Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kitokia Turkija: 2. Pabėgėliams iš Sirijos kelio atgal į tėvynę nėra

Gaziantepės miestas
E.Kordiukovaitės nuotr. / Gaziantepės miestas
Šaltinis: 15min
0
A A

Atviriausi pokalbiai įvyksta, kai jauti, kad laiko likučiai kvėpuoja į nugarą, arba tuomet, kai pajunti, jog tave su šalia esančiu žmogumi sieja baimės jausmas. Freudas teigė, jog žmogaus sąmonė sukurta atmesti, o ne priimti. Tad pirmiausia, ko atvykęs į Turkiją bandai išvengti, tai akistata su šalia esančiomis problemomis.

Galbūt ir toliau būtų buvę įmanoma nuo jų slapstytis, jei ne vis didėjanti apsauga šiame, regis toli nuo konfliktų esančiame miestelyje. Vieną dieną Eskišehire važiuojant autobusu, mus sustabdė du policininkai ir liepė visiems išlipti, nes buvo ieškoma bombos. Saugumo poreikis Turkijoje nestebina. Net einant į didesnį prekybos centrą turi praeiti apsaugą tolygią patikrai oro uoste, tačiau tai pakurstė vidinį nerimą. Ko mes nežinome?

E.Kordiukovaitės nuotr. /Gaziantepės miestas
E.Kordiukovaitės nuotr. /Gaziantepės miestas

Vis dėl to tarpusavio diskusijas labiausiai paskatino netoliese esantis prekybos centras, į kurį keliaudavome kiekvieną dieną. „Espark“, tai traukos centras, kuris yra mūsiškio „Akropolio“ atitikmuo. Kelioms dienoms išvykus iš Eskišehiro, tarp draugų pasklido žinia, kad viena moteris sugebėjo pro apsaugą prasinešti sprogmenų, tačiau laiku buvo pagauta. Neilgai trukus atsirado masinių susibūrimų sąrašas, kurį buvo siūloma aplenkti.

„Bijau grįžti namo“

Su turku Mehmetu nuolat aptardavome tradicijas, kurios stebindavo. Šįkart pokalbis pasisuko kita linkme – Turkijos ir Sirijos klausimu. Tai įgauna visai kitokius atspalvius, kai šalia sėdinčio draugo šeima yra netoliese svarbiausių įvykių epicentro. „Bijau grįžti namo, nes ten tikrai nesaugu. Apie pasivaikščiojimus vakare išvis nėra ką kalbėti. Tačiau turiu tam ryžtis, o kas, jei jų daugiau nesutiksiu?“ – svarstė nesaugumo jausmo persmelktas vaikinas.

Toje pačioje verandoje kalbėjomės jam jau grįžus iš trumpo apsilankymo gimtajame mieste. Gaziantepė yra vienas didžiausių Turkijos miestų, kuris yra gan arti Sirijos – teskiria 127 kilometrai. Baimės aprimo, o gyvenimas slenka tuo pačiu ritmu, žinoma, įvairaus tipo konfliktai dažnesni, tačiau atitinkamai daugiau ir apsaugos.

E.Kordiukovaitės nuotr. /Gaziantepės miestas
E.Kordiukovaitės nuotr. /Gaziantepės miestas

Rodos, didesnių pokyčių nėra, tačiau kas labiausiai rėžia akį – smarkiai padidėjęs pabėgėlių iš Sirijos skaičius. „Spėjame, kad Gaziantepėje gyvena 60 tūkstančių pabėgėlių, Hatay daugiau kaip 80 tūkstančių, o apskritai Turkijoje jų turėtų būti apie 200 tūkstančių. Nors dauguma emigrantų yra fiksuojami, vis dėlto manau, kad tikroji statistika nežinoma. Žiniasklaidoje dabar dažniausiai minimas skaičius yra per 120 tūkstančių“, – svarsto Mehmetas.

Trumpa kelionė užsitęsia

Miestai, kurie yra netoli sienos su Sirija, apsupti pabėgėlių stovyklų. Gaziantepė – ne išimtis. Nepaprastųjų situacijų departamento duomenimis, Turkijoje yra 13 pabėgėlių stovyklų, kur nukentėjusieji gali gauti medicininę pagalbą, maisto, saugumą, vaikams suteikiama galimybė mokytis.

Vis dėlto sąlygos nėra labai geros, tad turtingesni sirai nuomojasi nuosavus namus. Tai mažuma Sirijos pabėgėlių, kurie ieškodami geresnio gyvenimo atsiveža šeimas kirsdami sieną nuosavais automobiliais.

„Jau perėjus miesto centrą yra galimybė pamatyti pabėgėlių stovyklas. Kai neseniai jauna pora atsikraustė į mūsų kaimynystę, pasikvietėme juos vakarienės. Mano mama nuostabiai gamina, o sutikta pora tokia varginga – norėjome nors kažkuo jiems padėti“, – savo pasakojimą tęsia Mehmetas.

A. Vareikaitės nuotr./Viduryje - Mehmet, pasakojantis apie sirų aeimą
A. Vareikaitės nuotr./Viduryje - Mehmet,as, pasakojantis apie sirų šeimą

Vaikinui – 23, merginai – 20 metų. Jie neseniai susituokė, o vaikui – 9 mėnesiai. Ahmedas kilęs iš Lazkijos, Jasmina – iš Esado.

Ahmedas tarnavo kariuomenėje Sirijoje, bet kai jam paskirtas laikas baigėsi, vadovybė liepė pasilikti – juk vyksta karas. Jis išvyko teigdamas, kad norėtų bent trumpam pamatyti savo šeimą ir, žinoma, nebegrįžo. Tiesa, Ahmedas nebeturi jokių asmens identifikavimo dokumentų – kariuomenėje šiuos dokumentus surenka jau pirmąją dieną.

Trumpam atvykęs į Siriją suprato, kad ilgiems svarstymams laiko nėra. Su žmona, vaiku nusprendė pasiekti Turkiją per kalnus. Nors tai buvo sunki kelionė, vyras negalėjo leisti žmonai ir vaikui vykti kitu būdu. Dezertyras negali sugrįžti į Siriją net tuo atveju, jei karas baigtųsi – kariuomenė jo vis tiek ieškos. Jei būtų sutaręs su šeima keliauti atskirai, būtų šantažuojamas arba priverstas sugrįžti dėl savo šeimos gyvybės. Bet kuriuo atveju, jie pasirinko ilgą kelią į naujus, tikimasi, saugesnius namus – kelio atgal į Siriją nebėra.

Apgaulė už kiekvieno kampo

Dauguma sirų gyvena pabėgėlių stovyklose, neturėdami pinigų, darbo, tad kai kurie vietiniai verslininkai juos išnaudoja. O sirai jaučia tokią desperaciją, jog imasi bet ko. Dažniausiai sirams mokama pusė ar ketvirtadalis uždarbio, kurį gautų turkų darbuotojai. Pavyzdžiui, statybininkas dažniausiai gauna apie 120 litų per dieną, tačiau pabėgėliams kartais būna mokama tik 30 litų.

Kurį laiką jaunoji pora buvo apsistojusi pabėgėlių stovyklose. Tiesa, tai tiesiog galimybė gyventi palapinėse, kuriose purvina, vasarą – nepakeliamai karšta, o rudenį – per šalta. Norėdami savo vaikui suteikti geresnes sąlygas, jie paliko laikinus namus ir pradėjo ieškoti nuolatinio būsto.

Ieškodami pajamų šaltinio, jie užkibo ant turkų verslininkų kabliuko – „aš tau padėsiu, ateik ir dirbk pas mane“. Šiuo pažadu šeima buvo gyva du mėnesius. Vėliau paaiškėjo, kad turkas melavo – tiesiog ieškojo nemokamos darbo jėgos.

E.Kordiukovaitės nuotr. /Gaziantepės miestas
E.Kordiukovaitės nuotr. /Gaziantepės miestas

Netoli Gaziantepės esančiame kaime, siras turėjo giminių, tad kurį laiką buvo apsistoję name, tačiau jis buvo perpildytas žmonių, tad nenorėta daugiau trukdyti. Šeimai pavyko susirasti būstą, kurio nuoma atsiėjo tik 300 litų per mėnesį. Vyras šiuo metu uždirba 225 litus per savaitę. Jis neturi socialinės apsaugos numerio – dirbti tenka nelegaliai. Žinoma, pasisekė, kad Ahmedas kalba turkiškai, bent dėl šios priežasties jis nesijaučia izoliuotas.

„Mano tėvas kalba ir arabiškai, tad galėjome komunikuoti tiek su vyru, tiek su moterimi. Dabar padedame kuo galime – mama nuolat jiems atneša maisto, prisideda ir aplinkinių namų šeimos“, – teigia Mehmetas.

Tai tik vieno vyro ir moters istorija, bet tokių kaip jie – daugybė. „Vien dėl šios akistatos su realybe buvo verta grįžti namo. Tikimės, jog tai nebuvo mūsų paskutinė vakarienė“, – pasakojimą užbaigė turkas.
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje