Alus – tai kultūra, geografija, dideli pinigai ir gyvenimo būdas
Olandų liaudies išmintis skelbia: „Kad išvirtum gerą alų, reikia turėti salyklo, šalčio ir sąžinės“. Šios šalies aludariai nepažeidžia nei vieno iš šių punktų. Jie net gali leisti duoti alui tokius keistokus apibūdinimus, kaip „liekninantis alus“, „delikatusis alus“, „įsimylėjėlių alus“, „šeimyninis alus“, „vaikiškas alus“ ir t.t.
Apie tai, kad alus Olandijoje geriamas rimtai, liudija ir toks faktas, kad Amsterdamo gatvėse į darbo dienos pabaigą išstatoma gausybė kilnojamųjų pisuarų. Dar visai neseniai šiems tikslams, beje, prie tiltų tiesiai ant asfalto būdavo išgręžtos specialios angos, aptvertos grakščiomis tvorelėmis (dabar dėl ekologinių sumetimų jos daug kur pašalintos, bet norint galima surasti). Damoms panašių patogumų nesiūloma: pirma, jos geria mažiau alaus, o antra, jas lengviau įleidžia į lauko kavinių ir parduotuvių vidinius tualetus. Vyrų po dėmesingo nužvelgimo gali būti paprašoma ką nors nupirkti. Girdi, visas miestas ir taip jūsų.
Alus, verdamas Olandijoje, – pirmiausia estetinė kategorija. Net olandų kultūrinės – kolonistinės ekspansijos laikais vos ne pagrindiniais jos komponentais būdavo architektūra, dailė ir alus. Pavyzdžiui, XVIII amžiuje Japonija nepripažino jokių kitų užsienio valstybių, išskyrus Olandiją. O pirmas dalykas, kurio griebėsi olandai Japonijoje, – tai alaus gamyba ir pardavimas.
Vienuoliškasis. Eindhoveniškasis. La Trappe
Olandijoje daug aludarių gamina gerą alų. Bet ten esama kompanijos, garsios ne tik savo verdamo gėrimo kokybe, bet ir savo grožiu ir neįkyrumu. Tai alaus firma „Bavaria“. Turistas, susidomėjęs šiuo gėrimu, pirmiausia turėtų patekti į Eindhoveną, šios alaus rūšies tėvynę. Tai – absoliučiai olandiškas miestas, nepanašus į Amsterdamą. Viskas jame žymiai provinciališkiau ir mieliau.
Automobiliu į Eindhoveną važiuoti neverta. Juk jūs vykstate pasisemti „alaus gėrimo įspūdžių“. Bet tenai galima lengvai nuvykti autobusu arba elektriniu traukiniu – ir iš Amsterdamo, ir vokiško Diuseldorfo.
 |
| Alaus virimo tradicijos Olandijos vienuolyne labai senos |
„Bavariška“ alaus ekskursija prasideda nuo dvasinių vertybių, tai yra nuo paties alaus „La Trappe“. Tai bendrasis pavadinimas alaus, kuris verdamas čia veikiančiame benediktinų vienuolyne Onze Lieve Vrouwe van Konigshoeven (net nemėginkite ištarti). Vienuoliškojo alaus rūšių Olandijoje gausybė. Jos dalijamos į abatines ir trappistines. Abatinės yra gaminamos įprastiniuose fabrikuose, pagal licenzijas tų abatijų, kurios pačios šio šaunaus gėrimo daugiau nebeverda. O štai trappistinį alų iki šiol tebedaro vienuoliai. Į mūsų jau minėtą vienuolyną su sunkiu pavadinimu alų mėgstančiam turistui patekti tiesiog privalu. Netgi ne tokiais kiekiais alų gurkšnojančioms damoms pabuvoti tenai bus irgi itin įdomu. Todėl, kad tik tenai galima paragauti alaus likerio ir desertinio alaus. Būtent tokiose vietose supranti, jog alus – tai nebūtinai pilvoti dėdulės, priepirčiai, džiovinta žuvis ar skrudinta česnakinė duona. Alus gali būti itin skanus ir taurus gėrimas, jau nekalbant apie patį įdomumą gurkšnoti jį būtent čia.
Eindhoveno vienuolyne alus buvo verdamas visada (bent jau nuo XII amžiaus, kai buvo įkurtas vienuolynas). Dabar jame gyvena 16 vienuolių: pačiam jauniausiajam – kokie trisdešimt, pačiam vyriausiajam – daugiau kaip aštuoniasdešimt. Vienuolišką kasdienybę reguliuoja griežtos, dar viduramžiais nustatytos taisyklės. Kaip ir anksčiau, čia vykdomi šv. Benedikto paliepimai: malda, mokslas, darbas... Vienuolyno ūkis, galima sakyti, natūrinis: jie viskuo save aprūpina patys ir netgi augina naminius paukščius, gulbes ir kažkodėl tai stručius. Vienuolis, atsakingas už alaus virimą, vadinasi „monaco cellarius“. Jei jūs pasieksite šį alaus vienuolyną, neužmirškite su juo nusifotografuoti – tą jis daro noriai. Ir ne reklamos tikslais. Tiesiog jo vienuoliškame gyvenime alaus turistai – pramoga.
Kažkada gaminti alų vienuoliams leido popiežius – tiesiog todėl, kad šiose vietovėse alus dažnai atstodavo duoną. Iki šiol legali vienuoliška alaus dozė – 2,5 litro per dieną. Alus vadinasi La Trappe vieno Prancūzijos kaimo garbei (būtent šiame kaime gimė benediktinų brolija). Markės savininkas – vienuolynas, ir jeigu vienuolyne neliks nei vieno brolio, numirs ir markė.
 |
| Vienuolis pristatinėja alų ir darykl |
Trappistinės rūšys – stiprios, sodrios, sudėtingo skonio ir begalinės aromato įvairovės. Vienuolynas turi restoranėlį, tiksliau – degustacinę salę su parduotuve. Pasakykite, argi išgirdę žodį „alus“, pagalvojate, kad gali egzistuoti alaus duona, alaus sūris ar alaus sriuba? Viso to paragausite čia. Labai skanios yra žuvys, marinuotos tamsiame kvepiančiame aluje „Moreeke“.
Pagrindinės vienuoliškojo alaus rūšys yra 4. Bet kokios! Blond – sodrus, šviežias, aromatingas, su švelniu kartoku poskoniu (6,5 proc. alkoholio); Dubbel – tamsaus rubino spalvos, su švelniu, kvapiu, beveik saldaininiu skoniu (6,5 proc. alkoholio); Tripel – šviesus, su vaisiniu karčiai saldoku skoniu (8 proc. alkoholio); Quadrupel – švelnus, su maloniai karstelėjusiu skoniu (10 proc. alkoholio). Alus čia išpilstomas tik rudenį ir skirtas specialiai tamsiems ir šaltiems žiemos vakarams sušildyti...
Šios rūšys gaminamos senoviniais būdais, tad alus, kaip ir vynas, gali būti laikomas metų metus – tai yra bręsti. Kiekviename butelyje susiformuoja savita skonio puokštė. Todėl ne pro šalį ir paklausyti patarimų, kaip tinkamai reikia šį gėrimą gerti. Iš pradžių butelį mažiausiai parai reikia pastatyti į ramią vėsią vietą. Po to labai lėtai išpilstyti alų į šaltu vandeniu nuskalautą plačią taurę (temperatūra turi siekti 12 – 16 laipsnių). Vienuoliai sako: „Mūsų alus nemėgsta sumaišties. Juo reikia mėgautis santarvėje, tyloje ir ramybėje“.
Jeigu tikėsime profesoriumi Preobraženskiu, tai degtinę sriuba užsikanda tiktai bolševikų nepripjauti dvarininkai. O štai trappistinis alus, lydimas alaus sriubos, alaus duonos ir alaus sūrio – šio gėrimo žinovo gyvenimo tikslas.
Olandiška „Bavaria“
„Bavaria“ – tvarkinga šeimyninė firma, nors ir besididžiuojanti savo „dvasinėmis vertybėmis“ (ji valdo vienuolyno alaus daryklą), – visai sėkmingai veikia ir be atsakingo už alaus virimą vienuolio. Ji gamina 40 milijonų litrų alaus per metus. Didžiosioms markėms tai ne tiek jau ir daug, bet reikia atsižvelgti į tai, kad, tarkim, miežių salyklą daugeliui europietiškų markių daro būtent „Bavaria“. Pati kompanija išnaudoja tik 30 procentų savo pačios gaminamo salyklo. Likusį perka kitos gamyklos iš viso pasaulio.
 |
| wikipedia.org nuotr./"Bavaria" alaus daryklos parduotuvėlės |
Suprantama, alaus virimo procesą reikia matyti. „Bavarijoje“ – uždaras energetinis ciklas. Šiluma, naudojama gaminant salyklą, renkama, sugrįžta į energetinį centrą ir panaudojama kituose procesuose. Beje, aludarystėje esama dalykų, kurių negalima patobulinti – pavyzdžiui, alaus mielės elgiasi kaip reikiant tik susilietusios su variniais indais. Todėl visi vamzdžiai, kuriais teka alus, pagaminti iš vario.
Yra laikoma, kad „Bavaria“ gamina patį geriausią salyklą pasaulyje. Miežių, apynių ir mielių „bavarai“ ieško visoje Europoje, atsirinkdami pačius geriausius. Vanduo, suprantama gamtinis, mineralinis, iš nuosavų artezinių šulinių.
Įdomu dar ir tai, kad taupieji olandai nieko neprapuldo. Anglies dvideginis, gaunamas brandinant alų, surenkamas, išvalomas ir panaudojamas prisotinant angliarūgšte limonadus.
„Bavaria“ vos ne pirmoji pasaulyje (1978 metais) pagamino bealkoholinį alų. Jis išties be alkoholio (0,0 proc.) ir mažiausiai kaloringas iš visų nealkoholinių gėrimų.
Eindhovene „Bavaria“ taip pat turi savo užeigą, kurioje galima paragauti alinės konditerijos šedevrų.
Karalienei pagerbti – gėlių paradai
Amsterdame reikia atsipalaiduoti visais žinomais mums būdais. Juk kur ir kada dar pavyks tą geriau padaryti? Be laisvės pojūčio, kavinių ir barų, gerų parduotuvių, marichuanos, blusų turgų ir alaus, Olandijoje dar esama gėlių. Ne, ne taip. Ne gėlių, o Gėlių. Net jei jūs vykstate į šią šalį tik pagerti alaus, niekas jūsų neatleidžia nuo pareigos aplankyti gėlių muges. Juo labiau pavasarį. Ypač balandžio 30-ąją – Olandijos karalienės gimimo dieną. Ne, ne dabartinės karalienės Beatričės, o vienos iš jos pirmtakių, karalienės Julijanos, nors to, panašu, niekas neprisimena. Apie dabartinę valdovę olandai kalba su pagarbiu abejingumu, tačiau „karališkąją dieną“ švenčia taip, tarsi šalyje būtų panaikinta baudžiava.
 |
| M.Jankutės nuotr./Gėli karnavalas |
Pagrindinis tos dienos įvykis – gėlių paradas. Nei vieną kitą dieną jūs daugiau neišvysite tokios įvairovės žiedų. Ypač tulpių. Beje, tai pasakytina ne tik apie Amsterdamą. Švenčiama visuose be išimties šalies miestuose (jeigu jūs tuo laiku atsidursite Eindhovene, tai ir ten galėsite prisigrožėti gėlėmis).
O pats pagrindinis įvykis įvyksta Amsterdamo Singelo gatvėje, esančioje centre. Ten esama pagrindinio Olandijos gėlių turgaus. Apskritai jis veikia visada, nuo 9 val. ryto iki 17 val. vakaro. O balandžio 30 –ąją į jį suvažiuoja gėlių čempionai. Be neįtikėtino grožio rečiausių gėlių įmantriais pavadinimais (kamasijos, fritiliarijos, kolchikumai, scilės, bulbokodiumai ir t.t.), ten esama ir paprastiems mirtingiesiems pažįstamų narcizų, hiacintų, lelijų. Bet svarbiausia, žinoma, tulpių. Niekur daugiau pasaulyje tokių neišvysite: su įvairiaspalviais ar tarsi kristaliukais nusėtais krašteliais, panašių į puošnias lelijas ar į didžiulius bijūnus. Žiedlapiai gali būti švelnūs arba pačiupinėjus kaip porcelianiniai, siauri ir platūs, nukreipti į dangų arba gracingai pasvirę į šalis. Esama netgi tulpių su žiedlapiais, primenančiais papūgų plunksnas!
 |
| M.Jankutės nuotr./Gėlių karnavala |
Amsterdamas – išties pasaulinė gėlių sostinė. Karalienės gimimo dieną Franso Halso muziejuje rengiama senovinių ir šiuolaikinių tulpėms skirtų vazų paroda (tokios parodos vykdavo jau XVII amžiuje). Tradiciškai tądien Eftelingo parke pasodinama 250 tūkst. tulpių. Ekspozicija „Turkiškas sodas“ (Turkija juk tulpių tėvynė) surengiama ir Chareno botanikos sode. Apskritai, visko neišvardinsi...
Švenčių dienomis Amsterdamo centras mašinoms būna uždarytas, taigi reikia nusiteikti ilgiems pasivaikščiojimams pėsčiomis. Jeigu degustuosite įvairias alaus rūšis pakelės užeigose, kelias jums tikrai nepasirodys varginantis. Jei kalbate angliškai, paprašykite barmeno pavaišinti jus kuo nors egzotišku. Pavyzdžiui, jei po gėlių apžiūros įsigeisite kokio nors stipraus alaus, galite gauti jį „antpirštyje“ – jis bus labai tirštas, ir dvelks tokiu aromatu, tarsi uostytumėte nektarą iš tų tulpių, kurias ką tik regėjote aikštėje.
 |
| M.Jankutės nuotr./Gėlių karnavala |
Jeigu negalite nuvykti balandžio 30 –ąją, nenusiminkite. Kaip kompromisą ir dvasios atgaivą galima pasirinkti pasivaikščiojimą po vieną iš pačių įžymiausių Olandijos parkų – Keukenhofą: nuo kovo 23 –iosios iki gegužės 25 –osios čia veikia absoliučiai fantastiška paroda. Gėlių. Įprastinės žalumos čia beveik nesama. Tiksliau, ji pranykusi tarp kruvinai raudonų, auksinių, švelniai rausvų, citrininių, lelijinių ir dar nežinia kokių atspalvių tulpių. Išvysite sniego baltumo narcizų ir orchidėjų laukus ir stulbinančio mėlynumo hiacintų saleles. O baltosios gulbės? O nežemiški aromatai? Tai – balandį. O gegužį viskas bus kitaip: išsiskleis rožės ir lelijos, įsivyraus kitos spalvos, kiti aromatai. Taigi vis vien nepralošite.
