Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 14d. 17:00

Kitokia Kenija: izoliuotos genties gyvenimas šalia krokodilų

Kelionė Kenijoje
Kelionė Kenijoje

Jau gerokai po pietų pagaliau įvažiuojame į Loiyangalani – mažą Turkanos genties 1960 metais įkurtą miestelį. Tai didžiausia rytinės ežero pakrantės gyvenvietė, kurioje gyvena apie tūkstantį žmonių. Miestelis – tai kaip mini oazė akmenuotoje dykynėje. Šalia teka gėlo vandens upelis (mūsų apsilankymo metu jis buvo vis dar išdžiūvęs), po žeme yra dideli klodai geriamo vandens, žaliuoja augalai bei auga daugybė palmių. Ne veltui miestelio pavadinimas vietine kalba reiškia vietą, kurioje auga daug medžių.

I pasakojimo dalis: Lietuvių kelionė – per „Al Shabaab“ įtakos zoną ir keliais virtusias upes

Čia miegoti planavom palapinėse, tačiau tiesiog negalėjom atsisakyti mums pasiūlytos nakvynės afrikietiško stiliaus nameliuose. Nors mūsų vairuotojas ir patikino, kad čia labai saugu ir be baimės galima eiti pasivaikščioti po miestelį, tačiau pirmą kartą atsidūrus mums visiškai svetimoje bendruomenėje, jaučiamas nemažas jauduliukas.

Gyvenimas nėra lengvas, klaidos kaina milžiniška

Staiga užėjusi didelė liūtis priverčia mus ieškotis pastogės. Natūralu, kad po tuo pačiu stogu bando prisiglausti kuo daugiau vietinių, daugiausiai jaunimo, kurie puikiai kalba angliškai. Po miestelį vaikščiojantys ar nuo lietaus besislepiantys baltaodžiai jiems yra ne ką mažesnė egzotika nei mums jie.

Fotografuojasi vietiniai gyventojai labai nenoriai, pamatę atsuktą fotoaparato objektyvą iškart bando slėptis. „Žmonės čia galvoja, kad padaręs jo nuotrauką tu atimi dalelę jo paties, dėl to ir slepiasi“, – jau praėjus liūčiai pasiramstydamas ramentais pakeliui link Turkanos ežero kranto pasakoja 46-erių Richmondas. Jam kalnuose prieš daugelį metų į pėdą įkando gyvatė, tad, norėdamas išgelbėti savo gyvybę, buvo priverstas ją amputuoti.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Gyvenimas čia nėra lengvas, klaidos kaina milžiniška, tačiau jis turi ir kuo pasidžiaugti. „Dabar mums jau nebereikia semti gėlo vandens iš upelio ar laukti, kol prilis į kibirus. Dabar mes turim gėlo vandens gręžinį, tad bent jau vandens problema sausuoju metų laikotarpiu mūsų miestelyje yra išspręsta“, – pasakoja savanoriškai mūsų gidu tapęs vyras.

Džiūstančios ir pūvančios žuvies kvapai

Regionas pasižymi itin sausu ir karštu klimatu, ir nors mūsų vizito metu laikėsi malonūs 24-27°C, dar vakar čia svilino 37°C karštis. „Mes labai laukiame, kol bus pastatytas žuvies fabrikas, jame galėsim laikyti šaldytą žuvį“, – toliau džiaugiasi Richmondas ir rodo pirštu į pradedamą statyti kiek didesnį kelių aukštų namą.

„Turkanos ežero žuvis ypatingo skonio, tačiau neturim jokių galimybių ją sandėliuoti, nes nėra šaldytuvų. Vienintelis būdas ją eksportuoti – tai džiovinti saulės kaitroje, bet taip paruošta žuvis nėra tokia maistinga ir vertinga. Pastačius fabriką, miestelis gaus daug daugiau pajamų, atsiras nemažai naujų darbo vietų, – tęsia vyras ir paprašo jau antros cigaretės.“

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Prie pat ežero kranto iš šalia esančios žuvies džiovinimo ir sandėliavimo vietos sklinda sunkiai pakeliamas tvaikas. Čia persipina džiūstančios ir pūvančios žuvies kvapai, nėra paisoma jokių higienos normų ir viskas rūšiuojama bei dedama tiesiog ant plikos žemės. Atrūšiuotos vytintos žuvys yra surišamos į didelius ryšulius ir 2-3 kartus per mėnesį pakraunamos į sunkvežimius, kurie veža ją ilgus kilometrus iki šalia Viktorijos ežero įsikūrusio Kisumu miesto. Sunku net aprašyti, kokiomis sąlygomis visas procesas yra vykdomas. Gaila, tačiau žuvies džiovinimo įstaigos bosas griežtai neleido padaryti nei vienos nuotraukos.

Apžiūrėję akmenuotą ežero pakrantę, jau vakarėjant, grįžtam atgal į miestelį. Mus visą kelią lydi savanoriškai gidu tapęs Richmondas bei didelis būrys jaunuolių. „Ačiū, kad apsilankėte mūsų miestelyje, kur baltieji turistai (mzungu) užsuka labai retai. Jauskitės laisvai. Čia visi draugiški, ir jums negresia absoliučiai joks pavojus“, – grįžtant jau kelintą kartą pakartoja Richmondas.

Galinga audra

Dabar jau visas regionas gyvena taikoje, didesnių genčių konfliktų pavyksta išvengti, tvarką čia palaiko specialiuose namukuose gyvenantys vyriausybės atstovai. Atsidėkojam mus lydėjusiam gidui už jo paslaugas, nuperkam jaunuoliams futbolo kamuolį ir grįžtam į savo nakvynės vietą. Keista, tačiau sutemus elektrą tiekia generatorius, nepaisant to, kad šalia miestelio yra jau minėtas milžiniškas vėjo turbinų kompleksas. „This is Africa!“

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Tai, kas dėjosi naktį aplink mūsų mažus afrikietiškus namelius, sunku net aprašyti. Lauke siautėjo tokia milžiniška audra, kad, atrodė, dar truputį – ir nuneš namelių stogus. Net kelis kartus pagalvojau, kad „Ačiū, Dievui“ mes dabar miegam ne palapinėse, nes, tikėtina, būtume vėjo nuskraidinti iki pat Turkanos ežero vidurio. Atrodė, siautėjanti vėtra niekada nesibaigs, tačiau paryčiais viskas nurimo, ir rytas, nors ir labai šlapias, tačiau išaušo be lietaus.

Pasisvečiavus Turkanos genties miestelyje, toliau mūsų plane – vizitas į El Molo genties kaimelį, kuriame, jei gausime leidimą, planuojame nakvoti ir dar kitos dienos ryte išvažiuoti atgal į Marsabitą per Čalbio dykumos oazėse įsikūrusias gabbra genties gyvenvietes. Jau prieš kelionę į Turkanos ežerą žinojome, kad šiaurinis kelias dėl prasidėjusių liūčių yra kiek patvinęs, vietomis dėl itin klampaus smėlio sunkiai pravažiuojamas, tad kyla nerimas, kad naktį praūžusi audra mūsų planus gali gerokai pakoreguoti. Nuojauta neapgavo.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Ryte vairuotojas su dideliu nerimu ir išgąsčiu akyse praneša, kad Čalbio dykumos keliai dėl visą naktį trukusios audros yra nepravažiuojamai patvinę. Kelias, kuriuo atvažiavome vakar, jau yra kritinės būklės, ir grįžti atgal į Marsabitą privalome šiandien, nes kyla didelė rizika strigti čia net kelioms savaitėms ar net mėnesiui. Autobusas, kuris turėjo pasiekti Loiyangalani miestelį vakar vakare, iš Marsabito dėl patvinusių upių net nepajudėjo. Regiono susisiekimas su artimiausiu didesniu miestu yra praktiškai izoliuotas. Supratę situacijos rimtumą, sutinkame pakoreguoti planus ir grįžti atgal diena anksčiau. Tačiau prieš grįžtant dar važiuojame aplankyti El Molo genties kaimelį.

Visiškai izoliuoti nuo šiuolaikinio pasaulio

El Molo – mažiausią populiaciją turinti Kenijos bendruomenė, kurią sudaro vos kiek daugiau nei 2 tūkstančiai žmonių. Atvykus čia mus pasitinka kaimo seniūnas. Trumpai prisistatę bei įteikę dotaciją gauname leidimą viešnagei. Kaimelis yra visiškai izoliuotas nuo šiuolaikinio pasaulio, ir visas gyvenimas vyksta nuo aušros iki sutemų. Čia tiesiog nėra elektros.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

El Molo iš prigimties yra žvejai, rinkėjai, ir jų pagrindinis maisto šaltinis yra žvejyba. Žinodami tai, labai pradžiuginom kaimo vyrus atvežę dovanų žvejybos įrankių: valą, kabliukų, spiningų. Dalis kaimo vyrų kiekvieną rytą išplaukia į ežerą savos gamybos vienviete valtele – plaustu, padarytu iš trijų-keturių virvėmis surištų plačių palmių rąstų.

Visas regionas nusėtas vulkaninės kilmės akmenimis, čia beveik neauga medžiai, tad ne tik kad pasislėpti nuo kaitrios dykumos saulės beveik nėra kur, bet kyla problemų ir kuriant ugniakurus. Vieni kaimo gyventojai eina 8 km iki Loiyangalani miestelio ir maino pagautą žuvį ar rankdarbius į medieną. Kiti patys eina ilgus kilometrus iki dykumos upės ir ten renka medį bei palmių lapus namelių stogui.

„Kelionė per kalnus iki upės ir atgal užtrunka net keletą dienų, tačiau apsidairyk, aplink juk neauga medžiai, o medienos reikia ir laužui, ir naujiems namams statyti. Prieš keletą metų savo gyvenvietėje pasisodinom medelius, juos prižiūrim ir tikimės ateityje turėti pavėsį“, – plačiu mostu rodydamas aplink pasakoja puikiai angliškai kalbantis kaimo seniūnas.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

„Mums yra didelis įvykis, kai sulaukiame kaime svečių. Per metus baltieji turistai mus aplanko vos kelis kartus, ir šiais metais jūsų keturių vyrukų kompanija yra didžiausia mus aplankiusi. Paskutinį kartą pas mus svečiavosi rugpjūčio mėnesį du ispanų turistai. Ačiū jums už jūsų dosnumą. Už tuos pinigus, kuriuos paaukojot mano bendruomenei, mes galėsim įsigyti kruopų, druskos, medienos“, – aprodydamas savo kaimą toliau pasakoja seniūnas ir pakviečia į vidury kaimo esančią nedidelę aikštelę, kuri laikinai tapo mažu rankdarbių turgeliu.

Čia moterys ratu ant akmenuotos žemės sudėjo savo rankų darbo papuošalus, padėkliukus, įrankius, išskaptuotus medinius indus. Įsigiję keletą papuošalų esame kviečiami apsilankyti netoliese esančioje ežero saloje, kuri El Molo genčiai yra šventa vieta.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Gyvenimas šalia krokodilų

Plaukiant link salos, netoli jos kranto pamatome virš vandens iškilusias dvi mažas akutes. Krokodilas! „Čia jų daug, turi būti visada atsargus. Kai einat prie kranto, visada žiūrėkit, ar šalia yra vietinių gyventojų. Krokodilai nemėgsta triukšmo, tad tose vietose yra saugu. Tačiau, jeigu aplinkui žmonių nesimato, prie kranto geriau nesiartinti. Tai labai pavojinga“, – patarimą duoda laivo kapitonas.

Krokodilas panyra po vandeniu, maudynes ežere atidedam ir plaukiame toliau aplink salą. Išlipę joje esame nuvedami iki salos viduryje esančios šventos vietos, kurioje yra keturi maži nameliai. Kiekvienas iš jų turi savo reikšmę.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Jeigu vyrui su žmona kurį laiką nepavyksta susilaukti vaikų, jie turi apsigyventi pirmame namelyje ir kelias naktis praleisti vieni du, melsti Dievų pagalbos, valgyti tik tai ką patys sugeba pasigauti ir sėkmė neabejotinai juos aplankys. Antras namelis skirtas apsigyventi berniukui, kuris pasiryžo tapti tikru vyru. Tam jis turi pats vienas su ietimi ar rankų darbo harpūnu sumedžioti krokodilą.

Tapęs vyru, jis gali siekti dar aukštesnio statuso ir apsigyventi trečiame namelyje tol, kol ietimi sumedžios hipopotamą. Tiesa, šiai tradicijai vykdyti reikalingas vyriausybės leidimas. Gavęs aukštesnį rangą, vyras galės puoštis prasiverdamas ausis auskarais. Ketvirtasis namelis yra skirtas maldoms lietui šaukti. Jeigu sausra užsitęsia, čia kaimo moterys meldžia Dievų pagalbos, kol prišaukia lietų. Tiesa, bėgant laikui vis mažiau ir mažiau genties žmonių laikosi šių papročių, tačiau vis dar yra tų, kurie tęsia ir puoselėja savo tėvų bei prosenelių tradicijas.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Saloje sutinkame ir grupelę besiilsinčių žvejų, kurie puode ant laužo verda ką tik sužvejotą žuvį. Pradžiuginame juos padovanodami pakelį cigarečių. Atsidėkodami, jie mus pakviečia pasilikti pietų, nes žuvis netrukus išvirs, tačiau mes, nenorėdami rizikuoti organizmo reakcija į neįprastai paruoštą maistą, mandagiai atsisakome.

M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje
M.Milašiaus nuotr./Kelionė Kenijoje

Parplaukus atgal į kaimelį, prieš pat atsisveikinant dar padovanojame kanceliarinių prekių, marškinėlių, šortų, palapinę. Genties moterys labiausiai džiaugėsi dovanotais šiltais pledukais, kuriais apvynios savo mažylius ir geriau apsaugos nuo čia pučiančių stiprių vėjų. Įteikę dovanas pačiomis geriausiomis nuotaikomis atsisveikiname su labai draugiška El Molo gentimi. Paspaudžiame vieni kitiems rankas, palinkime sėkmės ir plačiai besišypsodami atsimojuojam: „Iki kito karto!“

Bus daugiau

Temos: 2 Kenija Kelionės

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:16
00:05
21:34

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje