Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 17d. 14:58

Dviejų lietuvių nuotykiai Svalbarde: 3 dienos ir 60 km per baltųjų meškų žemes

Toliau be ginklo negalima
Asm.archyvo nuotr. / Toliau be ginklo negalima

Pirmajame straipsnyje buvo trumpai apžvelgtas Svalbardas, aprašyti Longjyrbieno ir Barencburgo miesteliai, o šįkart papasakosiu apie mano ir Konstantino Dergunovo žygį pėsčiomis tarp šių gyvenviečių. Trys dienos ir 60 kilometrų per baltųjų meškų žemes. Ko gero, bus šiek tiek daugiau emocijų ir mažiau faktų, bet tikiu, kad skaitytojas galės pajusti, ką reiškia žygiuoti per tundrą, kirsti ledines upes, nuolat dairytis baltųjų meškų. Patyrę keliautojai galbūt atlaidžiai nusišypsos, o žmonės, niekada nebuvę Arktyje, patys užsinorės leistis į nuotykius.

Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia: Du lietuviai leidosi į Svalbardą: privalomi ginklai, banginio kepsnys ir vis dar stovintis Lenino biustas

Šūvis ne visada padės nuo baltosios meškos

Atsibudę ryte matome, kad Barencburgas gyvesnis – vaikšto ir važinėja darbininkai, darželio kieme žaidžia vaikai. Vasara su kombinezonu. Užsimetame kuprines ir pajudame link apleistos Colesbuktos gyvenvietės, kuri turėtų būti už 25 km.

Betoninį kelią pakeičia gruntas. Pakeliui aploja haskių fermos gyventojai, kurių čia arti šimto. Už keleto kilometrų prieiname sraigtasparnių nusileidimo aikštelę. Poliarinės žuvėdros kažkodėl nepatenkintos svečiais, suka virš mūsų ratus ir puola žemyn – saugodami galvas užsidedame gobtuvus ir einame pasilenkę.

Barencburge sutiktas Sergejus vakar įspėjo, kad prieš keletą savaičių čia buvo atklydusi baltoji meška. Anot jo, žygiuojant svarbu nuolat dairytis 360 laipsnių aplink – niekada negali žinoti, iš kur gali pasirodyti grobuonis. Papasakojo apie meškas ir apsisaugojimą nuo jų ir daugiau.

Jei pasiseka pastebėti jas iš toli, pasistenk plačiai apeiti ar atsitraukti. Meškos – smalsūs gyvūnai ir tave gali sekti ne tiek dėl to, kad nori tavęs užkrimsti, bet joms tiesiog įdomu, kas tu per judantis padaras. Deja, tas smalsumas gali baigtis liūdnai. Pavojingiausi šiuo klausimu – jauni patinai.

Mauzerio šūviai į orą gali ir neduoti laukiamo rezultato

Nederėtų įsisprausti tarp meškos ir jūros – tokiu būdu neteksi atsitraukimo kelių. Negalima atsukti meškai nugaros – plėšrūnas tai gali priimti kaip ženklą, kad tu – bėganti nuo jo auka. Apskritai, geriausia mešką atbaidyti signaline raketa. Mauzerio šūviai į orą gali ir neduoti laukiamo rezultato – tai priklauso net nuo vėjo krypties, kuris garsą gali nunešti į kitą pusę.

Asm.archyvo nuotr./Paliekame Barencburgą
Asm.archyvo nuotr./Paliekame Barencburgą

Einame per tundrą, kertame keletą upelių. Kai kuriuos reikia perbristi nusiavus batus. Nuolat dairomės meškų. Užkilus ant eilinės kalvelės kitame įlankos krante pagaliau išvystame šios dienos tikslą – apleistą Colesbukta gyvenvietę. Nudžiungame, o Konstantinas drąsiai ištaria „Mes įveikėme Arktį!“. Skamba šventvagiškai, tad sakau, kad garsiai taip nekalbėtų. Ir iš tiesų kiek vėliau prasidėjo problemos.

Pagal žemėlapius mums reikės kirsti pelkėtą išsišakojusios upės slėnį. Pakeliui link jo dar praeiname keletą namelių. Kai kurių jų įėjimus puošia įspūdingi slenksčiai – lentos, prikalinėtos didžiulių vinių smaigaliais į viršų. Prieš dvejus metus meška čia buvo išlaužusi namelio duris, tad savininkai tokiu būdu siekia atgrasyti neprašytus svečius.

Asm.archyvo nuotr./Namelio apsauga nuo neprašytų svečių
Asm.archyvo nuotr./Namelio apsauga nuo neprašytų svečių

Mums beeinant į įlanką atplaukia laivelis, ir du žmonės iš jo valtimi atplaukia į krantą.

Ledinės upės įveikimas

Prieiname vietą, kur upė įteka į fjordą. Turime dvi galimybes – arba bandyti ją perbristi čia, arba eiti aukštyn ir ieškoti, kur ji bus labiau išsišakojusi ir seklesnė. Sergejus vakar sakė, kad gylis žiotyse gali siekti iki pažastų. Matuojame – lazda ištiestos rankos atstumu rodo daugiau nei metrą. Didelė srovė, ledinis vanduo, upės plotis - apie dešimt metrų. Jei pasisektų ją kirsti šioje vietoje, tada siaura nerija veda į kitą slėnio pusę, kur įsilieja antroji upės dalis. O jei ten gylis jau bus neįveikiamas?

Pasitarę nusprendžiame eiti aukštyn ir ieškoti seklesnės brastos. Žygio batus pasikeičiame į sandalus. Pradžioje bandome eiti akmenuota pakrante, bet ji netrukus virsta dumblu. Parklampoję atgal sukame žalių plotų link – šlapios pievos, pilnos kupstų. Bandome šokinėti nuo kupsto ant kupsto, bet ne visada pavyksta. Karts nuo karto, priėjus dumblynus, tenka apsisukti.

Asm.archyvo nuotr./Per dumblą
Asm.archyvo nuotr./Per dumblą

Viename Konstantino koja įsminga, ją betraukdamas įklampina ir kitą. Ir baisu, ir juokinga. Išlipa basas, o tada rankomis šiaip ne taip ištraukia ir kroksus.

Vėl apeidinėjame lanku, kol atrodo, kad va, čia jau bus tvirčiau, bet dedu koją, ir ji giliai sminga dumblan. Greit iššoku lauk, ir čia supanikuojame – priekyje nesimato jokių pokyčių, ir išsigąstame, kad kiek benueisime, visur teks apsisukti. Nusprendžiame grįžti ir bristi ties žiotimis. Nusirengiu, apsirišu virve, bet įbrendu tik trejetą žingsnių – šaltis ir srovė man neįkandami. Išlindęs lauk kalenu dantimis ir tiesiog kratausi.

Nusirengiu, apsirišu virve, bet įbrendu tik trejetą žingsnių – šaltis ir srovė man neįkandami.

Apsirengiu, ir Konstantinas liepa bėgti, kad sušilčiau. Bėga ir jis. Jam gimsta planas susirasti tuos krante išsilaipinusius žmones ir galbūt net paprašyti, kad perkeltų į kitą krantą. Pamažu atšylu. Pribėgame ant kranto ištemptą valtį – žmonių nesimato. Gal jie nuėjo į kažkurį iš namelių? Judame link jų, bandome sekti pėdsakais. Bet pėdsakai dingsta, o visi nameliai užrakinti. Nesuprantame, kur dingo tie žmonės.

Taip nieko ir nepešę grįžtame prie paliktų kuprinių. Prisėdę peržiūrime GPS duomenis, taip pat pakeliame droną siekiant atidžiau apžiūrėti tą neįveikiamą slėnį. Matome, kad iš tiesų pirmą kartą jau buvome beveik priėję pagrindinę upės vagą. Nusprendžiame bandyti dar kartą. Šįkart jau nebešokinėjame nuo kupsto ant kupsto, o einame kiaurai. Po kurio laiko užnugary paliekame tą vietą, kur strigome anksčiau.

Asm.archyvo nuotr./Coles upės slėnis
Asm.archyvo nuotr./Coles upės slėnis

Gana greitai pasiekiame ir pačią upę. Brendu pirmas, lazdomis atidžiai tikrindamas gylį. Tik šiek tiek daugiau nei iki kelių, ir su gera nuotaika mes - kitame krante. Jau gerokai po vidurnakčio, o danguje ryškiai šviečia saulė. Tada nesunkiai įveikiame dar vieną vagą ir pievomis ateiname iki išsvajotosios Colesbuktos.

Jau gerokai po vidurnakčio, o danguje ryškiai šviečia saulė.

Nusimetame kuprines ir ieškome nakvynės vietos – žinome, kad viename name turi būti net lovos su čiužiniais! Be vargo surandame ir užkandę krentame į lovas. Šios dienos žygis truko keturiolika valandų, iš jų apie keturias blaškėmės paskutiniame etape. Vietoj planuotų 25 kilometrų sukorėme 35. Miegoti nueiname apie pusę trijų, beprotiškai pavargę, bet laimingi, kad pasiekėme tikslą ir įveikėme save.

Asm.archyvo nuotr./Pagaliau pasiekta Colesbukta
Asm.archyvo nuotr./Pagaliau pasiekta Colesbukta

Sutikti medžiotojai

Išsimiegojome pasakiškai. Užsikūrus krosnelę Konstantinas džiovinasi vakar pelkėse peršlapusius batus. Iš upelio parsinešame ir užsiviriname vandens. Tada einame apžiūrėti šios gyvenvietės. Įkurta ji 1912 m., geriausiais laikais čia ir Grumante kartu sudėjus gyveno virš tūkstančio žmonių. Šachtininkai abi gyvenvietes apleido 1961 metais, bet Colesbukta vėliau dar buvo naudojama mokslininkų.

Į čia įsikūrusį uostą traukiniu buvo gabenama anglis iš Grumanto kasyklų – ten krantas per seklus ir netiko giliavandeniam uostui įrengti. Apvaikštome visus išlikusius pastatus. Buvusiame sandėlyje randame daug paliktų pilnų dėžių, maišų, statinių. Aš išsimaudau Arkties vandenyne. Per du kartus, nes pirmą kartą nepanėriau, tad vėl nubėgau. O tada jau rėkdamas skuodžiau į namelį šildytis prie krosnelės.

Susikrovę daiktus pajudame link Grumanto. Tik 9 kilometrai, tad galime neskubėti. Bet pirmiausia turime prieiti Rusanovo namelį, kuriame, žinojome, šiuo metu turi būti iš Barencburgo atvykę medžiotojai.

Rusanovo namelis visai netoli. Čia buvo įsikūręs ir Arktį tyrinėjo rusų mokslininkas, vėliau namelis paverstas muziejumi, jame dar visai neseniai buvo galima pernakvoti bet kam, tačiau šiuo metu jis beveik visada būna užrakintas. Mums pasisekė, kad čia kaip tik svečiavosi jau minėti medžiotojai – lauke prie namelio buvo keletas vyrų.

Asm.archyvo nuotr./Brigados vadas pjausto elnio ragus
Asm.archyvo nuotr./Brigados vadas pjausto elnio ragus

Pasisveikiname, Konstantinas paklausia, ar galima pasisvečiuoti. Jie maloniai pakviečia, iškart pasiūlo kavos. Vienas, vyriausias, pjūklu pjausto dar kruvinus elnio ragus – paaiškina, kad haskiams patinka juos graužti. Pora vyrukų baigia doroti šviežią mėsą ir plauna lentas, ant kurių vykdė savo darbą. Jie čia jau penkias dienas, sumedžiojo penkis šiaurės elnius. Bus šventinis maistas per artėjančią Šachtininko dieną. Pasakoja, kad tada švenčia visas miestelis.

Vienas, vyriausias, pjūklu pjausto dar kruvinus elnio ragus – paaiškina, kad haskiams patinka juos graužti.

Žinoma, neapsieinama ir be degtinės, kurią pilsto kiekvienos brigados vadovas. Dauguma vyrukų čia irgi iš vienos brigados, jų vadas, į kurį kiti mandagiai kreipiasi vardu ir tėvavardžiu, kaip tik baigia pjaustyti ragus. Jis tikras veteranas – čia jau keliolika metų. Pasakoja, kad jie iš gelbėtojų brigados, turintys reaguoti, jei šachtose įvyksta avarija. Dar yra jaunas veterinaras iš Volgogrado. Kadangi neturi norvegiškų licencijų, gali dirbti tik pagalbiniu darbininku haskių fermoje. Du tadžikai – vienas miega, kitas gamina maistą.

Visi noriai kalba, veterinaras giriasi, kad yra vienas iš keturių pypkorių visame Svalbarde. Taip pat atneša grybų, rodo kaip atpažinti valgomą nuo pasenusio, atneša ir vaišina paties surinktais jūros kopūstais. Su vienu iš vaikinų Konstantinas pradeda kalbėti apie jo gimtąjį Donbasą, jis su kartėliu kalba, galų gale sukryžiuoja rankas ir purtydamas galvą sako, kad viskas, ta tema nebekalbam.

Asm.archyvo nuotr./Mes su medžiotojais prie Rusanovo namelio
Asm.archyvo nuotr./Mes su medžiotojais prie Rusanovo namelio

Visi kartu nusifotografuojame, ir mudu patraukiame toliau. Po minutės išgirstame kažką atbėgant – tai jaunasis veterinaras atneša mums rusiškos forminės duonos.

Lenktynės su potvyniu

Einame buvusio geležinkelio linija – kai kur dar išlikę bėgiai, kai kur ir medinė galerija, dengusi ir saugojusi gelžkelį nuo gamtos stichijų. Už kelių kilometrų prieiname vietą, kur geležinkelis lįsdavo į tunelį, bet šiuo metu ten nebepraeinama. Turime dvi galimybes pasiekti Grumantą – arba kilti į kalną, kas mus ne visai vilioja, arba nusileisti į pakrantę ir bandyti spėti iki prasidedant potvyniui pereiti likusį ruožą.

Nueiname apsižiūrėti, kaip čia pavyks nusileisti nuo stačių bemaž dešimties metrų aukščio uolų. Randame pritvirtintas virves. Nusprendžiame – leidžiamės ir be atokvėpio skubam pakrante, nes jei nespėsim, potvynis privers užsikabaroti ant vienos kitos mažesnės uolos ir laukti. Sėdėti ant uolų mes nenusiteikę, tad, tik nusileidę virvėmis, skubam link tikslo. Dairomės, ar nekyla vanduo, bet lyg viskas gerai.

Asm.archyvo nuotr./Žengiant į geležinkelio galeriją
Asm.archyvo nuotr./Žengiant į geležinkelio galeriją

Už kokių dviejų kilometrų pastebim civilizacijos ženklus, Kostui atrodo, kad jau atėjom, man atrodo, kad dar liko geras gabalas kelio. Bet staiga virš galvų pamatome įspūdingus pastatus. Tai tikrai Grumantas. Beje, būtent šiuo pavadinimu pomorai ir vadindavo Svalbardą. Miestelis įkurtas, kaip ir Colesbukta, 1912 metais.

Palypėjame aukštyn, nusimetame sunkią naštą ir einame ieškoti nakvynės vietos. Pastatų būklė avarinė – kai kur nėra net stogų, grindys įlūžusios, iš esmės nerasi lango su stiklais. O kažkada čia žmonės dirbo, gyveno, linksminosi. Matome, kad taip jauku kaip Colesbuktoj nebus, bet svarbu susikurti kuo didesnį saugumą.

Asm.archyvo nuotr./Grumantas
Asm.archyvo nuotr./Grumantas

Galų gale prieiname prie paskutinio pastato, matome virš lango užrašyta „Shelter“ (liet. „Prieglobstis“). Įlipame vidun ir šiek tiek nusiraminame, kad čia, palyginus, dar pusė velnio. Vis tik, kol susirandame, kur tiesimės miegmaišius, užtrunkame ilgokai. Tada pavakarieniaujame, Kostas šiek tiek pasiremontuoja aplūžusį kaljaną. Miegoti išsirinkome mažą kambarėlį, duris užremiame geležiniu strypu ir lendame į miegmaišius. Rytoj turėtų būti sunkiausia žygio diena .

Asm.archyvo nuotr./Grumantas. Mūsų prieglobstis
Asm.archyvo nuotr./Grumantas. Mūsų prieglobstis

Gražuolis slėnis, dar viena upė ir poliarinė lapė

Atsikeliame labai vėlai. Abu skundžiamės, kad itin prastai miegojome – vėjas ir bangos už išdužusių langų bei nuo lubų byrantis tinkas neleido atsipalaiduoti. Papusryčiaujame ir pradedame kopti – iš pradžių reiks gana stačiai pakilti į pusės kilometro aukštį, paskui turėtų būti lengvesnis žygis aukštuma, o tada vėl status nuolydis.

Pamažu kylame, gan dažnai sustodami pailsėti. Užkilus tolumoje matome likusius gręžinių bokštelius, bet sutariame, kad eiti artyn neverta. Dešinėje pusėje atsiveria gražuolis Bjorndalen slėnis su vingiuojančia upe, į kurį vėliau ir turėsime nusileisti. Karts nuo karto įklampojame į šlapynes, bet bristi per vandenį nereikia.

Galų gale prieiname tarpeklį, kuriuo ir turime leistis. Matosi numindžioti akmenys, tad klausimų, ar tikrai čia, nekyla. Eiti nelengva, didelė apkrova keliams. Nusileidę į slėnį galvojame, kur kirsti upę – gal net pavyks nenusiavus batų? Einame pasroviui, kol kitame krante pamatome namelius. Nusprendžiame upę kirsti dar iki jų. Visgi nusiauti tenka. Vandens vėl virš kelių, mes su sandalais perbrendame, tada dar pora pelkučių ir, viena vertus, civilizacija pasiekta, kita vertus, liko dar 12 kilometrų iki viešbučio.

Prisėdame pailsėti ant akmenų. Pakeliame galvas ir matome, kad už kelių metrų atbėgusi atsitūpė poliarinė lapė. Tupi, dairosi, tada lengva ristele nurisnoja tolyn. Likusią kelionės dalį ir tęsiame su sandalais – norisi pailsinti pūslėtas kojas.

Asm.archyvo nuotr./Svečiuose poliarinė lapė
Asm.archyvo nuotr./Svečiuose poliarinė lapė

Kertame kampą pro oro uostą, šone palikdami vėliau taip liūdnai pagarsėjusį kempingą, kurio darbuotoją po kelių dienų sudraskys lokys. Karts nuo karto dar stojame pailsėti, bet galų gale Konstantinas įgauna lyg magiškų galių, ir taip spurtuoja, kad man belieka jį vytis, ir galų gale įveikę 25 kilometrus, visiškai nusikalę pasiekiame viešbutį. Karštas dušas, minkšti patalai ir saldus saldus miegas.

Tolesni nuotykiai – kitoje pasakojimo dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje