Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2022 sausio 10d. 21:01

Kitokia Lenkija: įspūdingi bunkeriai Liubline, apie kuriuos nežino net vietiniai

Ekskursija Liublino bunkerių taku
Rimanto Česnavičiaus nuotr. / Ekskursija Liublino bunkerių taku
„Kaip sutiksi Naujuosius, tokie metai ir bus“, – sako liaudies išmintis, todėl sumanėme juos pasitikti kelionėje – taip jau jų esame pasiilgę. Laisvadienių nedaug, todėl ir kelias neturėtų būti ilgas, tačiau jis Lenkijoje prailgsta, kuomet oro sąlygos itin blogos, o keliuose gali judėti vidutiniškai 70 km/val. greičiu. Atrodė, iki Chelmo tik 600 km, bet važiavome 10 valandų.

Į kelionės pabaigą įvažiavome į pasienio zoną, kur susikerta trijų valstybių – Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos sienos. Penktoje policijos užkardoje mus sustabdę lenkų policijos pareigūnai tikrino ne tik automobilio bagažinę, bet ir dokumentus.

„Jūs įvažiavote į ypatingos padėties zoną, be leidimų čia įvažiuoti negalima“, – toks jaunos pareigūnės pareiškimas mus kiek išbudino iš nuovargio būsenos.

„Mes važiuojame parengti silvestrovo reportažą (Sylwestrowo – lenkų vadinami Naujieji metai, nuo Silvestro vardadienio)“, – rodydamas tarptautinį žurnalisto pažymėjimą, žvelgiu merginai į akis.

Ji žiūri į mane, o aš suokiu toliau: čia vairuotojas, čia fotografė, o žmoną įvardiju kaip vizažistę... Na, visai rimta komanda išėjo, tačiau ar pavyks pareigūnę įtikinti?

Turiu atsispausdinęs istoriko ir gido iš Liublino Adamo Podkowos laiškus, nes su juo derinau ekskliuzyvinę Liublino bunkerių apžvalgą, todėl popieriai rankoje. Policininkė nueina pasitarti su vadais, o mes imame nerimauti, štai tas nelemtas GPS‘as nuvedė tiesiausiais keliais, visai neatsižvelgdamas į mūsų norus. Nepagalvojome, kad atsidursime šalia sienos. Sugrįžusi mergina šypsosi ir palinki gero kelio. Visai neketinau jokio reportažo rašyti, tačiau taip jau susiklostė, kad įsipareigojau jaunai lenkų policininkei tai padaryti, todėl pasidalinu naujametinėmis mintimis su jumis...

Šiaurės Meškos ir kreidos miestas

Chelmas – nedidelis miestas, tačiau su didžiule istorija, menančia net Kijevo Rusią, tuomet kai Danila Romanovičius čia XIII a. pasistatė medinę pilį. Jos pamatų liekanos atkastos ant pilies kalno. Nuo čia atsiveria graži miesto panorama. Greta piliakalnio aptinkame senas kapinaites, kuriose palaidotas Ukrainos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas emigracijoje 1921–1922 m. Pylypas Pylypczukas.

123RF.com nuotr./Chelmas, Lenkija
123RF.com nuotr./Chelmas, Lenkija

Miesto simbolis – balta meška, paklausite, iš kur ji čia atsirado? Ogi išlindusi po žiemos miego iš kreidos urvo ji atrodė tarsi atkeliavusi iš tolimosios Šiaurės. Chelmas garsėja būtent kreidos kasyklomis, tai mane ir sudomino, nes po miestu yra net 15 km nusidriekę žmogaus rankomis iškastų tunelių.

Net ir gruodžio 31 d. jie veikia – tai patikrinau iš anksto skambučiu į muziejų, ir todėl beldėmės kelyje net 10 valandų. Lankytojų pirmame seanse nedaug – mūsų ketvertas ir jauna lenkų šeimyna. Gidas pasakoja lenkiškai: ko nesuprantame, paprašome paaiškinti, kalbos barjeras įveiktas.

Patraukliausia požemių dalis – tai prietemoje suorganizuotas vaiduoklio pasirodymas. Pradžioje jis pasirodo tunelio tolumoje, todėl maniau, kad tai vaizdo projekcija. Blykstės pliūpsniams žybčiojant jis vis artėjo link mūsų kalbėdamas sodriu tenoru, tarsi mus hipnotizuotų.

Tekstas visai nebaisus, o ir vaiduoklis nebuvo blogietis, jis gerų žmonių ir vaikų neskriaudžia. Atrodė jis įtikinančiai, visai kaip „Discovery“ kanale vaiduoklių medžiotojų grobis. Žiūrėjau ir galvojau, kaip jie čia pateikia šią vizualizaciją – ieškojau projektoriaus, iš kur tas vaiduoklis rodomas.

Vaiduoklis vis artėjo ir staiga, kad griebs už rankos vieną iš arčiausiai esančių! Visi sušukome ir ėmėm kvatotis – pokštas pavyko! Kuomet nesitiki ir galvoji, kad tai netikra, pasirodo tai visai ne projekcija. Panašiai yra gyvenime, šalia mūsų visuomet yra būtybių, kurių mes nematome ir net neįtariame, tačiau jos visada greta mūsų.

UNESCO paveldo miestas, kurio įkūrėjas davė į kaulus ir švedams, ir kazokams

Zamoscis – tai išskirtinis, vienas iš penkiolikos Lenkijos pasaulinio paveldo objektų. Miestas – tvirtovė, kurią pastatydino Janas Zamoiskis Podolės žemės generolas, Karūnos didysis raikytojas ir pataurininkas, Sandomiro ir Kijevo vaivada, Kalušo ir Rostoko seniūnas. Įdomu ką jis raikė ir kam laikė taures? Greičiausiai sau ir karaliui Jonui Kazimierui, tačiau jis buvo šaunus karvedys ir davė į kaulus švedams bei Ukrainos kazokams, tai byloja metraščiai.

123RF.com nuotr./Zamostė, Lenkija
123RF.com nuotr./Zamostė, Lenkija

Renesansinis senamiestis įsikūręs bastioninės tvirtovės viduje, iš visų pusių apsuptas gynybine siena su pylimais ir bastionais. Jį kūrė italų architektas Bernardo Morando iš Padujos. Zamoscis 1992 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Užsuku į rotušę, tikėdamasis į kelionės dienoraštį įsidėti spaudą, tačiau jau po 16 val. ir tik valytoja baigia šluostyti paskutines 2021 metų dulkes. Rotušės aikštėje dairomės, kur galėtume pamaloninti gomurį karštu vynu ir pradžiuginti skrandį, nes nuo ryto nieko neturėjome burnoje. Matau pastatą su Šv. Kazimiero atvaizdu, o apačioje „Rūsys po Šv. Kazimieru“ restoraną.

Kaip ir viskas teisingai, juk šis šventasis yra Lietuvos globėjas, todėl privalome ten nusileisti. Šiupininė ir šonkauliukai, o svarbiausiai restorano gražus spaudas man į kelionės dienoraštį nuteikė itin gerai ir šventiškai – važiuojame į Liubliną pasitikti Naujųjų.

Net ir vietiniams mažai žinomas bunkerių takas

Kuomet draugužei iš Dublino pasakiau, kad Liubline apsistosime „Dom na podwale“ viešbutyje, ėmė juoktis – kokią ten skylę radote? Tačiau internete pamačiusi, jog tai buvęs vienuolynas su bažnyčia, esantis tarp Liublino pilies ir senamiesčio, pati panoro atskristi sutikti Naujųjų...

Išties tai nuostabi vieta ir puikus viešbutis, todėl rekomenduoju čia apsilankyti. Puikus privažiavimas su sava automobilių aikštele ir netgi sodu. Įsikuriame ir ruošiamės palydėti senuosius. Prieš pat Naujuosius ima pliaupti įkyrus lietus, todėl pradžioje žygio į senamiestį neplanavome.

Per „TV Polonia“ rodomas prabangus koncertas iš Zakopanės, ten lietuje irgi maudosi Julio Iglesias ir Thomas Andersas iš kultinės „Modern Talking“ grupės, tačiau žvaigždėms liūtis ne motais, jie apsupti šokančių karštų, kukliai aprangos turinčių, merginų. Koncertas įkaitina ir mus, todėl nusprendžiame pasidairyti po mums giminingą miestą, juk esame sujungti ne tik 1569 metų unijos, bet ir tiesioginiu portalu su Vilniumi, kur vilniečiai ir Liublino gyventojai online ekrane gali vieni kitus matyti.

Pakylame į senamiestį ir pro Krokuvos vartus, primenančius Vilniaus Aušros vartus, per balas klampojame link Lietuvių aikštės. Priešais portalą mojuojame Lietuvai, o žmona garsiai lenkiškai sako „Mūsų Vilnius“. „Taip, taip Vilnius buvo mūsų net kelis kartus“, – nostalgiškai linguoja galvą pagyvenusi lenkė.

„Ponia, mes lietuviai iš Vilniaus“, – pasipiktinu, o nustebusi ponia nebežino ką atsakyti ir ima juoktis...

Apeiname Lietuvos ir Lenkijos unijos obeliską, uždegame šaltąsias ugneles ir pamojavę J.Pilsudskio paminklui grįžtame atgalios. Juk žemaičių kilmės žaltys buvo ir kaip sakė vienas garsus istorijos profesorius, bandė Europos Sąjungą kurti.

„Ponia, mes lietuviai iš Vilniaus“, – pasipiktinu, o nustebusi ponia nebežino ką atsakyti ir ima juoktis...

Dėmesio verta stotelė – Liublino bunkerių sukarintas takas

Liublinas gražus miestas, atradau nemažai istorinių detalių, siejančiu su Vilniumi, tačiau apie tai jau išrašyta daugybė rašalo. Norėčiau truputį papasakoti apie vieną maršrutą, kurio ne tik lietuviai, bet patys šio miesto gyventojai nežino: tai Liublino bunkerių sukarintas takas.

Atradau jį visai atsitiktinai, naršydamas po interneto gilumas. Šio maršruto autorius Valstybinio muziejaus Majdaneke ir Liublino miesto turizmo gidas, taip pat daugelio iniciatyvų ir projektų autorius Adamas Podkowa – jo dėka buvo atidengta lenta, skirta 1939 m. Liublino gynėjams atminti: „Mes niekada nežinome, ką galime aptikti už artimiausio pastato ar gatvės kampo. Tai gali būti, pavyzdžiui, vokiečių bunkeris įrengtas daugiau nei prieš 75 metus, kuris žiūri į mus Antrojo pasaulinio karo akimis, todėl kviečiu jus eiti į įspūdingą pasivaikščiojimą pėsčiomis, ieškant įtvirtinimų pėdsakų, likusių mūsų mieste nuo Antrojo pasaulinio karo. Tai pirmasis toks originalus maršrutas Liubline.“

Rimanto Česnavičiaus nuotr./Buvusiame vermachto apsaugos dalinyje išlikęs bunkeris
Rimanto Česnavičiaus nuotr./Buvusiame vermachto apsaugos dalinyje išlikęs bunkeris

A.Podkowa šį maršrutą atrado 2017 m. – jo hobis yra Antrojo pasaulinio karo istorija, šia tema jis domisi nuo mokyklos suolo laikų, Adamo dėdė buvo skautas, dalyvavęs 1939 m. Liublino gynybos kovose, kalintas Liublino pilies kalėjime ir nukankintas Aušvico konclageryje.

Adamas šiuo maršrutu nori atkreipti dėmesį į mažai žinomas, bet intriguojančias Antrojo pasaulinio karo liekanas – vokiečių įtvirtinimus, kurie vis dar egzistuoja. Pėsčiųjų maršrutas Liublino bunkerių sukarintas takas driekiasi per kelis Liublino rajonus. Jis susijęs su Vyslos geležinkeliu ir Liublino geležinkelio stotimi. Pasivaikščiojimas trunka apie 2–3 valandas, o maršruto ilgis yra apie 5 kilometrai.

„Maršrutas yra saugus, jį įveikti nebus sunku“, – teigia Adamas. Mažai kas žino, kad Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai pastatė bunkerius svarbiausiuose pastatuose ir ryšių arterijose. Įdomu tai, kad Liublino bunkeriai neturėjo griežtai karinės paskirties, o buvo apsauginio pobūdžio ir skirti prevencijai bei stebėjimams. Tai buvo techninė apsauga, kuri užtikrino vokiečiams saugumą svarbiuose Liublino geležinkelio mazguose. Jų užduotis buvo kontroliuoti saugų vokiečių armijos judėjimą, taip pat reikalui esant užtikrinti civilių ir karinių vokiečių valdžios institucijų evakuaciją.

Mažai kas žino, kad Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai pastatė bunkerius svarbiausiuose pastatuose ir ryšių arterijose.

Šių bunkerių statybas okupuotose šalyse, įskaitant Lenkiją, vykdė Vokietijos sukarinta organizacija „Todt“, kuriai vadovavo dr. Fritzas Todtas. Jame dirbo civiliai, statybos inžinieriai, besispecializuojantys tiesiant kelius ir tiltus, ypač karinius objektus ir fortifikacijas, tokias kaip Zigfrido ir Gustavo linijos arba milžiniška Atlanto siena, besitęsianti per okupuotą Prancūziją.

Pradedame nuo geležinkelio stoties, čia šalia grįžračio, kur garvežiai ir lokomotyvai buvo pasukami reikiama kryptimi milžinišku ratu, įrengti priešgaisriniai bunkeriai – visai nedideli, skirti vos vienam žmogui, su stebėjimo plyšiu ir šaudymo anga.

Tolėliau tarp geležinkelio linijų dar trys kiek kitokie, tačiau panašios struktūros, išdėstyti šachmatų lentos tvarka. Šalia geležinkelio išlikusios Pirmojo pasaulinio karo laikų balandinės, kai pašto karveliai tarnavo kaip komunikacijos ir informacijos priemonė. Po vienu pastatu, įrengtas rūsys – bunkeris, kur kampuose matosi ugnies lizdai ir šaudymo angos 120 laipsnių kampu.

Šalia kito bunkerio slėptuvės, išlikęs autentiškas medinis elektros stulpas su variniu šviestuvu, išliko jis, nes buvo apaugęs vijokliais.

Greta gyvenamųjų namų šiukšlių konteinerių užsimaskavę dar trys priešlėktuviniai bunkeriai, skirti tik vienam žmogui. Kai kurie susmegę į žemę tarsi grybai, kyšo tik jų viršūnės.

Rimanto Česnavičiaus nuotr./Pradedame ekskursiją Liublino bunkerių taku
Rimanto Česnavičiaus nuotr./Pradedame ekskursiją Liublino bunkerių taku

Adamas aiškina, kad tokio pobūdžio bunkeriai nebuvo statomi vietoje, o atvežami ir įleidžiami į žemę. Viršus jų būdavo užapvalintas, kad krentanti bomba nuslystų į žemę. Kitoje vietoje gerai išsilaikę, tarp vaikų žaidimo aikštelės, bunkeriai atrodo tarsi vaikų nameliai. Šalia cukraus saugyklų, pasirodo, ši medžiaga buvo laikoma kaip strateginės svarbos, buvo įkurtas visas vermachto atskiras apsaugos padalinys. Čia taip pat kaip grybų pridygę priešlėktuvinių slėptuvių ir bunkerių.

Po vienu pastatu įrengtas rūsys-bunkeris, kur kampuose matosi ugnies lizdai ir šaudymo angos 120 laipsnių kampu.

Šis posakis reiškia ne gausą, o bunkerių panašumą. Maršrutas ekskliuzyvinis ir išskirtinis, o gidas – tikras savo reikalo žinovas, trykštantis entuziazmu, todėl ekskursijoje mus pagauna bendras azartas, nes juntame naujų žinių srautą. Pagalvoju, kad visur reikalingas vedlys, be jo net neįtartum esant panašios paskirties objektų.

Atsisveikiname ne tik su ponu Adamu, tačiau ir su Liublinu, jame palydėjome senuosius metus ir įžengėme į naujuosius 2022-uosius, tikėsimės, kad jie bus gausesni kelionių metai. Patarimas keliautojams: visuomet ieškokite naujų patirčių, bendraukite su vietiniais specialistais, tik jie gali padėti jums tyrinėti ir atrasti nežinomus pasaulius, kaip ir šis Liublino bunkerių sukarintas takas ar Chelmo kreidos kasyklos tuneliai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje