TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Iš blokados – į Amazonės džiungles: pirmoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicija Pietų Amerikoje

A. Bendoraitis su indėnais/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo
A. Bendoraitis su indėnais/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo
Šaltinis: 15min
0
A A

Iššūkių, nuotykių ir egzotikos troškulys visuomet traukė žmonių sielas. Pietų Amerikos džiunglių tankmė, jų plėšrūs žvėrys bei vietinės indėnų gentys neretai tapdavo šios traukos centru.

Tarpukario Lietuvoje gana populiarūs buvo išgalvoti rašytojo Viktoro Kropo romanai, pasakoję neva tikrus lietuvių išeivio nuotykius Amazonės džiunglėse.

Pietų Amerikoje 1940-aisiais savo gyvenimą baigė ir Bolivijos Guajaramerino miestelyje buvo palaidotas, bene žymiausias visų laikų lietuvių keliautojas Matas Šalčius.

Būtent į šį nedidelį 39 tūkstančių gyventojų (2012) miestą, įsikūrusį kairiajame Marmorės upės krante, Šiaurės Bolivijoje, ir patraukė pirmoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicija 1990-ųjų liepą. Ekspedicijos įspūdžiais dalijasi jos dalyvis – Rimantas Zakarevičius.

Rimas Zakarevičius
Rimas Zakarevičius

Ekspedicijos ištakos – trumpųjų radijo bangų siųstuvas

Guajaramerino miestas lietuvių ekspedicijai buvo pasirinktas neatsitiktinai. Šiame mieste darbavosi lietuvių daktaras ir misionierius – kunigas Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis.

1945-aisiais baigęs medicinos, o 1960-aisiais teologijos studijas, A. Bendoraitis nuo 1961-ųjų vykdė misionierišką veiklą tarp Brazilijos, Amazonės valstijos indėnų. Gydytojas-kunigas lankė vietinius gyventojus savo įkurtais laivais-klinikomis, kurie kursuodavo Amazonės upe ir jos intakais, šiems laivams (iš viso jų buvo keturi) jis suteikdavo Lithuania vardą.

A. Bendoraitis dažnai bendraudavo trumpųjų radijo bangų siųstuvu, kuris jam buvo langas į pasaulį.

1973-iasiais A. Bendoraitis įsteigė kliniką Guaža Mirino mieste Brazilijoje, įsikūrusiame dešiniajame Marmorės upės krante, o 1985-aisias persikėlė į kitą upės pusę, kur, jau Bolivijos teritorijoje, įkūrė kitą kliniką.

Aukų, aprūpinimo ir kitais klausimais A. Bendoraitis dažnai bendraudavo trumpųjų radijo bangų siųstuvu, kuris jam buvo langas į pasaulį, tokiu pat langu į pasaulį panašus siųstuvas buvo ir už 7000 kilometrų Lietuvoje įsikūrusiam radiotechnikos entuziastui, Kauno medicinos instituto darbuotojui Rimantui Zakarevičiui.

Padre Bendoraitis prie trumpųjų bangų radijo stotelės/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo
Padre Bendoraitis prie trumpųjų bangų radijo stotelės/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo

Kaip prisimena R.Zakarevičius 9-ajame dešimtmetyje, trumposiomis radijo bangomis jis susisiekdavo beveik su visu pasauliu, visgi, lietuviškas A. Bendoraičio balsas iš Pietų Amerikos buvo tikra egzotika: „Labai įdomus pats faktas, kad matai iš šaukinio, kad yra iš Pietų Amerikos, CP8AL jo [A. Bendoraičio – aut. pastaba] šaukinys, vadinasi, tu žinai, kad tai yra iš Bolivijos džiunglių, iš labai reto rajono <...> ir lietuviškai žmogus šneka, iš Pietų Amerikos! Nu tai čia egzotika... Ir gerai šneka lietuviškai!“ – teigė pasakotojas.

Tiesa, R.Zakarevičius nebuvo pirmasis okupuotos Lietuvos radiotechnikos mėgėjas, užmezgęs kontaktą su Aleksandru Bendoraičiu – su kunigu trumpųjų bangų siųstuvu jau bendravo Elektrėnų gydytojas, neurologas Vidmantas Mickevičius, kiti trumpųjų bangų siųstuvų entuziastai.

VIDEO: Rimas

Kaip prisimena R.Zakarevičius, sovietmečio Lietuvoje, radijo bangomis bendraujant su užsieniu derėdavo laikytis savicenzūros. Visgi, kai jau prasidėjo „ta perestroika, visas persitvarkymas, jau mums liežuviai buvo atrišti, jau mes nebebijojom šnekėti, nes šiaip gi būdavo anais laikais, tai ką tu ten gali pašnekėti – apie orą, paklausti, kokia antena, koks aparatas, o daugiau jokių ten temų negali liest“. 1990-ųjų kovą, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, gimė idėja važiuoti ir aplankyti Aleksandro Bendoraičio misiją Bolivijoje.

Į Bolivijos ligoninę atkeliavo naujos lovos/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo
Į Bolivijos ligoninę atkeliavo naujos lovos/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo

„Beveik, kaip kelionė į Marsą“

Žinia apie lietuvių kilmės misionierių Amazonės džiunglėse ir jo kontaktus su Lietuva netruko pasklisti ką tik nepriklausomybę atgavusioje šalyje. Kaip prisimena R. Zakarevičius, mintis aplankyti A. Bendoraitį pirma kilo ne jam: „Sugalvojom ne mes. Sugalvojo tuometinio Kauno medicinos instituto studentai, jau Lietuvos spaudoj buvo pasirodę straipsnių apie padre Bendoraitį ir televizijoje, čia daktaras Mickevičius iš Elektrėnų, jisai ir žurnaliukuose ir moksliniame gyvenime, ir kitur.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, gimė idėja važiuoti ir aplankyti Aleksandro Bendoraičio misiją Bolivijoje.

Reiškia, pasirodė jau tokia informacija, kad čia yra misionierius, kunigas ir, kad jis radijo bangom susiriša su Lietuvos radijo mėgėjais. Tai grupelė studentų <...> kažkaip susisiekė su padre Bendoraičiu – laišką, aišku, parašė. Ir kaip? Bendoraitis nepasakė, kad nu nevažiuokit – atvažiuokit, žinoma!”

Bet, kaip teigė straipsnio herojus, nei jis, nei Bendoraitis tvirtai netikėjo būsimos ekspedicijos sėkme: „Nors jis patsai [Bendoraitis – aut. pastaba], aišku, netikėjo, kad čia kas nors atvažiuos. Kai mes važiavom taigi buvo Lietuva tik paskelbus nepriklausomybę, 1990-tieji metai, buvo blokada, visi ryšiai per Maskvą, ir telefoninis ryšys per Maskvą, lėktuvai tik iš Maskvos į pasaulį“.

A. Bendoraitis su lietuvių ekspedicija/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo
A. Bendoraitis su lietuvių ekspedicija/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo

Su neapsimestine nuostaba ir susidomėjimu ekspedicijos pasiruošimo darbus stebėjo ir Lietuvos visuomenė: „Buvo laidų per televiziją, buvo laikraščiuose, prieš kelionę ir televizija darė reportažus, bet tai atrodė kaip kelionė į Marsą <...> važiuoja, neaišku kur, supranta, kad čia be pinigų, be finansavimo, nu tokie truputį bepročiai važiuoja.“

Rimantas neslėpė, jog artėjant ekspedicijos dienai jis vis dar abejojo dėl savo sprendimo – kelionės dokumentus jis susitvarkė tik prieš pat išvykimą, sugėdintas kunigo Bendoraičio: „Mes su daktaru Mickevičiumi, kai mes su Bendoraičiu šnekam beveik kasdien, suprantam, kad tai yra beprotybė – važiuot į tokią kelionę.

Ryšio nėra, pinigų nėra, vadinasi, reikia būtinai skiepytis nuo geltonojo drugio, ten dar cholera tuo metu siautė kažkur tai. <..> Tai su Bendoraičiu šneku, jisai ir sako: – Tai palaukit, atvažiuoja žmonės, kurių aš nepažįstu, o mes čia šnekamės [radijo ryšiu – aut. pastaba], o jūs neatvažiuojat? – Gerai, – sakau. – Gal vis dėlto važiuojam! – Tada jisai staigiai telegrafu atsiunčia iškvietimą, tą iškvietimą aš dar suspėju nugabenti į Vilnių, kad gaučiau užsienio pasą. Buvo likę tik kelios valandos, nes jau ta visa grupė jau turėjo užsienio pasus, juos reikia vežti į Maskvą, kad gautų Bolivijos vizą ir tranzitinę Peru vizą.“

Padre Bendoraitis Bolivijoje/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo
Padre Bendoraitis Bolivijoje/ iš asmeninio A. Bendoraičio archyvo

Kelionei padėjo žmonių gerumas

Tolimai kelionė, vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šalyje siaučiant nepritekliui, galėjo ir neįvykti, jei ne gerų Lietuvos žmonių parama. Kaip prisimena Rimantas, jiems trūko visko, nepavyko net legaliai nusipirkti užsienio valiutos: „Mes nuvažiavom visiškai be pinigų, prieš pat kelionę buvo stengtasi, kad mes nors galėtumėme išsikeisti tam tikrą sumą pinigų, kokią tuo metu buvo leidžiama.

Bet mums nebuvo tokia galimybė suteikta ir aš per daug nepykstu, nes suprantu, nes tuo metu buvo blokada, Lietuva buvo ypač sunkioj padėtyje <...> tai mes tiesiog pasislėpę, kas kur rūbuose, aš konkrečiai apie 30 dolerių turėjau, nu tai galit įsivaizduot į Pietų Ameriką, į kelionę, turint 30 dolerių?“.

Skrydžių bilietus penkiolikos žmonių ekspedicijai parūpino vieno iš ekspedicijos dalyvių – medicinos studento – tėvas, buvęs jūrininkas. Jam pavyko susitarti, jog ekspedicijos dalyviai gautų vietas lėktuve, skraidinusiame Sovietų Sąjungos jūrininkus iš Maskvos į Limą (Peru).

Kaip prisimena Rimantas, po kelių mėnesių tai jau būtų buvę neįmanoma: „Toje grupėje visi buvo medicinos instituto studentai. <...> Tai vat, toks jaunatviškas entuziazmas, ir dar kai atsirado ta galimybė, kad už lėktuvo bilietus nereiks mokėt, nes tie bilietai brangūs būtų labai... Kai atsirado galimybė, kad su jūrininkų grupe mes galim ten nuskristi, tai jie ta proga ir pasinaudojo. Ir gerai padarė, nes jeigu tuo metu nebūtumėm išskridę, jau už mėnesio kito situacija keitėsi ir nebebūtumėm galėję.“

Finansiškai keliauninkus parėmė Kauno medicinos instituto rektorius – kiekvienam skyrė po kelis šimtus rublių, kurių pakako kelionei į Maskvą apmokėti. Neatsiliko ir įmonės – vaistais ekspediciją parėmė Kauno farmacijos kompanija „Sanitas“ ir Raudonasis Kryžius. Iš gautos medžiagos dalyviai pasisiuvo ekspedicijos uniformas, o avalyne juos aprūpino firma „Lituanica“. Prisidėjo ir kitos bendrovės.

Veikiausiai, jei ne ši parama – ekspedicija niekuomet ir nebūtų palikusi Lietuvos. Tačiau visa pagalba galėjo nueiti šuniui ant uodegos, mat didžiausias išbandymas laukė ne Lietuvoje, o Maskvoje. Niekas nežinojo, ar ekonominę blokadą Lietuvai paskelbusi Maskva leis lietuvių ekspedicijai išvykti. Apie tai – antrojoje R.Zakarevičiaus atsiminimų dalyje.

VIDEO: Rimas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje