Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 24d. 08:02

Kai gyvenimas įdomesnis už filmą: Danas Pankevičius apie COVID-19 chaosą išgirdo po atostogų be interneto mažoje saloje

Kai gyvenimas įdomesnis už filmą: Danas Pankevičius apie COVID-19 chaosą išgirdo po atostogų mažoje saloje be interneto Interviu
Kai gyvenimas įdomesnis už filmą: Danas Pankevičius apie COVID-19 chaosą išgirdo po atostogų mažoje saloje be interneto

Įsivaizduokite – kelioms dienoms atsijungiate nuo interneto, ramiai leidžiate laiką su šeima išsvajotoje menkai apgyvendintoje saloje. Tyla, ramybė, gamta... kol prisijungęs nepamatai, kad pasaulyje – dar neregėta panika. Valstybės skubiai uždaro sienas, ligoninės pildosi žmonėmis, užsieniečiai staiga tampa lyg raupsuotaisiais... Skamba kaip filmo pradžia, tiesa? Bet būtent taip nutiko Danui Pankevičiui. Staiga visiškai pasikeitusiame, chaotiškame pasaulyje atsidūrusiam keliautojui teko skubiai pasirūpinti ne tik savimi, bet ir tėvais.

Dano Pankevičiaus kelionėmis besidomintiems žmonėms tikrai nereikia pristatinėti. Daugiausiai šalių apkeliavęs lietuvis yra tapęs Lietuvos „Metų Kolumbu“, jis vis žavi originaliomis kelionėmis po turistų dar gerai nepažintas vietas. Pavyzdžiui, pats prieš daug metų pažinęs Šiaurės Korėją, į ją dabar veža ir kitus keliautojus. Praėjusiais metais itin didelio susidomėjimo sulaukė Dano ir 15min projektas „Ekspedicija Afrika“, kuriame jis aprašė savo įspūdžius iš kelionės po atokiausius Afrikos kampelius – neįžengiamas džiungles, dar nematytas gentis, atsidūrimą net karinio perversmo epicentre, kovą su pavojingomis ligomis.

Prieš naujus nuotykių kupinus žygius Danas ketino kurį laiką ramiau pabūti Azijoje, bet jo planus sužlugdė koronavirusas. Žinoma, keliones šis užkratas sujaukė milijonams žmonių, tačiau Dano patirtis – išskirtinė. Kartu su tėvais jis ramiai keliavo po atokias Kambodžos vietas, interneto neturėjo, jo ir nepasigedo. Tik galiausiai prisijungęs pamatė, kad pasaulis paniro į paniką, o tėvų skrydžiai namo jau pradėti atšaukti.

Teko skubiai rūpintis angliškai nekalbančių tėvų išskraidinimu namo tuo metu, kai vienos oro linijos po kitų skelbė apie atšaukimus, o bilietų kainos kilo tūkstančiais eurų. Tuomet – ir pačiam apsispręsti dėl ateities, kai vos su nedidele kuprine liko Tailande, o visas jo turtas – Vietname. Keliautojui teko patirti ir tokį elgesį su užsieniečiais Bankoke, kuris kitus gal šokiruotų. Tačiau užgrūdintas keliautojas ramiai pasakoja apie savo patirtį ir žada vėl keliauti pirmai saugiai galimybei atsiradus.

– Kaip ir kada atsidūrei Azijoje? Kiek planavai ten būti?

– Iš Lietuvos iškeliavau 2019 metų lapkritį, norėdamas aplankyti Saudo Arabiją. Ši valstybė tik prieš kelias savaites buvo atvėrusi sienas turizmui, tad pasitaikius puikiausiai progai, nedelsdamas nuvykau. Ne veltui ji buvo vadinama uždariausia ir konservatiškiausia pasaulio šalimi. Daug kartų bandžiau ten patekti, deja – nesėkmingai.

Kiek laiko būsiu kelyje ir kur konkrečiai mano maršrutas drieksis – išvykdamas net neįsivaizdavau. Mėgstu kartais pakeliauti ir be išankstinio plano. Būčiau grįžęs į Lietuvą bet kuriuo momentu, kai tik man to prireiktų. Perki lėktuvo bilietus ir jau kitą dieną būni Vilniuje.

Praleidęs kelias savaites itin konservatyvioje ir turizmui dar nelabai pasiruošusioje, bet išties įdomioje šalyje, išskridau į Bangladešą. Netikėtumai prasidėjo tik atvykus. Vietoje oficialiai deklaruojamos 30 dienų vizos, Čitagongo miesto oro uoste gavau tik 15-ai. Dar apie savaitę užtrukau bandydamas valstybinėse įstaigose gauti leidimus keliavimui po mane dominančius šalies regionus. Nepavyko. Praradęs daug brangaus laiko, nusprendžiau Bangladeše likti daug ilgiau, tik jau be vizos. Tereikia išvykstant sumokėti baudą už kiekvieną ilgiau praleistą dieną.

D.Pankevičiaus nuotr./Bangladeše
D.Pankevičiaus nuotr./Bangladeše

Po mėnesio kelionių po šalį, sugedo mano „McBook“ kompiuteris, niekaip neįsijungė. Nesitikėdamas surasti Bangladeše patikimo serviso remontui ar bent saugiam duomenų perkėlimui, pradėjau dairytis artimiausios oficialios „Apple“ parduotuvės Azijoje. Po kelių dienų aš jau buvau Bankoke.

Susitvarkęs reikalus, patraukiau į Vietnamą. Turėjau prisikaupusių darbų, nusprendžiau sėsliai pagyventi vienoje vietoje ilgesnį laiką ir ramiai darbuotis. Būtent ten pirmąjį kartą ir išgirdau apie koronavirusą. Vietiniai nerimavo, artėjo sausio 25 diena, kinų naujieji metai. Šventiniu laikotarpiu atvyko labai daug kinų, miestas Načiangas, kuriame gyvenau, – jų mėgiamas kurortas. Visi atvykėliai dėvėdavo kaukes, tuomet man tai atrodė gan neįprastai. Vietiniai stengdavosi juos ratu apeiti, laikėsi kuo didesnio atstumo. Kai kurie restoranai nusprendė net neaptarnauti kinų turistų. Tuo laikotarpiu apie virusą buvo gan mažai informacijos, tad kiekvienas bandė saugotis kaip išmanydamas. Medicininių kaukių neliko per kelias dienas, visas jas iš vaistinių ir parduotuvių išpirko kinai, nešė dėžėmis.

Medicininių kaukių neliko per kelias dienas, visas jas iš vaistinių ir parduotuvių išpirko kinai, nešė dėžėmis.

Vasario pradžiai atėjus, Vietnamo šiaurėje jau buvo fiksuoti keli Covid-19 atvejai. Mano mieste taip pat susirgo 2 kinai. Pradėjus daugėti susirgimų pačiame Vietname ir kitose šalyse, supratau, kad greičiausiai artimojoje ateityje keliauti po Aziją nepavyks. Nusprendžiau likti Vietname ilgesniam laikui. Iš viešbučio kambario persikėliau į kotedžą prie jūros. Rinkausi vietą, kad turėčiau visas sąlygas patogiam gyvenimui, jei miestą uždarytų karantinui ir negalėčiau ilgą laiką kelti kojos iš gyvenamosios vietos.

Vasario viduryje pas mane atvyko tėvai. Aprodžiau Vietnamą, vėliau nusprendžiau parodyti ir kitas pietryčių Azijos gražiausias vietas. Jokių apribojimų tuo metu nebuvo, galėjome laisvai keliauti po įvairias valstybes. Tik kai kurių šalių oro uostuose pradėjo nemokamai dalinti medicinines kaukes ir atsirado stovai su rankų dezinfekavimo skysčiu.

D.Pankevičiaus nuotr./Brunėjuje
D.Pankevičiaus nuotr./Brunėjuje

– Kur buvote su tėvais įlindę, kad neturėjote ryšio? Buvo toks planas – technologinė detoksikacija? Ar neplanuotai tokios aplinkybės užklupo?

– Taip susiklostė. Vietinio interneto SIM korteles dažniausiai perku pačiame oro uoste, vos atvykęs į šalį. Atskridus į Kambodžos mažo miesto oro uostą nakties metu, niekas nebedirbo. Vėliau sekė kelios intensyvios kelionės dienos po šalį, po to išplaukėme į mažą salą poilsiui. Nelabai ir ieškojau kortelės, nebuvo skubių darbo reikalų, o ir pačioje šalyje užsibūti neplanavome. Internetu pasinaudodavau prisijungęs prie wi-fi tinklo viešbučiuose. O saloje ryšio nebeturėjau.

– Man ši situacija skamba kaip iš filmo. Kaip ta scena iš „21 days later“, kai pabudęs iš komos pagrindinis veikėjas randa tuščią Londoną. Aišku, tavo atveju – priešingai. Ne tuščias pasaulis, bet paniręs į paniką ir gerokai pasikeitęs. Kas dėjosi galvoje tuo metu? Baimė, nerimas, sunku patikėti tuo, kas vyksta?

– Po 4 parų be interneto, vasario 13 dienos vakare perskaitau gautus laiškus, kuriuose randu informaciją apie kelis mano atšauktus skrydžius. Taip pat, kad atšauktas mano tėvų skrydžio į Lietuvą vienas iš segmentų, Helsinkis – Vilnius. Kreipiuosi visomis įmanomomis ryšio priemonėmis ir kanalais į avialinijas, susisiekti neįmanoma. Pradedu skaityti pasaulio naujienas ir suprantu, kas atsitiko. Europoje chaosas, panika, valstybės viena po kitos uždaro sienas, socialiniuose tinkluose informacijos srautas tik apie koronavirusą.

D.Pankevičiaus nuotr./Kambodžoje
D.Pankevičiaus nuotr./Kambodžoje

Tėvams tą vakarą nieko nepranešiau, nenorėjau gąsdinti, o ir pats deramai dar nebuvau susirinkęs visos informacijos dėl gan prasto interneto ryšio. Bet jau pradėjau kurti atostogų nutraukimo planą. Jie į Lietuvą turėjo išskristi kovo 19 dieną, bet supratau, kad tiek laukti nebegalime, reikia veikti dabar.

Kitą rytą tėvams pasakiau, kad ruoštųsi ne į paplūdimį, bet kelionei namo. Už valandos jau sėdėjome laive, plaukiančiame į Kambodžos žemyninę dalį. Dar po kelių valandų pasiekėme artimiausią oro uostą ir išskridome į Bankoko miestą, Tailande.

Pradedu skaityti pasaulio naujienas ir suprantu, kas atsitiko. Europoje chaosas, panika, valstybės viena po kitos uždaro sienas, socialiniuose tinkluose informacijos srautas tik apie koronavirusą.

Atskridus iškart nuskubėjau prie reikiamų avialinijų langelio oro uoste ir paprašiau perkelti tėvų skrydžio bilietus Bankokas–Helsinkis iš 19 dienos į artimiausią šio vakaro skrydį. Esu informuojamas, kad gali įrašyti į laukimo sąrašą, eilės numeris apie keturiasdešimtas. Nusprendėm laukti. Dėl skrydžio Helsinkis–Vilnius jie padėti niekuo negalėjo.

Oro uoste labai daug žmonių, chaosas, žmonės stovi ilgose eilėse prie informacijos ir avialinijų stendų, bando keisti atšauktų skrydžių datas. Belaukiant mane vis pasiekia naujausia informacija, kad dar viena šalis sienas uždaro, kita – įveda apribojimus. Reisai vienas po kito Europoje atšaukiami. Viskas atrodė siurrealiai. Situacija keitėsi net nebe valandomis, o minutėmis.

Ieškau tėvams skrydžio bilietų iš Helsinkio į Vilnių kitos dienos rytui, tuo atveju, jei šį vakarą pavyktų palikti Tailandą. Kainos prasideda nuo 1000 eurų, su keliais persėdimais. Bet skrydžiai išperkami tokiu greičiu, kad kainos akyse kyla. Jau 1500, paskui 2000 eurų. O po pusvalandžio nieko tinkamo už mažiau nei 2400 eurų neberandu.

D.Pankevičiaus nuotr./Gatvės prekyba kaukėmis Bankoke
D.Pankevičiaus nuotr./Gatvės prekyba kaukėmis Bankoke

Blogiausia dar ir tai, kad bilietų pardavimo sistemose ir pačių avialinijų puslapiuose bilietai parduodami, nors jie jau nebegali įvykti dėl naujai įvedamų apribojimų. Tuomet šovė į galvą mintis stebėti realiuoju laiku nusileidžiančius lėktuvus Vilniaus oro uoste. Jei skrydis atšauktas ir lėktuvas neatvyko į Vilnių, aš braukiu tas avialinijas ir tą miestą iš savo bilietų paieškos lauko. Vis bandau mažinti tikimybę, kad sumokėčiau tūkstančius eurų už skrydžius, kurie neįvyks.

Skrydžiai išperkami tokiu greičiu, kad kainos akyse kyla. Jau 1500, paskui 2000 eurų.

Likus 40 minučių iki lėktuvo išskridimo iš Bankoko į Helsinkį, dar niekas negalėjo pasakyti, ar yra jame laisvų vietų. Tuomet avialinijų atstovas pasiūlė tėvams priduoti bagažą ir kuo greičiau pasiekti lėktuvo įlaipinimo vartus. Pranešė, kad jokių garantijų nėra, jog vietos jiems bus. Jei nepasiseks, teks vėl grįžti į skrydžių registracijos salę, bus grąžintas bagažas. Apie tokias situacijas aš net nebuvau girdėjęs.

Viskas įvyko taip greitai, kad nespėjau su tėvais net atsisveikinti. Jie nuskubėjo, o aš likau prie registracijos vartų laukti žinių – gaus vietą lėktuve ar teks grįžt atgal. Pasisekė. Nepraėjus nei 2 valandoms nuo atvykimo iš Kambodžos į Tailandą, tėvai jau sėdėjo lėktuve skrydžiui į Europą. Iš laukiančiųjų sąrašo į tą reisą pateko tik 3 žmonės.

Susiradęs viešbutį Bankoke, visą naktį praleidau ieškodamas bilietų tėvams iš Helsinkio į Lietuvą. Ką geriausio radau kainos atžvilgiu, tai skrydis per Minską už 500 eurų žmogui. Kaina gan patraukli, atsižvelgiant į dabartinę situaciją, bet skrydis tik už 5 dienų, ankstesnėmis dienomis jau viskas išparduota. Perku, nes už kelių valandų net tokio varianto gali nebelikti. O jei taip atsitiks, kad įstrigs Minske, man pasirodė daug geresnis variantas nei strigimas Helsinkyje. Tėvai angliškai nekalba.

Toliau ieškau kitų skrydžių variantų.

Viskas įvyko taip greitai, kad nespėjau su tėvais net atsisveikinti.

– Kaip tėvai jautėsi pakliuvę į tokias aplinkybes? Ar jie šiaip daug keliaujantys? Neatbaidys jų tokie iššūkiai nuo būsimų kelionių?

– Aišku, tėvams streso buvo. Jei išskridę iš Bankoko net nežinojo, kokiu būdu pasieks Lietuvą. Ar išvis pasieks. Gal teks apsigyventi kuriam laikui svetimoje šalyje nemokant kalbos. Jie net šiltų rūbų neturėjo. Europoje sninga, o jie su sandalais ir basutėmis.

Keliavimo patirties tėvai turi, bet savarankiškai mažai keliavę. Dažniausiai su manimi arba turistų grupėse. Nežinau, kiek visa ši patirtis paveiks jų ateities keliones, bet mama sakė, kad dabar apie jas net pagalvoti nenori.

D.Pankevičiaus nuotr./Uždarytas prabangus prekybos centras Bankoke
D.Pankevičiaus nuotr./Uždarytas prabangus prekybos centras Bankoke

– Kaip sekėsi pasirūpinti jų grįžimu namo? Ar viskas praėjo sklandžiai?

– Sėkmė nusišypsojo Bankoko oro uoste, neaplenkė jų ir Helsinkyje. Tik atskridę į Suomiją, jau už dviejų valandų išvyko į Frankfurtą, paskui į Vilnių. Pavyko gauti skrydžio bilietus.

– Kaip sekėsi tau? Minėjai, kad nebegalėjai grįžti į Vietnamą – kad ne tik valdžia ėmėsi griežtų priemonių, bet ir patys gyventojai nebenorėjo turistų.

– Kai sužinojau, kad tėvai pasiekė Lietuvą, įsigijau bilietus artimiausiam skrydžiui į Vietnamą, norėjau ten praleisti visą epidemijos laikotarpį. Anksti ryte besiruošiant važiuoti į Bankoko oro uostą, gaunu žinutę, kad reisas atšaukiamas. Priežastis nenurodoma. Tuomet iškart nusipirkau kitų avialinijų bilietą artimiausiam skrydžiui. Už pusvalandžio, jau važiuojant į oro uostą, gaunu pranešimą, kad ir šis skrydis atšaukiamas. Nusprendžiu nebepirkti trečią kartą bilietų internetu, o keliauti į oro uostą ir kalbėtis su avialinijų darbuotojomis. Vietoje išsiaiškinti, ar tikrai skrydis įvyks.

Galvoje jau sukosi mintis, kad greičiausiai Vietnamas uždaro sienas ir nebeįsileidžia lėktuvų. Iškart keliauju prie „Vietnam Airlines“ registracijos vartų, matau jų lėktuvus pro oro uosto langus. Pasirinkau šias avialinijas neatsitiktinai. Jei Vietnamas iš tiesų nebeįsileidžia lėktuvų, tai gal bent savo šalies lėktuvų nepaliks Bankoko oro uoste, o grąžins į Vietnamą. Gal tai paskutinis mano šansas patekti i šalį?

Pasitikrinu informaciją IATA (Tarptautinės oro transporto asociacijos) puslapyje. Rašoma, kad Vietnamas draudžia atvykti asmenims iš Kinijos, Singapūro ir dar kelių šalių, bei stabdomas turistinių vizų išdavimas visiems užsienio piliečiams. Turėjau daugkartinę, ilgalaikio buvimo šalyje vizą, tai kliūčių patekti į Vietnamą kaip ir nemačiau.

Deja, situacija visame pasaulyje nuolat keitėsi. Informacijos IATA nespėdavo operatyviai atnaujinti savo puslapyje. Prie įlaipinimo vartų man pranešama, kad prieš kelias valandas gautas Vietnamo valstybės nurodymas – į lėktuvą galima patekti tik pateikus oficialų dokumentą iš ligoninės, įrodantį, kad atliktas Covid-19 tyrimo testas ir asmuo yra sveikas. Taip pat nuo tądien užsienio piliečiai uždaromi 2 savaičių karantinui vos atvykus į šalį.

Oro uosto teritorijoje esančiose privačiose klinikose viruso testai neatliekami, siūlo kreiptis į ligonines Bankoko centre. Važinėjau nuo vienos iki kitos, bet niekur testo pasidaryti negalėjau. Ligoninės kiemuose mačiau daug gultų su ligoniais, netoliese vaikščiojo apsaugos žmonės su ginklais. Stengiausi apeiti juos ratu. Galiausiai, vėlai vakare radau reikiamą ligoninę. Testas vietiniams kainuoja 90 USD, užsieniečiams – 600 USD. Kaina nėra maža, bet pasirinkimo neturiu, noriu grįžti į Vietnamą. Laboratorija jau nebedirba, vėlu. Gydytoja primygtinai rekomenduoja ateiti ryt prieš 7 val. ryto, daug žmonių nori pasidaryti testus, susidaro labai ilgos eilės.

Po ilgų svarstymų, kitą rytą ligoninėje nepasirodžiau. Norėdamas gauti įrodymą, kad esu sveikas, galėjau užsikrėsti nuo kitų žmonių, stovėdamas daug valandų eilėje su tais, kurie pajutę pirmuosius simptomus veržėsi į ligoninę Covid-19 testams atlikti. Nežinojau ir kokiomis sąlygomis būsiu priverstinai karantinuojamas atvykęs į Vietnamą. Net ir atitikęs visus reikalavimus, negalėjau būti tikras, kad atvykus nebus atšaukta viza ir į šalį būsiu įleistas.

Norėdamas gauti įrodymą, kad esu sveikas, galėjau užsikrėsti nuo kitų žmonių, stovėdamas su jais daug valandų eilėje.

Be viso to, gavau sms žinutę iš mano išsinuomoto kotedžo savininko, kurioje rašoma, kad jis nebegalės manęs priimti, nes vietiniai gyvenamųjų namų kvartalo gyventojai priešinasi tam. Nepageidauja užsieniečių šalia. Vietnamiečiai įsitikinę, kad užsieniečiai – viruso nešiotojai. Per gana trumpą laiką visuomenė labai priešiškai nusiteikė prieš juos, pasitaikydavo ir užpuolimo atvejų. O viešbučiuose nebeliko galimybių apsigyventi, išėjo tai draudžiantis įsakymas.

– Neabejotinai teko išspręsti daug praktinių dalykų. Kaip su tavo daiktais, kurie liko Vietname? Ar buvo sumokėti nuomos pinigai? Kiek dar laiko buvai planavęs būti Vietname?

– Teko keisti planus ir pradėti galvoti apie gyvenimą Tailande. Net minties anksčiau apie tai nebuvo, nes į Bankoką atvykau trumpam, tik išlydėti artimuosius. Absoliučiai visi daiktai liko Vietname, planavau ten gyventi 4-6 mėnesius, o gal ir ilgiau. Tiek, kiek būtų reikėję. Su savimi teturėjau mažą kuprinėlę, kurioje buvo vos keli rūbai ir šiek tiek smulkmenų. Paprašius surinkti mano daiktus iš namų Načiango mieste ir išsiųsti juos į Bankoką, kotedžo savininkas nesutiko to padaryti. Pažadėjo atsiųsti vėliau, kai tik epidemija nuslūgs. Leido palikti visus daiktus, nemokant nuomos mokesčio. Jautėsi, kad žmogus labai išgyvena dėl viruso, saugosi, nenori net į gatvę lįsti. Karantinas tuo metu dar nebuvo paskelbtas.

D.Pankevičiaus nuotr./Metro Bankoke. Specialiai pažymėtos neleistinos sėdėti vietos
D.Pankevičiaus nuotr./Metro Bankoke. Specialiai pažymėtos neleistinos sėdėti vietos

– Ar nebuvo minties visgi likti Tailande ir pralaukti šį sudėtingą periodą?

– Apie grįžimą į Lietuvą negalvojau. Tuo metu dar pamatydavau skrydžių pasiūlymų į Europą, bet man tai nebuvo aktualu.

Skaičiau, kad virusas karštyje ne taip smarkiai plinta, maniau, kad Azijoje man bus saugiau.

Svarsčiau ir apie galimybę apsigyventi mažoje Kambodžos saloje – nedaug žmonių, jūra šalia. Bet įvertinęs visas aplinkybes – atmečiau planą. Gal būtų sudėtingas būtiniausių produktų tiekimas karantino sąlygomis, nebuvo ten ir gydymo įstaigos.

D.Pankevičiaus nuotr./Kambodžoje
D.Pankevičiaus nuotr./Kambodžoje

Po kelių dienų ir Tailandas pradėjo užvėrinėti sienas. Jei išvykčiau į gretimą valstybę – atgal nepatekčiau. Paskelbti nauji reikalavimai atvykstantiems: draudimas su 100 000 USD limitu ir apimantis Covid-19 viruso gydymą. Tuo metu neradau nei vienos draudimo kompanijos, siūlančios draustis nuo šios ligos. Taip pat privaloma migracijos pareigūnams pateikti testo rezultatus, kurie turi būti atlikti ne anksčiau nei 72 valandos nuo atvykimo į Tailandą. Priėmiau sprendimą likti šioje šalyje ir nebegalvoti apie kitas Azijos valstybes ilgalaikiam gyvenimui.

Bankoko gatvėse susipažinau su ukrainiečiu, kuris daug metų gyvena Kinijoje, bet norėdamas apsisaugoti nuo viruso, išvyko iš jos. Prie mūsų prisijungė ir žurnalistė iš Japonijos, kuri nusprendė epidemijos laikotarpiu likti Tailande. Ieškojome apartamentų uždarame ir saugomame rajone. Norėjome gyventi netoli vienas kito, jei kokios pagalbos prireiktų, nežinojom, ko laukti ateityje. Būsto kainos labai stipriai krito žemyn, puikiausiai įrengti apartamentai su baseinu, apsauga kainavo tik 200 USD mėnesiui.

– Visgi apsisprendei grįžti namo į Lietuvą. Kodėl? Kaip atrodė paprastai triukšmingas Bankokas tuo metu? Gal teko kažkiek bendrauti su vietiniais – kokios nuotaikos buvo?

– Gyvenimas Bankoke irgi pradėjo keistis. Užsidarė daug įstaigų, tarp jų ir labai populiarūs šalyje masažo salonai, kirpyklos, sporto salės. Dar vėliau uždarė prekybos centrus, turgavietes, liko veikti tik maisto produktų parduotuvės ir vaistinės. Vėliau atėjo restoranų ir gatvės maisto prekybos vietų draudimai. Jie veiklą galėjo vykdyti, bet tik parduodant maistą išsinešimui. Vietoje valgyti buvo draudžiama.

D.Pankevičiaus nuotr./Draudimas apsistoti viešbučiuose
D.Pankevičiaus nuotr./Draudimas apsistoti viešbučiuose

Pradėjo stipriai keistis vietinių požiūris į užsieniečius. Manęs žmonės pradėjo vengti. Pradžioje pamaniau, kad atsitiktinumas, bet tai pradėjo kartotis daugybę kartų per dieną. Taksistai, pamatę, kad ketinu sėsti į automobilį, pradėdavo šaukti, kad nelipčiau. Kartą norėjau pasinaudoti tiesioginiu autobuso reisu iš oro uosto į miesto centrą, į jį buvau neįleistas. Vietiniai pradėjo lipti į transporto priemonę, o vairuotojas laikė atstatęs delną ties mano krūtine, taip bandydamas sustabdyti. Vietiniai sulipo, durys užsidarė, o aš likau gatvėje.

Užėjus į restoraną, manęs neaptarnaudavo. Ten buvę žmonės su baime akyse mane stebėdavo, kad tik prie jų arti neprieičiau. Darbuotojai be skrupulų ranka parodydavo į duris, kad išeičiau. Kitose vietose nedrįsdavo taip elgtis, tai pasakydavo, kad jų maistas per daug aštrus, nepatiks man, neparduosim. Įėjus į parduotuvę man sakydavo, kad nebedirba, nors ji būdavo pilna vietinių.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis Tailande žmonės tiesiog ratu mane apeidavo.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis Tailande žmonės tiesiog ratu mane apeidavo. O jei kas gatvėje mane pastebėdavo šalia savęs paskutiniu momentu, tai net atšokdavo iš išgąsčio į šoną. Keistas jausmas. Prie viso to gerokai prisidėjo vietos politikų pareiškimai per žiniasklaidos priemones. Liepė gyventojams saugotis tų „nešvarių“ užsieniečių, vengti bet kokio kontakto.

Prisiminiau kinų turistus Vietname prieš jų Naujuosius metus sausio mėnesį. Tiek aš pats, tiek vietnamiečiai juos ratu apeidavo. Stengėsi išvengti artimo kontakto. O dabar aš ir pats analogiškoje situacijoje atsidūriau.

D.Pankevičiaus nuotr./Tuščios Bankoko gatvės
D.Pankevičiaus nuotr./Tuščios Bankoko gatvės

Atsitiktinai į mano rankas pateko informacija apie organizuojamą vienintelį repatriacinį skrydį iš Vietnamo miesto Saigono, per Bankoką į Kauną. Pradžioje nesusidomėjau, bet kuo toliau, tuo dažniau apie jį pagalvodavau.

Galiausiai, palikau pinigus už bilietą likus tik dviems dienoms iki numatyto išskridimo kovo 27 dieną. Perdaviau grynuosius Bankoko pakraštyje įsikūrusio vietnamietiškų patiekalų restorano padavėjoms. Jos nešnekėjo angliškai, bet gavau instrukcijas telefonu iš angliškai kalbančio atsakingo asmens, kaip elgtis ir kada tikėtis elektroninio bilieto. Tarptautiniam pavedimui atlikti į nurodytą sąskaitą laiko jau nebeužteko.

Ruošdamasis į Lietuvą prisipirkau daug kaukių ir dezinfekcinio skysčio, nes žinojau, kad Lietuvoje tokių prekių buvo sunku gauti. Bankoko vaistinėse kaukių irgi nebuvo, bet iš gatvės prekeivių galėjai lengvai įsigyti.

D.Pankevičiaus nuotr./Pinigų už skrydžio bilietus perdavimas vietnamietiškame restorane
D.Pankevičiaus nuotr./Pinigų už skrydžio bilietus perdavimas vietnamietiškame restorane

Susidūriau su dar vienu netikėtu iššūkiu. Lietuvoje – šalčiai, o aš su šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Visi šilti rūbai liko Vietname. O kur juos nusipirkti, jei visos prekybos vietos uždarytos? Atsisiųsti internetu jau nebėra laiko, skrydis kitą dieną. Negalėdamas rasti rūbų, buvau nusprendęs tiesiog gatvėje nusipirkti iš žmogaus jo dėvimą šiltą rūbą. Bet kas šiltai rengsis, kai oro temperatūra virš + 35C. Tokių ir neradau.

Galiausiai rūbų radau kažkokiam kioske, kuris, matyt, nelegaliai dirbo. Visokį šlamštą pardavinėjo indai, kabėjo ir keli megztiniai.

Numatytas kovo 27 dienos skrydis į Kauną buvo nukeltas 29, galiausiai jį patvirtino kovo 31 dienai.

– Kokių saugumo priemonių buvo imtasi Bankoko oro uoste, skrydžio metu?

– Bankoko oro uoste buvo įrengti net keletas keleivių patikros punktų. Termovizoriumi matavo kūno temperatūrą ir prie rūbų priklijuodavo lipduką, kad esi sveikas. Buvau perspėtas skrydžio organizatoriaus, jei man pakils temperatūra, tikrai neišskrisiu.

D.Pankevičiaus nuotr./Bankoko oro uostas
D.Pankevičiaus nuotr./Bankoko oro uostas

Oro uostas buvo beveik tuščias, dirbo tik kelios maisto parduotuvės. Liftuose grindys pažymėtos lipdukais, kuriuose nurodoma, kur galima stovėti išlaikant atstumą nuo kitų žmonių. Taip pat pažymėtos ir kėdės laukimo salėje. Švieslentėje mačiau tik kelis įvyksiančius skrydžius, visi kiti – su prierašu „atšauktas“.

Skrydžiui į Kauną buvo imtasi visų saugumo priemonių. Įgulos nariai vilkėjo visą kūną dengiančius kombinezonus, kaukes, akinius, galvos apdangalus. Nebuvo įjungti liečiamieji ekranai kėdėse. Gavome sumuštinių ir vandens buteliukuose. Viskas atrodė neįprastai, bet visiškai suprantama.

Žinojau, kad visi įgulos nariai, grįžę į Vietnamą, privalės likti karantino sąlygomis 14 dienų.

D.Pankevičiaus nuotr./Skrydžio metu
D.Pankevičiaus nuotr./Skrydžio metu

– Kaip pasitiko tave Lietuvoje? Ar viskas vyko sklandžiai?

– Skridau į Lietuvą nusiteikęs, kad čia visiškas chaosas. Tokią nuomonę susidariau iš pasirodžiusios informacijos spaudoje apie pirmųjų dienų priverstinio karantinavimo sąlygas atvykusiems iš užsienio. Atvykęs į Kauną buvau maloniai nustebintas. Viskas labai gerai organizuota, gavome aiškias instrukcijas, ką daryti ir kaip elgtis. Iškart telefonu kiekvienas keleivis užsiregistravo Covid-19 testo tyrimui.

Tiek kariai, tiek medikai stengėsi sušvelninti įtampą – kai kuriuos žmones galėjo gąsdinti naujoji aplinka, kurią pirmiausiai pamatė grįžę į Lietuvą. Kaukėti žmonės baltais kombinezonais, didelės palapinės šalia pakilimo tako. Neįprastai viskas atrodė. Palapinėse buvo atlikti testai, ir keleiviai pagal jų gyvenamąsias savivaldybes susodinti į ten važiuojančius autobusus.

Testo rezultatus gavau gan greitai, po 1,5 paros. Neigiamas.

D.Pankevičiaus nuotr./Pasitikimas Kauno oro uoste
D.Pankevičiaus nuotr./Pasitikimas Kauno oro uoste

– Įstrigo tavo frazė – „Afrikoje pusę metų palapinėje karštyje, per didžiausias liūtis pragyvenau. Tai man bet kokios sąlygos tinka, aš nesu išrankus. Vienintelis reikalavimas – kad gyvenčiau vienas“. Kur buvai karantinuotas, kokios sąlygos ten?

– Karantino 14 dienų laikotarpį praleidau „Green Hotel Vilnius“. Sąlygos buvo geros, gyvenau vienas. Neįprasta buvo vien pagalvoti, kad taip ilgai nepaliksiu kambario, bet suvoki, kad kitaip ir nebus. Greit prisitaikai prie naujų sąlygų ir gyveni toliau. Maistas buvo paliekamas prie durų, išvengdavau bet kokio kontakto su kitais žmonėmis. Aš jų ir nematydavau. Viskas buvo gerai organizuota, rūpinamasi. Didelis ačiū visoms tarnyboms.

– Ir pats lydi grupes į keliones – į kur teko atšaukti savo organizuotus turus? Šiaurės Korėją?

– Atšauktos visos kelionės. Pirmoji žinia mane pasiekė dar sausio 22 dieną iš Pchenjano. Gavau oficialų raštą apie tai, kad kitą dieną uždaromos Šiaurės Korėjos sienos, atšaukiamos visos kelionės neribotam laikui. Mano žiniomis, tai pirmoji pasaulio valstybė, užvėrusi sienas dėl koronaviruso. Teko atšaukti grupines keliones ne tik į Šiaurės Korėją, bet ir Sudaną, Centrinės Afrikos Respubliką, Papua salą, Turkmėniją.

– Esi jau ne kartą atsidūręs visiškai nestandartinėse ir net pavojingose situacijose. Vien praėjusiais metais sirgai maliarija, dengės šiltine, atsidūrei karinio perversmo epicentre. Kaip dabartinė krizė atrodo tavo akimis? Ar dėl savo patirties esi užgrūdintas tokiems iššūkiams, ar visgi ji kelia didelį nerimą?

– Aš daug metų praleidęs karštuose pasaulio kampeliuose. Kai matai sprogstančias minas, pašautus žmones, karinius konfliktus, gamtos sukeltas katastrofas ir kitus nemalonius dalykus, iš tiesų užsigrūdini. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad išsigąsčiau, pulčiau į paniką. Panika – bloga būsena, kuri gali stipriai pakenkti išgyvenimo galimybėms kritinėse situacijose.

Kelionių metu man tenka saugotis nuo daugybės ligų, kai kurios iš jų daug pavojingesnės už koronavirusą. Tuberkuliozė, maliarija ir kitos. Pernai teko keliauti po Ebolos viruso apimtas teritorijas Kongo Demokratinėje Respublikoje. Prieš kelerius metus Haityje saugojau save nuo choleros epidemijos. Deja, per pastarąjį 10 metų laikotarpį neišvengiau ir pats kelių labai rimtų virusinių susirgimų. Vieno iš jų greičiausiai jums net neteko girdėti – ikungunija. Tai uodų platinama virusinė liga. Džiugu nors dėl to, kad persirgęs įgijau imunitetą.

Per pastaruosius 10 metų neišvengiau ir pats kelių labai rimtų virusinių susirgimų. Vieno iš jų greičiausiai jums net neteko girdėti – ikungunija.

Jei atvirai, nerimo aš dėl koronaviruso nejaučiu. Žinau, kad liga šalia, kad yra reali tikimybė ja susirgti. Renku informaciją, domiuosi apie tai. Iš savo pusės darau viską, kad tai neįvyktų, laikausi visų rekomenduojamų atsargumo priemonių.

Mane labiau neramina šios ligos sukeltos pasekmės tiek Lietuvos, tiek pasaulio ekonomikai. Sunku prognozuoti, kaip viskas baigsis.

– Pats esi valgęs visokiausių keistų padarų savo kelionių po atokiausius kampelius metu. Ar tai, kad šis virusas galimai žmonėms ir buvo perduotas suvalgius laukinį gyvūną, neatbaidys nuo gastronominių eksperimentų?

– Manau, kad turėčiau maksimaliai vengti atokiose pasaulio vietose pateikiamų laukinių gyvūnų mėsos. Aš dažnai būnu labai atokiose pasaulio vietose, kur šimtų kilometrų spinduliu nėra nė vienos parduotuvės, ir žmonės minta tik tuo, ką pagauna ar suranda laukinėje gamtoje. Jie neaugina jokių naminių gyvūnų maistui, neužsiima žemdirbyste. Man gyvenant su jais, dažnai tenka perimti ir jų mitybos įpročius.

Įvairius laukinius gyvūnus valgo gan didelė pasaulio dalis: Amazonės regiono šalių gyventojai, centrinės Afrikos dalyje esančiose šalyse, taip pat ir kai kuriose Azijos šalyse. Netgi labai turistinėse šalyse, tokiose kaip Tanzanija, yra genčių, kurios minta tik laukiniais gyvūnais.

Pradžioje buvo manoma, kad ligą perdavė skujuotis. Azijoje jie yra nykstanti rūšis, ir jų gaudymas uždraustas. Bet visada atsiranda veikėjų, kurie pasiruošę sumokėti didelius pinigus ir įsigyti pageidaujamų dalykų juodojoje rinkoje. Štai skujuočio patiekalas Vietname kainuoja iki 700 USD. Nuo to žmonių neatbaido iki 15 metų kalėjimo bausmė ir galima piniginė bauda net iki 650 000 USD!

O štai atokiose Afrikos vietose – tai vienas iš pagrindinių patiekalų. Juos gaudė žmonės maistui tūkstančius metų, gaudo ir dabar. Jų galima legaliai nusipirkti tiek turgavietėse, tiek miestų restoranuose. Restorane skujuočio patiekalas kainuoja tik kelis JAV dolerius.

– Kokie artimiausi dabar tavo planai? Žinoma, po karantino. Ar ketini grįžti atgal į Aziją, Okeaniją nurimus viruso pikui – kad įgyvendintum turėtus planus leistis į ekspediciją?

– Vasarą skirsiu kelionėms po Lietuvą, Latviją ir Estiją. Dažnai pagalvoju apie grįžimą į Vietnamą, juk ten ir mano daiktai likę. Beje, Vietnamas labai gerai pasirodė kovoje su virusu. Oficiali statistika rodo, kad per visą laikotarpį susirgusių buvo mažiau nei 300 žmonių ir jau visą mėnesį nėra fiksuojamas nė vienas naujas susirgimas. Šioje šalyje gyvenimas grįžta į savo vėžes, bet sienos užsieniečiams dar neatvertos.

Ketinu tęsti savo numatytus kelionių projektus. Laukia bent pusmečio trukmės ekspedicija po Okeaniją. Bandysiu pasiekti pačius atokiausius ir sunkiausiai pasiekiamus Papua Naujosios Gvinėjos regionus. Noriu daugiau sužinoti apie ten gyvenančias egzotiškas gentis, bus ir tokių, kurios net dabar praktikuoja kanibalizmą. Keliausiu į Vanuatu, Solomono, Palau, Nauru, Maršalo ir dar kelias mažas salas. Kada tai įvyks? Pirmai saugiai galimybei atsiradus, sienoms atsivėrus. Aš visada pasiruošęs kelionėms.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Šiuolaikiškos studijos

Video

03:02
11:55
26:29

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje