Visiškai kitoks kraštovaizdis, sunkus ir, atrodo, šimtmečius nesikeičiantis čiabuvių gyvenimas, genčių įvairovė ir žinojimas, kad lankysimės teritorijoje, kurioje randamos seniausio žmogaus fosilijos, suviliojo mus atvykti į šį pamirštą regioną. Tad šis pasakojimas apie įspūdžių ir nuotykių pilną keturių vyrukų kelionę po kitokią, retai aprašomą ir lankomą, Keniją.
Važiuojant maisto reikėdavo pasiimti savaitei
Šiaurinėje Kenijos dalyje esanti Marsabito apskritis ilgą laiką buvo stipriai izoliuota nuo likusios šalies teritorijos. Dar visai neseniai, vos prieš 10 metų, regione nebuvo nė vieno asfaltuoto kelio kilometro, vykdavo kruvini genčių susirėmimai, dykumose aukų tykodavo plėšikai. Tik trečdalis pagrindinio kelio, jungiančio Kenijos sostinę Nairobį su Etiopija, buvo asfaltuota. Likusius 500 km nuo Isiolo miesto iki sienos tekdavo važiuoti vulkaninės kilmės akmenimis ir moliu grįstu keliu.
„Tais laikais, prieš išvykdamas į Marsabito miestą autobusu, turėdavai pasirūpinti ir maistu bei vandeniu beveik savaitei, nes niekada nežinodavai, kiek laiko užtruksi kelionėje. Ne kartą ir ne du yra buvę atvejų, kai užklupusi milžiniška liūtis paverčia kelią nebepravažiuojamu, ir autobusas su visais keleiviais būdavo priverstas tiesiog laukti net keletą dienų, kol vanduo pasitrauks, o kelias vėl taps pravažiuojamas“, – pasakoja mūsų vairuotojas Nicolas.
Dabar gi Kenija turi kuo didžiuotis. 2016 metų paskutiniame ketvirtyje užbaigtas milžiniškų investicijų pareikalavęs kelio Isiolas–Mojalė asfaltavimo projektas leidžia pasiekti Etiopijos sieną iš Nairobio vos per 12 valandų vietoj 3 parų. Kelionė galėtų trukti dar trumpiau, tačiau kelyje yra labai daug greičio ribojimo kalnelių, kurie ne tik itin dideli, bet ir labai prastai sužymėti bei sunkiai įžiūrimi net dieną. Važiuojant tamsoje atsiranda labai didelė tikimybė vieno jų tiesiog nepastebėti (teko tai pajusti savo kailiu).
Teroristų kontrolė
Pagrindinis Keniją ir Etiopiją jungiantis kelias, atrodo, turėtų būti perkrautas krovininių automobilių, tačiau kelyje iki pat Marsabito miesto sutinkame vos vieną nuo Etiopijos pusės važiuojančią sunkiasvorę transporto priemonę. „Viskas dėl „Al Shabaab“ teroristinės organizacijos. Labai nesaugu, o ir patikra postuose užtrunka per ilgai“, – nedvejodamas paaiškina Nicolas.
Kenijos šiaurė/šiaurės rytai yra šios grupuotės įtakos zonoje, tad regiono saugumui užtikrinti sulig kiekvienu miesteliu kelyje įrengtos užkardos su patikros punktais. Tikrinama kiekviena pravažiuojanti transporto priemonė, pasiteiraujama kelionės tikslo. Važiuojant link Etiopijos patikra yra daugiau simbolinė, tačiau grįžtant nuo jos viskas apžiūrima labai atidžiai. Sunkvežimiai punktuose kartais būna užlaikomi net kelias paras, kol nuodugniai būna apžiūrėtas kiekvienas kampelis.
Važiuodami sutinkam labai daug kelkraščiuose vaikštinėjančių vietinių gyventojų, kurie mosikuoja plastikiniais indais. „Viskas, ko čia jūsų prašys, yra vanduo. Tai labiausiai vertinamas dalykas šioje Kenijos dalyje“, – paaiškina vairuotojas.
Tikslo pasiekti viešuoju transportu nepavyks
Marsabito miestą, kuris įsikūręs seniai užgesusio ugnikalnio krateryje, pasiekiam vakarop. Ir nors pats miesto pavadinimas Rendilų genties kalba reiškia vietą, kurioje visada šalta ir ūkanota, tačiau mus pasitinka labai svetingai su maloniai šildančia vakarėjančios saulės šiluma. Marsabitas – tik tarpinė stotelė mūsų kelyje iki Turkanos ežero, didžiausio neišdžiūstančio šarminio dykumos ežero visame pasaulyje.
Šiame mieste atsisveikinam su jau draugu tapusiu vairuotoju Nicolu ir einam ieškoti transporto, važiuojančio į šalia Turkanos ežero esantį Lojangalanio miestelį. Mūsų dideliam nusivylimui, autobusas planuoja išvažiuoti tik poryt apie 13–14 val., tad bet kokiu atveju Turkanos ežerą pasiektų jau tamsoje, o tai, neturint gyvenamosios vietos ir nepažįstant gyvenvietės, nėra labai gerai. Garantijos, kad jis tikrai pajudės, taip pat nėra, tad kitos dienos ryte pradedam ieškoti vairuotojo su keturiais ratais varomo visureigiu.
Nuo pat ryto pliaupiantis lietus lyg ir patvirtina miesto pavadinimo reikšmę, tačiau tuo pačiu ir signalizuoja apie lietingojo sezono pradžią. Paieškoms sugaištam visą dieną, tačiau jau vakarėjant mums nusišypso sėkmė – mes randam vairuotoją su automobiliu, kuris nuveš mus iki Turkanos ežero bei vežios po jo apylinkes.
Mūsų planas yra pasiekti Lojangalanį pietiniu keliu pro Kargį, aplankyti netoliese esantį El Molo genties kaimą ir grįžti atgal šiauriniu keliu pro Čalbio dykumoje esančias Gabbra genties apgyvendintas oazes – Nort Horą, Kalačą ir Maikoną.
Yra upė – nėra kelio, nėra upės – yra kelias
Turkanos ežero apylinkės yra bene karščiausia ir labiausiai izoliuota vieta visoje Kenijoje, tad apsirūpiname didelėmis geriamojo vandens atsargomis ir anksti ryte pajudame iš lietuje permirkusio Marsabito miesto. Tik nusileidus akmenuotu dykumos keliu kiek žemiau iš debesų išlenda saulė, darosi maloniai šilta.
Nuvažiavus vos 30 km staiga į vieną iš aštrių dykumos akmenų praduriam padangą.
„Jokių problemų!“ – be didesnio nusivylimo ar nustebimo šūkteli mūsų jaunasis vairuotojas Isaacas. Greit pakeitęs ratą, jis jau ragina mus šokti atgal į automobilį ir važiuoti toliau. Neslėpsiu, žinojimas, kad daugiau atsarginio rato nebeturim, o mūsų kelionė link Turkanos ežero dar tik prasidėjo, ramybės nepridėjo. Tačiau vairuotojas su šypsena patikina, kad viskas bus gerai. OK, lekiam toliau!
Žinojimas, kad daugiau atsarginio rato nebeturim, o mūsų kelionė link Turkanos ežero dar tik prasidėjo, ramybės nepridėjo.
Važiuodami akmenuotu dykumos keliu matome netoliese įsikūrusius Gabbra genties kaimelius, sutinkame kupranugarių kaimenių vadeliotojus, mojuojam visada besišypsantiems mažiesiems gyventojams. Visiškai nusileidus į dykumą, prieš tai mus lydėjusį akmenuotą paviršių staiga pakeičia smėlis ir dideli kiekiai vandens.
„Jau keturias dienas kaip lyja Marsabite, tad visas vanduo nuo kalno šlaitų subėga į dykumą. Pati pradžia lietingojo sezono“, – pasakoja Isaacas. Čia vanduo teka seniai vandens nemačiusių išdžiūvusių upių vagomis, vietomis išsiliedamas iš kraštų, kaupiasi lomose.
„Per patį lietingąjį sezoną, kuris tęsiasi nuo lapkričio iki sausio mėnesio, šis kelias dažnai būna beveik nepravažiuojamas dėl patvinusių upių, per kurias nėra jokių tiltų. Taigi, yra upė – nėra kelio, nėra upės – yra kelias. Taip ir gyvena žmonės“, – toliau pasakoja mūsų vairuotojas, kuris įprastai dirba sunkvežimio vairuotoju ir patvinusiais keliais yra važiavęs ne kartą. Tačiau net ir turint daug patirties niekada negali būti tikras, kad viskas sklandžiai seksis.
Naktį jokiais būdais nemiegoti automobilyje
Privažiuojame didelę klampynę, kurioje dykumos smėlis susimaišęs su stovinčiu lietaus vandeniu. Čia pastebim ir kitą stovintį visureigį. Smėlis labai klampus, tad nenuostabu, kad šioje vietoje stringa net ir patyręs vairuotojas. Tenka visiems lipti iš visureigio į visišką purvynę ir tikėtis, kad palengvėjusį visureigį patyręs mūsų vairuotojas ištrauks.
Neilgai trukus visureigis išvažiuoja iš klampaus šlapio smėlio link kiek tvirtesnio pagrindo, ir visi kartu nueinam iki gretimai stovinčio kito „Land Cruiser“ visureigio. Jų situacija kur kas blogesnė... Nors jiems irgi sėkmingai pavyko pravažiuoti klampų dykumos smėlį, tačiau tai pareikalavo nuostolių. Staiga nustojo veikti pavarų dėžė, tad dabar jie yra ilgam įstrigę vidury dykumos ir laukia atvykstančios pagalbos. Padėti jiems, deja, niekuo negalim, tad palinkim sėkmės ir tęsiam savo kelionę.
O strigti vidury dykumos nakčiai yra itin pavojinga net ir dabartiniais laikais. Vietiniai pasakojo, kad esant nepavydėtinai situacijai, kai tenka nakvoti dykumoje, jokiais būdais negalima to daryti automobilyje. Privalu susirasti tolėliau nakvynės vietą, iš kurios galėtum stebėti savo automobilį. Dykumoje vis dar pasitaiko banditų, kurie radę miegantį žmogų automobilio viduje gali jį tiesiog nužudyti be jokios svarios priežasties.
Atgaiva akims
Nors iš Marsabito iki Lojangalanio yra apie 250 km, tačiau visa kelionė užtrunka beveik 6 valandas. Jau visiškai priartėjęs aukščiausias dykumos kalnas Kulalas signalizuoja, kad važiuoti liko nedaug. Palikę kalną dešiniau už savęs, netikėtai privažiuojam asfaltuotą kelią. „Tai dėl vėjo jėgainių, kad būtų lengvesnis ir saugesnis jų transportavimas iš Mombasos iki pat Turkanos“ ,– paaiškina Isaacas.
Rytinėse Turkanos ežero apylinkėse dėl šalia esančio Kulalo kalno, ežero vandens ir šalimais plytinčios dykumos temperatūrų skirtumo pasižymi itin dideliais vėjais, tad pietrytinėje ežero pakrantėje įrengtas milžiniškas vėjo jėgainių kompleksas, kurį sudaro net 365 vėjo turbinos. Visos jos kartu sugeneruoja 310 MW, aprūpindamos elektra net milijoną namų ūkių.
Išvažiavus iš jėgainės teritorijos asfaltas baigiasi ir mes vėl grįžtame į seną gerą akmenimis ir smėliu grįstą kelią. Ir, pagaliau, po dar kelių posūkių, didelę emocinę bangą sukelia prieš akis pasirodęs turkio spalvos milžiniškas Turkanos ežeras. Kai aplinkui vien tik akmenys ir nėra jokios dirbamos žemės, ežeras – pagrindinis ir bene vienintelis čiabuvių maisto ir pragyvenimo šaltinis.
Besidairant aplink, sunku net patikėti, kad tokiomis sudėtingomis sąlygomis čia vyksta gyvenimas. Gyvenvietė, kurioje šiąnakt apsistosim, jau labai arti, tad mes su nedideliu vidiniu jauduliuku įveikinėjame paskutinius likusius kilometrus ir su nekantrumu laukiame susitikimo su vietos bendruomene.
Bus tęsinys.
