Dabar populiaru
Publikuota: 2016 sausio 21d. 20:00

Karaliaučiaus kraštas: jaukūs Kuršmarių keliukai ir karališkas Kranto kurortas

Krantas
Vaido Mikaičio nuotr. / Lietuviai dviratininkai Krante

Neseniai teko skaityti vokiečių generolo, vadovavusio paskutinei Karaliaučiaus gynybai, prisiminimus. Anot jo, eidami pirmyn rusų kariai elgėsi kaip žvėrys, todėl vargas laukė civilių, nespėjusių arba nepanorusių bėgti iš Karaliaučiaus, prieš jį apsupant rusams.

Žinoma, tai buvo karas, vieni beviltiškai gynėsi, kiti, pajutę savo jėgą, be gailesčio niokojo miestą, gyventojų turtą ir pačius gyventojus.

Daug knygų prirašyta apie tragiškus Rytprūsių gyventojų likimus, tačiau, kita vertus, ar ne jų pačių išrinktas ir dievinamas rudasis nacių stabas ir privedė prie to, kad už jo ambicijas taip žiauriai nukentėjo jo paties vadovaujamos šalies gyventojai?

Knygoje gausu Karaliaučiaus nuotraukų, rodančių, kaip įvairios miesto vietos atrodė prieškariu ir dabar. Liūdna į jas žiūrėti.

Tai buvo nepaprasto grožio karališkasis miestas. Per karą jis niokotas labiau nei bet kuris kitas ir buvo beveik iki pamatų sugriautas.

Pirmieji pasidarbavo britų lakūnai, be atvangos bombarduodami Karaliaučių, o darbą užbaigė rusai, fiziškai užėmę ir galutinai suniokoję miestą.

Vokiečiai giriasi dar ne tokius griuvėsius pakėlę iš pelenų po karo ir autentiškai atstatę savo miestus. Deja, po karo Karaliaučius jau buvo nebe vokiečių. O rusai miesto neatstatinėjo.

Jie per kelis dešimtmečius išvalė griuvėsius ir tuščiose ertmėse ne atkūrė buvusį miestą, bet ant viršaus statė pigius sovietinius pastatus. Dėl to miesto veidas yra pasikeitęs visiškai ir prieškario Karaliaučius mažai regimas.

Mūsų maršrutas per patį Karaliaučių nesidriekia, tačiau Labguvoje keli narsuoliai pasiūlo jį pakoreguoti ir minti į miestą išgerti kavos. Kadangi šiandien ir taip numatyta numinti apie 110 kilometrų, daug pritariančių neatsiranda. Dėl trumpos „kavos pertraukėlės“ maršrutas pailgėtų dar bent 30 kilometrų.

Vaido Mikaičio nuotr./Nakvynės vieta prie Labguvos kanalo
Vaido Mikaičio nuotr./Nakvynės vieta prie Labguvos kanalo

Vokiečių pradėtą naikinimą užbaigė rusai

Todėl kavos į Karaliaučių keliauja tik trys narsuoliai. O mes riedame tolyn. Mūsų maršrutas iš Labguvos driekiasi pietine Kuršių marių pakrantės dalimi iki Kranto (Zelenogradsk).

Labguvos apskrityje gyveno daug lietuvių, tačiau stiprėjant vokiečių nutautinimo politikai, jų vis mažėjo. XIX amžiaus viduryje apskrityje gyveno apie 13 tūkst. lietuvių ir tai sudarė net 34 proc. apskrities gyventojų.

Į valdžią atėjus naciams, vokietinimas dar labiau suaktyvėjo. Po jų valdymo, lietuvininkų skaičius krašte buvo mažiausias per visą istoriją. Kažin ar galėjo nutuokti arogantiški nacių sekėjai, kad vos po keliolikos metų, jų pačių čia nė kvapo neliks. Ir ne per šimtą metų, o per kelis metelius. 

Prieškariu Labguva buvo judrus miestas, turėjo gražų senamiestį, gerai sutvarkytus upių uostus ir laivybą. Karo metu miestas buvo gerokai apgriautas, o po karo sovietai įvedė savo tvarką – išvarė vokiečius, nusiaubė jų namus, o po to apsigyveno juose.

Nepasigailėjo ir senamiesčio – jo vietoje padarė aikštę ir pastatė paminklą vyriausiam raudonųjų banditų vadui. Nesuprantu, kam reikėjo griauti senamiestį jau po karo? Buvo visiškai apleisti uostai ir vandens keliai, nugriauta bažnyčia, vietoj jos pastatytas gyvenamasis namas. Tiesa, visai neblogai dar yra išlikusi Labguvos pilis.

Vaido Mikaičio nuotr./Mažosios Lietuvos Žokų kaimas
Vaido Mikaičio nuotr./Mažosios Lietuvos Žokų kaimas

Kai mes atvykome, mieste vyko kažkokia šventė, buvo daugybė žmonių, visi lydėjo akimis lietuvių dviratininkus, mojavo. Savo ausimis nugirdau dviejų įkaušusių žmogelių pokalbį, kuris skambėjo maždaug taip: „A čto eto eščio bl..?!“ (rus. O kas čia tokie bl...). Antrasis, matyt, mokslo ragavęs paaiškino: „Eto ne bl.. a velosipedisty“ (rus. Tai ne bl..., o dviratinininkai).

Išsukus iš magistralinio kelio – ištuštėję Rytprūsių kaimeliai

Keliolika kilometrų miname ne pačiu plačiausiu, bet jau apkrautu Karaliaučiaus keliu. Pralenkiantys sunkvežimiai sudaro stiprų oro srautą ir reikia saugotis, kad nenuskristum kur į griovį su visu dviračiu.

Vaido Mikaičio nuotr./Geležinkelio pervaža ties Nauckais
Vaido Mikaičio nuotr./Geležinkelio pervaža ties Nauckais

Ties Nauckais (Dobrino) sukame į šiaurę ir vėl patenkame į ramius, asfaltuotus ir tuščius Rytprūsių keliukus. Lengviau atsikvepiame ir minti tampa vienas malonumas. Pakeliui jokio miestelio, vien tik pavieniai pamario kaimukai, kuriuose net parduotuvių nėra.

Gyvenimas juose visiškai sustojęs. Namai, gal ir gyvenami, tačiau aplinka apleista, daržai sužėlę, dilgėlės siekia palanges. Šunys visur laksto palaidi, žmonių nematyti.

Gyvenimas juose visiškai sustojęs. Namai, gal ir gyvenami, tačiau aplinka apleista, daržai sužėlę, dilgėlės siekia palanges. Šunys visur laksto palaidi, žmonių nematyti.

Viena sodyba labiau išsiskyrė, nes buvo tvarkoma ir moteriškė triūsė darže. Buvo toks kontrastas, kad viena dviratininkė jai rėkė „labas“, nes jos nuomone, čia tokia sodyba galėjo būti tik lietuvių. Negalėjome patvirtinti to, nes moteriškė neatsišaukė.

Pastebiu pasikeitusį grupės mynimo stilių. Turbūt vakar diena nedaug kam paliko malonų įspūdį. Todėl dabar formuojasi grupelės.

Kas lekia kaip akis išdegę – telekia, o kiti jau nebando savo žarnų išversti, siekdami nuo jų neatsilikti, natūraliai jungiasi prie savo tempui tinkančių dviratininkų ir važiuoja grupele su jais. Tokia grupelė jau vieni kitus labiau saugo, prižiūri ir nebesiplėšo bandydami ką nors įrodyti.

Pravažiuojame Metkaimį (Novogrodskoje), Gailgarbius (Maršalskoje), Žokus (Nekrasovo) ir Pavandenę (Chrabrovo). Būtent ties šiuo kaimu baigėsi ramus mynimas Kuršmarių keliukais, nes prasidėjo Chrabrovo oro uosto ir kažkokių karinių objektų su palydovinėmis antenomis kaimynystė.

Vaido Mikaičio nuotr./Krantas
Vaido Mikaičio nuotr./Krantas

Pasiekėme Krantą!

Jau prie pat Kranto įsukome į naujai nutiestą Karaliaučiaus – Kranto greitkelį. Juo mynėme, kiek iš galėdami, nes vėl užslinko tamsūs debesys. Kirtome lažybų, ar būsime išprausti dar nepasiekę miesto. Čia jau aš prisiėmiau vedlio vaidmenį, nes prieš kelis metus linksminomės Krante.

Vaido Mikaičio nuotr./Kranto miestelyje išlikę autentiškų pastatų
Vaido Mikaičio nuotr./Kranto miestelyje išlikę autentiškų pastatų

Sutikau nuvesti grupę į saugią vietą centre, kur bus galima pailsėti, pavalgyti ir surinkti visus į krūvą. Tai pavyko padaryti idealiai, nes tik įvažiavus į šalia geležinkelio stoties esančią traukinių laukimo aikštę po stogu, prapliupo lietus.

Visi dėkojo ir žavėjosi manimi. Niekas nesuprato, kad man pasisekė kaip aklai vištai su grūdu, nes buvau jau susipainiojęs ir praradęs orientaciją. Svarbiausia laikyti užtikrintą veido išraišką, tarsi kitaip ir negalėjo būti.

Prieškariu Krantas buvo populiari vieta, žinoma kaip karališkasis kurortas. Po karo gyventojai pabėgo arba buvo išvaryti, nors pats miestas nukentėjo nedaug.

Dėl to Krante tikrai yra į ką paganyti akis, prašmatnių rytprūsiškų pastatų ir vilų yra išlikę nemažai. Labai gražus miestas.

Krante tikrai yra į ką paganyti akis, prašmatnių rytprūsiškų pastatų ir vilų yra išlikę nemažai. Labai gražus miestas.

Kaip gerai, kad jo niekas negriovė. Čia jau ir rusai didžiuojasi ir puoselėja miesto vokišką palikimą. Pakrantė tik negraži, nes per visą miestelį eina baisi betoninė krantinė, nuo kurios ant smėlio patenkama laiptais.

Ją rusai visaip dailina, tačiau abejoju, ar tokiam monstrui įmanoma užvilkti gražią suknelę.

Kadangi Krantą jau pažinojau, tai tiesiu taikymu numynėm į barą, kuriame prieš keletą metų su Aleksu ir jo šutve uliavojome. Ten valgėme sriubą bei čenakus ir šaipėmės iš žygio dalyvių, kurie atėjo į barą vėliau už mus.

Kai barą užpuola didelė grupė žmonių, visada pasiseka tiems, kurių reakcija greičiausia, nes jie pirmieji sulaukia savo maisto ir nepatiria to apmaudaus kartėlio, kai padavėja sako, kad vieno ar kito patiekalo jau nebėra arba maisto teks ilgai laukti.

Atsigaivinę ir pailsėję Krante miname į Kuršių neriją. Sargas, saugantis šlagbaumą į pusiasalį, kažką žiaumodamas moja ranka iš savo būdos – važiuokit. Dviratis juk ekologiška transporto priemonė, kokie dar mokesčiai?

Toliau mūsų maršrutas drieksis per rusiškąją Kuršių Neriją, o nakvynė numatyta prie Rasytės kaimo. Apie tai – paskutiniame šio ciklo straipsnyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje