Ankstesnę pasakojimo dalį apie Dubajų rasite čia.
Kalbant atvirai, gali pasiūlyti daugiau, bet ne kažin kiek daugiau. Turbūt natūralu, kad valstybė, kurios absoliučią daugumą ploto užima dykumos, savo lankytojams aktyviai siūlo smėlio malonumus.
Išvykos į dykumą yra labai populiari pramoga, kurią turistams bruka kiekvieno save gerbiančio Dubajaus viešbučio administracija. Tai gali būti vienos ar kelių dienų išvyka su tokiomis atrakcijomis, kaip jodinėjimas kupranugariais, važinėjimas po smėlynus visureigiais, nakvynės palapinėse, pilvo šokiai ir panašūs reikalai. Kainos varijuoja priklausomai nuo to, kokias paslaugas užsisakysi.
Ne kartą girdėjau, kad viešint JAE į dykumą nuvykti yra tiesiog privaloma. Paprastai, kuo primygtiniau žmonės kartoja, kad vienas ar kitas dalykas kelionėje yra tiesiog privalomas, tuo man daugiau abejonių dėl to kyla. Šiaip nesu labai didelis tokių pramogų mėgėjas, bet kadangi pats Dubajus jau buvo pabodęs, tai galvoju, pažiūrėsiu, kokia čia „atrakcija“.
Jokių nakvynių dykumoje nepageidavau ir labai tikėjausi, kad organizatoriai, kaip ir žadėjo, vakare parveš mane namo. Ekskursiją sudarė pasivažinėjimas visureigiais, jodinėjimas kupranugariais ir programa stovyklavietėje, į kurią įėjo vakarienė ir pilvo šokėjų pasirodymas. Paslaugos kaina buvo 30 eurų.
Mano įsitikinimu, tokią pramogą išbandyti kartą gyvenime tikrai verta, bet labiau dėl „varnelės“, t.y. pliusiuko, kad dalyvavau, o ne dėl tikėtino nerealaus potyrio. Kažkiek emocijų sukėlė važiavimas visureigiais, nes vietomis nuo kalno lėkėme gana ekstremaliai. Bet matėsi, kad vairuotojai arabai parodė ne viską, ką patys ir jų visureigiai gali. Turbūt tingėjo dirbti arba saugojo jautresnius keliautojus nuo streso. O man norėjosi ekstremalesnių viražų.
Jodinėjimas kupranugariais labai priminė jodinėjimą poniais Lietuvos zoologijos sode Kaune vaikystėje.
Skirtumas tik, kad čia ir gyvulys didesnis, ir pats jodinėtojas jau gerokai peraugęs vaikas.
Bet toks pats romaus gyvulio vedimas ratuku, kaip kadaise vaikystėje, didesnių emocijų nesukėlė. Na, ir, žinoma, netoliese netrypčiojo močiutė, susižavėjusi anūku ant arkliuko (taip buvo vaikystėje, mano atveju).
Stovyklavietės pramogos buvo pietūs, kurių nepavyko suvalgyti dėl nenormalaus maisto sūrumo, kraują kaitinanti pilvo šokėja ir tai, be ko neapsieina nė viena organizuota ekskursija – suvenyrų, drabužių ir kitų niekniekių parduotuvytės su pasakiškomis nuolaidomis „tik šiąnakt ir tik jums“.
Siūlau nesižavėti tokiais pasiūlymais, nes net ir gavus pačią pasakiškiausią ir asmeniškiausią nuolaidą žemiau savikainos, Dubajuje tą pačią prekę rasite dar pigiau be jokios nuolaidos.
Siūlau nesižavėti tokiais pasiūlymais, nes net ir gavus pačią pasakiškiausią ir asmeniškiausią nuolaidą žemiau savikainos, Dubajuje tą pačią prekę rasite dar pigiau be jokios nuolaidos.
Lyg to dar būtų maža, galiausiai paaiškėjo, kad ir pilvo šokėja buvo ne arabė, o ukrainietė, kilusi iš Charkovo apylinkių...
Tad geriausias tos dienos epizodas buvo grįžimas namo.
Darkart į tokio tipo eksursiją, žinoma, nevykčiau, bet pirmam kartui išbandyti galima vien dėl suvokimo, kas tai yra.
Dar viena labai populiari ir, mano įsitikinimu, ženkliai įdomesnė Dubajaus viešbučių siūloma ekskursija yra į valstybės sostinę – Abu Dabio miestą. Ja labai susidomėjau, tačiau nepirkau, nes nenorėjau būti vežiojamas pagal programą. Dykumoje, kaip žinia, savarankiškai ne ką nuveiksi, tačiau čia nenorėjau atsisakyti galimybės būti pats sau šeimininku, todėl tiesiog nuvykau į Dubajaus autobusų stotį ir nusipirkau bilietą į sostinę.
Kuo po Dubajaus gali nustebinti Abu Dabis?
Gyvuoja nuomonė, jog pamačius Dubajų jau niekas nebegali nustebinti, tačiau bent jau man ši tezė netapo kūnu. Abu Dabis mane ir nustebino, ir sužavėjo.
Nors abu šie miestai yra panašūs savo blizgesiu, iš esmės jie gana skirtingi. Dubajus – naujai „iškeptas“, iš mažo dykumų miestelio neseniai išaugęs parodomasis kičinis megapolis, o Abu Dabis – senas, oazėje statytas ir subrandintas žalias miestas.
Jis yra taip pat be proto turtingas, gyvenantis iš naftos pinigų. Kaip ir Dubajuje, Abu Dabyje apie keturis penktadalius gyventojų sudaro užsieniečiai, kurių vis daugėja. 1970 m. miestas buvo suprojektuotas manant, kad jame gyventojų skaičius niekada neviršys 600 tūkstančių. Jau 1990 m. šis skaičius buvo perkoptas.
Dabar gyventojų tiek, kad jiems neužtenka gyvenamojo ploto, trūksta vietų automobiliams statyti, susidaro spūstys ir kitos dėl žmonių pertekliaus atsirandančios problemos. Tai – vienas rimtų iššūkių miesto valdžiai.
Abu Dabio valdžia labai stengiasi, kad miestas gautų pinigus ne vien iš naftos, nes, manoma, kad ji anksčiau ar vėliau baigsis. Dėl to labai stengiamasi plėtoti turizmo infrastruktūrą. Bet šioje vietoje egzistuoja viena didelė problema.
Ta problema vadinama Dubajumi. Būtent dėl jo Abu Dabis negali tapti dar populiaresnis ir labiau lankomas. Konkuruoti su Dubajumi beprotiškai sunku. Dėl jo populiarumo Abu Dabis dažnai nepelnytai nukenčia, nes jam tenka tik Dubajaus turistų paliekamų pinigų trupiniai. Dažniausiai turistai iš Dubajaus į Abu Dabį atvyksta, apsižvalgo ir grįžta atgal jame net nenakvodami.
Mano manymu, tai yra neteisinga. Netgi, sakyčiau, priešingai – man Abu Dabis pasirodė gerokai jaukesnis, žalesnis ir patogesnis. Dubajus būdamas didžiulių greitkelių, vienas už kitą įspūdingesnių dangoraižių ir automobilių, tačiau be žalumos ir be patogių jaukiai pasivaikščioti vietų miestu, lenkia Abu Dabį laisvumu dėl alkoholio vartojimo, ir dėl kitų islamo pasaulyje netoleruotinų vakarietiškų linksmybių.
Tačiau Abu Dabis daug panašesnis į klasikinį tikrą miestą su gatvėmis, šaligatviais, aikštėmis, puikia krantine, kur galima pasivaikščioti, pailsėti, pasigrožėti ir išsimaudyti jūroje.
Mano kelionėje Abu Dabis buvo vienas puikiausių epizodų. Apie nuotykius jame – paskutinėje pasakojimo apie Jungtinius Arabų Emyratus dalyje.
