Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 8d. 20:30

Gruzija su bepročiais: kur vykti, kad pamatytumėt tikrąją šalies autentiką

Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr. / Kelionė Gruzijoje

Kelionė į Gruziją nors nėra tolima ir egzotinė, bet buvo viena iš įdomiausių kelionių, kuri išpildė visus mano lūkesčius, o galbūt netgi juos pranoko.

Skrydis iš Vilniaus į Kutaisį užtrunka tik 3 valandas. Oro uostas mažas, labai ramus. Užsisakome kavos ir laukiame Valeriano, turinčio pristatyti mums automobilį, kuriuo planuojame apvažiuoti Gruziją. Valerianas yra gruzinas, o jo žmona Joanna – kilusi iš Lietuvos. Pora tapo neįprastų kelionių po Gruziją operatoriumi „Georgia with crazies“ (liet. „Gruzija su bepročiais“). Jų dėka patyrėme įdomiausius nuotykius, pamatėme autentišką Gruziją, taip pat susipažinome su vietos gyventojais, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Jau po trumpo pokalbio su Valerianu suprantame, kad Gruzijoje geriausias planas yra neturėti jokio plano. Jis įtikina mus aplankyti kalnų regioną Svanetiją, kurią dėl laiko stokos norėjome palikti kitam kartui.

„Jūs būtinai turite pamatyti Svanetiją – tik ten pajusite tikrąją Gruziją. Aš kaip tik rytoj ten važiuoju ir galiu pasiimti jus kartu. Parodysiu jums vietas, kurių paprastas turistas nepasiekia, iškepsime ant laužo avį, pajodinėsite arkliais“, – Valerianui nereikėjo ilgai mūsų įtikinėti, iš karto pakeičiame savo planus.

Pirmą dieną žvalgomės po Kutaisį – visą dieną tvyro dargana, tamsa, lietus, viskas atrodo labai pilka, iš visur išlindę betono vamzdžiai, šokiruoja visiškas estetikos trūkumas. Kol kas Gruzija nedaro teigiamo įspūdžio.

Kitą dieną anksti ryte išvykstame Svanetijos link. Kelias tampa vis įdomesnis. Likus maždaug 100 km iki pagrindinės Svanetijos gyvenvietės Mestijos pasirodo pirmosios Kaukazo aukštumos. Kelyje mus lydi bandos karvių, kiaulių, ožkų ir avių, kurios tiesiog stovi viduryje kelio. Greitai pripratome prie tokių vaizdų ir supratome, kad Gruzijoje, panašiai kaip Indijoje, gyvūnai yra šventi, ir reikia kantriai laukti, kol pasitrauks iš kelio.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Kelias kalnuose tampa vis gražesnis ir vingiuotesnis. Apatinėje kalnų dalyje karaliauja vis dar žalios pievos, o tolesni kalnų šlaitai mirguliuoja visa rudens palete: geltona, raudona ir oranžine spalvomis, o pačios toliausios viršūnės jau baltos.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Iki Mestijos atvykstame prieš pat sutemas ir jau netrukus sėdime vietiniame restorane prie stalo, nukrauto gruziniškais skanėstais ir raudonuoju vynu. Vėliau Valeriano draugas – kurių jis turi, ko gero, visoje Gruzijoje – nuveža mus į viešbutuką, kuriame susipažįstame su grupe turistų iš Lenkijos – praleidžiame su naujais draugais nuostabų vakarą.

Kitą dieną keliamės labai anksti, vietiniai gruzinai veža mus į aukščiausią vietą regione, kur dar tik statoma slidinėjimo infrastruktūra. Ankstyva ryto saulė apšviečia Ušbos kalno viršūnę – vaizdas toks nuostabus, kad net apsiverkiu iš džiaugsmo. Kalnuose jau tikra žiema, visur baltas sniegas, daug saulės, puikūs vaizdai.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Grįžtame į viešbutį, valgome skanius ir labai gausius naminius pusryčius, o po to patraukiame į susitikimą su Valerianu. Punktualumas nėra stipriausia gruzinų pusė, tad belaukdami Valeriano nusprendžiame atsigerti kavos vienoje iš užeigų. Einame į vidų, prašome kavos ir net nepastebime, kaip ant stalo pasirodo sūris ir vietinis vynas.

Netikėtai pasirodo dar vienas gruzinas – tikriausiai moters, kuri mus vaišina, sutuoktinis. Porelė padaro mums tikrą gruzinišką „Suprą“ – geriame vyną, šnekučiuojamės, o viskas baigiasi tostais už Lietuvą, Gruziją ir taiką. Net nepastebime, kai atvyksta Valerianas, o iš užeigos išeiname lengvai apsvaigę su didžiuliu buteliu gruziniško vyno ir kvietimu dar sugrįžti.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Dabar prasideda pati įdomiausia mūsų kelionės dalis: Valerianas nuveda mus į mašiną, kurioje jau sėdi tikras svanas (vietinis Svanetijos gyventojas) – tik jis geriausiai pažįsta šias vietoves. Važiuojame stačiu miško keliu į viršų, kelias tampa vis baisesnis. Valerianas, matydamas mūsų lengvą sumišimą, pavaišina vietiniu konjaku... Peizažai tampa vis gražesni.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Pačioje kalno viršūnėje stovi namelis, apie kurio buvimą, ko gero, nutuokia tiktai svanai ir Valerianas. Einame į vidų, kur jau sėdi penki gruzinai stiklinėmis akimis. Jie kviečia mus prie stalo, vaišina aviena, chačapuriu, vynu. Taip atsidūrėme autentiškame gruziniškame pasaulyje. Su skurdu, purvu, bet laimingais žmonėmis, kurių veiduose spinduliuoja džiaugsmas ir pasididžiavimas savo šalimi.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Kalbame apie gyvenimą, religiją, politiką, fone groja per televizorių leidžiama amerikietiška muzika. Toks jausmas, lyg būtumėme kažkur labai toli nuo realybės, pasaulio pakraštyje. Būtent tokios autentikos ir tikrų jausmų visada ieškau kelionėse, o tą rasti yra vis sunkiau – viskas jau tapo masiškai globalizuota ir komercializuota.

Einu į verandą, atsisėdu ant žemės, žiūriu į kalnus, įkvepiu gryno oro. Jaučiuosi labai laiminga. Ateina Valerianas, su kuriuo šnekamės apie tai, kas svarbiausia gruzinams – tai geri ir sėkmingi santykiai su kitais žmonėmis, šeima.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Paskui atveda žirgus ir paleidžia mus laisvam jodinėjimui kalnuose. Diena saulėta, oras skaidrus, aplinkui nėra gyvos sielos, tik kalnai. Tai yra viena iš tų akimirkų, kurią tikriausiai prisiminsiu prieš mirtį.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Dienai baigiantis grįžtame, leidžiamės į kaimą žemiau kalnuose. Mus priima ten gyvenanti daugiavaikė šeima. Vakare mums užkuria laužą, iškepa aviną, šventė įsibėgėja, šeimininkai neša vis naujus patiekalus, laužo šviesa apšviečia mūsų veidus, valgome ir šnekamės. Bendra tema – nepasitenkinimas Rusija, ginčijamės, kam ji padarė daugiau žalos. Ypač jautri tema yra Abchazija ir Pietų Osetija.

Praleidžiame naktį kalnų trobelėje, kurioje sąlygos yra gerokai nutolusios nuo komforto, tačiau pabundame pailsėję, geros nuotaikos. Dėkojame už viešnagę ir patraukiame Tbilisio kryptimi, pakeliui aplankant dar Gorį ir Upliscichę – miestą uolose.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Goryje pietaujame su Joanna, Valeriano žmona, kuri papasakoja mums, kaip Gruzijoje gyvena moterys. „Čia viskas akivaizdu, suprantama – moteris privalo rūpintis viskuo, kas susiję su namais, vyras – viskuo, kas yra už jų ribų. Man tai labai patinka, nes nereikia tvarkyti jokių vyriškų reikalų, ką dažnai tenka daryti Lietuvos moterims“, – pasakoja Joanna.

Tbilisyje nakvojame pačiame senamiesčio centre – vos už 10 eurų vienam asmeniui gauname gražus apartamentus – panašiai mokėjome ir visur kitur. Turime visą dieną ramiai pasivaikščioti po miestą. Niekada nebuvau muziejų gerbėja, todėl ir šį kartą paprasčiausiai vaikštome senojo Tbilisio gatvėmis ir – kaip nurodo kelionių vadovas – tiesiog bandome pasiklysti jose. Miestas labai jaukus, saugus, tikrai vertas jam skirti laiko.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Kitas mūsų kelionės tikslas yra Kazbegis. Važiuojame gruzinišku karo keliu, kurį sudaro 150 km maršrutas iš Tbilisio į Gruzijos šiaurę iki pačios sienos su Rusija. Šio regiono kraštovaizdis visai nėra panašus į Svanetiją – kalnų viršūnės yra plikos ir pilkos. Keliui įpusėjus, ties slidinėjimo kurortu Gudauri, atsiduriame tarp sniegynų, oras vėsta. Nors dar tik spalis, tačiau Gudaurio slidinėjimo kurortas visas užklotas baltais patalais.

Mūsų tikslas yra Kazbegio (Stepancminda) miestelis, įsikūręs 1740 metrų virš jūros lygio, kur apsistoja į Kazbeko kalną kopiantys alpinistai. Iš Kazbegio iki Gergečio Šv. Trejybės cerkvės reikėtų šešis kilometrus eiti pėsčiomis, bet mes išsinuomojame visureigį, kurio vairuotojas į kalną nuveža už 40 larių. Nuo XIV amžiaus kalno papėdėje stovinti Gergečio Šv. Trejybės cerkvė – tikrai viena gražiausių šventovių pasaulyje. Deja, šioje vietoje sunku išvengti turistų, dėl to nėra tos magijos kaip laukinėje Svanetijoje.

Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje
Małgorzatos Mozyro nuotr./Kelionė Gruzijoje

Paskutinę dieną važiuojame dar į Kachetiją – regioną, garsėjantį vyndarystės tradicijomis. Nuvažiuojame iki Signachio miestelio, kuris vėlgi nenuvilia. Dar kartą atsidūrėme autentiškos Gruzijos širdyje, nes mieste kaip tik vyko kasmetinis vyno festivalis. Pagrindinėje miesto gatvėje gruzinai kepa šašlykus, dainuoja, šoka ir linksminasi, o mes kartu su jais švenčiame jų šventę.

Į Kutaisį grįžtame pavargę kaip šunys, bet laimingi – tik per savaitę pamatėme ne tik viską, ką planavome, o net daug daugiau.

Sekite Małgorzatos keliones „Facebooke“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

28:46
00:57
02:07

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje