Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Japonija: kodėl ten malonu užtrukti tualete, o nosį šniurkščioti mandagiau nei išsišnypšti

Per atoslūgį šventyklos vartus Mijadžimoje galima pasiekti smėliu
Eglės Digrytės nuotr. / Per atoslūgį šventyklos vartus Mijadžimoje galima pasiekti smėliu
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai pirmą kartą pamačiau slovaką Marian, jis intensyviai pliurpė telefonu. Klausiau smalsumo ir nuostabos pagauta – stebino ne tai, kad jis greitakalbe kažką bėrė japoniškai, o apie ką sukosi kalba. Baigęs paaiškino sprendžiantis nedidelę problemėlę: vos nusileidęs Tokijuje, ėmė krauti mobilųjį telefoną ir beskubėdamas paliko prie rozetės. Todėl bandė susitarti, kad jį atsiųstų. Ne domėtis, ar telefonas apskritai tebėra, kur buvo paliktas, ar atsiprašyti, kad oro uoste paliko nereikalingų ir įtartinų daiktų, o paaiškinti, kur telefonas turėtų atsirasti.

Ėmiau svarstyti, ką būčiau dariusi jo vietoje (o porą sykių tai iš tiesų yra tekę daryti). Lietuvoje pamiršęs telefoną skubiai skambini savo operatoriui, kad jį užblokuotų, ir piniginėje ar banko sąskaitoje ieškai pinigų naujam. Japonijoje didžiausias rūpestis – prisiminti, kur telefoną palikai. Tuomet susisieki su kavine, biblioteka, parduotuve ar oro uostu ir nurodai adresą, kur tavo nuosavybė turėtų būti. Marian savo ryšio priemonės – nė kiek neapgadintos ir su tikrai pakrauta baterija – sulaukė po poros dienų. Viešbutyje už kokių 4 valandų kelio mašina nuo oro uosto.

Eglės Digrytės nuotr./Tokijas
Eglės Digrytės nuotr./Tokijas

Šio administracija tikrai nebandė įsiteikti užsieniečiui ar pamaloninti įsiutusio (nors Marian toks visai neatrodė) keliautojo – japonai, tiesiog, yra tokie. Svetimas daiktas (pamirštas ar specialiai paliktas) gulės, kol per dulkes nebus galima įžiūrėti spalvos. Nesvarbu, ar kompiuteris, ar neįdomi knyga. Bemaklinėdama po vieną parduotuvę apsižiūrėjau nebeturinti skėčio. Ne tiek buvo jo gaila, kiek nežavėjo kelionė iki viešbučio – lauke jau nežinia kiek laiko nestipriai, bet įkyriai lijo. Atsiminiau, kad paskutinį kartą skėtį mačiau kitame aukšte prie striukių. Nelabai skubėdama nuėjau – tebestovėjo, kur paliktas. Akį patraukė kažkoks drabužis, tai aš sugebėjau skėtį vėl pamiršti toje pačioje vietoje. Kai vėl grįžau, buvo perstatytas – ten, kur geriau matyti.

Eglės Digrytės nuotr./Japonija iš oro baliono
Eglės Digrytės nuotr./Japonija iš oro baliono

Skėčiai yra svarbi japonų gyvenimo būdo dalis. Tokijuje lyja gana dažnai, todėl dažnas po pažastimi nešiojasi skėtį – paprastai permatomą, balta ar juoda plastikine rankena. Iš pažiūros nykūs, bet, kai per lietų visi virš galvos išskleidžia permatomus gaubtus, atrodo gana meniškai ir avangardiškai. Kartu skėtis neabejotinai yra vienas iš daiktų, kurių tikrai nereikia vežtis į Japoniją – jį gali įsigyti bet kurioje parduotuvėje. Jei 500-600 jenų (12-14 litų) bus gaila, pasidairykite savo viešbutyje, hostelyje, o gal net kokioje parduotuvėje – prie durų dažnai būna „primerkta“ į specialų stovą nemokamų skėčių, kuriuos panaudojus pageidautina parnešti. Statistikos apie negrąžintus skėčius nemačiau, bet ten jų nuolat būna, vadinasi, sistema veikia. Blogiausiu atveju, jei nustojus lyti skėtį pabosta tampytis su savimi, galite palikti kitame viešbutyje ar parduotuvėje. Aš saviškį „pamiršau“ metro stotyje pakeliui į oro uostą. Būtų įdomu grįžti po kelių savaičių pažiūrėti, ar tebestovi.

Teko girdėti istorijų ir apie viešbučiuose paliktus drabužius. Esą jie saugomi metus – jei netyčia klientas sugrįžtų. Neseniai kaip tik lygiai po metų grįžusi į vieną viešbutį baiminausi, kad man įteiks maišelį su pernai specialiai paliktais keliais drabužiais – juos į lagaminą buvau įsimetusi planuodama nebesivežti namo. Laimė, maišelio negavau. Dar labiau apsidžiaugiau, kad drabužių niekas neparsiuntė į Europą, nes, sako, paslaugesni darbuotojai padaro ir taip.

Bet kartais toks paslaugumas būna labai pravartus. Jei susikrovei per didelį lagaminą ir keliaudamas po Japoniją nenori jo tampytis iš paskos, gali jį su mažiau reikalingais daiktais išsiųsti ten, kur apsistosi po savaitės ar dviejų. Jei nepavėluosi lagamino atiduoti viešbučio registratūrai, naują vietą jis gali pasiekti dar tą pačią dieną. Bendrakeleivė latvė už lagamino ir kuprinės persiuntimą sumokėjo apie 70 litų, „bilietas“ vien lagaminui būtų kainavęs mažiau nei 50 litų.

Kaip išgyventi be anglų kalbos

Vieni į Japoniją keliauja dėl maisto, kiti – dėl šventyklų ar įstabių gamtos vaizdų. Dėl anime ir manga kultūros pamišęs bičiulis italas Japonijoje lankėsi jau kokius šešis ar septynis kartus. Kelios hosteliuose sutiktos australės į Tokiją skrisdavo, tiesiog, apsipirkti. O aš, kad ir kaip mėgaučiausi nesuprantamais japonų rašmenimis ir sušiais, į 10 valandų skrydį galėčiau leistis dėl įvairių gyvenimą palengvinančių detalių. Skėčiai ir daiktų gabenimas iš viebučio į viešbutį – tik pora iš jų.

Eglės Digrytės nuotr./Auksinė šventykla
Eglės Digrytės nuotr./Auksinė šventykla

Jei reikia daugiau, prašom. Pavyzdžiui, kalba. Japoniją galite lankyti net nemokėdami anglų kalbos – jos gali ir neprireikti. Bet daugelį dalykų galima suprasti iš paveiksliukų, sakykime, kaip iš plastiko plėvelės išvynioti trikampį onigiri – į jūros dumblių lakštą įvyniotus ryžius. Jei angliškai mokate, dairykitės žodžių šia kalba – turistams reikalingus užrašus (parduotuvių, įstaigų ir stočių pavadinimus, įvairias nuorodas, paaiškinimus, kaip nusipirkti metro bilietą ir panašiai) tikrai suprasite, traukiniuose, metro ir stotyse dar ir angliškai pakalba. Jei būtina kažko paklausti, dairykitės informacijos centro ar bilietų kasos, blogiausiu atveju – sustabdykite jaunesnį žmogų. Tikrai rasite kalbantį angliškai. Stotyse, viešbučiuose, hosteliuose ir informacijos centruose pilna žemėlapių.

Eglės Digrytės nuotr./Japonų vaikai
Eglės Digrytės nuotr./Japonų vaikai

Kai pirmą kartą rengiausi į Japoniją, kai kurie jau buvusieji gąsdino: ten niekas nekalba angliškai. Taip, anglų kalbos ten mažiau nei Europoje, bet situacija ne beviltiška. Vienaip ar kitaip tikrai susigaudysite. Į svečius pasikvietusi draugė įspėjo, kad jos šeimoje angliškai nemoka niekas, net paauglys brolis, bet susikalbėjau (nes vis tik šį bei tą mokėjo), o su mama net truputį padiskutavome ir ji sugebėjo išaiškinti, į kurį traukinį įsėsti ir kurioje stotyje persėsti į kitą. Kavinių ir restoranų meniu retai būna išversti į anglų kalbą, bet galima kliautis nuotraukomis ar patiekalų muliažais. Užtat hostelių ar viešbučių darbuotojai angliškai moka, kai kurie – visai neblogai.

Keliavimo ypatumai: traukiniai ir dviračiai

Didelis gyvenimo palengvinimas yra traukinio bilietas („JR Pass“) savaitei, dviem ar trims ir parduodamas tik užsieniečiams (Japonijoje jo nenusipirksite, tad reikia pasirūpinti prieš kelionę, iš anksto). Šis bilietas galioja ne tik daugelyje traukinių, įskaitant greitąjį „Shinkansen“, bet ir kai kurių miestų autobusuose, taip pat – traukinio linijai „Yamanote“, kuri žiedu supa centrinę Tokijo dalį, jungia daugybę savitų rajonų ir puikiai tinka miestui apžiūrėti. Bilieto kaina priklauso nuo galiojimo trukmės (685-1400 litų, vaikams parduodamas už pusę kainos). Brangu? Pabandykite keliauti be šio išganingo bilieto. Tuos pačius pinigus sumokėsite, traukiniu pavažiavę vos kelis kartus (už mažiau nei valandos trukmės kelionę iš Ucunomijos į Tokiją greituoju traukiniu „Shinkansen” sumokėjau apie 100 litų, bilietas kelioms stotelėms „Yamanote“ linija kainavo apie 5 litus). O turėdami jį galėsite nesukti galvos nei dėl papildomų išlaidų, nei kur ir kaip keliauti. Turėdami laiko galite tiesiog ateiti į stotį ir šokti į pirmą pasitaikiusį traukinį. Draugė vieną rytą užsimanė pusryčiauti žiūrėdama į Fudži kalną – teliko sulaukti „Shinkansen“ ir nepražiopsoti stotelės.

Eglės Digrytės nuotr./Dviračių – stovėjimo aikštelė
Eglės Digrytės nuotr./Dviračių – stovėjimo aikštelė

Dar vienas patogus būdas keliauti – dviračiai. Ant jų sėda mokinukai, apsipirkti važiuojančios moterys, kostiumuoti vyrai. Turistų lankomose vietose dviratį galima nebrangiai išsinuomoti. Prie stočių ir didesnių parduotuvių įrengtos specialios vietos jiems pastatyti (nesupratau, kaip tarp kokių 200 dviračių galima rasti savąjį). Populiariausi vienos pavaros, dažnai – su krepšiu daiktams ir sėdyne vaikui dviračiai vadinami mamachari („mamos dviratis“). Bežiūrint į aplink zujančius dviratininkus skaudėdavo visą kūną, mat dviračių sėdynės nuleistos taip žemai, kad japonai mina sulenktomis kojomis ir kartais sunkiai išlaiko pusiausvyrą.

Turbūt didžiausias gėris, patogumas, malonumas ir tuo pačiu kosmosas Japonijoje – tualetai. Vos įėjus reikėtų išsiaiškinti, kaip juo naudotis, – paskui gali būti vėlu. Mygtukai greta klozeto skirti jį pašildyti, įjungti muziką, nuleisti vandenį iš vienos ar kitos pusės arba sustabdyti. Tualete dažnai būna popieriaus patiesti ant klozeto arba dezinfekcinio skysčio jį nuvalyti, tad sėdynę drąsiai galima padėti net viešuose tualetuose, kurių miestuose pilna, – klozetai, jau nekalbant apie visą patalpą, būna švarutėliai. Keistos gali pasirodyti nebent skylės grindyse vietoj klozetų – ne kokia primityvi atgyvena, o japoniško stiliaus išvietės.

Eglės Digrytės nuotr./Šventykla Kiote
Eglės Digrytės nuotr./Šventykla Kiote

Kosmosas Žemėje

Japonijoje vieni dalykai (daugybė dalykų) yra gražūs (šventyklos, sodai, sušių ir sašimių eilutės, pro šalį mažutėliais žingsniukais pratipenančios moterys su kimono, sakuros, rašmenys, valgymo lazdelės, arbatos gėrimo ceremonija, Fudži…), kiti – įdomūs. Man įdomiausia iš to, ką mačiau, pasirodė istorija – Bombos muziejus Hirošimoje, truputį propagandinis, bet nepaprastai informatyvus. 1945-ųjų rugpjūčio 6-osios rytą virš šio miesto sprogusi atominė bomba pareikalavo 119 tūkst. gyvybių (tuomet Hirošimoje gyveno 350 tūkst. žmonių), sugriovė du trečdalius pastatų, o iš viso suniokojo 13 kv. km plotą. 3 metrų ilgio bombos, pavadintos „Mažyliu‟ (Little Boy), sprogimo galia prilygo 12-15 tūkst. tonų trotilo. Po trijų dienų ant Nagasakio amerikiečiai numetė pusantro karto didesnę bombą, pavadintą „Storuliu‟ (Fat Man). Žuvo ar netrukus mirė apie 70 tūkst. iš 270 tūkst. gyventojų. Pirmosios bombos sprogimo epicentras buvo tiesiai virš Hirošimos prekybos ir pramonės rūmų – jis vienintelis liko stovėti didžiulėje dykroje, kuri atsivėrė nusėdus dulkių debesiui. Jo griuvėsius, vadinamus Atominės bombos kupolu (angl. A-bomb Dome) arba Hirošimos taikos memorialu, galima pamatyti ir šiandien. Prieš pusę amžiaus buvo nuspręsta jį išsaugoti kaip memorialą aukoms, vėliau pastatas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Eglės Digrytės nuotr./Atominės bombos sprogimą atlaikęs pastatas Hirošimoje
Eglės Digrytės nuotr./Atominės bombos sprogimą atlaikęs pastatas Hirošimoje

Bene gražiausia mano akims pasirodė netoli Hirošimos esanti Icukušimos sala, turistų dažniau vadinama Mijadžima (Šventyklos sala). Ji puikiai žinoma dėl „plūduriuojančių“ vartų, pastatytų jūros vandenyje. Per atoslūgį galima iki jų nueiti. Dar nepriėjus šintoistų šventyklos, taip pat įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir iš toli matomų oranžinių vartų, galima pabendrauti gatvėmis laisvai vaikštančiais japoniškais dėmėtaisiais elniais (sika). Jie sekioja turistus, leidžiasi glostomi ir maitinami (nors užrašai įspėja to nedaryti, nebent specialiais sausainiais, kurių pakelis kainuoja 500 jenų – apie 12 litų). Vieną elnią priviliojo mano obuolio graužtukas, kurį, laikydamasi taisyklių, išmečiau. Gal pyktelėjęs, gal šiai išalkęs dėmėtasis įsikibo į lankstinuką – vos išlupau iš jo dantų.

Eglės Digrytės nuotr./Per atoslūgį šventyklos vartus Mijadžimoje galima pasiekti smėliu
Eglės Digrytės nuotr./Per atoslūgį šventyklos vartus Mijadžimoje galima pasiekti smėliu

Žavūs ir tradiciniai japonų rūbai. Daugelis rengiasi vakarietiškai, o kimono („daiktas apsirengti“) prisimena tik iškilmingomis progomis, bet gatvėje dažnai galima pamatyti šių tradicinių kostiumų net ir paprastomis dienomis. Lapkričio vidury su drauge užsukusios į didžiulę šventyklą Kiote, patekome į kimono jūrą. Pataikėme į Shichi-go-san – 7-5-3 šventę. Tai yra visai šeimai svarbi diena, kai 3 ir 7 metų mergaitės bei 3 ir 5 metų berniukai, aprengti kimono, vedami į šventyklą, kur meldžiamasi už jų ateitį. Ši tradicija gimė iš įsitikinimo, kad vaikai gali atsidurti blogų jėgų įtakoje, todėl jiems reikalinga aukštesnių jėgų apsauga.

Eglės Digrytės nuotr./Maldų už vaikus šventė
Eglės Digrytės nuotr./Maldų už vaikus šventė

O japoniški rašmenys man apskritai panašūs į meno kūrinius. Kaip jie sugeba visus išmokti, atsiminti ir po to greitai užrašyti? Japonai vartoja tris abėcėles – nieko stebėtino, kad užsienio kalboms laiko nelieka. Keli tūkstančiai kanji (kiniškų hieroglifų) skirti užrašyti daugumai asmenvardžių, vietovardžių, daiktavardžių, veiksmažodžių ir būdvardžių kamienų. Hiragana ir katakana turi po 46 rašmenis, kurie žymi garsus ir atitinka mūsų skiemenis. Pirmoji skirta paprastiems japoniškiems žodžiams, antroji – skoliniams, vardams, moksliniams pavadinimams. Rašoma stulpeliais iš viršaus į apačią arba eilutėmis, be tarpų tarp žodžių, kartu gali būti vartojamos visos abėcėlės… Irgi kosmosas, bet ar ne to tikėjausi ten keliaudama?

Jei ir to maža, šokite į „Yamanote“ traukinį ir išlipkite Šibujoje – butikų ir restoranėlių rajone, viename verslo ir mados centrų. Vieną žinomiausių Tokijo vietų Vakaruose išgarsino Sofios Coppolos filmas „Pasiklydę vertime“. Pamenate sankryžą, kur užsidegus žaliam šviesoforo signalui – vienu metu visomis kryptimis – pėstieji pasileidžia per gatvę. Tiesiai, į šoną ar įstrižai sankryžos, tad išsyk juda penki žmonių srautai. Geriausia šį vaizdą žiūrėti ne lekiant su visais, o pro „Starbucks Coffee“ antrojo aukšto langus (tiesa, tokių gudruolių čia susirenka ne vienas, tad dėl geresnės vietos tenka pakovoti alkūnėmis). Blogiausiu atveju galima pažiūrėti viename iš trijų didžiulių ekranų.

VIDEO: Sofios Coppolos filmas "Pasiklydę vertime", Tokijas, Japonija

Saldžiausia miegoti – ant kaimyno peties traukinyje

Japonai daug reikšmės teikia elgesiui ir tradicijoms. Ir sveikindamiesi, ir dėkodami, ir šiaip bendraudami jie nuolat lankstosi – iš pagarbos (kartais, atrodo, truputį nevalingai), gerbia vyresniuosius, nešiukšlina (gatvėse šiukšliadėžių mažoka, bet jos vis tiek švarios). Nemandagu užkalbinti nepažįstamą žmogų, net ir akivaizdžiai pasiklydusį, bet, jei jis paprašys pagalbos, japonas neatsisakys padėti – juk irgi būtų nemandagu. Kaip ir viešumoje šnypšti nosį – verčiau šniurkščioti. Traukiniuose ir metro keleiviai įspėjami nesileisti į garsias diskusijas su bendrakeleiviais, nekalbėti mobiliaisiais ir pritildyti jų garsą ar apskritai išjungti (bet nedraudžiama juos maigyti, todėl visi sukišę nosis į telefonus).

Eglės Digrytės nuotr./Naroje gyvenantys elniai
Eglės Digrytės nuotr./Naroje gyvenantys elniai

Dar galima skaityti knygą ar pasnausti. Japonai turi neįtikėtinų sugebėjimų mikliai užsnūsti ir atsibusti, kai reikia išlipti, ir nenuvirsti. Sykį prisėdau prie pono užmerktomis akimis, kurio galva, dar neprivažiavus kitos stotelės, ilsėjosi ant mano peties. Nubudęs išsitiesdavo, bet netrukus vėl palinkdavo mano pusėn. Taip keliavome pusvalandį: jis – užsnūsdamas ir nubusdamas, aš – rūpindamasi, kad jis linktų šonan, o ne priekin, kitaip būtų kakta taukštelėjęs į grindis. Tačiau, kad ir kokie mandagūs atrodytų japonai, metro stotyse kaukės nukrinta. Ankstų rytą skubėdama į traukinį su didžiuliu lagaminu, mintyse juos dosniai iškeikiau ir išvadinau nemandagiausia tauta – sausakimšoje stotyje skubantys keleiviai lipo ant kojų, kliuvo už lagamino ir stumdėsi, bet negaišo nė sekundės, kad praleistų, jau nekalbant apie pagalbą tempiant tą girnapusę laiptais.

Eglės Digrytės nuotr./Šlepetės prie šventyklos
Eglės Digrytės nuotr./Šlepetės prie šventyklos

Ne tik svečiuose, bet ir kai kuriuose hosteliuose, restoranuose, mokyklose, šventyklose teks nusiauti batus. Viešuose pastatuose prie durų riogso šlepečių prikrautos dėžės (pasirinkimas nedidelis – visos vienodai mažos ir nepatogios). Darsyk apavą gali tekti pakeisti tualete – ten kartais būna šlapia, tad pririkiuota guminių šlepečių. Restoranų tualetuose galima rasti ir dantų šepetukų, ausų krapštukų, higieninių paketų ir panašių priemonių – tiems, kurie po darbo nesugeba pasiekti namų, ir pavakarieniavę traukia į viešbutį, o ryte – vėl į biurą.

Turbūt etiketas ar kažkokios taisyklės reikalauja, kad pardavėjai nuolat kažką bumbėtų po nosimi. Net jei klientas akivaizdžiai ne japonas ir tos paukščių kalbos nė per nago juodymą nesupranta.

Turbūt etiketas ar kažkokios taisyklės reikalauja, kad pardavėjai nuolat kažką bumbėtų po nosimi: kraudami prekes iš vieno krepšelio į kitą (pastarąjį, priešingai nei Lietuvoje, gali neštis už kasos ir viską patogiai persidėti į savo maišą), imdami pinigus, atiduodami grąžą… Net jei klientas akivaizdžiai ne japonas ir tos paukščių kalbos nė per nago juodymą nesupranta. Galima suprasti nebent klausimą, ar reikia polietileninio maišelio produktams susidėti, – tuomet pasitelkiama ir ženklų kalba.

Pagal taisykles japonai ir nuotraukoms pozuoja. Fotografuodamiesi dauguma – ir kelerių metukų pypliai, ir mokinukai, ir suaugusieji – iškelia pergalės ženklą – V forma sudėtą didįjį ir rodomąjį pirštą, o veidą nutvieks šypsena.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje