Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 14d. 21:58

Blondinė išeina į darbą Delyje: ką gali vienas žmogus Indijoje?

Žemiausios kastos induistai garbinantys dievą Ramą savo kūną puošia tatuiruotėmis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Indė

Indijoje anksčiau gyvenusi ir neseniai ten sugrįžusi Živilė Adulčikaitė tęsia pasakojimą apie savo patirtį šiame kultūrų katile. Naujame jos tekste – priminimas, jog indiška muzika – ne tik bolivudiškos melodijos, bet ir rokas. Taip pat pasakojimas apie socialinius projektus vystančius žmones, kurie padeda keisti Indojoje gyvenančių smurto aukų ir išnaudojamų vaikų kasdienybę.

Pirmuosius ciklo „Blondinė Indijoje“ straipsnius rasite čia ir čia.

Parėjusios namo, svetainėje radome šutvę muzikantų. Šie, išsitraukę savo instrumentus, ratu suko „Teacher‘s“ butelį. Nors nė vienas šeimoje nėra profesionalus muzikantas (na, tiesa, Eglės vyras puikiai muša tablą), ir svetainės akustika nėra tobula, tačiau populiarių Indijos roko grupių, pavyzdžiui, Parikrama, Zoya, Mrigya, nariai mielai čia užsisėdi. Kartais net tris paras.

Asmeninės nuotr./Gatvės muzikantas – Valentine Shelpey
Asmeninės nuotr./Gatvės muzikantas – Valentine Shelpey

„Sveiki atvykę į viešbutį Raie-Arghya Dey, you can check out any time you like, but you can never leave“ (Galite išsiregistruoti kada tik norite, bet galite ir niekada neišvykti), – uždainavo Zoya gitaristas Valentine.

Roko kultūra Indijoje pradėjo klestėti 6-ajame dešimtmetyje. Tokios grupės, kaip antai „The Combustibles“, „Confusion“, „Dinosaurs“, „Genuine Spares“ ir „Great Bear“ publikai pasiūlydavo ne tik nelegalius populiarių Vakaruose grupių koverius, bet ir savas kompozicijas.

7-ajame dešimtmetyje šios grupės tarpusavyje kovodavo, draskydavo stygas ir versdavo šėlti kultinių „Šimlos Beat“ muzikos konkursų žiūrovus. Griežtose Indiros Ganhi rankose esančioje Indijoje rokas buvo gyvas ir trokštamas.

Grupės ir atlikėjai ne tik koncertuodavo didesniųjų miestų klubuose ir baruose, įrašinėjo albumus, bet ir bandė prasimušti iš Rytų į Vakarus. Be Farrokh Bulsara (geriau pasauliui žinomo kaip Freddie Mercury vardu), ir kurio nuopelnų ir talentų nereikia niekam įvardinti, indai didžiuojasi iš Bangalūro kilusiu Biddu (Appaiah).

Visiems iki kaulų skausmo žinomas singlas „Kung Fu Fighting“, kurį 1974 metais atliko jamaikietis Carlas Douglasas, buvo „Biddu“ kompozicija. Tas laikotarpis pasauliui pasiūlė ir vieną talentingiausių perkusionistų Ramesh Shotham, kurio kelionė, prasidėjusi nuo roko grupės „Human Bondage“, suko link Tamil Nadu regiono šventyklų būgnų muzikos – thavil, ir atvedė jį į didžiąsias scenas.

Nors ant svetainės sofos įsitaisę muzikantai yra iš daug vėlesnio periodo (savo muzikinę karjerą pradėję 90-aisiais), jie taip pat laikomi Indijos roko scenos vilkais.

Šie muzikantai, saviškos tapatybės paieškos procese, už studijos lango siaučiant Indijos ekonomikos liberalizacijos vėjams, apjungė įvairius žanrus ir sukūrė tai, ką jie patys vadina šiuolaikiniu globalios Indijos garsu.

Asmeninės nuotr./„Valentine rocknroll – is Valentine Shelpey“
Asmeninės nuotr./„Valentine rocknroll – is Valentine Shelpey“

Tai vilkai, į kuriuos lygiuojasi jaunesnės kartos atstovai – „Nasya“, „Astitva“, „Adonai“ ar „Just Ittefaq“. Jaunoji karta, imdama pavyzdį iš vyresniųjų, drąsiai jungia Indijos klasikinės muzikos ritmus su elektrinės gitaros skambesiu, būgnų gaudesį su sufijų melodijomis.

Tiesa, tarp Indijos jaunimo pastaruoju metu tapo itin populiaru eksperimentuoti su elektronika. Tokios grupės, kaip „Sha‘air+Func“, „Big City Harmonics“, „Gitano“, „Shantam“ ar „Your Chin“, su prieš tai išvardintais roko atstovais drąsiai gali atkišti vidurinį pirštą tiems, kurie tarp Indijos muzikos ir Bolivudo hitų deda lygybės ženklą.

Asmeninės nuotr./Prieš vaikų vergovę kovojantis Kailash Satyarthi
Asmeninės nuotr./Prieš vaikų vergovę kovojantis Kailash Satyarthi

Naujas darbas – su Nobelio premijos laureatu

Pasilabinusi su svečiais ir atsisakiusi vandeniu skiesto viskio, patraukiau link savo kambarėlio – atsiprašau, nors tikrai smagu, kad vakarėliai ateina į namus, bet aš turiu pasiruošti rytdienai.

Po 3 mėnesių sąlyginio nieko neveikimo ir bastymosi po vieną ar kitą pasaulio dalį, ketinau eiti dirbti. Taip jau nutiko, kad keliavau į Indiją tiesiog pabūti, bet Rūta ėmė ir supažindino mane su Lin, kuri pasiūlė prisidėti prie Bachpan Bachao Andolan (iš Hindi kalbos išvertus tai reikštų „Judėdamas išsaugok vaikystę“) organizacijos.

Šanso padirbėti su Nobelio taikos premijos laureatu Kailash Satyarthi ir prisidėti prie kovos prieš vaikų vergystę ir darbą tikrai negalėjau atsisakyti.

Ši nevyriausybinė organizacija (NVO) yra įsikūrusi Kalkaji rajone. Lygiai taip pat kaip ir Chittaranjan Park šis rajonas – kadaise vyriausybės atriektas žemės plotas refiūdžistams iš padalintos Pundžabo valstijos. Tai vienas labiausiai prigrūstų Pietinio Delio rajonų ir, tiesą sakant, labiau primena Šiaurę nei „erdviuosius“ ploto ir arogancijos atžvilgiu Pietus.

Mašinos, žmonės, karvės čia yra taip susimalę į vieną krūvą, kad eidamas imi ir galvoji, kad matai karvažmogį su turbanu, ar mašiną su karvės ragais ir uodega. Kiplingo gerbėjų džiaugsmas.

Eglės Janulevičiūtės Raie Dey nuotr./Vaikai Indijoje dažnai dirba tik už maistą
Eglės Janulevičiūtės Raie Dey nuotr./Vaikai Indijoje dažnai dirba tik už maistą

Populiacija šiame rajone tikrai per didelė, kaip ir visoje šalyje. Mokslininkas ir aktyvistas Ravinder Sehgal juokiasi, kad jo dėdė jam yra sakęs, kad ši populiacijos problema galėtų būti sprendžiama, eksportuojant Pundžabo ūkininkus į Lietuvą, kurioje apstu erdvės ir nenaudojamos derlingos žemės.

Mašinos, žmonės, karvės čia yra taip susimalę į vieną krūvą, kad eidamas imi ir galvoji, kad matai karvažmogį su turbanu, ar mašiną su karvės ragais ir uodega

Visko gali būti, kad būtent taip ši problema ir yra sprendžiama, kai prisimeni Vingio parke vasarą ant žolės kriketą žaidžiančios diasporos narius. Tik nesu tikra, kad šie kriketininkai Lietuvos žemę purena, greičiausiai jų rankos panyra į derlingesnes sferas, pavyzdžiui – klavišų spaudymą.

Eglės Janulevičiūtės Raie Dey nuotr./Mergaitė statybose kremta cukranendrę
Eglės Janulevičiūtės Raie Dey nuotr./Mergaitė statybose kremta cukranendrę

NVO kontoroje mane pasitiko hiperaktyvioji Lin. Iš Singapūro kilusi moteriškė metė sėkmingą karjerą diplomatijos srityje ir visa galva pasinėrė į įvairių socialinių projektų kūrimą ir įgyvendinimą. Vaikystėje pati išgyvenusi prievartą, Indijoje ji pasiryžo iškelti į viešumą seksualinio smurto prieš vaikus problemą.

Seksualinė prievarta tiek prieš vaikus, tiek prieš suaugusius, skirtingai nei kad būtų galima suprasti iš medijų, nėra vien tik Indijos problema. Žiaurūs prievartavimai taip pat nėra ir Trečiajam pasauliui priskiriami reiškiniai. Statistiškai Jungtinės Valstijos „lyderiauja“ šioje sferoje.

Dešimtuke galima rasti ir tokias išsivysčiusias šalis, kaip Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Kanadą, Švediją. Aišku, skaičiai gali neatitikti realybės, kadangi jie remiasi registruotais policijoje atvejais, o šalyse, kur prievartos aukos yra stipriai stigmatizuojamos, dažniausiai apie smurtą pareigūnams nėra pranešama.

Tačiau šie skaičiai parodo, kad civilizuotame Vakarų pasaulyje agresijos ir prievartos yra apsčiai. Indijoje, deja, iki pat Nirbhajos atvejo, apie prievartą apskritai, o juo labiau apie vaikų seksualinį išnaudojimą, buvo vengiama kalbėti.

Turėdama tvirtą užnugarį – Bachpan Bachao Andolan – praeitais metais Lin pradėjo socialinių medijų kampaniją „Sustabdyk seksualinę prievartą prieš vaikus“.

Prieš tai net neturėjusi feisbuko paskyros, užsispytusi ir ambicinga moteris įsiūbavo šią kampaniją visos šalies mastu ir sukūrė paramos platformą, skirtą išgyvenusiems prievartą vaikams ir jų tėvams.

Eirliani Rahman nuotr./Indijoje socialinius projektus vystanti singapūrietė Lin „BMW“ fondo apdovanojimų ceremonijoje
Eirliani Rahman nuotr./Indijoje socialinius projektus vystanti singapūrietė Lin „BMW“ fondo apdovanojimų ceremonijoje

Lin pastangos neliko nepastebėtos – ji buvo apdovanota „BMW“ fondo įsteigtu atsakingo lyderio apdovanojimu. Tai įkvepiantis pavyzdys, rodantis, kad, tereikia tik noro, ir kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie pasaulio kaitos. 

Kailash Satyarthi, kuris su savo komanda per pastaruosius 35 metus išvadavo iš vergovės ir darbo beveik 85 tūkstančius vaikų, paklaustas, ką vienas žmogus, niekieno nepadedamas, gali nuveikti, dažnai mėgsta atpasakoti vaikystėje girdėtą pasakojimą:

„Kartą užsiliepsnojo miškas. Visi gyvūnai, net ir liūtas, miško valdovas, pasileido bėgti. Staiga liūtas pamatė mažą paukštelį, skriejantį link siaučiančių liepsnų. Jis paklausė paukštelio: „Ką gi tu darai?“ Didžiam liūto nustebimui šis atsakė: „Aš skrendu gesinti miško“. Liūtas prapliupo juoktis: „Kaip tu ketini tai padaryti su vienu lašu vandens savo snape?!“. Paukštelis tvirtai jam atrėžė atgal: „Aš bent jau prisidedu tiek, kiek galiu“.

Tęsinys – kitame autorės straipsnyje.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje