Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 26d. 10:04

Viešnagė Afrikos mokyklose: išbristi iš skurdo gali padėti tik švietimas

Geografijos mokytojų asociacijos prezidentas ir straipsnio autorius R. Šalna aštuonmetėje Turmio mokykloje, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr. / Geografijos mokytojų asociacijos prezidentas ir straipsnio autorius R. Šalna aštuonmetėje Turmio mokykloje, Etiopija

Tampa beveik taisykle, kad, keliaujantiems po Afriką, atmintinėse rekomenduojama pasiimti saldumynų vaikams, marškinėlių, kanceliarinių prekių ir visokių kitų daiktų bei niekučių. Šiame žemyne, kur vargas ir skurdas yra kasdienė realybė, o dauguma šalies gyventojų verčiasi natūriniu ūkiu, tokių dovanų labai laukiama.

Etiopijos aštuonmetė Turmio mokykla

Įveikus šios be galo įdomios ir turistų tik pamažu atrandamos šalies keliais beveik 4000 kilometrų, pakanka laiko įsitikinti, kad tokios dovanos ne tik nepadeda, bet dažnai demoralizuoja vietos gyventojus ir daro juos priklausomus nuo turistų „dovanų“. Tiesa, atsidūrus Etiopijoje ir savo akimis matant baisų žmonių skurdą, labai sunku atsilaikyti prieš pagundą ką nors padovanoti, nes tai, kas mums yra niekas, ten yra labai daug.

Visoje šalyje vaikai pro šalį riedančius automobilius palydi šūksniais „ju ju ju ju", kuriuos reikėtų suprasti kaip „duok, duok, duok, duok". Taip elgiasi ne tik ūgtelėję, bet ir vos kelerių metų sulaukę vaikai. Visiems jau įkalta, kad balti dėdės ir tetos gali ką nors duoti. Nesvarbu, kur važiuoja automobilis ar autobusiukas: kalnuose, savanoje, laukuose, plantacijose, pelkynuose – sustojus, atrodytų, netgi negyvenamoje vietoje, kaipmat iš niekur išdygsta vaikų ir suaugusiųjų.

Na, o tokios pakelės regyklos, iš kurių atsiveria įspūdingi gamtos vaizdai, nuo aušros iki sutemos yra puiki darbo vieta pulkeliui žmonių. Čia ne tik prašoma ko nors, bet ir pozuojama prieš kameras, šokama.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Mažieji etiopai, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Mažieji etiopai, Etiopija

Vietiniai gidai pataria nieko neduoti pakelės vaikams, ypač skirtingo amžiaus prašytojams. Etiopijos vaikai nesidalina, o vyresnieji beveik visada iš mažylių atima viską, ko tie nesuspėja susikišti į burnas. Kuo atokiau nuo didesnių miestų, tuo žmonės mažiau išrankūs. Jie džiūgauja gavę paprastą pieštuką, servetėlę, tuščią Coca-Cola buteliuką, dėžutę ar pakuotę, kamštelį nuo alaus butelio — žodžiu, viskas, kas primena civilizaciją ir ką gali duoti turistai, garantuotai bus kažkur pritaikyta.

Kai prie mašinų susiburia keliasdešimt vaikų, tampa aišku, kad bet kokia tokio pobūdžio parama pro mašinos ar autobusiuko langą yra absoliučiai bergždžias reikalas, nebent manytume, kad esame zoologijos sode, tik, tiesa, žiūrovai yra jie, o mes, keliautojai, geležiniuose keturračiuose narvuose. Tik mainai vyksta į priešingą pusę.

Paklausus gidų, kaip tada mes galėtume padėti žmonėms, kokia ta paramos tvarka būtų geriausia, šie visų pirma paaiškina, kad labdaringa veikla pagal principą „bet kam, bet kur ir bet ką" nėra tikslinga, nes jos nauda minimali. Kas kita yra paremti konkrečią bendruomenę. Mūsų idėją aplankyti kurią nors mokyklą ir labdaros akciją, kad ir nedidelę, atlikti civilizuotai, vietiniai gidai priėmė labai noriai.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai aštuonmetėje Turmio mokykloje, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai aštuonmetėje Turmio mokykloje, Etiopija

Jie pasiūlė aplankyti nuošalią mokyklą pietvakarinėje šalies dalyje, netoli pasienio su Kenija ir Pietų Sudanu. Šis regionas yra ne tik nuošalus, dažnokai siaubiamas sausrų ir upių potvynių, bet ir vienas iš tų, kur didžioji dalis žmonių vis dar yra išlaikę tradicinį gyvenimo būdą – klajoja po bekraštes savanas su gyvulių bandomis, moterys iki šiol vaikšto pusnuogės, o gyvenama iš žabarų suręstose pašiūrėse.

Nepaisydama išlikusio tokio, mūsų akimis, egzotiško gyvenimo būdo, Etiopijos valdžia stengiasi ir šiuose civilizacijos užribio kraštuose užtikrinti švietimo paslaugas. Mes lankėmės aštuonmetėje (pradinė mokykla Etiopijoje) hamerių genties Turmio kaimelio mokykloje.

Apie mūsų atvykimą buvo informuotas mokyklos direktorius bei kaimo seniūnas. Tipiška afrikietiška mokykla gerokai skiriasi nuo mūsiškių. Tenykštę sudaro iš molio ir šiaudų ant medinių karkasų drėbti barako tipo pastatai – klasės, didžiulis kiemas, mokomoji aikštelė, administracijos pastatas.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Geografijos pamoka aštuonmetės Turmio mokyklos kieme, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Geografijos pamoka aštuonmetės Turmio mokyklos kieme, Etiopija

Mokyklos direktorius maloniai pasitiko ir pasidžiaugė mūsų iniciatyva. Po trumpo mokyklos pristatymo direktoriaus kabinete nukrovėme stalą dar neišdalytomis dovanėlėmis. O jų buvo nemažai ir įvairių: rašymo priemonių, pieštukų, flomasterių.... Taip pat įdavėme iš bendrakeleivių surinktų pinigų pluoštelį. Visi davė tiek, kiek norėjo, kiek galėjo, kiek širdis liepė.

„Tai nėra dažnas atvejis, bet labai svarbus mums. Šios dovanos ir aukojami pinigai jums gali pasirodyti nedideli, bet mums tai didžiulės lėšos“, – sakė direktorius. Čia pat prisistatęs kaimo seniūnas taip pat labai dėkojo.

Įdomumo dėlei: aukštąjį pedagogo išsilavinimą turintis mokytojas Etiopijoje uždirba 80 JAV dolerių per mėnesį. Kol mums aprodė mokyklą, buvo surašytas oficialus finansinę paramą fiksuojantis kvitas ir įteiktas man kaip įrodymas. Net nespėjus pasidomėti, kam bus išleisti šie pinigai, direktorius rišliai, su reikalingais akcentais, patikslino, kad „už pinigus bus nupirkta vaizdinių mokymo priemonių mokyklai, o kanceliarinės prekės išdalintos vaikams, kurių tėvai neišgali jų įpirkti. Šie vaikai po vieną bus iškviesti į direktoriaus kabinetą ir kiekvienam įteikta po sąsiuvini, pieštuką, tušinuką.“

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Straipsnio autorius R. Šalna aštuonmetėje Turmio mokykloje, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Straipsnio autorius R. Šalna aštuonmetėje Turmio mokykloje, Etiopija

Stebėtina tai, kad tokioje mokykloje kaip Turmio dalis vaikų neturi nei kuo rašyti, nei ant ko rašyti. Kai kurie vaikai kasdien mokyklą eina apie dvidešimt kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Savanoje gyvenantiems vaikams mokyklos lankymas yra absoliutus gėris, jie didžiuojasi, kad vilki mokyklos uniformą, gali mokytis, kad moka skaičiuoti, skaityti, o vyresni, be to, gerai kalba angliškai.

Pasak mokytojų, kaimų mokyklose nebūna drausmės problemų, nemotyvuotų vaikų. Nepaisant to, kad švietimas Etiopijoje nemokamas, labai daug šeimų vaikų į mokyklą neleidžia, nes jie reikalingi kasdieniams ūkio darbams dirbti. Berniukai gano gyvulius, mergaitės padeda mamoms prižiūrėti mažamečius, pasirūpinti vandeniu, malkomis.

Absoliuti dauguma tokiuose nuošaliuose regionuose gyvenančių suaugusiųjų yra beraščiai, nesupranta, kam reikalinga mokykla ir kaip tie vaikai panaudos šias žinias. Tačiau jau pastebėta, kad tuose regionuose, kur daugiau raštingų žmonių, sparčiai mažėja mergaičių ir merginų sveikatą žalojančių ir orumą žeidžiančių apipjaustymų, gerėja žmonių sveikatos būklė, mityba, jaunimas imasi verslų, naudojamos apsisaugojimo priemonės, miesteliuose gyvenančiose šeimose mažėja vaikų skaičius.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai aštuonmetės Turmio mokyklos klasėje, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai aštuonmetės Turmio mokyklos klasėje, Etiopija

Vis dėlto mokyklos lankymas neretai tampa našta tėvams, nes turėdami, po 4–5 ar dar daugiau vaikų, be pagalbos jie niekaip negalėtų išsiversti. Be to, natūriniu ūkiu besiverčiantys tėvai neturi pinigų, už kuriuos galėtų vaikams nupirkti uniformą, rašymo priemonių, o tai irgi stabdo įtraukiamų į švietimo sistemą vaikų skaičių.

Su kiekviena klase mokinių skaičius mažėja, todėl pradinę mokyklą baigia tik apie 40 procentų, o pagrindinę vos 15 procentų mokinių. Bendras gyventojų raštingumas Etiopijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius šoktelėjo, tačiau suaugusiųjų neraštingumo dalis – 61 procentas – ir toliau išlieka viena didžiausių pasaulyje.

Mes džiaugiamės, kad ypač svetingoje besišypsančių veidų šalyje paprasčiausiomis pastangomis padarėme tai, kas galbūt leis Turmio mokyklai įsigyti daugiau būtinų mokymo priemonių, o vaikams suteiks džiaugsmo ir dar daugiau motyvacijos mokytis.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Smalsūs mokiniai, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Smalsūs mokiniai, Etiopija

Ugandos kaimo mokyklėlė

Kelionės po Ugandą-Ruandą metu, aplankę daugybę nacionalinių parkų ir susipažinę su nepaprasta šio krašto augmenija bei gyvūnija, skyrėme laiko ir vieno kaimelio mokyklos lankymui. Čia trūko visko: knygų, sąsiuvinių, net ir pačių mokytojų... Netrūko čia tik noro mokytis. Vaikai supranta, kad tik per mokslą įmanoma išbristi iš skurdo, kuriame gyvena.

Nuvežėme ką turėjome – kanceliarinių priemonių, žaislų, saldumynų. Sunku žodžiais nupasakoti, kaip atrodė vaikų akys, išvydusios visas šias „dovanas“. Daiktų dalybos, išpakavimo garsai ir vaikų krykštavimas priminė Kalėdas.

Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems, todėl mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Sunku įsivaizduoti, kad XXI amžiuje vis dar yra vaikų, neturinčių šios galimybės. Afrikoje daug vaikų nelanko mokyklų, dėl jau anksčiau įvardintų problemų – pinigų stygiaus ir reikalingos pagalbos namuose. Tačiau viešėdami Ugandoje sužinojome, kad pastarąją problemą kartais visgi su mokslais suderinti pavyksta – pareidami iš mokyklos, vaikai privalo namo parnešti bent vieną bakelį vandens (nes kaime nėra šulinių, o mokykla turi vandens gręžinį) ir taip prisidėti prie ūkio darbų.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Kaimo mokyklos vaikai „GRŪDOS“ keliautojus pasitinka su šokiais ir dainomis, Uganda
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Kaimo mokyklos vaikai „GRŪDOS“ keliautojus pasitinka su šokiais ir dainomis, Uganda

H.Šulco jaunimo stovykla Ruandoje

1994 m. Ruanda išgyveno skausmingą genocidą – vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių. 1978 m. mūsų tautietis, misionieriaus ir kunigas Hermanas Šulcas čia, nuošaliame Mušos kaime, įkūrė jaunimo stovyklą. Genocido metu stovykla buvo visiškai sugriauta, išžudyta dauguma vaikų. Stebuklingai išsigelbėjęs kunigas Hermanas atstatė stovyklą nuo pamatų ir toliau tęsė savo misiją. Meilė likimo nuskriaustiems vaikams čia nesumeluota, ji tikra.

H.Šulcas, kilęs iš Klaipėdos krašto, gyvena Ruandoje ir savo gyvenimą yra pašventęs našlaičių globai. Jo įkurtoje jaunimo stovykloje šiuo metu gyvena apie 150 vaikų, yra bendro lavinimo bei amatų mokykla. Kunigui talkina vienuolės ir savanoriai, atvykstantys iš įvairių pasaulio šalių. Stovykla išsilaiko iš aukotojų pinigų. Mus vaikai pasitiko linksmais afrikietiškais šokiais pritariant būgnams, vaišino skaniais, savo keptais pyragėliais ir kvapnia arbata.

„Tikrieji turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse, tereikia norėti pamatyti vienam kitą“, – baigiant mūsų viešnagę pasakė taurusis misionierius.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai su stovyklos vaikais ir H. Šulcu, Ruanda
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai su stovyklos vaikais ir H. Šulcu, Ruanda

Būdami stovykloje, kartu su tėvo Hermano globotiniais, supratome, kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą, patys patiria daug laimės, nepaisant skurdo, tragedijų ar nevilties. Taip pat norėtųsi paskatinti ir visus kitus keliautojus, skersai išilgai išmaišiusius mūsų planetą, aukoti švietimui, nes tai užtikrinta investicija į bet kurios skurdžios valstybės ateitį.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“, jau antrą dešimtmetį rengdamas keliones po juodąją Užsacharės Afriką, į savo maršrutus visuomet stengiasi įtraukti įvairių mokyklų, kaimų ir bendruomenių lankymą. O kryptingas ir pamatuotas edukacijos rėmimas tapo gražia „GRŪDOS“ tradicija.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojas R. Vilkas su stovyklos vaikais ir H. Šulcu, Ruanda
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojas R. Vilkas su stovyklos vaikais ir H. Šulcu, Ruanda

Jeigu ir jūs norite pamatyti tikrą, nesuvaidintą Afriką, jos gamtą, gyvūnus, žmones, o gal net ir prisidėti prie Afrikos vaikų gerovės – kviečiame į kelionę vykti kartu!

Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Misionierius H. Šulcas su savo globotiniais, Ruanda
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Misionierius H. Šulcas su savo globotiniais, Ruanda
Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:13
04:47
02:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje