Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 17d. 19:45

Atrandu Rumuniją: pasieniečių klausimynas, laiko mašina ir urvų lobynai

Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr. / Kelionė Rumunijoje

Daugelis rinkdamiesi atostogas vis dar vengia Rumunijos. Vieniems atrodo nesaugu, kitiems neįdomu, tretiems nėra ką veikti, kitiems nepatinka. O man nėra tokios šalies, kuri būtų neįdomi ar nepatiktų, ypač jeigu joje net nesilankiau. Tikiu, kad viską pamatyti reikia bent kartą gyvenime, todėl „šmutkės“ atsiduria mašinoje ir esu pakeliui tyrinėti šalies, apie kurią buvau tiek daug skaičiusi. Tada dar nežinojau, bet Rumunija sugebėjo pavergti mane žmonių svetingumu, draugiškumu, įspūdinga gamta ir nustebinti tvarkingumu, švara. O ko daugiau turistui gali reikėti?

Pasieniečių klausimynas

Po daugiau nei 1800 automobilyje praleistų kilometrų pagaliau tolumoje pradedu matyti daugybę šviesų. Kaip ir džiugu, nes tai reiškia, kad pagaliau pasiekėme Rumunijos pasienį. Kaip ir liūdna, nes kuo arčiau važiuojame, tuo tų švieselių daugėja, kas iš mano patirties tokiais atvejais – tikrai nežada nieko gero. Ir, žinokite, neapsirinku.

Pasienyje stringame kiek daugiau nei penkioms valandomis, o pagaliau pasiekus langelį iš pasieniečio pasiberia nesibaigianti klausimų tirada. Kokiu tikslu atvažiavau iki nakvynės vietų, kiek laiko būsiu, ką noriu pamatyti, ar turiu pažįstamų ir kiek turiu su savimi pinigų. Atrodo, vos spėju atsakyti į jau užduotus klausimus, o iš pasieniečio pasipila dar kokie trys.

Pasibaigus klausimynui pagaliau leidžia pravažiuoti, bet ir čia mūsų laimė neilgai trunka, nes mus sustabdo kitas pasienietis. Patikrinęs pasą, vėl užverčia labai panašiais klausimais. Matydamas vis labiau sumišusį mano veidą, pagaliau sustoja ir patikina: „Nesijaudinkite, galite važiuoti, man tik įdomu, nes mažai turistų iš Baltijos šalių renkasi aplankyti Rumuniją.“

Na, kalbant atvirai, jau buvau pradėjusi nervintis, nes su tiek klausimų net pildant dokumentus Kinijos vizai gauti neteko susidurti, o ir nuo to laiko, kai privažiavome pasienį, per tiek valandų niekur nepajudėjome. Strigti pasienyje – mažas malonumas, nes ir dienos planas dažnai nueina šuniui ant uodegos, bet vis raminu save: per du mėnesius tikrai spėsime patirti ir pamatyti viską, dėl ko čia atvažiavome.

Šalies kaimai – realistiška laiko mašina atgal

Pažintį pradedame nuo vakarinėje šalies dalyje Apusenų kalnų grandinėje esančių paprasčiausių kaimų. Daug kam mūsų sprendimas atrodė nelogiškas ir nesuprantamas, bet aš visuomet sakiau, kad labiausiai šalies gyvenimą atspindi būtent tokios vietos, o geriausiai supažindina ten gyvenantys vietiniai žmonės.

K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje

Kaip pažįstami buvo nustebę mūsų pasirinkimu, taip pat ir vietiniai griebėsi už galvos supratę, kad mes ne tik atvykome pasidairyti, bet dar ir apsistoti norime. Žodis tokiose vietose sklinda beveik šviesos greičiu, todėl per kokias penkias minutes pusė kaimo suguža pasižiūrėti susidariusio chaoso, o tu jautiesi lyg per kokias varžytines, nes kiekvienas nori, kad apsistotum būtent pas jį. Ir ko tik jie nežada… Nuo tradicinių patiekalų iki ūkio aprodymo ir visokių kitokių nacionalinių kaimo ypatumų.

Man nuo viso chaoso ir pasiūlos sukasi galva, todėl pasirenkame atokiausiai stovinčią močiutę, kuri viską tiesiog stebi iš tolo. Ir neapsirikome, nes buvome ne tik itin svetingai sutikti, bet ir tradicinių patiekalų paragavome, susipažinome su kaimo gyvenimu iš arčiau, ir ji net visokiausių gamtos lobynų, esančių šalia kaimo, parodė.

K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje

Rumunijos kaimai – tarsi realistiška laiko mašina atgal, kuri nukelia tave į kokius 1950-tuosius. Kai kurie kaimai pravažiuojami, kai kuriuos galima pasiekti tik vežimu arba savomis kojomis, bet visuose esi sutinkamas labai panašiai. Didžiulė nuostaba ir susidomėjimas atvykėliais bei jų pasirinkimu.

Daugelyje kaimų vis dar normalu neturėti elektros ir vandentiekio, turtą skaičiuoti žemės dydžiu bei gyvulių kiekiu, populiariausiu transportu laikyti vežimą ir dienas pradėti su saulėtekiu, o pabaigti jau saulei slepiantis už kurio nors kalno viršūnės. Taip pat čia vis dar yra įprasta nežinoti, kas yra „Google“, ir pokalbius pradėti bei užbaigti aktualiausiu jiems klausimu – ūkininkyste, nes visi iki vieno tuo užsiima.

Tokiose vietose parduotuvių, prekybos centro net su žiburiu nerasi, bet žinote, kas tokiose vietose visuomet yra? Bažnyčia. Nesvarbu, kokio dydžio kaimas būtų, jie visi turi bažnyčią. Bet stebėtis neverta, nes rumunai – viena religingiausių tautų visoje Europoje.

K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje

Tiesa, jaunosios kartos išsilavinimas yra tema, kuri liūdina tokiose vietose. Daugeliui vaikų iki mokyklos tenka žygiuoti keliolika kilometrų, bet dar liūdniau pasidaro, kai sužinai, jog dauguma jos net nelanko. Pasak vietinių, daugeliui skurdžiau gyvenančių šeimų neužtenka lėšų suteikti vaikams išsilavinimą, todėl vietiniai tiesiog renkasi papildomas rankas ūkyje, vos tik jos sugeba kuo nors padėti.

Iš dalies suprantama, juk karta iš kartos gyvena tik ūkiu ir jo rūpesčiais, o išsilavinimas tokiuose kaimuose nelabai gelbėja, tad tėvai tikriausiai ir prasmės tame nemato. Kai pagalvoju, kas čia turėtų būti nuostabaus? Juk ir Lietuvoje turime tokių kaimų, bet tikrai ne tokiais mastais…

K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje

Apusenų kalnai – urvų lobynas

Mane visuomet žavėjo gamta, o ypač kalnai, bet retai susimąstydavau apie požeminį jų pasaulį. Urvai man visuomet siejosi su šalčiu, nejaukumu ir šikšnosparniais, tačiau tik dabar suprantu, kiek daug praradau juos iki šiol aplenkdama! Neneigsiu, įkalbėti mane leistis į pažintį su tokiomis vietomis užtruko, bet dabar džiaugiuosi nugalėjusi vieną savo baimių, o mūsų lankoma Apusenų kalnų grandinė tam puikiai tiko, nes, kaip vietiniai sako, būtent čia ir yra didžiausias urvų lobynas Rumunijoje, tik sugebėk išsirinkti.

Vienas labiausiai įsirėžusių į atmintį urvų yra Bihoro regione ir vadinasi „Bear’s Cave“ (liet. Lokio urvas). Prieš kelerius metus turistai šiuo urvu dar galėjo grožėtis savarankiškai, bet žinote, kaip būna su kai kuriais atvykėliais: ką matau – būtina paliesti, kur būnu – reikia pasižymėti, tad savarankiškas ekskursijas teko nutraukti ir dabar jame galima lankytis tik su gidu. Tačiau tai tikrai ne blogiausias variantas, nes gidas labai informatyviai papasakojo ne tik apie pačius urvus, bet ir atskleidė įvairiausių paslapčių apie jų priežiūrą bei supažindino su neįprastais sunkumais dirbant.

K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje

Urvas buvo atrastas grupelės „Speodava“ mokslininkų 1975 metais, bet turistams duris atvėrė 1980-taisiais. Ši vieta – pilna įspūdingų stalaktitų ir stalagmitų, kurių amžius siekia net 200 tūkst. metų, kurie auga lėčiau, negu galite įsivaizduoti, vos 1 cm per šimtmetį. Visas šitas grožybes galima apžiūrėti keturiose skirtingose urvo galerijose, esančiose 105 m po žeme.

Kaip bebūtų, šio urvo išskirtinumas slypi ne jose, o visai atsitiktinai rastuose urvinio lokio skeletuose. Pasirodo, jų būta net 140, o patys lokiai jau išnykę ir mūsų žeme nebevaikšto daugiau kaip 27 tūkst. metų!

K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje

Pasak mūsų gido, lokiai liko įkalinti urve, nes įėjimas sugriuvo. Neturėdami ką ėsti, pradėjo vienas su kitu kovoti, todėl 139 lokių kaulai buvo ištąsyti po visą urvo teritoriją, o paskutiniojo, kuris išgyveno ilgiausiai, rasti visai šalia buvusio įėjimo.

Buvau taip susižavėjusi gamta ir tuo, kokia išradinga bei meniška ji gali būti, kad neatsispyriau apsilankyti ir dar viename urve – „Ionele’s Gate Cave“ (liet. Ionele vartų urvas). Vardas parinktas šiai vietai pagal legendą, kuri pasakoja, kad viena mergaitė iš šalimais esančio kaimo čia surado besislepiantį berniuką Ionele. Kiek tame tiesos, niekas nežino, bet visi vietiniai tuo tiki. Nors šis urvas ir nėra taip stipriai saugomas kaip pirmasis, bet mums dar net nepraėjus pro vartelius ir net bilietų neįsigijus, gidas išdėsto, ko negalima daryti: šūkauti, garsiai kalbėti, naudotis prožektoriumi bei kamera su blykste. Na, ir, žinoma, nieko liesti nevalia.

Šis urvas pirmą kartą paminėtas 1857 metais ir buvo suformuotas upės, kuri ir dabar pro jį teka keletą dienų per metus, kai kalnuose pradeda tirpti sniegas.

K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje
K.Dabašinskaitės nuotr./Kelionė Rumunijoje

Didžiausią įspūdį šiame urve paliko įėjimas, kuris yra 15 metrų aukščio, bei gido pateikti faktai, kad čia esančioms uolienoms yra virš 200 milijonų metų. Sunku įsivaizduoti, kokia unikali ir išradinga gali būti gamta. Ekskursija čia trunka gal 20 minučių, nes turistams urvu galima žygiuoti tik 130 metrų, nors visas jo ilgis 800 metrų. Viršutinė urvo galerija uždaryta norint ne tik apsaugoti ten įsikūrusią nykstančių šikšnosparnių rūšį, bet ir išvengti turistų traumų lipant kopėčiomis. O, pasak mūsų gido, tokių buvo jau ne viena...

Kad ir kaip mėgstu keliauti po mažiau turistų lankomas vietas, anksčiau ar vėliau ateina toks laikas, kai pradeda norėtis civilizacijos, todėl, ilgai nedvejoję, nusprendžiame stabtelėti antrajame pagal dydį Rumunijos mieste – Kluže-Napokoje. Nors ir trumpam, bet jaučiu poreikį pažinti miestą, kurį vietiniai laiko labiausiai vakarietišku Rumunijos miestu. Apie tai – antroje pasakojimo dalyje.

Temos: 2 Rumunija Kelionės

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje