Dabar populiaru
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota: 2019 gegužės 6d. 20:54

Ekspedicija Afrika: seniausios pasaulio tautos gyvenimas Namibijos dykumoje

San genties žmonės Ekspedicija Afrika
Dano Pankevičiaus nuotr. / Danas Pankevičius su san genties žmonėmis

Kaip atrodo seniausios pasaulio tautos gyvenimas? Nuvykau į Namibijos dykumą to pamatyti. Čia vyrai nuodingomis strėlėmis medžioja dramblius, žirafas (jų mėsa skaniausia), antilopes ar buivolus. Dykumoje nėra upių ar ežerų, bet vietiniams tai ne problema – vandens išgyvenimui jie gauna iš smėlyje rastų augalų šaknų. Namibijoje man reikėjo ir apsispręsti, kas pavojingiau – po smėlį lakstantys nuodingi skorpionai ar 45 laipsnių karštis? O ar žinote, ką daryti sutikus liūtą akis į akį?

6 mėnesių ekspedicija po pavojingiausią ir mažiausiai lankomą Afrikos regioną prasidėjo 2018 metų lapkričio pradžioje. Ypač daug laiko skyriau kelionės pasiruošimui.

Daugelyje šalių vyksta pilietinis karas, veiklą vykdo pasaulyje gerai žinomos teroristinės grupuotės, sunku gauti vizas, internete ar kituose šaltiniuose apie kai kuriuos regionus, į kuriuos ketinau vykti, neįmanoma rasti jokios informacijos. Norėjau aplankyti atokias gentis, o jas sudėtinga pasiekti, nėra viešbučių, parduotuvių, viešojo transporto.

Daug dėmesio skyriau drabužiams, įrangai. Į kelionę pasiėmiau palapinę, saulės baterijų, vandens valymo įrenginį, tad galėjau gerti vandenį nors ir iš upių ar balų. Stengiausi tinkamai pasiruošti, kad galėčiau išgyventi bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.

Pirmąja šalimi pasirinkau Namibiją. Tai pati saugiausia maršrute šalis, iki jos lengva nukeliauti, esu ten buvęs. Žinojau, kur gyvena kelios norimos aplankyti gentys, pažinojau kaimų vyriausiuosius, tad tikėjausi, kad jie noriai mane priims ir leis kurį laiką pagyventi su jais.

Paskutinė civilizacijos paliesta vieta

Atvykęs į sostinę Vindhuką, dar pasimėgavau civilizacijos teikiamais privalumais. Patogia lova, elektra, internetu, šaltu ir karštu vandeniu, transportu, geru maistu. Puikiausiai žinojau, kad visų šių, mums labai įprastų dalykų, tuoj nebeturėsiu. Po kelių dienų patraukiau Botsvanos pasienio link. Tikslas – susirasti seniausios pasaulio tautos – san genties – žmones Kalahario dykumos teritorijoje ir kartu su jais ten pagyventi.

Buvau nusprendęs visos kelionės metu nesinuomoti automobilio, o keliauti taip, kaip paprasti vietiniai žmonės keliauja. Nuvažiuoti iki atokiausios mažos gyvenvietės Cumkvės šalia Botsvanos sienos man prireikė 4 dienų, nors atstumas tik 800 km. Teko kelis kartus pakeisti transporto priemonę, o vairuotojai nevažiuoja tol, kol neprigrūda jos pilnos keleivių ir jų daiktų – čiužinių, maisto produktų, net naminių gyvūnų.

Dano Pankevičiaus nuotr./Automobilis tol nevažiuoja, kol nebūna visiškai prikrautas
Dano Pankevičiaus nuotr./Automobilis tol nevažiuoja, kol nebūna visiškai prikrautas

Pagaliau aš Cumkvėje, paskutiniame mano civilizuotame taške. Gyvenvietė maža, namukai pastatyti iš molio ar skardos, kartais ir iš plytų, įvesta elektra, bet ji ne nuolat tiekiama. Šiame miestelyje gyvena ir san genties žmonių, kurie nuo kitų gyventojų skiriasi labai žemu ūgiu ir odos spalva. Ji nėra tokia tamsi kaip kitų afrikiečių. Rengiasi ryškiaspalviais rūbais. Iškart pastebėjau, kad jie labai nedrąsūs, vengia akių kontakto. Tik pažiūrėjus į juos, iškart nuleidžia galvą.

Vienintelė miestelio maisto parduotuvė buvo uždaryta. Žinojau, kad Cumkvėje turėčiau apsirūpinti maistu, nes vėliau to nebepavyks. Bet per daug nesijaudinau – turėjau 6 litrus vandens, kelias konservuoto maisto dėžutes bei kelias saujas džiovintų mopani vikšrų su aitriosios paprikos prieskoniu. Afrikoje šie vikšrai populiarus maistas. Juos renka nuo medžių, išspaudžia vidurius ir džiovina saulėje. Valgo džiovintus, beria į sriubas ar salotas.

Dano Pankevičiaus nuotr./Mopani vikšrai
Dano Pankevičiaus nuotr./Mopani vikšrai

Nuo miestelio iki mano galutinio tikslo buvo likęs ne toks jau ir didelis atstumas, bet niekaip nesisekė surasti transporto. Vienas vairuotojas paprašė pernelyg didelės sumos – manė, kad aš neturiu kito pasirinkimo.

Aš verčiau nusprendžiau laukti, ir pagaliau po 2 dienų man nusišypsojo laimė. Vairuotojui buvo visiškai ne pakeliui, bet jis sutiko mane nuvežti ten, kur man reikia. Pakelėse mačiau daug skurdžių san genties kaimelių. Žmonės gyveno ne namukuose, o didelėse palapinėse, be elektros. Bet aš norėjau pasiekti dar atokesnius kaimus, kur žmonės yra išlaikę savo tradicinį gyvenimo būdą, nedėvi drabužių ir neperka maisto iš parduotuvių, o ieško jo patys.

Gyvenimas šalia skorpionų, liūtų, hienų ir didelių vorų

Atvykus į norimą regioną, vairuotojas mane paleido ir apsisukęs išvažiavo. Likau vienas. Tuomet kelionę tęsiau pėsčiomis. Buvo pats vidurdienis, karštis tiesiog nežmoniškas, manau, daugiau nei +45 laipsniai.

O aš žygiuoju nešdamas 2 kuprines ir tikėdamasis kuo greičiau pamatyti san genties kaimus. Po kiek laiko, pamatęs šiaudines trobeles ir žmones šalia jų, nusprendžiau ir pats įsikurti netoliese. Dėmesį iškart patraukė vienintelis medis su negausia lapija. Bet tai buvo pati geriausia vieta palapinei pastatyti, nes aplink tik krūmokšniai, kurie neteikė jokio pavėsio, ir smėlynai. Tai Kalahario dykuma, didelių medžių beveik nėra.

Dano Pankevičiaus nuotr./Dano palapinė
Dano Pankevičiaus nuotr./Dano palapinė

Nespėjau įsikurti, kai pamačiau link manęs ateinantį vietinį gyventoją. Jo plati šypsena švietė iš tolo. Viskas gerai, pamaniau, draugiškai nusiteikęs. Paspaudžiau jam ranką pasisveikindamas ir jis prabilo. Kokia neįprasta kalba! Žodžiuose nuolatos girdėjosi kažkokie caksėjimai, trakštelėjimai ir kiti neįprasti garsai.

Kažką man pasakęs apsisuko ir nuėjo, bet už gero pusvalandžio sugrįžo su kitu san žmogumi. Labai apsidžiaugiau, nes jis prašneko angliškai, labai prastai, bet susišnekėti tikrai galėjome. Susipažinome, jo vardas Kxao, kuris skamba su jų kalboje būdingu trakštelėjimu.

Po trumpo susipažinimo Kxao iškart mane perspėjo dėl šalia tykančių pavojų. Aplink daug laukinių gyvūnų, reikia būti atsargiam. Šalia gyvena drambliai, žirafos, stručiai, antilopės, leopardai, gepardai ir dar begalė kitų. Sutikus liūtą – nebėgti nuo jo, stovėti atsisukus į jį, tik smarkiai prisimerkti, kad nebūtų tiesioginio akių kontakto. Taip pat nereiktų palapinėje laikyti maisto produktų, kurie gali skleisti kvapą, nes naktį atslinkusios hienos tikrai išdraskys palapinę.

Aplink daug skorpionų, patarė nevaikščioti basomis, kad neužminčiau jų plika koja. Nuo didelio karščio jie gali slėptis po palapine, o jei aš savo kūnu juos prispausčiau, tai kirstų savo nuodingąja uodega kiaurai palapinės medžiagą.

Aplink daug nuodingųjų gyvačių ir gan didelių, tarantulo dydžio vorų, kurie gyvena urveliuose. Pamate auką vorai iššoka iš urvo ir kanda. Įkandimo vietoje žmogui apmiršta audiniai. Bet tos vietos, kur jie gyvena, buvo matyti iš tolo, nes ties jų landa daug voratinklių būdavo.

Apsilankymas seniausios pasaulio tautos kaime

Padėkojęs Kxao už suteiktą informaciją, iškart pradėjau tartis dėl galimybės pamatyti vietinių žmonių gyvenimą, buitį bei pabūti mano vertėju. Jis sutiko.

Vėliau pakvietė mane į savo kaimą. Vyrai sėdėjo kieme atskirai nuo moterų ir vaikų. Dėvėjo odines kelnaites, o moterys tik sijonus, vaikai lakstė visiškai nuogi. Vaikų buvo išties daug. Štai, pavyzdžiui, Kxao sesuo turi net 18. Vyrai gaminosi ietis, strėles. Iš tam tikro augalo akimirksniu išgaudavo pluoštą, iš kurio sukdavo virves lankui ar kitoms reikmėms.

Moterys gamino valgį, kai kurios darėsi papuošalus iš stručio kiaušinių. Vyrai suko tabaką į popierių ir rūkė, o moterys vartojo uostomąjį tabaką. Turėjau pasiėmęs su savimi cigarečių dovanoms, padalinau vyrams, liko labai patenkinti.

Vėliau dalis žmonių išėjo rinkti sudžiūvusių šakų laužui. Prisijungiau ir aš. Rinko šakas dainuodami, moterys vaikus nešė prisirišusios prie šono ar nugaros. Sunešdavo šakas į vieną vietą, surišdavo į didžiulį glėbį ir užsikėlusios ant galvos parsinešdavo į kaimą. Naudodavo laužui kurti, prie kurio vakarodavo, nes elektros niekas neturi. Taip pat naudodavo valgiui gaminti, arbatai virti. Sutemus grįžau į savo namus.

Kitą rytą teko anksti palikti palapinę, nes oro temperatūra greit kilo į viršų ir darėsi labai karšta. O dar po kelių valandų nebežinojau kur slėptis. Lauke sunku išbūti, o palapinėje tikras pragaras. Pavėsio nėra, atsisėsti net neturiu kur, vien įkaitęs smėlis. Nusprendžiau nepaisyti vietinių patarimų ir išsitraukęs iš palapinės ploną čiužinį atsiguliau ant smėlio po žemu krūmu. Nors šioks toks pavėsis. Karštis man pasirodė daug didesnis pavojus nei po smėlį lakstantys nuodingi skorpionai. Ir šitaip po krūmais gulėdavau kiekvieną dieną po 3 valandas per karščiausią metą.

Į medžioklę su vietiniu

Vieną dieną su 2 medžiotojais susitariau, kad kitą rytą pasiims mane kartu į medžioklę. Vietiniai medžioja ietimis, lankais ir strėlėmis. Strėlių antgalius ištepa stipriais nuodais, juos pasigamina iš tam tikros rūšies vikšrų.

Atėjus rytui, medžiotojai iki mano palapinės taip ir neatėjo, palaukęs dar valandėlę, nusprendžiau pats juos susirasti, nes žinojau, kuriame šiaudiniame namelyje jie gyvena. Atėjus radau miegančius, kelis kartus šūktelėjau, bet neatsiliepė. Pajudinau už kojos, pažadinau, ir po akimirkos vienas medžiotojų išlindo. Iškart pradėjo atsiprašinėti, kad atšaukė medžioklę, nes vakar padaugino alkoholio. Išties, jis vos ant kojų pastovėjo. Alkoholis san gentyse labai didelė problema, ne kartą tuo įsitikinau.

Numojau ranka ir nuėjau į kitą kaimą ieškoti medžiotojo. Radau iškart ir jau netrukus sekiau jam iš paskos. Su savimi jis turėjo vieną lanką ir apie 10 nuodingųjų strėlių.

Kiek supratau iš mūsų pokalbio, laukinių gyvūnų labai sumažėjo, ir kartais tenka medžioklėje praleisti net mėnesį. Vaikosi gyvūnus tol, kol jų pakankamai susimedžioja. Ilgai ėjom per smėlynus ir krūmokšnius, dėvėjau šortus, tad augalai raižė kojas iki kraujo. Nemaloniausias dalykas – užminti ant akacijų spyglių. Jie aštrūs, 4–5 cm ilgio. Kelis kartus spygliai pradūrė net storą mano batų padą ir sulindo giliai į pėdą. Bato taip paprastai nusimauti nepavyko, teko koją per jėgą ištraukti iš jo, nulaužiant spyglius. Jie likdavo kojose ilgam laikui, nebūdavo kaip iškrapštyti.

O medžiotojas ėjo basomis. Netrukus pamatėme kelis šviežius antilopių kudu pėdsakus. Prie gyvūnų artinomės tylomis, nešnekėjom, kad neatbaidytume jų. Rankų ženklais medžiotojas parodydavo man, kuria kryptimi eisime, kada atsitūpti, kada sustoti. Paprašė, kad įdėmiai žiūrėčiau, kur dedu koją, kad neužminčiau sudžiūvusios šakos ir jos garsus trakštelėjimas neatbaidytų gyvūnų. Ilgą laiką sekėm antilopes, bet pakankamai arti prisėlinti nepavyko. Kelis kartus medžiotojas taikėsi lanku, bet, matyt, nusprendęs, kad gyvūnai per toli, nepaleisdavo strėlės. Vėjo kryptis mums buvo nepalanki, pūtė tiesiai nuo mūsų antilopių link, ir jos mus užuosdavo.

Dano Pankevičiaus nuotr./Į medžioklę su vietiniu
Dano Pankevičiaus nuotr./Į medžioklę su vietiniu

Dar po kiek laiko radome žirafos ir hienos pėdsakus bei dramblio išmatas, kurios buvo vakar dienos senumo. Medžiotojas buvo patyręs, skaitė gyvūnų žemėje paliktus pėdsakus, uodė kvapus, stebėjo nulaužtas šakeles ir pagal tai galėdavo spręsti, koks gyvūnas ir kada pro čia praėjo.

Kas kelias valandas stabtelėdavom poilsio, aš tuo metu atsigaivindavau vandeniu. Turėjau pasiėmęs 3 litrus. O medžiotojas su savimi jo neturėjo. Pasiūliau savojo, bet jis atsisakė. Jie labai mažai gėrė skysčių. Jei išsiruošia į 3 dienų kelionę, jie su savimi pasiima vandens pripildytą stručio kiaušinį. Ir tokio kiekio užtenka visam laikotarpiui. Be pasiimto vandens, turėjau galimybę gauti šiek tiek skysčių iš pakeliui rastų uogų, bet jos nebuvo vandeningos, didelis kaulas ir stora odelė.

Dano Pankevičiaus nuotr./Į medžioklę su vietiniu
Dano Pankevičiaus nuotr./Į medžioklę su vietiniu

Praėjome net 2 vietas, kuriose gulėjo dramblio kaulai. Paklausiau, ar ir juos medžioja? Atsakė, kad labai retai. Valdžia yra uždraudusi didžiųjų laukinių gyvūnų medžioklę, bet san gentis išgyvena tik iš medžioklės, jie neaugina nei daržovių, nei naminių gyvulių. Tad valdžia jiems yra suteikusi leidimą medžioti mažesnius gyvūnus: stručius, antilopes ir kt. Bet kartais jie nusižengia taisyklėms. Tiesa, sumedžioti dramblį strėlėmis ar ietimis labai sudėtinga, turi dalyvauti daug medžiotojų.

Sakė, kad atvažiuoja žmonių iš kitur su automobiliais ir automatiniais ginklais. Sumedžioja dramblį ar kitą didelį gyvūną, mėsą padalina gabalais ir patys išvežioja automobiliu po kaimus san genties žmonėms. Karštoje saulėje mėsa greit genda, o vietiniai neturi nei elektros, nei šaldytuvų. Jie ją pjausto siauromis juostelėmis ir kabina aukštai medžiuose, kad kiti gyvūnai nepasiektų. O paukščius nubaido pastatydami kaliauses. Prasitarė, kad valgė dramblį prieš mėnesį, labai riebus buvo. Bet žirafos mėsa pati skaniausia. Suvalgo žmonės ją visą: kojas, galvą, vidurius ir net odą.

Įdienojus, karštis pasiekė piką ir smėlis tiek įkaito, kad medžiotojas nebegalėjo basomis kojomis eiti. Bet jis rado išeitį – prisiskynė šakelių su lapais ir prisirišo prie kojų. Pasigamino sau apavą. Nebuvo jam patogu su tokiais „batais“ gyvūnus vaikytis, tad nusprendėm, kad laikas grįžti į kaimą.

Dano Pankevičiaus nuotr./Į medžioklę su vietiniu
Dano Pankevičiaus nuotr./Į medžioklę su vietiniu

Ligoms gydyti – ir žolės, ir šokiai

Nepavyko medžioklėje, grįžome tuščiomis rankomis, be laimikio, bet problemos su maistu nebuvo. Prisijungdavau prie vietinių ir kartu eidavom ieškoti įvairiausio augalinio maisto. Išsikasdavom lazdomis iš žemės įvairiausių šakniagumbių, krūmynų bulvių, bet labiausiai patiko tokios itin vandeningos šaknys, kurias vietiniai taip ir vadina – vandeningomis šaknimis. Ne tik pavalgydavau, bet ir numalšindavau troškulį. Aplink rasdavau daug uogų, vietinių vadinamomis Kalahario uogomis, bet jos visos buvo nuo didelio karščio išdžiūvusios ir nelabai jomis pasisotindavau.

Dažniausiai vakarais, bet kartais ir dienos metu san genties žmonės susirenka šeimomis prie laužo, šnekučiuojasi, šoka ir dainuoja. Mano naujasis bičiulis Kxao pasakojo, kad dažniausiai dainos ir šokiai turi gyvūno pavadinimą. Ir visi jie turi tam tikrą reikšmę ir laiką, kada būna atliekami. Yra flamingo, hienos šokiai. Žirafos dainą moterys atlieka susirinkusios prie laužo, norėdamos sužinoti, ar atsiras vyras, kuris galėtų joms sumedžioti žirafą maistui. O tas vyras, kuris prisijungia prie šokio, duoda ženklą, kad yra pajėgus tai padaryti. Netrukus jis išsiruošia į medžioklę.

Dramblio šokis yra gydomasis. Jei kaime yra ligonis, šį šokį kartu šoka ir žynys. Šokdamas jis patenka į transo būseną. Tuomet susisiekia su mirusiais protėviais ir klausia jų patarimo, kaip ir kokiais augalais išgydyti sergantį asmenį. Protėviai net nurodo, kurioje vietoje surasti reikiamą augalą, ir kitą rytą žynys išeina jo ieškoti. Grįžęs jį duoda sergančiajam.

Man pačiam teko su vietiniais vaikščioti po krūmynus ir ieškoti gydomųjų augalų. Supažindino su augalais, kuriuos naudoja danties ar pilvo skausmui malšinti. Parodė, kokio augalo žievę reikia sukramtyti, kad nebeskaudėtų galva, kokias žolelės virti ir gerti, iš ko ruošti arbatą, jei yra temperatūros. Susirgus maliarija, vartojama koma augalo ir „buivolo“ krūmo šaknys. Viską gauna iš gamtos ir taip gydosi tūkstančius metų.

San bušmenų vidutinė gyvenimo trukmė 45–50 metų. Žmogui mirus, iškasama duobė, ten mirusysis pasodinamas, uždengiamas gyvūnų odomis ir duobės viršus uždengiamas medžių ir krūmų šakomis, kad mirusiojo nepasiektų laukiniai gyvūnai. Tokie laidojimo papročiai.

Dano Pankevičiaus nuotr./San genties žmonės
Dano Pankevičiaus nuotr./San genties žmonės

Silpni ir tingūs žmonų neturi

Su Kxao susitikdavau kiekvieną dieną ir kalbėdavome apie viską, kas mane domindavo. Sužinojau, kad vaikinas ar mergina negali pasirinkti sau antrosios pusės, tai padaro jų tėvai. Štai jaunosios tėvai ieško dukrai stipraus vyro, ištvermingo ir gero medžiotojo.

Tai reiškia, kad jis sugebės parnešti maisto į namus, pasirūpins savo šeima. Vaikiną tikrina, išsiunčia į medžioklę su kitais vyrais. Jaunosios tėvas stebi, kaip jis medžioja, kaip elgiasi. Ir jei mato, kad jis gali būti tinkamas medžiotojas, susitinka su jaunikio tėvais vestuvių aptarimui. Vaikinui iki paskutinės akimirkos neprasitardavo apie vedybas, jis to nežinodavo.

Gentainiai paauglį vyru pripažindavo tik tuomet, kai jis sumedžiodavo pirmąjį didelį gyvūną. Kxao sakė, kad tik stiprus ir darbštus vyras gali vesti moterį. O tie, kurie silpni ir tingūs, žmonų neturi. Vestuvės labai paprastos, jokių ceremonijų, jokių šventimų.

Dano Pankevičiaus nuotr./San genties žmonės
Dano Pankevičiaus nuotr./San genties žmonės

Pakalbėjome ir apie konfliktus. Anksčiau dažniausiai jie kildavo dėl medžioklės plotų ir geriamojo vandens. Jei vandens šaltinis ar teritorija nepriklauso genčiai, tai ja naudotis kitiems negalima. Bet kartais visgi taip nutikdavo, tada „savininkai“, pastebėję svetimas pėdas smėlyje, sekdavo jomis tol, kol surasdavo žmones, ir tuomet prasidėdavo kova, kuri dažnai baigdavosi itin blogai. Šiomis dienomis valstybė labiau kontroliuoja san žmones, ir tokie dalykai tapo ypač reti.

Papasakojo, kad vis daugiau san žmonių nebesilaiko tradicinio gyvenimo būdo ir papročių. Laimės ieško kituose kraštuose, labiau civilizuotose vietose. Dėvi vakarietiškus drabužius, gydosi farmacinių bendrovių sukurtais vaistais ir nebemedžioja, perka maistą parduotuvėse. Viskas labai greit ir stipriai keičiasi.

Atėjo ir man laikas palikti draugiškus ir nuolat besišypsančius san genties žmones ir keliauti į kitus kraštus. Vykstu į Namibijos šiaurę, Angolos pasienio link. Ten manęs laukia kelios labai įdomios ir neįprastai atrodančios gentys.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Ar žinai?

Ar žinai?
Ar žinai?

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje