Dabar populiaru
Publikuota: 2016 lapkričio 2d. 20:03

Brolių nuotykiai Tunise (2): tunisiečiai pasiilgo lietuvių: „Grįžkite pas mus!“

Tunisiečiai jau prarado viltį greitu laiku susigrąžinti teroro išsigandusius europiečius, todėl dabar visi lūkesčiai nukreipti į rusus. Tikimasi, kad rusai pirmieji grįš į Tunisą ir pradės gaivinti komos būsenoje esantį šalies turizmo sektorių.

Ankstesnėje dalyje minėjau, kokie netolimoje praeityje mėgstami ir populiarūs buvo Tuniso kurortai. Šalis gyveno iš turizmo ir vargo nematė.

Dabar viskas kitaip. Po pernai įvykdytų dviejų teroro aktų, nukreiptų prieš turistus, šalis ištuštėjo. Daugumos vakarų Europos šalių valdininkai nerekomenduoja jų piliečiams vykti į Tunisą.

Tiesa, su lietuvių poilsiautojais yra dar kitaip: jų srautai į Tunisą buvo stipriai aptirpę ir iki teroro aktų.

Vaido Mikaičio nuotr./El Džemo amfiteatras iš išorės
Vaido Mikaičio nuotr./El Džemo amfiteatras iš išorės

Lietuvių kalbos nepamiršo

Nuvykus į vieną populiariausių Tuniso lankytinų vietovių El Džemo romėnišką amfiteatrą, šalia jo veikiančios kavinės savininkas net suplojo delnais. „Laba diena“, „prašom sėstis“, „vaišinu arbata“, – šiomis ir panašiomis išmoktomis frazėmis apipylė mus.

Vaido Mikaičio nuotr./Kavinės savininkas puolė pats lietuviams kepti šašlykų
Vaido Mikaičio nuotr./Kavinės savininkas puolė pats lietuviams kepti šašlykus

Po tokio malonaus priėmimo neliko nieko kito, kaip prisėsti prie vieno iš daugelio tuščių kavinės stalelių ir pabendrauti su savininku. Šis pasiguodė, kad nebeturi galimybės „kalbėti“ lietuviškai ir praktikuotis, nes jau keleri metai lietuviai čia nebevažiuoja.

Anksčiau lietuvių pilnų autobusų eilės nusidriekdavo, porino jis mums. Savo ilgesį mūsų tautiečiams įrodė ne tik žodžiais, bet ir darbais – puolė kepti mums maisto.

Ilgai galvojau, kodėl taip yra. Kodėl lietuviai nebevažiuoja į taip mėgtą Tunisą? Gal tai terorizmo baimė? Bet juk dideli terorizmo aktai Tunise įvykdyti pernai, o lietuviai apleido Tunisą daug anksčiau. Kelionių kaina irgi atrodo patraukli: Suso paplūdimyje sutikta pagyvenusi lietuvė gyrėsi, kad iš Varšuvos dviem savaitėms pirko poilsinę kelionę už 500 eurų.

Logiško paaiškinimo taip ir neradau, todėl pasidariau išvadą, kad Graikijos, Ispanijos salos ir ypač Turkija kokybe lenkia Tunisą, būtent todėl tautiečiai, palikę tunisiečius „ant ledo“, lekia ilsėtis ten.

Viešbučiai, turintys savo paplūdimio lopinėlį, jį sutvarko, tačiau sutvarkymas baigiasi tuo lopinėliu. Už viešbučių paplūdimio teritorijos šiukšlės vėl bado akis.

Toks lietuvių elgesys iš dalies rodo gyvenimo kokybės pagerėjimą. Žinoma, gali būti, jog Tunisas lietuviams tiesiog atsibodo...

Iš tiesų, kiek pažinus Tunisą, galima suprasti, kodėl Lietuvos turistai ėmė jo vengti. Man įstrigo, kad šalyje daug šiukšlių. Važiuojant traukiniu, automobiliu ar net vaikštant pajūriu jos bado akis. Viešbučiai, turintys savo paplūdimio lopinėlį, jį sutvarko, tačiau sutvarkymas baigiasi tuo lopinėliu. Už viešbučių paplūdimio teritorijos šiukšlės vėl bado akis.

Nenustebčiau sužinojęs, kad tie patys paplūdimių tvarkytojai, surinkę šiukšles, tiesiog permeta jas per tvorą pas kaimynus.

Viešosiose, ypač neturistinėse erdvėse, šiukšlės renkamos retai – kalnai jų kiekviename žingsnyje. Žinoma, čia Afrika, sakysite, čia taip įprasta. Turi arba susitaikyti arba nevykti ten. Ir, matyt, daugelis nusprendžia rinktis antrąjį variantą.

Turbūt esu vienas iš nedaugelio lietuvių, dar nesilankęs Turkijos ir Graikijos salų kurortuose, tačiau girdint alpstančių iš laimės draugų komentarus apie aptarnavimą ir poilsio kokybę suprantu, kad Tunisas tiesiog jau „nebe lygis“. Ir negalima jų kaltinti, nes, manau, kad tai yra tiesa.

Tunisas per dešimtmetį gerokai atsiliko nuo savo konkurentų ir patraukti poilsiautojus gali tik kaina ir tomis retomis progomis, kai konkurentai pykstasi arba sprogdinasi. Kita vertus, tokiems turistams kaip man ar mano šeimai nuo to tik geriau – Tunise kainos draugiškesnės, kai nėra turistų anšlago.

Vaido Mikaičio nuotr./El Džemo amfiteatras iš išorės
Vaido Mikaičio nuotr./El Džemo amfiteatras iš išorės

Asmenukė prie koliziejaus (tik ne Romos, o El Džemo)

Puikus pavyzdys – vienas populiariausių Tuniso kurortų yra El Džemas, žinomas savo puikiai išlikusio romėniškojo amfiteatro liekanomis. Tai tikrai dėmesio verta vieta, nes yra panaši į Romos koliziejų ir puikiai išsilaikiusi. Pats El Džemas gana standartiškas, niekuo per daug neišsiskiriantis arabų miestukas su įspūdingu amfiteatru. Greta jo galima išbandyti ir vieną labiausiai turistams patinkančių pramogų – pajodinėti kupranugariu. Ką mūsų mama Sigutė ir padarė.

Vytauto Mikaičio nuotr./Turistinę pramogą išbandė drąsioji mama
Vytauto Mikaičio nuotr./Turistinę pramogą išbandė tik drąsioji mama. Vyrai liko stebėtojais

Jei išeina, nuvykite į El Džemą po pietų, nes ryte ten važiuoja dauguma turistų autobusų. Po pietų viskas aprimsta ir po gražųjį amfiteatrą galite vaikščioti visiškai vieni. Įėjimas kainuoja 4 eurus. Amfiteatro prieigose galite pajodinėti ir nuobodžiaujančiu kupranugariu.

Tiems, kurių dar neįtikinau, truputį istorijos: El Džemo amfiteatras buvo statytas III amžiuje. Tuo metu tai buvo trečias pagal dydį pasaulyje amfiteatras, talpinęs apie 35 tūkstančius žiūrovų. Beveik nepakitęs jis išliko iki pat XVII a. Tada miestiečiai nusprendė ištaisyti šį nesusipratimą, pradėjo jį ardyti ir plytas naudoti miestelio statybai.

Amfiteatrui labai pakenkė ir turkų patrankos, kurios buvo naudojamos siekiant iš amfiteatro iškrapštyti jame buvusius sukilėlius. Galiausiai, 1979 m. visi susiprotėjo ir paskelbė El Džemo amfiteatrą pasaulio paveldo objektu.

Vaido Mikaičio nuotr./Kairuanas – tipiškas arabų miestas
Vaido Mikaičio nuotr./Kairuanas – tipiškas arabų miestas

Kaip keliauti Tunise? Priklauso nuo jūsų piniginės dydžio

Kaip jau minėjau pirmoje dalyje, Tunise ilsiuosi kartu su mama, tėčiu ir broliu. Kartu keliaujame ne pirmą kartą, bet šįkart pastebėjau, kad su amžiumi keičiasi mūsų keliavimo įpročiai. Tokio tipo šalyse anksčiau visur gaudydavome visuomeninį transportą, dabar daugiausia keliaujame taksi. Tunise vietinio transporto kainos yra labai mažos, visuomeninis transportas kursuoja beveik už dyką, tačiau juo keliauti gali būti kartais labai nepatogu.

Tunise traukinių tinklas gana retas, autobusai nėra labai populiarūs, tačiau visur važinėja visagaliai „mikriukai“, kurie pajuda tada, kai užsipildo.

Kaip tyčia, tuo metu, kai mums reikėjo į El Džemą, ten niekas nevažiavo. Kai autobusų stotyje nusipirkome bilietus, mums buvo parodytas maršrutinis autobusas ir pasakyta prie jo laukti. Pralaukėme pusvalandį ir per tą laiką neatėjo nė vienas žmogus. Netekę kantrybės prisiminėme, kad esame keturiese, benzinas Tunise pigus ir iškart susitarėme su aplink šmirinėjančiais taksistais.

Kaina, žinoma, buvo didesnė, bet net ir tokia ji buvo mažesnė nei tokį patį atstumą Lietuvoje važiuojant autobusu. O greitis ir patogumas nepalyginamas.

Mama dar turėjo pakankamai įžūlumo nueiti pas stoties administratorių, pasakyti, kad kelionės mes atsisakome, ir paprašyti grąžinti už važiavimą maršrutiniu autobusu sumokėtus pinigus. Buvome, tiesą sakant, gerokai nustebinti, kad jis be jokių ginčų pinigus grąžino.

Vaido Mikaičio nuotr./ Mama su arabu taksistu Kairuano senamiestyje
Vaido Mikaičio nuotr./ Mama su arabu taksistu Kairuano senamiestyje

Iš kilimų sostinės grįžome be kilimo

Taksi pranašumas dar ir tas, kad ne tik veža nuo durų iki durų, bet vairuotojas dar ir kai ką papasakoja. Mums taip patiko keliauti su tuo taksistu, kad kitos dienos kelionę į Tuniso kilimų sostinę Kairuaną suplanavome taip pat su juo.

Kairuanas yra šiek tiek kitoks nei kiti turistiniai Tuniso pajūrio miestai. Jame turistų dar mažiau (galima sakyti, kad dabar jų iš viso nėra). Greičiausiai būtent todėl mes jį ir įtraukėme į savo maršrutą.

Iš esmės tai tipinis arabiškas miestas. Jis ne tik Tuniso kilimų sostinė, bet ir ketvirtas pagal šventumą musulmonų piligrimų miestas po Mekos, Medinos ir Jeruzalės.

Pirmas Kairuano įspūdis, kurį susidarėme išlipę iš taksi prie pat senamiesčio sienos, – vietinių dėmesys. Kitoje gatvės pusėje buvo lauko kavinė su daugybw staliukų, o prie jų sėdintys žmonės spoksojo į mus.

Vaido Mikaičio nuotr./ Vyrų kavinė Kairuane
Vaido Mikaičio nuotr./ Vyrų kavinė Kairuane

Pradžioje toks dėmesys pasirodė lyg ir normalus, bet netrukus supratome, kad ten – vien vyrai ir nė vienos moters. Draugauti nepuolėme – pasukome į senamiestį, taip ir likę su garsiai neištartu klausimu: „Kažin kodėl jie sėdi kavinėje ir nieko neveikia vidury dienos?“

Miesto senamiestis, nors ir nedidelis, bet labai jaukus. Klaidžių gatvelių labirintą vainikuoja Didžioji mečetė, kuri, kaip ir visas senamiestis, nėra tokia didelė, kaip sako jos pavadinimas. Deja, ne musulmonai į ją neleidžiami. Tad geriausiu atveju galima paspoksoti pro durų plyšį, kas man pasirodė gana keista, nes esu lankęsis daugelyje musulmoniškų šalių ir užeiti į mečetes ten paprastai leisdavo.

„Iš kur jūs žinote, kad aš ne musulmonas?“, – pradėjau derėtis su vedžiojančiu mus po senamiestį taksistu, kuris paaiškino, kad į mečetę man negalima. „Nepanašus“, – gavau atsakymą.

„Iš kur jūs žinote, kad aš ne musulmonas?“, – pradėjau derėtis su vedžiojančiu mus po senamiestį taksistu, kuris paaiškino, kad į mečetę man negalima. „Nepanašus“, – gavau atsakymą.

Dar norėjau pradėti aiškinti, kad religija ir išvaizda ne visada eina greta, bet vyras numojo ranka ir nebesiaiškino daugiau. Tvarka turi būti.

Nors Kairuanas garsus jame gaminamais kilimais, nė vieno iš jų neparsivežėme. Pirmiausia dėl to, jog mūsų kelionė Tunise šiuo miestu nesibaigė – toliau ją tęsėme šalies šiaurėje.

Pirmoji stotelė – trečias pagal dydį miestas Tunise, studentų ir turistų meka – Susas. Jame bendraudami su vietiniais studentais sužinojome, ką iš tiesų jie mano apie arabų pavasarį.

Pirmąją Mikaičių šeimos kelionės į Tunisą dalį rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:11
02:11
01:08
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje