Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 16d. 17:05

Beprotiška para -19 C šaltyje: Vygintas su „Vespa“ viduržiemį nuvažiavo iki Nordkapo

Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo
Asm.archyvo nuotr. / Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo

Viduržiemį. Iki šiauriausio Europos taško. Su „Vespa“. Per 24 valandas ledo keliu. Klausant Vyganto pasakojimo ne kartą ir mintyse, ir garsiai klausiau – „Kaip tai įmanoma?“. O įmanoma viskas, kai yra adrenalino poreikis, kariuomenėje išugdytos savybės ir tiesiog užsidegimas naujiems nuotykiams. Štai Vyginto Ušinsko istorija, kai viena beprotiška para galbūt net virto Guinnesso rekordu.

Šią žiemą kaunietis Vygintas (FB: Vespa travellers) pasiryžo iššūkiui – su motoroleriu pasiekti Nordkapą Norvegijoje. Paskutinius 783 kilometrus vyras įveikė ledu padengtu keliu, be nakvynės ir vietomis spaudžiant net -27 laipsniams šalčio. Jutiminė temperatūra kartais siekė net -60.

„Jaunystėje su draugu važinėdavom su „Karpatais“ per šalčius ir sniegą. Nebuvo tada net tokių žieminių padangų, bet mes važiuodavom. Šalta rankom? Nieko – baką atsidarėm, įžiebėm degtuką... Pasišildėm, užgesinom. Tai jei tokių beprotybių dar vaikystėj būdavo, kaip tu gali normaliai, įprastai gyventi jau būdamas suaugęs vyras?“, – pašėlusią istoriją pradėjo pasakoti Vygintas.

Turkijoje gimė meilė motoroleriui

Vygintas nėra tas, kuris gyvenime ieško ramaus komforto. Pasakoja vertinantis kokybę – tiek daiktų, tiek įspūdžių. O visa tai galima rasti tik išėjus už savo komforto ribų. Jeigu su šeima jis išvyksta pailsėti ir į tingių atostogų šalimi vadinamą Turkiją, jis ir ten susiranda iššūkių ir kitokių patirčių. O per vieną tokią kelionę ir atrado važiavimo su motoroleriu džiaugsmą.

„Kitų klausiu, kurie ilsisi viešbučiuose Turkijoje, – ką dar ten matėte? Ir pasirodo, kad geriausiu atveju du kartus išvažiavo už viešbučio ribų. O man reikia kitaip – išsinuomoju automobilį ir važiuoju apžiūrėti visko, nes Turkijoje tikrai yra ką pamatyti“, – pasakojo Vygintas.

Per vieną kelionę jis sugalvojo naują iššūkį – išsinuomoti ne automobilį, o dviratę transporto priemonę. „Kodėl ne motociklas? Nes su juo jau atsiranda greitis, tuomet ir kiti pavojai. Motoroleris yra šiek tiek saugiau, o privalumai tie patys. Tau nėra jokių spūsčių, sąnaudos mažos, ir jauti laisvę – kur nori, ten važiuoji“, – aiškino jis.

Su motoroleriu jis tuomet lankė miestelius, kurie nebūna įtraukti į turistinius maršrutus: „Kodėl važiuoji vienas ir ne ten, kur veža visus turistus? Nes ten yra nulaižyta ir pilna turistų. Pabūni tokioje vietoje, ir tada sėdi prie „photoshopo“, kad įtikintum, jog buvai vienas tokioj vietoj, kur realiai vienam niekad nepavyks būti“.

Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo
Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo

„Pavyzdys – vokiečių pensininkai. Jie turi komfortą, gali keliauti. Bet ar jie keliauja taip, kaip tikrai norėjo? Tave atveža, išlaipina, parodo ką fotografuoti, sulaipina, veža į kitą objektą. Kuo tai skiriasi nuo žiūrėjimo į vaizdus per televizorių? Tu net nepatiri pojūčių, kuriuos gali pajusti durnavodamas su tokiomis nesąmonėmis“, – juokėsi jis.

Motoroleris tik dar labiau paaštrino išgyvenimus. Juk jei važiuoji su automobiliu, patogumo yra daugiau – gali ir radiją klausyti, ir kavos puodelį turėti. „O su motoroleriu šiek tiek išeini iš komforto zonos“, – įsitikinęs Vygintas. Ši transporto priemonė jam taip patiko, kad su ja keliavo dar kelis kartus, o vėliau susigundė įsigyti ir nuosavą. Pasirinko „Vespą ET4“ – nes amžina klasika.

Pirmoji kelionė iki Nordkapo

Jau turėdamas savąjį motorolerį, sugalvojo vasaros iššūkį – nuvykti iki šiauriausio Europos taško, Nordkapo Norvegijoje. Tąkart oras nestingdė rankų ir kojų, bet į kelionę Vygintas leidosi visai vienas.

Ar nebuvo baisoka vienam? „Neapsikraunu galvos, – nusijuokė jis. – Apie bėdas galvosiu tada, kai bus bėdos. O iššūkiai tave priverčia gyventi. Jeigu aš viską numatysiu nuo A iki Z, tai ir pagalvę pasidėsiu. Ir nuobodu bus, bet kartu ir gyvensi nuolatiniame strese. O tai kada tada gyventi?“

Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo
Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo

Nordkapą pasiekė, tačiau kelionėje būta ir gedimų, kurias jis tvarkė padedamas draugo mechaniko nuotoliniu būdu. Nedideles problemas susitvarkė, tačiau galiausiai reikėjo naujos padangos. O kaip tyčia jos vietiniai mechanikai Suomijoje neturėjo, reikėjo laukti apie savaitę. Tad Vygintas nusprendė palikti motorolerį jiems, pats pargrįžti namo tranzuodamas, o „Vespai“ paimti atsiųsti parvežėjus.

Jeigu aš viską numatysiu nuo A iki Z, tai ir pagalvę pasidėsiu. Ir nuobodu bus, bet kartu ir gyvensi nuolatiniame strese. O tai kada tada gyventi?“

Išvykti iš Oulu, Suomijos tundros, visgi irgi nebuvo lengva. Autobusai – reti ir ilgai važiuoja. Automobilių kelyje – nedaug, o ir tie nenoriai stoja tranzuotojui su motociklininko apranga ir šalmu po ranka. „Vienoj vietoj įstrigau gal 24 valandom. Stogas tada jau lengvai pačiuožia, pradedi užsiimti klounada. Ir prisimeni elementarius psichologinius dalykus. Degalinėje prieini prie žmogaus ir klausi – „Ar galite man padėti?“. Juk niekas neatsakys – „Ne“. Kai, žinoma, išgirsti „taip“, tada jau ir prašai, kad tave pavežėtų“, – triuką išdavė jis.

Skandinavų kelininkų niuansai

Tokia kelionė įkvėpė kitai – pakartoti maršrutą į Norvegijos šiaurę, bet jau žiemą, spaudžiant šaltukui. Išbandyti savo jėgas, tačiau ir paskaičiuotai. Kelią Vygintas žinojo, tačiau patirties važiuoti žiemą neturėjo pernelyg daug. Gali būti avarija, gali būti griuvimas, o ir patirtis rodė, kad gali tekti įstrigti kažkur nuošaliame kelyje. Todėl važiuoti visiškai vienam į tokią kelionę būtų buvę pernelyg neatsakinga.

Jo kelione susidomėjo „Arena HD“ televizija, ir taip atsirado palyda. Vygintas dar įkalbino kartu vykti ir draugą mechaniką, tad iš viso paskui jį automobiliu važiavo trise. Tiesa, mechaniko šįkart neprireikė, tačiau būtų buvę neprotinga rizikuoti ir vykti be jo.

Prieš ekstremalią kelionę reikėjo ir atsakingai pasiruošti. Jis taip pat domėjosi, kaip nuo šalčio saugojosi į šalčiausią pasaulio tašką motociklu vykęs Karolis Mieliauskas. „Bet kai išgirdau apie elektrinius rūbus, šildomus stiklus – man jau pasidarė tai neįdomu. Jeigu aš turiu komfortą, tuomet man jau nekariška“, – pasakojo Vygintas.

Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo
Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo

Tad jis tik įsigijo šiltesnę aprangą sau, o svarbiausia buvo surasti originalias gamintojo žiemines dygliuotas padangas. Rado pardavėją Suomijoje, suderino visus išmatavimus ir paprašė atsiųsti sąskaitą. „O jis man rašo – nesijaudink, mes tau dovanų duodam. O aš juk nepažįstu to žmogaus, bet jam patiko idėja, – savo nustebimą prisiminė Vygintas. – Buvau lengvam šoke. Jis net apmokėjo visą atsiuntimą į Lietuvą. Važiuosiu – reikės jam šakotį nuvežti.“

Specialios padangos išties gelbėjo ledu padengtame kelyje, bet nebuvo stebuklas. „Tikrai nebuvo taip, kaip galima įsivaizduoti – užsidedi tokias padangas ir važiuoji ramus. Vairuoti buvo sudėtinga, nes ir neturiu tokios patirties, ir visas kelias buvo ledas. Jeigu sako, kad mūsų kelininkai nepasiruošę žiemai, tai nuvažiuokit ten – šiauriečiai pasiruošę, bet keliai vis tiek tokie patys, dar baisesni. Tačiau jie visi išmokę važiuoti ant ledo, niekas kelių nebarsto. Jeigu pabarsto – tai tik pakaitinta skaldele. Kažkiek ji aptirpdo, kažkiek sukibimo atsiranda, bet vanduo ir šaltis vis tiek padaro ledą“, – kelių niuansus pasakojo Vygintas.

Tad visą laiką nuo Tornio Suomijoje iki Nordkapo Norvegijoje Vygintui teko važiuoti ledu padengtu keliu. Iš viso – 783 kilometrai, kurias jis motoroleriu įveikė vos per 24 valandas. Tik du kartus stabtelėjo po pusvalandį nusnausti.

Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo
Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo

Visą kelią grojo pianinu

Vos pradėjęs važiuoti šaltesnėmis vietovėmis Vygintas suprato, kodėl tokiomis sąlygomis paprastai važiuojama tik 200-300 km per dieną. Paprasčiausiai nėra tokios aprangos, kuri tinkamai šildytų kūną tokį ilgą laiką. „Mano turimas kostiumas, paskaičiuota, turi gelbėti net būnant iki -50 laipsnių. Tačiau tai apskaičiuota kitomis sąlygomis, jis ir gerai nesaugo nuo vėjo. Nuo žiemos saugantys rūbai paprastai skirti 2-3 valandoms“, – aiškino keliautojas.

Tad pakeliui Vygintas nusipirko dar geresnę, kokybiškesnę aprangą, o įvažiavęs į poliarinį ratą jau vilkosi abu kombinezonus. „24 valandas išbuvau vidutinėje -19 laipsnių temperatūroje, tuo tarpu jutiminė buvo apie -40. Erzinau kariškius – karinės pratybos atšaukiamos prie -15. Tai pingvino antsiuvus aš tikrai gausiu“, – juokėsi Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantis vyras. Jo kelionėje vietomis šaltis siekė net -27, o jutiminė temperatūra atsižvelgus į greitį buvo apie -60.

VIDEO: Extremalus iššūkis #1 - FINLAND - 5

Atskiras iššūkis buvo ne tik viso kūno, bet ir galūnių šalimas. „Kojos šąla, rankos šąla. Prisimeni išgyvenimo kursus kariuomenėje, visą informaciją, kaip elgtis, kad nenušaltum. Pirmas dalykas – kraujotaka turi nesustoti. O ką daryti?, – klausia Vygintas ir pradeda pirštais barbenti į stalą. – Judini. Taip 800 kilometrų ir groji pianinu tiek kojom, tiek rankom. Ir tikrai padėjo.“

Pašnekovas džiaugėsi, kad nors visą parą išbuvo stingdančiame šaltyje, nenaudojo net jokių specialių kremų, bet nieko nenušalo – lūpos net nesuskilinėjo. „Man pačiam buvo įdomu, kaip organizmas reaguoja į šaltį. Juk visada eksperimentuoji ir taip renki patirtį gyvenime“, – kalbėjo jis.

Erzinau kariškius – karinės pratybos atšaukiamos prie -15. Tai pingvino antsiuvus aš tikrai gausiu.

Didžiausia problema visgi buvo sprendžiama visą laiką – šąlančio šalmo stikliuko. „Stikliukas kaip ir turėjo nerasoti, bet vis tiek rasojo, šalo. Viską bandėm, bet niekas nepadėjo. Matomumas didžiąją dalį laiko buvo tik per nedidelį tarpelį – 3-4 mm pločio ir 10 cm ilgio juostelę. Tankistai, sako, nedaug mato. Tai pas juos jau didelis langas, akvariumas, palyginus su mano regimumu“, – juokėsi Vygintas. Tad visą kelionę reikėjo stoti kas keliolika ar keliasdešimt kilometrų ir šildyti bei valyti stikliuką.

Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo
Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo

Kariuomenę per pokalbį Vygintas mini ne kartą. Nuo 1996 m. joje tarnaujantis vyras dėkingas už čia gautas žinias, kurios ir padėjo įveikti šį iššūkį. „Tokiose kelionėse negali pasakyti, kad pasikliauji kokiu nors vienu kursu – pavyzdžiui, išgyvenimo. Ne. Tai yra per daug metų sukauptos žinios, patirtis, bendravimas. Todėl ir nepanikuoji papuolęs į bėdą. Iškilo bėda – pradedi mąstyti kariškai. Kaip išspręsti problemą, kad pasiektum rezultatą. Jei laivas skęstą, ką panika pakeis? Nieko. Turi rasti būdą, kaip išlikti ant vandens. Visur paveda panika. O jeigu žmogus išlieka blaivus, jis sugalvoja išeitį“, – dėstė vyras.

Netikėtas rekordas

Pasiekus Nordkapą antrą kartą jau tokios ekstazės kaip vasarą nebebuvo, pripažino Vygintas. „Gal euforija buvo didesnė tada. Dabar nuovargis atėmė daug emocijų. Jos atsirado vėliau, bet ne tokios. Padarei juodą darbą. Sunkiai pasiekei, džiaugiesi“, – kalbėjo jis. Naujos emocijos dar atsirado supratus, kad įveikta išties neeilinė kelionė – galbūt rekordinė.

Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo
Asm.archyvo nuotr./Vygintas Ušinskas kelionėje iki Nordkapo

Jis pradėjo ieškoti informacijos, ar yra kas įveikęs 800 km kelio su motoroleriu, ant ledo ir be sustojimų nakvynei. Tokių neradus, jis su visais įveikto iššūkio įrodymais kreipėsi į Lietuvos rekordų agentūrą „Factum“. Kitas žingsnis bus ir bandymas kelionę registruoti Guinnesso rekordų knygoje.

„Tokiomis temperatūromis tokio atstumo per kartą niekas nėra važiavęs. Tikriausiai dėl to, kad nėra rūbų. Tokių atsilupėlių kaip aš nėra, – juokėsi Vygintas.

– Su motociklu būčiau įveikęs greičiau, būtų buvę daugiau galimybių. Bet jeigu būčiau užsidėjęs šildomas rankenas, pirštines, batus, šalmą – tikrai nebūčiau patyręs to visko, ką dabar gavau. Atsisakyk komforto – ir gauni adrenaliną.“

Tik pašnekovas džiaugėsi, kad apie rekordą nebuvo galvota prieš kelionę. „Jeigu būčiau daręs dėl rekordo, yra labai didelis klausimas, ar būčiau pasiekęs, – svarstė jis. – Ne toks tikslas turi būti. Nebūtų buvę to motyvacinio vidinio varikliuko. O dabar tu linksminaisi, potyrius gaudei.“

VIDEO: Extremalus iššūkis #1 - NORWAY- Nordkapp

Grįžta į Norvegiją

Neseniai grįžęs, Vygintas planuoja jau už kelių savaičių vėl grįžti į Norvegiją. Po Nordkapo pasiekimo jis motorolerį ir paliko šiaurėje – dar ir grįžti tokiomis sąlygomis būtų reikėję pernelyg daug laiko. Tad dabar nuvykęs pasiimti savo „Vespos“, su ja dar kartą išbandys jėgas važiuoti visą parą.

Vyginto galvoje jau sukasi ir daugiau minčių kelionėms su motoroleriu. Padaryti kai ką ypatingo Kovo 11-osios proga. Galbūt nuvykti nuo Paryžiaus per Maroką iki Dakaro. Ir dar kokios bent trys idėjos. Svarbiausia – kad būtų išėjimas iš komforto zonos, paliekant baimes ir, kaip jis sakė, išjungus „ką aš darau“ bei pasileidus į ritmą „taip, kaip yra“.

„Aš esu adrenalino maniakas, man jo reikia, – pripažino Vygintas. – Gyvenime supranti, kad tau reikia to išsikrovimo. Kai viskas susikaupia, aš turiu kažką tokio padaryti. Be minčių negaliu.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje