaigoje.
Antai balandžio gale ar gegužės pirmoje pusėje kartais ir viltingai apsiniaukia, ir palyja, ir gaivina vėjas, kuris atpučia norą keliauti. Kitas idealus metas – rugsėjo antra pusė. Vanduo įšilęs, saulė kaitina, bet nebeniršta, o arbūzai sunokę.
Kraštas, kur vaikai nučiupinėjami
Kitas reiškinys, kuris vis nepaliauja stebinti: kaip poilsiautojai sugeba abejingai sau deginti – net nekaitinti – jau ir taip paraudonavusius šonus šiurkščiame paplūdimyje ir visą atostogų laiką išbūti viešbučio teritorijoje, kai už jos ribų per kalnus driekiasi nepertraukiama Mažosios Azijos istorija ir kultūra?
Ji išlikusi ne tik Antikos laikų griuvėsiuose, Osmanų mečečių kupoluose, nuo milžiniškų skardžių į jūrą atsisukusių pilių ir fortų sienose. Svarbiausia – ir žmonėse. Netuščiažodžiausiu apie jų svetingumą. Tiesą sakant, dar neteko lankytis tokioje Azijos šalyje, kurioje žmonės būtų visai nesvetingi. Bet išskirsiu ypatingą turkų simpatiją vaikams.
Maži turistai išbučiuojami, žnaibomi, juokinami. Tačiau bemat linksmas aplinkinių akis gali pakeisti rūstus žvilgsnis, jei bamblys ima ožiuotis. Pupulio sudrausminimas čia dar – ne tabu.
Maži turistai išbučiuojami, žnaibomi, juokinami. Tačiau bemat linksmas aplinkinių akis gali pakeisti rūstus žvilgsnis, jei bamblys ima ožiuotis. Pupulio sudrausminimas čia dar – ne tabu.
Tradicinėse visuomenėse, toli nuo Skandinavijos, kurios autistinio šeimos modelio pavyzdžiais bandoma apšnerkšti ir Lietuvą, dar išlikę šilti, sveiki santykiai tarp skirtingų kartų, o tikros emocijos ir abipusė pagarba nusikaltimu nelaikoma.
Visa kita, kas nešama per amžius – vyrų vietą, moterų teises, tam tikrą hierarchiją – kol kas palieku nuošaly, tačiau ir šią temą vėliau užgriebsiu.
Gabenimas(is) užsakomaisiais reisais
Pradžiai – kelionės planavimo stadija. Planavimo todėl, kad ekspromto – kur kas mažiau, kai skrendi ne vienas, ne dviese, o daugiau asmenų ir dar su atžalomis.
Paskutinės minutės skrydžio bilietai į Antaliją, kurių galima gauti tik už 30 ar 45 eurus, tebūna likučiai, paprastai mėtosi vos keli, tad didesnei kompanijai neužtektų arba norimai datai neatsirastų.
Kol kas Turkija – ne ta šalis, į kurią tiesiai iš Lietuvos poilsiautojams būtų įprasta skristi savarankiškai. Pigios oro linijos čia dar neturi savo kelio.
Šiam variantui atpuolus, savarankiškos kelionės idėja į kurortinę Turkijos dalį vis tiek neatstoja – esu įpratusi skrydžius pirkti ir viešbučius rezervuotis pati.
Na, kam grūstis į užsakomąjį reisą kaip gabenamai daržovei stumdomoje dėžėje, į kurią ir taip vos visi telpa?
Kol kas Turkija – ne ta šalis, į kurią tiesiai iš Lietuvos poilsiautojams būtų įprasta skristi savarankiškai. Pigios oro linijos čia dar neturi savo kelio. Nebent pigių skrydžių azartą pagavusių keliautojų bambliams ir pypliams labai patiktų 12 ar 20 valandų trukmės kelionė per kelis oro uostus su persėdimais Frankfurte, Londone, Kijeve, ištęsta ilgų laukimų arba sutraukta stresinių lėkimų iš vieno oro uosto terminalo į kitą.
Tuo metu, kai domėjausi, skrydis iš Vilniaus puikiomis oro linijomis į abi puses vienam žmogui būtų atsiėjęs apie 250 eurų. Kaina normali. Tačiau nakvynės viešbutyje be tarpininkų net ir su menamomis nuolaidomis kainuotų tiek, kiek per didžiuosius operatorius visas poilsinės kelionės paketas, įtraukiant ir skrydį į abi puses, ir apgyvendinimą tokio paties lygio viešbutyje, ir nuvežimą iki kurorto bei iš ten iki oro uosto.
Todėl organizuojantis kelionę patiems, atostogų kaina išaugtų maždaug dvigubai arba gerokai sutrumpėtų jų laikas.
O jei nusižiūrėtume kuklesnį viešbutį, pigiau išeitų tik iš dalies. Mat vis tiek tai, ką neva sutaupėme, išleistume maitindamiesi restoranuose. Taip, šaunu atostogauti be mažų vaikų. Juk galima sau leisti kai kada ir neužkirsti, ir valgyti nebūtinai laikantis režimo.
Tačiau kai yra augančių organizmų, patogiau užtikrintas periodinis maitinimas ir nešykštus valgiaraštis, išskyrus atvejus, kai atžalos visai nieko nevalgo, negeria ir minta tik Viduržemio jūros druska.
Tik atsižvelgdami į savo planus, kiek laiko žadate sėdėti viešbutyje, ir kiek – keliauti, bei koks bus apetitas, galite pasvarstyti, kas geriau – tarkime, AI, tiksliau, „all inclusive“ (liet. „viskas įskaičiuota“) ar vis dėlto pusryčiai ir vakarienė.
Dar viena alternatyva – privačių apartamentų nuoma, tačiau kaina tokia pati ar didesnė, nei nakvynės viešbutyje su AI, o dar pridėkime išlaidas maistui. Tautiečiai, kurie verslui Turkijoje įsigiję nekilnojamąjį turtą, butus dažniau sėkmingai išnuomoja rusams ir kitiems užsieniečiams.
Taigi, galiausiai vidutinių pajamų ar šiaip kukliems lietuviams ekonomiškiausių variantų ratas apsisuka ir grįžta prie poilsinių kelionių masuočių.
Šarlataniškos akcijos
Kai žmonės pasiklysta tarp daugybės kelionių agentūrų pasiūlymų ir kreipiasi į mane konsultacijų, pirmiausia patariu kuo toliau atsitraukti nuo šarlataniškų akcijų.
Va, radote internete burtą „Tik 300 eurų dviem už savaitės atostogas prabangiame 5 žvaigždučių viešbutyje!“? Verčiau užsimerkite, kad čigoniškas pasiūlymas, tarsi brokuotas techno koncertų lazeris, nepažeistų akių tinklainės ir ypač – smegenų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Turkijos paslaptis: ką turi ši šalis, kad į ją plūsta turistai iš Lietuvos ir viso pasaulio?
Kuo reklamuojamo prašmatnaus poilsio kaina mažesnė, tuo turėtų kilti daugiau įtarimų. Arba tai apgaulė, kai užburti reklamos susimokėsite ir tik tada paaiškės, jog nebuvo įskaičiuotas skrydis, o gal nakvynės. Arba tai atostogos, kurios iš viso neįvyks. Tuomet teks raudoti varguoliškomis „skūpus moka dvigubai“ ašaromis.
Iš tikrųjų nemokamų pusryčių nebūna, o turizmo įmonės nėra labdaros organizacijos, jos irgi moka mokesčius valstybei ir atostogų nedovanoja.
Taip pat patariu neįsikąsti pagyrūnų skleidžiamų aptakybių, esą jų šeima viską organizavosi patys ir štai kaip pigiai prasisuko. Norėdami susireikšminti, kokie yra išskirtiniai, jie paprastai nutyli svarbiausius niuansus.
Pradėjus it prokurorui tuos šaunuolius tardyti, jie ir patys išsiduos, kad oi, pamiršo paminėti, jog čia ta kaina tokia vienam asmeniui arba su poilsiu be atgalinių bilietų.
Iš tikrųjų nemokamų pusryčių nebūna, o turizmo įmonės nėra labdaros organizacijos, jos irgi moka mokesčius valstybei ir atostogų nedovanoja. Juolab kad dovanoti dalykai ne taip vertinami kaip nupirkti ir pelnyti.
Didesnė tikimybė, kad kelionė įvyks, ją užsisakius iš stambiausių, daugiamečių operatorių ir per tokią kelionės agentūrą, kuri jau nebe jauniklė. Nebūtina pulti čiupti tą, kuri pasiūlė didžiausią nuolaidą. Nuolaida nėra pagrindinis patikimumo rodiklis.
Verčiau atkreipti dėmesį, kaip agentūros atstovai išmano tą kurortą, į kurį vyksite, ir apgyvendinimo jame ypatumus. Anksčiau agentai nesidrovėdami būsimam keliautojui pripliurpdavo bet ko arba sakydavo tai, ką klientas nori girdėti. Dabar jie tapo atsargesni.
Atsakingi kelionių verslininkai, vengiantys susigadinti reputaciją, prieš paleisdami naują pasiūlymą, stengiasi vietas, į kurias poilsiautojai bus skraidinami, patys pažinti. Turizmo įmonės savo lėšomis išleidžia darbuotojus į kelionių organizatorių ir operatorių rengiamus infoturus.
Jų metu šie svečiuojasi skirtinguose viešbučiuose – ten tikrina ir lovų minkštumą, ir valgiaraštį, konspektuoja įspūdžius, kad kuo daugiau tikslesnių detalių galėtų atpasakoti besidomintiems klientams.
Aš po palyginimų ir derybų kelionę galiausiai įsigijau iš Pasvalio kelionių agentūros „Travel La Vita“. 14 dienų Konanklyje, netoli Alanijos, su „viskas įskaičiuota“ – mūsų!
Aplinkos kaina
Už minėtą 2 savaičių kelionės paketą gegužės pradžioje vienam suaugusiajam ir vienam vaikui iš viso sumokėjome 830 eurų. Keturių asmenų šeimai kainavo 1300 eurų. Vėliau, sezonui kartu su oru dar labiau įšilus, kainos šoktelėjo.
Ar tai būtų jūsų mėnesio alga, ar visų metų santaupos, už tiek nereikėtų tikėtis elitinės aplinkos. Visada svarbu išlaikyti ryšį su tikrove pagal savo galimybes ir pripažinti, kad kaina, kuri nėra nei šokiruojamai aukšta, nei įtartinai žema, paprastai adekvačiai atitinka kokybę.
Konaklis ir jo apylinkės niekuo nesiskiria nuo kitų poilsinių miestelių, aplipusių Alaniją. Pakeitus pavadinimą, aplinka nepasikeistų. Vis tiek tai būtų plynoje dykynėje tarp jūros ir kalnų, perskirtoje magistralės ir paženklintoje grakščių mečetės minaretų, chaotiška išdygusių ir tebestatomų stambiagabaričių viešbučių dėlionė.
Dieną jie – pilkšvi, rausvi ir melsvi betono milžinai, išsimėtę nuo saulės paskrudusiuose ir ožių bei avių apėstuose laukuose, o naktį sužiba fosforinėmis spalvomis ir nepakartojamu kiču.
Visi čia turi tą patį – vienodus kambarius, valgiaraštį ir dalijasi tais pačiais baseinais, nes būtent tai sau gali leisti, ne daugiau.
Tačiau nėra reikalo prunkšti atsidūrus tarp tų, kuriems šampano maukimas patamsiuose prie baseino šių žėrinčių gargarų apsupty ir fotosesija ant akmens krante kedenant plaukus buvo išsvajotas pasiekimas.
Visi čia lygūs. Visi čia turi tą patį – vienodus kambarius, valgiaraštį ir dalijasi tais pačiais baseinais, nes būtent tai sau gali leisti, ne daugiau.
O paplūdimiai, nors ir poilsiautojų dėka – ne patys tyriausi, nuoširdžiai tvarkomi kiekvieną dieną. Prie Alanijos jie – ne itin švelnūs. Užtat retą Nidos kopų švelnumą primenantis lopinėlis pačioje Alanijoje pavadintas Kleopatros vardu. Tokio – šviesesnio ir malonesnio – smėlio ruožai Viduržemio bangų skalaujami arčiau Antalijos.
Nekuklus žvaigždučių skaičius
Taip pat reikėtų susitaikyti su tam tikrais dėsningumais, vienijančiais viešbučius. Pavyzdžiui, kambariai Turkijoje būna nedideli, bent palyginus su numeriais demografiškai persprogusiose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse. Galbūt taip šios kompensuoja ploto stygių gyvenamuosiuose būstuose?
Turkijoje viešbučiai nesikuklina ir užsikrauna daugiau žvaigždučių, nei jiems priklauso: nurodytą lygį tik imituoja ir iš tikrųjų iki jo netraukia. Štai tipiškas pavyzdys: viešbutis „Caretta Relax“, kuriame apsistojome, prisisegęs 4 žvaigždutes ir skelbiasi turintis sporto salę. Ji yra iš tikrųjų, tačiau ne visai skirta sportui – neaišku kam. Keli aptriušę treniruokliai patalpėlėje be langų ir vėdinimo.
Gali pasitaikyti apgailėtinas interneto ryšys. Žadėtąjį neribotą wi-fi turėjome išsipirkti už 9 eurus arba 10 dolerių visam atostogų metui, tačiau jis veikdavo tik retkarčiais ir keičiant padėtis bei nešiojant kompiuterį erdviame hole nuo vieno minkštasuolio iki kito.
Dar galima būtų rasti priekabių, tačiau stabilios psichikos poilsiautojui visos tos smulkmenos atostogų sugadinti negali. Juolab kad šeimoms skirtas viešbutis turi svarbių privalumų. Pavyzdžiui, jis praktiškai pritaikytas gyvenimui su vaikais: žaidimų aikštelės lauke, vaikų klubo valandos, o vakare – mini diskoteka.
Tiems, kam dėl asmeninių kaprizų ar sveikatos svarbu atstumas iki jūros, patarčiau visada atidžiai išsinagrinėti, kurioje vietoje nusižiūrėtas viešbutis yra. Štai mūsiškis veda tiesiai į paplūdimį – nereikia po plentu kirsti nuo šlapimo prasmirdusio tunelio.
O pati riebiausia pagyra – aptarnaujančiam personalui: vadybininkai kalba ne viena užsienio kalba, negaili informacijos ir operatyviai reaguoja.
Malonusis žodis „teşekkür“
Apie maistą – iš esmės: asortimentas ir skonis viešbutyje – normalus. Apskritai vargu ar Turkijoje gali būti prasto maisto. Kildamas nuo stalo, dažnai lyg nevalingai, savaime padėkoji virtuvės šefui ar restorano šeimininkui „teşekkür“. Tariama maždaug taip: „tešekiur“.
Apskritai vargu ar Turkijoje gali būti prasto maisto.
Turkija – turtingas gastronomijos tradicijų regionas. Kaip įprasta islamo uždengtai persų kultūrai, vienas pagrindinių jos ingredientų – konservatyvumas visa kur, neišvengiamai ir kulinarijoje.
Tai reiškia, kad vis dar vertinami laiko patikrinti receptai ir šviežias, šiltas maistas. Jo įvairovė – kaip kaimyninėse Gruzijoje ir Irane, tik keliskart didesnė.
Klimatas ir gamta tarp Europos ir Azijos kalnais besidriekiančiai šaliai suteikia galimybių puoselėti vaisių ir daržovių plantacijas. Turkija pasaulyje pirmauja pagal kai kurių gėrybių auginimo apimtis ir eksportą, pavyzdžiui, vyšnių, figų, abrikosų, granatų. Beje, viena vertingiausių lauktuvių gali būti džiovintų granatų arbata – sodraus skonio, sveikas, ypač kraujui reikalingas natūralus tonikas.
-
„Turkish Airlines“ tiesiogiai iš Vilniaus į Stambulą skraidins 7 kartus per savaitę
-
Penkių žvaigždučių poilsis beveik nemokamai – ar tai ne apgavystė?
-
Šeimos atostogas planuoja į Turkiją, draugų kompanijos – į mažiau žinomus Europos kurortus
-
Nemokamą poilsį, bet ne kelionę į Turkiją žadančiai įmonei gresia baudos – žmonės pradėjo skųstis
Baigdama šią temą, pridursiu: tiems Rytų kraštams, kurie gali didžiuotis patiekalų įvairove ir sotumo jausmu, visiškai įprasta svečius žavėti ir prisijaukinti būtent per vaišes. Jos atleidžia ir užglaisto bet kokius nesusipratimus ir nesusikalbėjimus. Apskritai gurmaniniai reikalai yra stiprioji vangaus poilsio Turkijoje pusė.
Ramybės suteikia ir faktas, kad čia, kaip musulmonų šalims būdinga, virtuvėje dėmesio skiriama sanitarinėms sąlygoms ir higienai. Nepasitikėjimo raukšlių išvagoti atsiliepimai apie ten, kažkur, kažkaip pagaunamas paslaptingas „kvarabas“ tempia arčiau fobijų, nei realybės. Nemalonių atvejų pasitaiko, tačiau tai – išimtys.
O pasistiprinus pirmųjų įspūdžių, artėja metas palikti savo paplūdimį ir pakeliauti toliau nuo viešbučio. Tad kitame pasakojime – dar daugiau Turkijos.
