Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 19d. 19:59

Kaip aš įsigijau 18 arklių Norvegijoje

Nerijaus kelionė motociklu Norvegijoje
Nerijaus kelionė motociklu Norvegijoje
O buvo taip – nutariau patapti rimtu žmogumi ir į savą ūkį Norvegijoje parsivaryti 18 arklių. Plėtra, augimas, visi tie reikalai. Klausiat, kodėl ne vištų ar asilų? Chebryte, anų ant svieto tiek, kad jei dar papildomai įvarysiu kelis pas save, tai pamanysit – ką, įkūriau naują valstybę ir Seimą renku. Tai, kad apsidrausčiau, einu iškart rimtais žingsniais. Bet prie reikalo.

Kad tą misiją įvykdyčiau, reikėjo man iš Bergeno papult į baisiai dičkį miestą – Trondheimą. O anas yra taip toli, kad motociklą reikia daugiau nei 10 valandų ginti ir dar palapinę vežtis. Startas – penktadienį po darbo, o tikslas turi būti pasiektas apie šeštadienio vidurdienį, kai abi laikrodžio rodyklės stačiai į šiaurę spokso. Jau planas yra, tik va trečiadienį bedirbant skambina man bosas (na, tas žmogus, kuris žino, kaip man reikia gyventi darbo valandomis).

Sako – „Bahūrs, ar nori komandiruotėn?“. Apsimeta, kad turiu pasirinkimą... Persimetus keletu labai reikšmingų sakinių, ir patyrinėjus viską žinantį žemėlapį „Google“, išsiaiškinu, kad kaip tik į tą pusę, kur man reikia. Neapykanta tampa meile! Ir sutinku.

„Ok, tai išvažiuoji vakare“, – girdžiu. Aha, ok, „No problem, boss!“ 5 valandos kelio iki vietos, o aš dar ir čia darbus turiu apsidirbt. Baigiu darbą 17 val, ir lekiu iki namų. Ten reikia pasiruošti motociklą, išsimaudyti ir dar susikrauti viską, nes jau nebegrįšiu iki kitos savaitės, o dar tik trečiadienis. Tai išnešu savo dūšią iš namų tik 19 val. ir suku rankeną.

Miškus keičia akmenuoti kalnai, akys narinasi į pakelėje besiganančias miestų stirnas. Degalų kolonėlės vilioja savo kainomis ir dešrelėmis. Keltas, kelias – ir aš, 5 valandų kelią įveikęs per keturias, dėkoju savo „Ducati“ už parodytą ištvermę ir džiaugiuosi, kad jis mane, o ne aš jį iki vietos pritempiau.

Bosas geras, paėmė kalnų triobelę. Ten radau vaikystėj matytą „livarą“, kurį kažkas prie sienos prisabacijo, o jis, pasukiojus rankenėles ir atitaikius teisingą kombinaciją, lieja į tave teisingos temperatūros H2O. Atgaiva kūnui, bet pagalvė trenkia į galvą, ir tik kažkoks išprotėjėlis bando man prie ausies muziką visu garsu leisti. Nu vos nekirtau iš kojos. Gal net ir kirtau, nes mėlynės šiaip sau ant minkštųjų audinių neatsiranda... Tačiau suvokimas, kad čia mano paties žadintuvas, atėjo baisiai lėtai. Nu gerai, 5 valandos miego nubyrėjo į taupyklę, ir lekiu parodyt bosui, kad pinigai į mano sąskaitą mėnesio gale ne šiaip sau nubyra.

Pagalvė trenkia į galvą, ir tik kažkoks išprotėjėlis bando man prie ausies muziką visu garsu leisti. Nu vos nekirtau iš kojos. Suvokimas, kad čia mano paties žadintuvas, atėjo baisiai lėtai.

Čia reikėtų pasakyti, kad labai nerealioj vietoj dirbt turėjau. Na realioj, bet žmonės taip sako, kad įspūdį sustiprinti. Nuotrauka kelio tarp žalių kalnų pati kalba už save. Tik tiek, kad kai brūžini akis tuo pačiu vaizdu iš taško A į B, tai gaunasi uodo įkandimo efektas – pradžioj pakasai, malonu, bet ilgiau užtrukus ir iki kraujo gali prisikapstyti. Taip ir su tuo vaizdu – po kokio penkto karto akys jau narinasi.

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Darbą pradėjęs 6.30 val., tepabaigiau vos prieš 22.00. Dar spėjau sumuštinį ir pyrago nusipirkti degalinėje. Tai kalorijos – pilvan, kūnas – dušan, taip ir praėjo gimtadienis. Vėl pagalvė prilipo prie galvos, ir antrą valandą nakties akys stačios. Kas čia dabar??? Matyt, neramu – tikslą pasiekti reikia, o „Google“ sako – beveik 7 val. gali tekt riedėt. Kylu, pavalgau, susikraunu. Jau ir 3 val. nakties, bet, kai pabudęs, tai gal ryto? Nutariu dar pamedituot horizontaliai ir… suveikia. Iš nakties pasivogiau dar valandėlę.

Maloniai vėsus rytas šiurpina odą, motociklas murma kaip katinas ant pečiaus ir neša mane kalnų slėniais. Saulė šiuose kraštuose vasarą būna nusileidusi trumpai, tai auksu nudažytos kalnų viršūnės primena, kad tuoj bus daug šilčiau. Daug čia nesiplėsiu, bet pasiekiu Trondheimą, kur jau manęs laukia kelionės tikslas ir žmonės su nuostabiomis šypsenomis (ko nesišypsot, jei mano boso man atseikėti, mano krauju uždirbti pinigėliai tuoj atsidurs jų kišenėse?). Darom koroninį pasisveikinimą, kuris atrodo maždaug taip – „Hi!“ Per atstumą ir pakeli truputį ranką.

Laikas apžiūrėti tvartą. Na, jei tikėjotės, kad patapsiu kokiu norvegišku kaubojumi ir dabar rūkydamas cigarą ganysiu arklius po kalnus, tai teks jus baisiai nuvilti. Tą tvartą jie vadina pardavimų sale – ir jo centre stovi visiškai naujas „Ducati Multistrada V4S“ full edition, ir jis turi visus 170 arklių – tai net 18 daugiau nei mano „Ducati Enduro“. Kitaip tariant – tai galingiausias adventure kelioninis motociklas ant žemės paviršiaus, koks išrieda iš gamyklos šiuo metu. Mano gyvenimo būdui ir mano gimtadieniui – tiesiog nepamainomas atributas.

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Tad sukirtus rankomis ir persikrovus nuo geltono ant pilko, patampu naujai iškeptu „Multistrados V4S“ savininku.

Kad jau čia esu, tai pabandžiau pasirašyti su norvegu youtuberiu, kurį seku gal nuo rudens, ir sutarėm susitikti. Nors jis ir už dviejų valandų kelio nuo mano lokacijos, bet kadangi pardavėjai pasiuntė mane į visas keturias puses, tai kelias ir laikas – mano draugai. Tas jaunas barzdyla tikrai liuks vyras, ir nors ir angliškai, bet gan suprantamai motovlogus daro. „Ride The Bean“ jo kanalas vadinasi – pažiūrėkit, jei noro turit. Jis dar ir kavą gerą daro, tai mes ir prasėdėjom pas jį pora valandų, besinuodydami tuo velnio išradimu, kol man teko nešt savo dūšią tolyn ir ieškoti, kur bus mano nakvynės vieta.

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Įsitaisiau nakčiai ant smėlėto paplūdimio šalia ežero. Teko palapinę statytis su šalmu – girdint, kaip uodų ir musių dantys daužosi į jį, ir tie kraujasiurbiai keikiasi visomis kalbomis. Tačiau aš nėriau palapinėn, ir čia mano visa tolerancija ir atsparumas miegui pasibaigė – atsijungiau 8 valandoms.

Rytas nuostabus, ežeras gaivus. Pusryčiai, ir šaunu į numatytą vietą – aukščiausią kalną Norvegijoje, į kurį galima įvažiuoti.

Teko palapinę statytis su šalmu – girdint, kaip uodų ir musių dantys daužosi į jį, ir tie kraujasiurbiai keikiasi visomis kalbomis.

Nors iki jo netoli, 300 km, bet ką man veikti? Pasakysiu taip – kelias į jį reikalauja gero trintuko. Ne, neištrint iš žemėlapio, bet tarp dantų. Niekas ten jokio asfalto nedėjo, nors susimokėti pravažiuojant teks – visi 50 Norvegijos karalystės pinigų arba lietuvių kalba – 5 eurai…

Pakilimas – dulkėtas ir duobėtas, gal 10 km žvyrkeliu, tačiau vaizdas ypatingas. Atsiveria toliai. Nors apačioje ir buvo +28C tačiau viršūnėje nukrito iki +17C. Tai jei apačioje bus +20C, pasiimkite morkų – bus iš ko besmegeniui nosį įsūdyti.

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Yra sakoma, kad kalnas įveiktas ne kai į jį užkopi, bet kai nusileidi. Va čia ir neturėsiu kuo jūsų nuotykių troškimo patenkinti. Nusileidau su vėjeliu, ir motociklas liko su dažais, kaip naujais. Nereikės niekam aiškinti, kad čia ne žioplį pagavau… čia kovų randai.

Po truputį suku Oslo link ir ieškausi vietos miegui. Atradau vietelę tiesiog ant skardžio krašto. Pastačiau palapinę, o apačioje kaip nuo kokio devynaukščio stogo krašto matosi tekanti upė…Romantika…

Ryte pabudina šniokščiančios upės garsai. Niekaip nesuprantu, kodėl rytinis maistas vadinamas pusryčiais? Pietūs – per pietus, vakarienė – vakare, o čia pusė ryto... Na, bet kadangi valgau dantimis, o ne smegenimis, anie į tai labai nesigilina ir sminga į čirvinius blynus kaip COVID vakcina į raumenis. Tėkšt, pokšt, vietoj.

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Susirenku rakandus ir kuriu motociklą. Tie 170 arklių – tai tarsi visi pilki atspalviai ir dar keliolika papildomai. Pagaunu save vis besišypsantį – gerai, kad su šalmu, o tai musių kojos styrotų iš tarpdančių kaip nesenai skusta ražiena.

Ok, aš iš Bergeno, bet kurių velnių trenkiuosi į tą Oslą? Čia gi kaip iš Kauno į Palangą per Uteną važiuot. Gal ir pakeliui, bet šiaip tai tikrai ne. O istorija paprasta – prieš keletą savaičių pradėjom kalbėtis su viena mergina, ir kadangi gerų žmonių pasaulyje išlikę vienetai, tai tikrai išnaudojau progą aplankyti ir pasilabinti. Tad kadangi aš jau turiu žirgą, tai kodėl dabar nepasivadinti man princu (jei taip galima vadinti vieno kuino savininką), o merginos – princese?

Į pavakarę prilekiu į susitikimo vietą ir spėju kaip tik laiku. Tai ne pasimatymas – tai susitikimas, neduos man dievas meluot. Labai sunku surasti nepažįstamą žmogų būryje, dar sunkiau – kai žiuri į priešingas puses... Tačiau pagaliau žvilgsniai susišpaguoja, ir išveblenu – „Labas“. Nebuvo mokykloj susitikimo etikos pamoku gi...

Didžioji šio lyčių susitikimo dalis buvo pavažiuoti motociklu. Tai, nors jos princesiškas veidas daug geriau atrodo be to kibiro, vadinamo šalmu, tačiau maunam jį ir laikydamiesi visų saugumo reikalavimų varom į mišką. Na ok, gerbiamieji, nepradedam… Lyrinių pokrypių neieškom, bet kad ir kur bevažiuotum – aplink miškai. Kad ir kaip besuktum, teko įveikti šią raudonkepuraitės nemėgstamą atkarpą.

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Atradom tikrai puikių vietų! Žalia sala dar dabar įstrigusi akyse. Paplūdimys su saulėlydžiu tolumoje ir palinkusia kalno kepure... Prisėdame ant lieptelio, ir aš ją išmokinu kažko naujo – eilėraščių rašymo su „Google poems“ programėle. Sakė, jai patiko! Taip ištampę pora valandų iki vakaro, prasukdami pro kaimo kebabinę, pasiekiam tašką, kur pažadėję palaikyti kontaktą parodom vienas kitam nugaras, ir man jau reikia ieškotis, kur nakvot. Važiuoju, pradeda temti, ir randu vietelę vėl prie ežero. Įspūdžiai puikūs. Geri žmonės neišmirė!

Palapinėje aš dar įsijungiu pažiūrėti Lietuvos krepšinio rinktinės fiasko prieš Slovėniją įrašą. Maskoliūnas nieko neprimakalavo, bet jis tam, matyt, ir nesutvertas. Su ašaromis akyse nueinu miegoti – ne dėl Lietuvos, ne dėl praėjusios dienos. Moškę mirksėdamas įsiurbiau akin.

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Kita diena 11 val. užsakytas pirmas patikrinimas servise – tiksliau, tepalo keitimas. Už 45 kilometrų nuo nakvynės. Taip, mieli bičiuliai, jau šita arklių kaimenė nudardėjo 1000 km, o jum kiek čia užtruko? 15 minučių perskaityt?

Sėdu ir lekiu iki vietos. Laimingas atsisveikinu su 300 europietiškų ir po 3 valandų laukimo saulės atokaitoj, visas tarsi dešrelė raugintuose kopūstuose, sėdu ant savo žirgelio ir suku vairą link Bergeno. Jau 14 val., o žemėlapis rodo 9 valandų kelio iki namų. Gerbdamas visus Norvegijos įstatymus suku rankeną ir pasąmonės gilumoje kartodamas visų žinomų poterių nuotrupas vis žvilgčioju veidrodėlin, ar mano užpakaliu nesusidomėjo spalvotųjų švyturėlių turėtojai...

Kelias tolimas, bet kurių velnių jį reikia tiek remontuoti??? Stojau prie remonto šviesoforų, kitose vietose reikėjo laukti lydinčių automobilių, kurių niekaip nevalia lenkti, kol jie nepasitrauks… Sugaišau begalę laiko – begalę!

NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje
NemoLTU nuotr./Kelionė motociklu Norvegijoje

Paskutinis keltas buvo jau visai saulei leidžiantis, o dar gerų pora valandų iki namų. Juos pasiekiau kaip zombis, dar spėjau pasidžiaugti miegančiais žmonėmis, ir pagalvė atėmė iš manęs sąmonę.

Taip aš praleidau savo gimtadienį, kuriuo džiaugiuosi kaip mažas vaikas. 2300 kilometru ištirpo praeityje, o ateitis žada labai daug. Liepą traukiu iki savo avarijos vietos Lofotenų salose ir nuo ten per Nordkapą ir Suomiją atlekiu į Lietuvą. Ten, tikiu, susimatysim ar susimojuosim kelyje. Toliau suksiu į Alpes.

Nuotykius aprašysiu ir 15min.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje