Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Ragauk Siciliją“: kelionės dienoraštis „Po Sicilijos saule“

Sicilija
Asmeninės nuotr./15min montažas / Sicilija
Šaltinis: 15min
2
A A

Pagaliau. Seniai mano išsvajota kelionės kryptis įgavo realų pagrindą. Sicilija! Lėktuvas Trapanyje nusileido po vidurnakčio. Pažintis su miestu prasidėjo vos už kelių žingsnių nuo viešbučio, įžengus į sutvarkytą, išpuoselėtą ir rytinės saulės nutviekstą krantinę. Daug kur rašoma, kad Trapanis nieko vertas, tik tarpinė stotelė tolimesniam skrydžiui. Netiesa.

Trapanis – labai gražus miestas su išpuoselėtu senamiesčiu, iškiliomis bažnyčiomis (keletą jų aplankėme: La Cattedrale di San Lorenzo, kurią puošia flamandų dailininkų darbai; Anime Sante Del Purgatorio, talpinanti 20 nepakartojamų, beveik žmogaus dydžio skulptūrinių kompozicijų, vaizduojančių Kryžiaus kelią), jaukiais kiemeliais ir, be abejonės, puikiais paplūdimiais.

Šiek tiek įkaitę (juk 28 laipsniai šilumos) ir šiek tiek pavargę pasiekiame funikulierių, kuris, sėkmingai mus užkėlė į Erice miestelį, esantį San Giuliano kalno viršūnėje. Pilko akmens namai, žole užžėlę laiptai, vienas kitas praeivis ir šešėlyje snūduriuojantys katinai – atrodo, kad XXI amžius liko kažkur ten už aukštų miesto sienų.

Šį įspūdį pagilina sutikti viduramžių apdarais apsirengę žmonės: mieste šurmuliuoja tradicinė FedEricina šventė, į kurią ,,atvyksta“ karalius Federico III D'Aragona su karaliene Eleonora su ,,svita“. Deja, ,,karališkos“ poros neteko pamatyti, tačiau išgirdome muzikantų atliekamas viduramžių melodijas, matėme amatininkus ir lankininkus, ragavome pagal senovišką receptą virtos sriubos, kurios skonis buvo tobulas: pupelės, lęšiai, žirniai, morkos, svogūnai.

Gerai pramankštinę kojas bei smagiai praleidę laiką, tarėme: sudie, Erice, ir vėl funikulieriumi nusileidome į Trapanį.

Jame pirmą kartą paragavome cannoli siciliani. Tai tokie aliejuje virti vamzdeliai prikimšti saldaus ricotta sūrio, pagardinti pistacijomis ar šokoladu.

Canolli dydis mus pribloškė – atrodė lyg milžiniški laivai skrodžiantys lėkštės vandenyną. Pirmi kąsniai buvo nuostabūs – kuo daugiau ragavome, tuo labiau sąlo širdis. Galiu pasakyti, jų buvo gerokai per daug!

Tolyn – su automobiliu

Asmeninės nuotr./Sicilijos salos simbolis
Asmeninės nuotr./Sicilijos salos simbolis

Iš Trapanio kelionę po Siciliją tęsėme nuomotu automobiliu. Gavę raktelius ,,užkūrėme“ motorą ir patraukėme link Riserva Naturale dello Stagnone. Tai druskų laukų gamtos rezervatas esantis tarp Trapani ir Marsala. Didžiulės baltos druskos krūvos ir autentiški vėjo malūnai, Druskos muziejus ir kavos puodelis jaukioje kavinukėje – žavinga patirtis.

Toliau – Segesta. Atstumai Sicilijoje nedideli, tad Segesta archeologijos kompleksą pasiekiame mažiau nei per valandą ir netrukus jau kopiame į Barbaro kalvą. Ką ten kalvą, mūsų akimis, tai visas kalnas! Gražūs apylinkių vaizdai, žiogų čirpimas ir sutiktų pėsčiųjų meilios šypsenos: o, ir jūs savom kojom į senovės miestą kopiate! – atperka visus kopimo vargus ir pakelia nuotaiką iki padebesų.

Šios dienos galutinis tikslas – Palermas. Įvairiose turistams skirtose svetainėse Palermo apibūdinimas nuteikia ne itin svetingai – mafija, beprotiškos eismo sąlygos, nešvara. Tačiau mes plačiai šypsojomės įvažiavę į didžiulę žiedinę Palermo sankryžą. Čia ir prasidėjo keliautojų bloguose aprašyti sicilietiški vairavimo ypatumai. Nors žiede buvo trys juostos, iš kažkur šalia mūsų mašiniuko ėmė kaip grybai po lietaus dygti kiti automobiliai, o kai susigaudėme, kad mums jau reikėtų išsukti, žiedu judėjo gal kokios 6-8 eilės automobilių. Tačiau, parodžius posūkio signalą ir kiek pamosikavus rankomis, sėkmingai išsukome iš žiedo, kaip mums atrodė, teisingame išvažiavime. Deja, ne ten. Apsisukome ir vėl į žiedą. Pasitvirtino blogerių pastebėjimai, teisingą išvažiavimą radome tik iš trečio karto.

Laviruodami tarp mašinų srauto pasiekiame skersgatvį, kuriame įsikūrę mūsų apartamentai. O skersgatvio siaurumas toks, jog teko užlenkti automobilio veidrodėlius, kad sienų nenubraižytume. Sėkmingai pavyksta įveikti ir šią kliūtį!

Mūsų gyvenamoji vieta pačiame centre, vos už kelių žingsnių nuo žymiosios barokinės Quattro Canti (Keturi kampai) sankryžos, kurioje susikerta Corso Vittorio Emanuele ir Via Maqueda gatvės.

Kadaise ši vieta buvo mėgstama palermiečių susitikimų vieta, savo svarbos neprarado ir šiandien. Dieną čia daugiausia lankosi turistai, o vakare, kaip pastebėjome, mielai būriuojasi jaunimas, vaikštinėja porelės. Apėjome ir mes tuos "Keturis kampus" bei patraukėme vakarieniauti.

Akys užmatė ryškiai apšviestą vitriną, kurioje puikavosi apvalūs tradiciniai sicilietiški arancini kamuoliukai ir viliote viliojo paragauti. Šio patiekalo pavadinimas kilęs nuo jo formos – ,,arancino" reiškia mažą apelsiną. Manoma šie ryžių rutuliukai į Siciliją atvežti arabų dar XV amžiuje. Šiais laikais arancini Sicilijoje tapo gatvės maisto favoritu. Jų gaminama su įvairiais įdarais: mėsos, žuvies, sūrio, daržovių, net šokolado. Paragavome: nuostabu, tiesiog burnoje tirpsta. Daugiau tokių skanių arancini kaip Palerme neteko ragauti.

Asmeninės nuotr./Žavios italės
Asmeninės nuotr./Žavios italės

Kitą dieną pradėjome ką tik išspaustų raudonųjų Sicilijos apelsinų sulčių stikline (būtina paragauti – jų skonį iki šiandien burnoje jaučiu). Dienos planai – Kapucinų vienuolynas ir turgus.

Į vienuolyną kelias vedė pro Porta Nuova. Pro vartus pasukome dešiniau ir priėjome Catacombe dei Cappuccini (Kapucinų katakombas). Prieš važiuojant į Palermą jau šį bei tą girdėjome apie šias katakombas. Pirmiausia tai mus išgąsdino, kad jos toli toli nuo centro ir pėsčiomis iki jų na niekaip... Netiesa. Jei netingite kojų pamiklinti ir esate nusiteikę daug pamatyti, tai kelias iki šio vienuolyno tikrai neprailgs.

Šių katakombų atsiradimo istorija siekia XVI amžių, kuomet kapinėse pritrūkus vietos ir vienuoliai kapucinai nusprendė plėsti požemius, kuriuose galėtų laidoti savo brolių kūnus. Netrukus požemiuose pradėti laidoti ne tik vienuoliai, bet ir vienuolės, kunigai, o per ateinančius šimtmečius ir miestiečiai. Oficialiai katakombos uždarytos 1880 m., tačiau 1920 metais buvo padaryta išimtis – čia palaidota mirusi 2 metukų Rosalia Lombardo, praminta „miegančiąja gražuole“.

Kapucinų vienuolyno požemiai tikrai nėra ta vieta, kuri nuteikia pakiliai, tad jei nenorite slegiančių emocijų ar esate itin jautrūs – nepatariu ten lankytis, o jei jau pasiryžote ten įkelti koją, tai žinokite, fotografuoti griežtai draudžiama.

Grįždamos atgal į miesto centrą priėjome Palermo perlą – Cattedrale di Palermo. Įspūdingas įvairių architektūrinių stilių – arabų, normanų, gotikos bei neoklasicizmo – fasadas tiesiog traukte traukia užeiti ir apsidairyti. Išorė tikrai įspūdinga, tačiau katedros vidus mums didelio susižavėjimo nesukėlė. Todėl nusprendėme joje ilgiau neužsibūti ir žygiuoti toliau.

Vėl pasiekėme Quattro Canti sankryžą už kurios driekėsi Pretoria aikštė su nuostabiu Pretoria fontanu, kurį puošia daugiau nei penkiasdešimt dievų, deivių ir gyvūnų skulptūrų.

Asmeninės nuotr./Fontanas
Asmeninės nuotr./Fontanas

Šis fontanas buvo sukurtas vienai Florencijos didiko vilai papuošti, bet dėl finansinių sunkumų ir, manoma, per didelių nuogybių, savininko palikuonys nusprendė parduoti fontaną Palermo senatui. Fontanas buvo išardytas ir atgabentas į Palermą. Tačiau miestiečius taip pat papiktino nuogų skulptūrų kompozicija ir šis fontanas liaudyje imtas vadinti Fontana della Vergogna (Gėdos Fontanas). Pretoria fontanas yra nuostabaus grožio Florencijos renesanso stiliumi sukurta skulptūrinė kompozicija, kurią būtina pamatyti kiekvienam atvykusiam į Palermą.

Visai netoli nuo ,,begėdiško“ fontano stovi arabų-normanų architektūros stiliaus statinys – Chiesa di S. Cataldo, kurios istorija siekia XII a. San Cataldo koplyčia įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Visai šalia, tiesiog tame pat kieme, glaudžiasi Chiesa della Martorana. Ši bažnyčia yra dar viena arabų-normanų architektūros stiliaus atstovė. Bažnyčios pavadinimas siejamas su netoliese esančiu Benediktinų vienuolynu, kurį įkūrė ir valdė Eloisa Martorana.

Didžiausią mūsų susidomėjimą sukėlė tai, kad bažnyčioje taikiai sugyvena krikščionybė, stačiatikybė ir islamas. Būtent šioje bažnyčioje įsitikinome, kad Dievas yra vienas visiems

La Martorana išsiskiria savo mozaikomis, laikomomis vienomis seniausių Sicilijoje. Tačiau didžiausią mūsų susidomėjimą sukėlė tai, kad bažnyčioje taikiai sugyvena krikščionybė, stačiatikybė ir islamas. Būtent šioje bažnyčioje įsitikinome, kad Dievas yra vienas visiems.

Taip pat negaliu nepaminėti, kad La Martorana bažnyčia (o tiksliau, šalia jos buvęs vienuolynas) susijusi su marcipanais.

O buvo taip: vieną žiemos dieną vienuolės išgirdo, kad jų aplankyti atvyksta vyskupas. Vienuolės labai norėjo nustebinti vyskupą. Jos apvirė ir nulupo migdolus, apipylė juos cukrumi ir sutrynė grūstuvėje. Iš tešlos suformavo įvairius vaisius ir nudažė natūraliais dažais ir šiais vaisiais papuošė sodo medžius. Vyskupas išties buvo nustebintas, o marcipaniniai vaisiai pasklido po apylinkes ir buvo vadinami frutta di martorana. Vienuolių išradingumas ir šiandien garsina Siciliją. Matėme ne vieną parduotuvėlę prekiaujančią šiais saldumynais.

Kitas Palermo maisto rojus Albergheria rajone įsikūręs Mercato Ballaro. Tai – seniausias Palermo turgus, kurį savo kelionių žurnaluose mini X a. arabų keliautojai. Norėdami pakliūti į šį turgų, turite palikti išpuoselėtą Palermo centrą ir pasinerti į kiek kitokio gyvenimo užkulisius. Turgaus prekeivių keliamą triukšmą išgirdome pirma, nei išvydome pačią turgavietę, kurioje akys raibo nuo spalvų gausybės. Neatsispyrėme nenusipirkę orkaitėje keptų svogūnų, aplietų balzamiko actu, neparagavę alyvuogių, neapžiūrėję violetinių apvalių baklažanų (melanzane) ir nenusistebėję ilgomis lyg žalsvi unguriai cukinijomis (cucuzze).

Asmeninės nuotr./Turgus
Asmeninės nuotr./Turgus

Tačiau labiausiai mus stebino šviežios žuvies ir jūros gėrybių įvairovė: kalmarai, aštunkojai, kardžuvės, savorinai ir kitos įvairiausios, mums dar nematytos žuvys bei didžiuliai tunai. Milžiniški tunai! Pasirodo, šiuo metų laiku vyksta jų gaudymas, todėl turgus buvo pilnas šviežios tunų mėsos. Yra net organizuojamos aštrių pojūčių ištroškusiems turistams tunų gaudymo ,,ekskursijos“.

Asmeninės nuotr./Tunas
Asmeninės nuotr./Tunas

Kitas mūsų kulinarinis potyris buvo visuose turistiniuose bloguose minimas Mercato Vucciria (Vučirija turgus). Turgus įsikūręs pačiame miesto centre. Kažkada šia gyveno pasiturintys žmonės, dabar tai apgriuvusių, apleistų namų kvartalas, tačiau turgus tebegyvuoja: kepsninėse kepama žuvis, mėsytė, daržovės, aplink šmirinėja katės ir turistai, kepėjai ne tik įkalbinėja pirkti jų skanėstus, bet garsiai pasakoja istorijas, o dar garsiau juokiasi...

Nusipirkome ant grotelių keptos kelių rūšių žuvies Pasirinktas maistas buvo gardus ir švariai pagamintas, nepriklausomi nuo apšniaukštos aplinkos. Mes pagalvojome, kad aikštė specialiai palikta netvarkyta, su apgriuvusiais pastatais, jog atrodytų autentiškesnė ir priviliotų daugiau turistų.

Asmeninės nuotr./Ant stalo – žuvis
Asmeninės nuotr./Ant stalo – žuvis

Dar vienas Mercato Vucciria traukos centras yra žymusis restoranas Shanghai Trattoria. Šis nedidelis namų stiliaus restoranas gyvuoja jau daugiau nei keturiasdešimt metų ir priklauso vienai šeimai. Restoranas glaudžiasi balkone virš Piazza Caracciolo ir nestokoja populiarumo iki šių dienų. ,,Krikštatėvio“ filmavimo metu čia pietauti susirinkdavo aktoriai ir filmavimo grupės nariai.

Kita ,,Krikštatėvio“ gerbėjams šventa vieta Palerme yra Teatro Massimo. Pastatas stovi istoriniame miesto centre – Giuseppe Verdi aikštėje. Tai didžiausias operos teatras Italijoje ir trečias pagal dydį Europoje (jį lenkia tik Paryžiaus ir Vienos operos teatrai). Būtent Teatro Massimo buvo nufilmuota kulminacinė ,,Krikštatėvis III“ scena.

Asmeninės nuotr./Teatras
Asmeninės nuotr./Teatras

Ryte atsisveikinome su Palermu ir be jokių nuotykių įveikėme tuos kelis kilometrus, skiriančius sostinę nuo Monreale miestelio. Monreale išsidėsčiusi ant Monte Caputo (Kaputo kalnas). Automobilį pasistatėme šalikelėje, o miestelį pasiekėme laipteliais užkopę į kalno viršų.

Monreale perlas, traukiantis meno mylėtojus iš viso pasaulio, yra XII a. Duomo di Santa Maria La Nuova. Katedra ir šalia esantis Benediktinų vienuolyno ansamblis laikomi vienais gražiausių normanų architektūros pavyzdžių pasaulyje. Katedros fasadas tikrai įspūdingas, tačiau didžiausią įspūdį palieka katedros vidus. Katedros centrinę navą nuo šoninių skiria 18 kolonų – po devynias kolonas iš kiekvieno šono. Visa erdvė virš kolonų iki pat lubų dekoruota bizantiškomis XII a. mozaikomis.

Stovėjome viduryje šios šventovės ir negalėjone atsistebėti nežinomų meistrų darbais. Visas Senasis ir Naujasis testamentas atsispindėjo freskose. Kiekviena jų – unikali. O virš centrinio altoriaus iškilęs Kristaus Visagalio paveikslas. Dešinę ranką ištiesęs laiminimui, o kairėje laiko Evangeliją su lotyniškais ir graikiškais rašmenimis, skvarbus žvilgsnis nukreiptas į kiekvieną čia užsukusį. Kristaus paveikslas didingas ne tik savo išraiška, bet ir dydžiu – jo aukštis siekia 7 metrus, plotis apie 13 metrų. 2015 m. Monreale katedra buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Tenka pripažinti – pelnytai.

Asmeninės nuotr./Corleone
Asmeninės nuotr./Corleone

Iš Monreale mūsų maršrutas driekėsi per kalnus ir slėnius link Corleone miestelio. Tikrai rekomenduoju po Silciliją važinėti ne greitkeliais, o kaimo keliukais. Įspūdžiai bus nepamirštami. Jei nedrįstate važiuoti serpantinais, ar neturite vairavimo įgūdžių kalnuose – nebijokite, šiame maršrute aukštų kalnų nėra, važiavimo sąlygos puikios, judėjimas neintensyvus, bet kiek džaugsmo akims ir širdžiai!

Corleone pavadinimas kildinamas iš arabiško pavadinimo Qurlayun (nors siciliečiai tikina, kad pavadinimas yra kilęs iš žodžių junginio Cuore di Leone – liūto širdis)

Taip bespygaudamos privažiavome, kaip rašo Mario Pjuzo ,,iš pažiūros maurišką“ Corleone miestelį – krikštatėvio Dono Vito gimtąsias vietas. Buvo be galo smalsu pasinerti į visame pasaulyje žinomo knygos ir filmo herojaus aplinką. Realybė, žinoma, kiek skyrėsi nuo M. Pjuzo pavaizduotos. Bet nedaug.

Corleone pavadinimas kildinamas iš arabiško pavadinimo Qurlayun (nors siciliečiai tikina, kad pavadinimas yra kilęs iš žodžių junginio Cuore di Leone – liūto širdis). Corleone išaugino tokius mafijos bosus kaip Michele Navarra, Luciano Leggio, Leoluca Bagarella, Salvatore Riina bei Bernardo Provenzano. Pastarasis 2006 m. balandžio 11 d. šiame miestelyje buvo ir sugautas po 40 metų paieškos.

Ta proga balandžio 11 d. paskelbta Corleone laisvės diena ir viena gatvė pavadinta Balandžio 11-osios vardu. Kalbant apie Corleone miestelį tenka paminėti ir Al Pacino, atlikusio Maiklo Korleonės vaidmenį filme ,,Krikštatėvis“. Pasirodo, iš šio miestelio kilo Al Pacino seneliai, XX a. pradžioje emigravę į JAV.

Miestelis mus pasitiko tyla. Buvo vidurdienis. Miestelyje gyvena 12 000 gyventojų, o gatvėse nesutikome nei vieno. Kažkokia mistiška tyla gaubė Corleone. Net garsiai kalbėti buvo nejauku. Tik vienas paklydęs šuo džiaugėsi mus sutikęs ir visur lydėjo.

Po pietų gatvėse pasirodė vienas kitas žmogelis, atsivėrė parduotuvių ir kavinių durys. Miestelis įgavo gyvybės, tačiau mes jau turėjome traukti toliau. Kelias pradėjo leistis žemyn ir prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas su baltomis Scalla dei Turchi (Turkų laiptai) uolomis, besileidžiančiomis nuo skardžio tiesiai į Viduržiemio jūrą. Klintmolio uolos per tūkstantmečius, gairinamos vėjo ir veikiamos karštos pietų saulės, suformavo natūralius laiptus. Pasakojama, jog kadaise šioje pakrantėje švartavosi piratai iš Turkijos ir Afrikos. Tai buvo patogiausia vieta išsilaipinti ir, užkopus uolos laiptais, pasiekti netoliese esančius miestelius. Manoma, kad nuo to ir kilo pavadinimas Scalla dei Turchi.

Vakarėjant pasiekiame Agrigento (liet. Agridžentas), įkurtą apie 582–580 m. pr. m. e, kaip manoma, graikų kolonistų iš Gelos. Nors Agrigento istorija mena senus laikus, mums šis miestas pasirodė labai šiuolaikiškas, jaunas savo dvasia. Jame atradome ne vieną instaliaciją, šiuolikinio meno apraišką, kuri mus nuteikė labai smagiai, leido ištrūkti iš solidaus viduramžių pasaulio ir pasinerti į žaismingą šiandienos jaunų menininkų pasaulį.

Tarp įvairių gatvės meno apraiškų pastebėjome ir Sicilijos simbolį trinacria (triskelioną). Tai trikojė moters galva, kurios kiekviena koja simbolizuoja tris didžiausius Sicilijos miestus, išsidėsčiusius trijuose salos kampuose: Palermo, Catania ir Mesina.

Kitos dienos rytą išsikrapštėme anksti. Šiandien mūsų laukė Valle dei Templi (Šventyklų slėnis), kuriame slepiasi neįtikėtinas antikos palikimas – aštuonios šventyklos ir daug kitų žilą senovę menančių statinių.

Asmeninės nuotr./Ikaras
Asmeninės nuotr./Ikaras

Beveik visos šventyklos pastatytos naudojant tufą (gelsvą iš vulkaninių pelenų susidariusią uolieną), o jų bendras bruožas – orientacija rytų kryptimi, kad tekanti saulė apšviestų jas puošiančias skulptūras. Valle dei Templi vietovė 1997 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Prie vienos iš šventyklių pamatėme neįtikėtiną bronzinę skulptūrą – Ikarą, atrodo, ką tik nukritusį iš dangaus. Tai jau ne praeitis, tai šiandiena įsiterpusi į tūkstantmečių istoriją. Tai lenkų kilmės menininko Igor Mitoraj skulptūrinė instaliacija. 2011 m. čia buvo eksponuojama 17 bronzinių šio menininko skulptūrų, kurios vaizdavo senovės dievus ir mitines būtybes. Šiandien likęs tik vienas Ikaras.

Asmeninės nuotr./Sala
Asmeninės nuotr./Sala

Iš Agrigento į Avolą važiavome ne greitkeliu, o palei jūrą, pasižvalgydamos po kaimus ir miestelius. Pravažiavome Gela, Vittoria miestus, kurie nepatraukė mūsų dėmesio. Pradėjo temti. Sicilijoje saulė leidžiasi apie 20 val., tad mes ir vėl neapskaičiavome. Keliai nežinomi, su staigiais posūkiais, menkai apšviesti – vairuoti ne itin malonu, tačiau Avola pasiekėme sėkmingai.

Ryte patraukiame link Portopalo di Capo Passero, piečiausio Sicilijos taško. Pakeliui sustojame išgerti rytinės kavos Pachino miestelyje, o iš jo tik kelių kilometrų atstumu įsikūręs Portopalo di Capo Passero.

Miestelyje gyvena apie 4000 gyventojų, tačiau šiuo metu centrinė pėsčiųjų gatvė tuščia, miestelį gaubia tyla ir ramybė – siesta. Takeliu patraukiame link jūros. Po kojomis gurgžda geltonas smėliukas, tolyje matosi Capopassero sala su XIV a. statytos citadelės lieknomis, o aplinkui tyvuliuoja žydra Viduržiemio jūra. Gražu kaip Nidoje, sakiau, tik gerokai šilčiau.

Įdienojus jau žvelgiame į Noto barokinį rūbą. Dabartinis Noto pastatytas po 1693 m. žemės drebėjimo, kai senasis Netum miestas, buvęs už 10 km nuo dabartinio, buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Gyvenamųjų namų ir bažnyčių statybai buvo naudojamas vietinis kalkakmenis, kuris nuo saulės spindulių, rodos, ima švytėti, todėl miestas atrodė šviesus ir gyvas, toks jis išliko iki šiandien.

Asmeninės nuotr./Noto bokštai
Asmeninės nuotr./Noto bokštai

Daugiausia čia pristatyta bažnyčių – mieste jų apie penkiasdešimt. Apsižvalgėme po kelias. Pirmoji, žinoma, Catedrale di San Nicolo di Mira, pastatyta 1693–1776 metais vadinamu sicilietiškojo baroko stiliumi. Kita – katedros dešinėje stovinti neoklasikinė San Salvatoro bazilika. Prie durų sėdėjo jauna mergina, kuri maloniai pakvietė apsidairyti po baziliką ir pasiūlė užlipti į bazilikos bokštą iš kurio atsivėręs vaizdas tiesiog apakino – toks gražus buvo Noto, nutviekstas auksinių saulės spindulių.

Vėliau privalėjome įgyvendinti vieną norą – paragauti ledų. Jau važiuodamos į Noto žinojome, kad šiame mieste visoje Sicilijoje skaniausi pistacijų ledai. Grįžti namo jų neparagavus būtų pati didžiausia nuodėmė: nusipirkome po didžiausią porciją ledų ir pasimėgaudamos laižėme – žmonės nemelavo girdami Noto gelato.

Į apartamentus Avoloje nusigavome jau visiškai sutemus. Kitą rytą riedėjome link Ragusa ir Modica miestelių. Atstumas nedidelis, apie 70 km, tačiau įspūdžių tikėjomės didelių.

Kaip ir daugelis Noto slėnio gyvenviečių, Ragusa per 1693 m. žemės drebėjimą buvo visiškai sugriauta.

Asmeninės nuotr./Ragusa
Asmeninės nuotr./Ragusa

Atstatyti miestą buvo nuspręsta toje pat vietoje, tik turtingieji namus pradėjo statyti aukštai ant kalvos. Prabangūs dideli namai, plačios gatvės, didingos bažnyčios – tai Ragusa Superiore – turtingųjų miestas, iškilęs šalia istorinio miesto. Kita miesto dalis buvo atsatatoma senojo miesto vietoje. Čia savo būstus įsirengė vargingieji miestiečiai ir šią miesto dalį pavadino Ragusa Ibla. Tenka paminėti, kad daugelis architektūros paminklų, įtrauktų į UNESCO architektūros paminklų sąrašą, yra būtent Ibla dalyje.

Pasivaikščiojimą pradėjome nuo Ragusa Superiore, tačiau mūsų tikslas buvo Ragusa Ibla. Šią miesto dalį galima pasiekti ir pėsčiomis, leidžiantis laipteliais žemyn bei vėl kylant laipteliais aukštyn. Ne be reikalo Ragusa įvardijama tūkstančio laiptų miestu.

Asmeninės nuotr./Pilkos akmens
Asmeninės nuotr./Pilkos akmens

Tačiau mes šį kelią įveikiame automobiliuku. Parkavimo aikštelėje paliekame savo mašiniuką ir iš Piazza della Repubblika pėstute kylame į kalną.

Patarimas: nebandykite važiuoti automobiliu, bus daugiau vargo, nei džiaugsmo. Matėme vieną tokį turistą-automobilistą užstrigusį siurame skersgatvyje – nei pirmyn, nei atgal. Nežinome, kaip jam pavyko išsikapstyti, tačiau situacija atrodė nepavyėtina.

Išnirusios iš gatvelių labirinto atsidūrėme atviroje erdėje, Ibla širdyje – plazza Duomo. Stačiakampio formos aikštė buvo įrėminta barokinių namų fasadais, o jos puošmena, be abejonės, šv. Jurgio katedra (Duomo di San Giorgio).

Po pietų mūsų laukė kitas barokinio trikampio perlas – Modica. Modica, kaip ir Ragusa, sudaro dvi miesto dalys: Modica Alta (Aukštutinė), įsikūrusi kalno viršuje, ir Modica Bassa (Žemutinė), išsidėsčiusi lygumoje, kurioje kažkada tekėjo dvi upės.

Dabar jų vaga nukreipta po žeme, o virš jų driekiasi Umberto I gatvė, kur ir pradėjome savo ekskursiją. Iš čia puikiai matėsi Modica supantys kalnai bei barokinės bažnyčios. Tačiau galvoje jau sukosi mintys apie šokoladą. Ir kaip gali negalvoti, jei Modica laikoma Sicilijos šokolado sostine, ir ne bet kokio šokolado, o kurio receptūra perimta iš senovės actekų!

Asmeninės nuotr./Šokoladinė
Asmeninės nuotr./Šokoladinė

Durys, kurias pravėrėme, buvo pačios seniausios Modica, o gal net visoje Sicilijoje, šokolado parduotuvės "L’Antica Dolceria Bonajuto" durys. 1880 m. Francesco Bonajuto atidarė savo pirmąją konditerijos parduotuvę. Nuo tos dienos daug daug laiko praėjo, o ši konditerinė vis dar puikuojasi savo rankų darbo šokoladu.

Tiesa, "L’Antica Dolceria Bonajuto" garsėja ne tik savo šokoladu, bet ir skaniausiais cannoli visoje Italijoje. Na, mes dar prisiminėme milžiniškų cannoli valgymą Trapani, tačiau negalėjome atsispirti pagundai jų paragauti būtent čia. Nusipirkome. Tai buvo tarsi tų, Trapani cannoli kūdikėliai – mažučiai, gal piršto storio vamzdeliai, įdaryti ricotta sūriu ir apibarstyti pistacijų riešutais. Nepasikliaukite mūsų neišlavintu skoniu, tačiau mums šios cannoli niekuo nesiskyrė nuo valgytų anksčiau, nebent dydžiu.

Pasilepinę iki soties šokoladu, jau galėjome atsiduoti baroko šedevrų apžiūrai. Į Modica Alta užkopėme įveikę 164 laiptelius (mes neskaičiavome, taip rašoma Visitmodica.com), kur puikavosi šv. Jurgio katedra (it. Duomo di San Giorgio), turtinga senųjų Sicilijos meistrų paveikslais bei skulptūromis ir grindyse įtaisytu saulės laikrodžiu. Katedra, tenka pripažinti, įspūdinga, tačiau vaizdas, atsiveriantis nuo Katedros laiptų į Modica Bassa, yra kelis kartus įspūdingesnis.

Asmeninės nuotr./Ortigia krantinė
Asmeninės nuotr./Ortigia krantinė

Kitą rytą traukėme link Siracusa (Sirakūzų). Viešbutį buvom užsisakę Ortigia saloje – pačioje Siracusa širdyje. Automobilį pasistatėme nemokamoje aikštelėje (Riva Nazario Sauro, Riva della Posta ir Via del Forte Casanova gatvių trikampyje)! Mieste sklandė sicilietiškų saldumynų kvapas, savo spindulius žėrė vidurdienio saulė, tarsi kviesdama kur nors prisėsti, pasilepinti jos teikiama šiluma ir atsigaivinti kokiu nors skaniu gėrimu ar pasilepinti užkandėle. Mums patikusi užkandinė vadinosi "Bistrot Notre Dame", o jos staliukai buvo sustatyti Santa Teresa bažnyčios šventoriuje (tiesa, jau neveikiančios). Ir vaizdas gražus, ir vieta šventa, ir užkandžiai skanūs.

Miestą įkūrė graikų naujakuriai iš Korinto apie 734-733 m. pr. m. e., kurie gyvenvietę pavadino Siraco, turėdami galvoje netoliese buvusią pelkę. Senovės miesto branduolys buvo maža Ortigio sala. Vėliau miestas plėtėsi, apimdamas ir dalį žemių už salos. Dabar Siracusa gyvena virš 123 tūkst. Gyventojų., senamiestis (Ortigia sala) yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Siracusa, kaip ir kiti Sicilijos miestai, pasižymi bažnyčių gausa. Mus sužavėjo Chiesa san Giovanni Battista (šv. Jono Krikštytojo bažnyčia). Tai gotikinė gražuolė pasipuošusi dailia rozete, pro kurią skverbėsi saulės spinduliai. Įžengėme į vidų ir nustebome – bažnyčia buvo be stogo, pamaldos, kaip supratome, vyksta tiesiog po atviru dangumi.

Įsukome į via Roma, vieną didesnių Ortigia gatvių, kuri mus atvedė į Archimedo aikštę (piazza Archimede). Aikštės viduryje vandens purslus taškė Fontana di Artemide (dar vadinamas ir Fontana di Diana). Fontanas atkartoja legendą apie nimfą Aretusą, norėjusią išsivaduoti nuo upių dievo Alfėjaus meilės. Fontano centrinės figūros vaizduoja deivę Artemidę, kurios pagalbos paprašė Aretusa, ir nustebusį upių dievą Alfėjų, matantį kaip jo mylimoji virsta gėlo vandens šaltiniu

Pasisotinę architektūros šedevrais, nusprendėme pasivaikščioti krantine. Rami žydra jūra, žydras dangus su lengvais debesėliais ir namai, nušviesti šiltais vakarėjančios saulės spinduliais. Nors imk ir tapyk!

Čia priėjome žymųjį Aretusos šaltinį. Jau pasakojau apie nimfą Aretusą, kurią Artemidė pavertė gėlo vandens šaltiniu. Tai va, apie tai sužinojęs dievas Alfėjus pasivertė upe ir tol plukdė savo vandenis jūra, tol šnekino savo mylimąją, kol Aretusa pasidavė ir Alfėjaus vandenys susiliejo su Aretusos vandenimis. Štai jums ir (meilės) šaltinis!

Išalkome, reikėjo surasti kavinę, kurioje galėtume paskanauti pasta con le sarde (makaronų su sardinėmis), dar vienu išliaupsintos sicilietiškos virtuvės patiekalu. Prisėdome "Tratoria il Cenacolo". Kažkur už kavinės kampo pasigirdo smagi daina, traukiama prie ilgo stalo susėdusių vyriškių. Gal tai koks vyrų choras vakarieniavo, gal šiaip draugai ar bendramoksliai susirinkę, tačiau jų traukiamos dainos sustabdė ne vieną praeivį. Kol klausėmės vyriškų dainų, ant mūsų staliuko ir vakarienė atkeliavo. Pasta con le sarde ruošiama su ančiuviais ir sardinėmis bei gardinama razinomis, sūriu, džiūvėsėliais. Paragauti būtina!

Asmeninės nuotr./Dionizas
Asmeninės nuotr./Dionizas

Kitą dieną aplankėme Neapolio archeologinį parką (it. Parco Archeologico della Neapolis), įsikūrusį Siracusa miesto šiaurės vakaruose. Įdomiausia buvo pavaikščioti po Orecchio di Dionisio (Dionizo ausį) – 20 m aukščio ir 65 m gylio smailios arkos formos akmeninę olą. Ji iš tiesų panaši į ausį, tačiau, anot legendos, pavadinimas kilęs iš to, kad šioje oloje karvedys Dionyzijus laikė savo didžiausius priešus, kur dėl puikios akustikos galėjo nuklausyti slaptas jų kalbas.

Mūsų nakvynės vieta buvo Giardini Naxos (Džiardini Naksos). Tiesiai iš Siracusa iki Giardini Naxos - apie 110 km kelio, tačiau mes sugalvojome apsukti ratą ir apvažiuoti Etnos ugnikalnio papėdę, aplankant čia įsikūrusius 5 nedidelius miestelius: Paterno, Biancavilla, Adrano, Bronte, Randazzo. Tai buvo puikiausia mūsų kelionės dalis, neturistinis maršrutas, leidęs pamatyti tikrąją Siciliją. Giardini Naxos pasiekėme tik vėlyvą vakarą.

Ryte mus pažadino energingas dainavimas, sklindantis kažkur iš sodo, ir kepamo omleto kvapas. Šeimininkas ruošė mums pusryčius! Valgėme erdvioje sodo pavėsinėje. Omletas buvo purus, tikro meistro iškeptas. Dar buvo kava, pyragėliai, sūris, dešra, vaisiai – visko tiek daug, kad mums net nepavyko suvalgyti. Jau tas sicilietiškas vaišingumas!

Asmeninės nuotr./Skanėstai
Asmeninės nuotr./Skanėstai

Po pusryčių pasiteravome, ar galime važiuoti pasižiūrėti Etnos kraterio, ar oras tam palankus. Šeimininkas užsilipo ant kėdės, rimtu veidu pasižiūrėjo į tą pusę, kur stūksojo Etna ir davė leidimą mums važiuoti: šiandien oras palankus tokiai kelionei, Etna bus gerai matoma. Dar pridūrė, kad pakeliui būtinai turime užsukti į Motta Camastra esantį Alcantara tarpeklį.

Padėkojome už informaciją ir leidomės į kelią. Važiuodamos vis dairėmės, kurgi tas tarpeklis. Kelias vis kilo aukštyn ir siaurėjo, suko ratais ir vingiais. Supratome, kad tarpeklio tokiame aukštyje tikrai nerasime. Sustojome apžvalgos aikštelėje: toks grožis po mūsų kojomis driekėsi, o tolyje, ant kalno lyg kregždžių lizdai matėsi sutupdyti spalvoti nameliai. Tai Motta Camastra gyvenvietė, kurioje gyvena kiek daugiau nei 600 gyventojų, o su priemiesčiais, kiek daugiau nei 900 gyventojų susirinks. Miestelis įsikūręs 453 m. virš jūros lygio, jo istorija siekia finikiečių laikus.

Asmeninės nuotr./Motta
Asmeninės nuotr./Motta

Nusileidome nuo kalno, ant kurio viršūnės stūkso Motta Camastra, ir, pavažiavę kelis kilometrus atgal greitkeliu, pamatėme nuorodą į Gole dell’Alcantara tarpeklį, kurią buvome pražiūrėję.

Gole dell’Alcantara tarpeklis susiformavo prieš daugelį metų iš kraterio išsiliejus lavai į Alcantara upės vagą. Šiuo metu tarpeklio sienų aukštis siekia 50 metrų, siauriausia vieta – 2 metrai, o plačiausia – 4–5 metrai. Alcantara upė, vienintelė visoje Sicilijoje, kuri neišdžiūsta vasaros mėnesiais. Nors upė yra sekli, tačiau vanduo net ir karščiausią dieną išlieka šaltas. Tuo įsitikinome pabraidę akmenuotu jos dugnu.

Toliau važiuojame link šiaurinės Etnos ugnikalnio pusės. Etna – didžiausias veikiantis Europos ugnikalnis. Jo papėdė apytikriai yra 160 km skersmens. Kaip ir daugelio ugnikalnių, Etnos aukštis keičiasi: dabar jo viršūnė iškilusi apie 3320 m, tačiau prieš šimtmetį buvo 30 m aukštesnė.

Per 3,5 tūkstančio metų buvo užfiksuota per 200 didelių šio ugnikalnio išsiveržimų. Kadaise romėnai suteikė šiam grėsmingam ugnikalniui mitologinę reikšmę ir tikėjo, jog Etnos kalne yra ugnies dievo Vulkano kalvė.

Taip palengva užvažiuojame į 1800 m aukštį. Piano Provenza - taip vadinasi vietovė, kurioje atsiduriame. Toliau savo automobiliu važiuoti draudžiama. Bandome aiškintis, koks transportas gali mus užkelti iki Etnos kraterio. Atsakymas – joks, šiandien visas transportas skirtas ėjimo varžybų dalyviams. Ir pataikyk tu man, kodėl būtent šiandien reikėjo tas varžybas surengti! Patraukiame pėstute. Takas nuklotas juoda lavos skalda, šalikelėje matosi didesni lavos gabalai bei boluojantys sudegusių medžių kamienai. Toks šiek tiek fantasmagoriškas vaizdelis. Tik besisukančių virš galvos grifų trūksta.

Taip bekopiant aukštyn priešais išnyra jaunuolis, kuris mus užkalbina: neverta eiti, vis tiek iki vakaro neapsisuksite, nepasiekite vulkano kraterio, o jei ir pasieksite, tai grįžti nebespėsite – sutems. Supratome, nelemta mums šiandien pamatyti kraterį.

Grįžtame į Piano Provenzana, susipakuojame į mašiniuką ir važiuojame į žavų ir ,,Krikštatėvio“ išgarsintą Savoca miestelį. Automobilį pasistatome netoli žymiojo Vitelli baro, tačiau baro lankymą palikome desertui. Pirma patraukėme pasižvalgyti po miestelį. Apžiūrėjome pilies griuvėsius, XII a. statytą Chiesa Madre bažnyčią, toliau toliau traukiame link Chiesa di Sant Nicolo, kuri savo karpytais bokšteliais daugiau panašėja į tvirtovę, nei į bažnyčią. Žinia, nei ši bažnyčia, nei Savoca miestelis, nepritrauktų tiek pasaulio dėmesio, jei ne Francis Fordas Coppola ir jo filmas ,,Krikštatėvis“. Būtent šioje bažnyčioje vyko Maiklo Korleonės ir Apolonijos Viteli vestuvės. Apie tai išdidžiai rašoma net prie bažnyčios kabančioje informacinėje lentoje.

O baras "Vitelli", kuriame Maiklas paprašė Apolonijos rankos dar ir šiandien yra nenuginčijamas traukos centras. Viduje sienos apkabinėtos nuotraukomis iš ,,Krikštatėvio“, visas interjeras skirtas būtent šiam filmui, yra net muziejus, kurį galima apžiūrėti susimokėjus kelis eurus. Baro vaizdas nepakitęs nuo filmavimo laikų – žavinga.

Iš Savoca serpantinu vėl kilome į kitą kalną – šiandien dar būtinai turėjome aplankyti Castelmola. Miestelis, pasirodo, užsiropštęs dar aukščiau nei Savoca, net aukščiau nei debesys. Buvo smagu dairytis į apylinkes nuo tokių aukštumų ir jaustis lyg Olimpo dievams, žvelgiantiems į nuodėmingą žmonių pasaulį.

Aišku, neilgai buvome dievų kailyje, reikėjo dar miestelį aplankyti ir į garsųjį "Turissi" barą užsukti. Baras pribloškė gausia falų kolekcija: šviestuvai, grindų plytelės, durų rankenos, stalų kojos, veidrodžiai ir visos kitos interjero detalės buvo vyriško pasididžiavimo formos.

Asmeninės nuotr./Baras Turisi
Asmeninės nuotr./Baras Turisi

Baro istorija siekia 1947 m., kuomet Castelmola miestelyje nebuvo darbo ir žmonės mažai ką pirkdavo, o jau kavinėse ir visai nesilankydavo. Vienos nedidelės vyno parduotuvėlės savininkas Salvatore Turrisi, siekdamas prisivilioti pirkėjus, vitrinoje patalpino didelį vyrišką organą. Sicilijoje sakoma, jei tau nesiseka, jei tave nužiūrėjo pikta akis, tereikia pasilaikyti už vyriškumo ir visi reikalai susitvarkys. Galima tuo tikėti arba ne, tačiau Salvatore Turrisi biznis ėmė klestėti, ir maža vyno parduotuvėlė virto klestinčia užeiga. O kad sėkmė nenusisuktų, tai bare buvo apgyvendinta falų kolekcija, kuri kas metai vis didėja.

Dar viena diena Sicilijoje buvo skirta Eolijos salynui (it. Isole Eolie, dar vadinamas Isole Lipari). Eolijos salynas sudarytos iš septynių salų, kurios yra gana skirtingos. Laivai į šias salas išplaukia iš Milazzo miesto. Mūsų pasirinktoji sala – Vulcano, užimanti tik 21 kvadratinio kilometro plotą. Sala žymi vulkaniniais krateriais, sieros purvo voniomis (sieros dioksido kvapas net nosį riečia) ir jūroje kur ne kur vis pasirodančiais sieros burbuliukais, ant kurių, tiesą sakant, labai smagu paplaukioti. Kelios valandos poilsio įstabioje saloje – ir mes vėl keliamės į Sicilijos žemę, Milazzo miestelį, iš kurio traukiame į Taormina.

Taorminos sienas pasiekiame jau temstant. Tiek daug žmonių vienoje vietoje seniai bebuvome matę. Siauromis miestelio gatvėmis tarsi priešpriešinės jūros srovės plūsta minios savęs parodyti ir kitų pažiūrėti išėjusių poilsiautojų. Pasijuntame lyg Palangoje ant tilto saulei leidžiantis.

Taormina labai graži su savo siauromis romantiškomis gatvelėmis, senais, arabų valdymo laikus menančiais pastatais, barokinėmis ir gotikinėmis bažnyčiomis bei atsiveriančiu vaizdu į Etnos ugnikalnį bei Jonijos jūrą, kurioje, lyg žvaigždės danguje, blyksčioja praplaukiančios prabangios jachtos.

Paskutinis šios kelionės miestas – Catania (Katanija). Catania antras pagal dydį Sicilijos miestas įsikūręs rytinėje salos pakrantėje, Etnos ugnikalnio papėdėje. Sakoma, kad Catania iš bet kurios miesto erdvės galima matyti Etnos ugnikalnio viršūnę.

Miestas, pastatytas tokioje nesaugioje seisminėje zonoje, ne kartą buvo stipriai sugriautas per žemės drebėjimus ir ugnikalnio išsiveržimus, užlietas lava ar užklotas pelenais. Šiandien tai mena juodos vulkaninės uolos ir juodas pajūrio smėlis.

Norėdamos greituoju būdu susipažinti su miestu, užsisakėme pažintinę ekskursiją autobusu. Barokinis Catania senamiestis yra saugomas UNESCO. Gražiausia Catania barokinio perlo karūnoje, žinoma, yra Šv. Agotos katedra (Cattedrale di Sant’ Agata), statyta XI a. ir, kaip daugelis Etnos papėdėje esančių pastatų, perstatyta XVII a.

Katedros aikštėje stovi Catania simbolis – Dramblio fontanas (Fontana dell’Elefante). Tai kūrinys iš sustingusios lavos, vaizduojantis dramblį, ant nugaros nešantį obeliską. Priešais Fontana dell’Elefante įsikūrusi ne viena kavinė ar restoranas. Viename jų prisėdome: čia galima pačiam išsirinkti šviežią žuvį iš šaldymo virtinos, kurią virtuvės šefas tau iškeps.

Baigiantis kelionei po saulėtą, apelsinais ir pistacijomis kvepiančią salą, tegaliu pasakyti – iki pasimatymo, Sicilija, mes dar būtinai čia gįšime!

Konkursas „Ragauk Sicliją“ kviečia papasakoti savo kelionės istoriją ir laimėti dovanų
Konkursas „Ragauk Sicliją“ kviečia papasakoti savo kelionės istoriją ir laimėti dovanų

Ši istorija – viena iš konkurso „Ragauk Siciliją“ dalyvių. Siųsti savo istorijas ir dalyvauti jame galima iki liepos 20 d. Nugalėtojai bus paskelbti liepos 24-ąją. Sekite informaciją „Pasaulis kišenėje“ feisbuko puslapyje! Tačiau pirmiausia – balsuokite už labiausiai jums patikusį pasakojimą. Tai padaryti galite paspausdami „Patinka“ mygtuką prie patikusios istorijos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje