Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 8d. 17:46

Grenlandijoje 4 mėnesius gyvenusi lietuvė žygiavo ledo skydu ieškodama upių ir stebėjosi tyla

Gyvenimas Grenlandijoje Interviu
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr. / Gyvenimas Grenlandijoje

Apie 60 šalių jau aplankiusi keliautoja Karolina Dabašinskaitė šiemet nėrė į dar vieną iššūkį – paliko Azijos karštį ir Laosą iškeitė į atšiauriąją Grenlandiją. Ten praleidusi 4,5 mėnesio ji 15min papasakojo, kas gyvenant šioje saloje ją sužavėjo, ir su kokiomis keistomis milijardierių užgaidomis teko susidurti.

Ledu padengta sala, kurią šiemet panoro įsigyti net Donaldas Trumpas, Karoliną nustebino žmogaus nepaliesta gamta ir... spengiančia tyla bei itin nuožmiais uodais. Merginą žavėjo ledynai ir žygiavimas ant ledo skydo ieškant upių bei ežerų, bet kartu ir liūdino vietinių gyvenimas bei tai, kaip šią vietą keičia šylantis klimatas.

Atokioje saloje gyvenantieji susiduria ir su netradiciniais iššūkiais. Pavyzdžiui, dėl klimato kaitos čia vis dažniau užsuka baltieji lokiai, o šokolado parduotuvėje gali tekti laukti net ir mėnesį. Apie keliones ir patirtį Grenlandijoje – pokalbyje su Karolina.

– Kone visi mes keliaujame, bet jūsų pamatytų šalių skaičius nustebina ir aktyvius keliautojus. Jau aplankėte apie 60 šalių, tiesa? Kada supratote, kad keliavimas yra jūsų aistra?

– Nuo pat mažumės su tėvais daug keliaudavau, tai manau, kad jie mane ir užkrėtė ta nepagydoma kelionių manija. Taip pat visada mėgau viską, kas susiję su geografija – pradedant dokumentika apie šalis, vietoves, tradicijas, ir baigiant stalo žaidimais.

Kad noriu keliauti intensyviau, supratau savanoriaudama Tanzanijoje. Ta kelionė buvo pirmoji, kai leidausi taip toli ir dar – visiškai viena. Kelių mėnesių patirtis ten sudrebino mano vidinį pasaulį, privertė pakeisti požiūrį į daugelį dalykų ir leido suprasti, koks pasaulis iš tikrųjų yra didelis ir įvairus, o aš nenoriu jo pažinti tik per televizoriaus ekraną.

​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje

– Savo paskyrą feisbuke pavadinote Map the Matches“ kodėl?

– Nuo devynerių kolekcionuoju degtukų dėžutes iš skirtingų pasaulio šalių. Taip pat neseniai pradėjau jas įamžinti skirtingose pasaulio vietose. Pradėjusi intensyviai keliauti, norėjau sujungti visus savo pomėgius: keliavimą, rašymą ir degtukų dėžutes.

„Map The Matches“ tapo virtualiu mano degtukų žemėlapiu, kurį pildau ir kur pasakoju istorijas iš kelionių, dalinuosi patirtimi bei rekomendacijomis. Šiuo metu mano kolekcijoje yra virš 6000 degtukų dėžučių iš 100 pasaulio šalių, ir svajoju vieną dieną pasiekti Guinnesso rekordą. (Šiuo metu rekordininku pripažintas britas Stevenas Smithas, turintis 20736 dėžučių – red.)

​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje

– Pastaruoju metu gyvenote Laose. Kokie vėjai čia atpūtė ir privertė apsistoti ilgesniam laikui?

– Dabar mes palikę Laosą, ir nors planavome po Grenlandijos sugrįžti, bet tai kol kas tai ir teliko planu. Kai išvažiavome su bilietu į vieną pusę, apsistoti ilgesniam laikui ten neplanavome, tačiau dar keliaudami po Tailandą sutikome žmones, kurie pasiūlė prisijungti prie jų veiklos. Taip atsidūrėme Pietiniame Laose, kaimelyje, apie kurį nebuvome nieko girdėję – Ban Hang Khone. Ten mokinome vaikus anglų kalbos, suaugusius vietinius – bendravimo su turistais, švietėme higienos bei šiukšlių rūšiavimo temomis. Vėliau įkūrėme ekoturizmo agentūrą su idėja padėti vietiniams gauti daugiau pajamų.

– Iš Laoso karščio šiemet persikėlėte į ledu padengtą Grenlandiją. Kodėl į ją?

– Planų lankytis Grenlandijoje neturėjome, nes vykdėme projektą Laose. Bet ten prasidėjus liūčių sezonui, teko pradėti svarstyti, ką veiksime, kol šalį skalauja lietus. Mano draugas Grenlandijoje turi pažįstamų, o šiems pamėtėjus įdomias galimybes ir kitokius iššūkius nusprendėme išbandyti save. Negalėjome praleisti progos pamatyti Grenlandiją pro kitokią prizmę, išmokti naujų dalykų ir susipažinti su daugybe naujų bei įdomių žmonių.

​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje

– Kiek laiko leidote šioje saloje? Ką ten veikėte?

– Grenlandijoje prabuvome 4,5 mėnesio. Keliavome bei vedėme privačias ekskursijas po Kangerlusuako (Kangerlussuaq) miestelį ir jo apylinkes.

– Kokios patirtys labiausiai įstrigo?

– Įvairiausi žygiai tiek visiškai laukinėje gamtoje, kur gyvūnus gali stebėti iš arti, tiek žygiai ant ledo skydo ieškant upių ir ežerų... Bei pažintys su įvairiausias žmonėmis iš skirtingų pasaulio šalių.

Daug turistų vis kartodavo, jog negalvojo, kad yra vietų pasaulyje, kur gali būti taip tylu

– Kas labiausiai nustebino Grenlandijoje? Kam gal nebuvote pasirengusi?

– Manau, kad naujiems išbandymas žmogus niekada nebūna visiškai pasiruošęs, nes niekuomet nežinai, kaip iš tikrųjų bus.

Mane labiausiai nustebino nepaliesta Grenlandijos gamta ir tvyranti tyla, kuri kartais imdavo erzinti, arba atrodydavo, kad spengia ausyse. Todėl dažnai labai garsiai klausydavome muzikos, kad atsikratytume to jausmo. Grenlandija – tarsi tylos stovykla realiame gyvenime ir realiose situacijose.

Daugelis turistų, atvykusių iš JAV didžiųjų miestų, taip pat vis kartodavo, jog negalvojo, kad yra vietų pasaulyje, kur gali būti taip tylu.

​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje

– Vykote vasarą, kai už poliarinio rato galima mėgautis ilgomis dienomis. Bet poliarinė diena jūsų nelabai džiugino, tiesa? O ar vyktumėte ten tamsiuoju metų laiku?

– Pirmą kartą atvykau į Grenlandiją gegužės mėnesį, tiesiai iš Laoso. Tai laiko ir temperatūrų skirtumas taip pat prie to prisidėjo. Pirmosiomis savaitėmis buvo sunku užmigti ir dar sunkiau atsikelti. Bet buvo ir teigiamų dalykų – bet kuriuo paros metu galėjome leistis į žygius, gerti arbatą prie fjordo arba, pavyzdžiui, kepti mėsą ant grilio.

Poliarinė diena labiausiai pasiteisino tuomet, kai prasidėjo uodų sezonas. Tuo laikotarpiu nesinorėdavo net kišti nosies iš namų dienos metu, tuomet viską stengdavomės daryti naktimis – vis tiek šviesu. Niekada nebuvau mačius tiek daug uodų, ir niekada neturėjau tiek daug įkandimų, kurie išlikdavo net keliolika dienų ant kūno.

Iki Grenlandijos galvojau, kad aš – uodams neskani. Bet, pasirodo, grenlandiškiems uodams nėra nieko neskanaus, ir jie kanda net per drabužius, tad kepurė su tinkleliu ant galvos būdavo geriausia mūsų draugė.

Tamsusis paros metas ten man būtų tikras iššūkis vien dėl temperatūros, bet, manau, tikrai norėčiau išmėginti. Tik klausimas, kiek ilgai ištverčiau, nes nesu didelė tamsaus paros meto gerbėja.

​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje

– Kokie jums pasirodė Grenlandijos žmonės? Vienoje savo žinutėje feisbuke minėjote, kad jų gyvenimas liūdnas, „kuris kartas nuo karto net mums imdavo kelti depresiją“. Kodėl?

– Mūsų patirtis daugiau iš Kangerlusuako, bet pabandykite įsivaizduokite, ką reiškia gyventi vietoje, kur nieko nėra, o veikla yra labai ribota. Nėra prekybos centrų, kur gali susitikti draugą atsigerti kavos, nueiti į kiną, pažaisti boulingą ar eiti apsipirkti. Iš esmės nėra jokių renginių ar koncertų. Maisto pasirinkimas – skurdus, pusę metų viską gaubia tamsa ir stingdantis šaltis, o artimiausias miestas nutolęs 200 km. Tiesa, tą miestą pasiekti irgi nėra taip paprasta. Daugelis vietinių žmonių ten turi problemų dėl alkoholio ir serga depresija.

– Kokie didžiausi iššūkiai jums kilo leidžiant laiką Grenlandijoje?

– Bandyti užmigti, kai lauke šviesu, susitvarkyti su uodų įkandimais, kuriuos nusikasydavau iki kraujo, bei sugalvoti, kaip paįvairinti maisto racioną, kai pasirinkimo nėra.

Ne kartą nutiko taip, kad prabudusi jausdavausi išsimiegojusi, o kai pradėdavau ruoštis į darbą, paaiškėdavo – miegojau vos kelias valandas, ir iš tikrųjų į darbą reikia tik po 6 valandų.

Bet su maistu, manau, buvo sudėtingiausia, nes gyvenant Kangerlusuake tiek laiko labai lengva išragauti viską iš jų siūlomo meniu, o parduotuvėse lentynos nelūžta nuo pasirinkimo. Kaip dabar prisimenu, užsimanėme šokolado – nueinam į parduotuvę, o ten lentynos tuščios. Sako, bus papildymas. Klausiu – kada, o man sako, kad po mėnesio...

Šie metai Grenlandijai buvo katastrofiškai liūdni ir karšti.

– Grenlandija šiais metais susilaukė nemažai pasaulio dėmesio – tai D.Trumpas ją norėjo pirkti, tai ji buvo vadinama vieta, kur klimato kaita matosi plika akimi. Kaip vietiniai reaguoja sulaukę tiek straipsnių apie savo šalį, juk anksčiau ši sala pasaulio žiniasklaidoje buvo tarsi primiršta?

– Grenlandija dažnai linksniuojama spaudoje dėl klimato kaitos, kurią iš tikrųjų galima stebėti plika akimi, ir tai labai liūdna. Šie metai Grenlandijai buvo katastrofiškai liūdni ir karšti. Per parą ši teritorija dėl klimato kaitos sugebėjo prarasti rekordišką kiekį vandens (daugiau nei 12 milijardų tonų). Tai – liūdnas rekordas, kuris buvo užfiksuotas šią vasarą ir kuris verčia susimąstyti daugelį.

D.Trumpo pareiškimas, kad jis žada Grenlandiją nusipirkti, daugeliui kėlė juoką. Visi žinojo, kad nors JAV ir priklauso maža teritorija Šiaurės Grenlandijoje, kur yra karinė oro pajėgų bazė, tačiau likusi dalis – neparduodama, todėl vietiniai pašaipos forma vienoje platformoje organizavo pinigų rinkimą tam, kad Grenlandija galėtų įsigyti Jungtines Amerikos Valstijas.

– Kaip vietos gyventojai žvelgia į klimato pokyčius? Kokią įtaką jų gyvenimui daro šylantys orai?

– Jie mažai apie tai kalba, bet supranta, kad kiekvienais metais tai tampa vis didesne problema. Pavyzdžiui, dėl tirpstančio ledo upė šalia Kangerlusuako 2012 metais taip patvino, kad tiltas per ją neatlaikė ir sugriuvo, atskirdamas miestelį nuo sąvartyno, oro stoties ir kitų jiems svarbių įrengimų.

Taip pat tai jaučiasi dėl baltųjų lokių, kurie vis dažniau pasirodo miestelyje ir jo prieigose. Šiame regione jiems nėra ką veikti, medžioti taip pat neturi ką, bet vis daugėja atvejų, kai jie čia svečiuojasi, taip sukeldami pavojų tiek gyventojams, tiek turistams.

​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje

– Šalį kasmet lanko ir vis daugiau turistų. Dabar tiek daug keliautojų pamėgtų vietų skundžiasi jų pertekliumi, kad jie trikdo vietinių žmonių gyvenimą, pridaro žalos gamtai, naikina autentiką, erzina jų požiūris į vietinius ir pan. Kaip Grenlandijos žmonės žiūri į turistus?

– Teigiamai, nes tai vienas iš pagrindinių pragyvenimų šaltinių vietiniams. Kaip bebūtų, turistų kiekiai nėra tokie milžiniški, kaip kokiame Tailande ar Indonezijoje.

– Minėjote, kad sutikote ten ir pasikėlusių milijardierių... Ar brangu yra nuvykti į Grenlandiją?

– Mano akimis – brangu. Vien skrydis iki Kangerlusuako į vieną pusę kainuoja maždaug 600 eurų, o šitas miestelis dažniausiai būna tik tarpinė stotelė turistams. Pati Grenlandija nėra pigi, nes nėra taip paprasta ten atgabenti tiek daiktus, tiek maisto produktus. Mūsų kaimelis, kuriame gyvenome, yra vienintelė gyvenama vieta salos viduje, o ne šalia vandens, todėl maisto produktai ir visi reikalingi dalykai dažniausiai atgabenami lėktuvu. Vasaros metu – šiek tiek paprasčiau. Kol fjordas nėra užšalęs, keturis kartus atplaukia laivas, bet vietą siuntiniams jame reikia rezervuoti beveik prieš metus.

Tie milijardieriai būdavo tarsi anekdotai, kuriuos pasakodavome vieni kitiems.

Tie milijardieriai būdavo tarsi anekdotai, kuriuos pasakodavome vieni kitiems. Iki šiol prisimenu milijardierių šeimą iš Italijos, kurie atvyko į Grenlandiją, bet turėjo tokių pageidavimų, kur net nesuprasdavome, ar rimtai, ar juokauja. Pavyzdžiui, užsiprašė televizoriaus ir tam tikrų filmų, kol stovyklaus prabangioje palapinėje ant ledo skydo, ir sutiko važiuoti tik su „Toyota“ markės automobiliu. Buvo ir milijardierius iš Rusijos, kuris nenorėjo turėti jokių kitų žmonių viešbutyje, todėl užsisakė visus kambarius.

– Pažvelgus į jūsų keliones, atrodo, kad jums būtina aktyvi veikla. Ar būna kelionių, kai tiesiog norisi padrybsoti viešbutyje su knyga?

– Nebūna tokių kelionių, bet būna dienų, kai norisi nesikelti iš lovos, visą dieną žiūrėti „Netflix“ ir valgyti šokoladą. Jeigu taip padarau, kitą rytą suprantu, kad daugiau pavargau nei pailsėjau, nes aš negaliu sėdėti vienoje vietoje. Man būtina veikla.

​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje
​​​​​​​K.Dabašinskaitės nuotr./Gyvenimas Grenlandijoje

– Atsisukus atgal – kurias vietas būtinai rekomenduotumėte pamatyti keliautojams? Kurios jums labiausiai įstrigo į širdį?

– Iš visų vietų, kurių teko lankytis, didžiausią įspūdį paliko Himalajų karalyste tituluojamas Nepalas. Šios šalies gamtos didybę sunku apibūdinti žodžiais. Gal dėl to ten vis sugrįžtu, o ten būnant man niekuomet nebūna gana jų gaminamų momos (vietiniai koldūniukai – red.).

Taip pat didžiulį įspūdį paliko Tanzanija. Nežinau, ar dėl to, kad keliavau viena ir savarankiškai, ar dėl to, kad ta kelionė labai stipriai sukrėtė mano vidinį pasaulį. Taip pat atmintin stipriai įsirėžė piligriminis kelias „Camino de Santiago“, kur žygiavau pėsčiomis beveik 1000 kilometrų per visą Šiaurės Ispaniją.

– Kokie artimiausių kelionių planai?

– Jau visai netrukus keliamės žiemoti į Filipinus. Daugiau planų kol kas nėra.

– Neseniai ir buvote grįžusi trumpam į Lietuvą. Kaip gimtinė atrodo akimis, kurios matė jau tiek daug pasaulio? Ko iš Lietuvos labiausiai pasiilgstate?

– Man į Lietuvą visuomet gera sugrįžti, nes čia gyvena mano artimieji ir geriausi draugai. Be šeimos labiausiai pasiilgstu lietuvių kalbos, nes visuomet tenka bendrauti anglų kalba. Tai viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau dalintis istorijomis savo paskyroje tik lietuvių kalba.

Lietuva keičiasi į gerą, tik manau, kad vis dar nemokame džiaugtis mažais dalykais ir per daug pastebime neigiamus, taip nustumdami į šoną pozityviuosius. Niekada nesupratau tų, kurie peikia Lietuvą, kaip ten blogai ir kaip sunku gyventi, bet dėl to patys nieko nedaro.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:47
19:28
00:40

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje