Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 15d. 23:08

Lietuvių nuotykiai Svalbarde: apleistas sovietinis miestas Piramidė ir Slavos matytas trileris

Lietuvių nuotykiai Svalbarde: apleistas sovietinis miestas Piramidė
Asm.archyvo nuotr. / Lietuvių nuotykiai Svalbarde: apleistas sovietinis miestas Piramidė

Po praeitame straipsnyje aprašytos kelionės pėsčiomis per baltųjų lokių žemes labiausiai norėjosi poilsio, bet pagal mūsų planą dar turime aplankyti keletą objektų pačiame Longjyrbiene, o taip pat nuplaukti į buvusį Sovietų Sąjungos pasididžiavimą, dabar iš esmės apleistą Piramidės miestą. Apie tai, o be to ir apie sutikto naujo bičiulio gyvai pamatytą trilerį ir papasakosiu šiame, jau paskutiniame, straipsnyje iš Šiaurės.

Pirmąsias pasakojimo dalis skaitykite čia:

Kol dar turime šautuvą, kurį privalu turėti norint išeiti iš miestelio, galime nuklysti už jo ribų, tad nedvejodami sutariame nueiti iki Longjyrbieno ledyno ir jo galinėje morenoje (paprastai tariant, tai uolienų sankaupa ledyno pakraštyje) susirasti augalų fosilijų. Tenka daug lankstytis ir apžiūrinėti akmenis, bet tai, ko ieškojome, mes surandame.

Suakmenėję lapai, šakos rodo, kad prieš 25-100 milijonų metų klimatas čia buvo visai kitoks, klestėjo pelkės su lapuočiais ir spygliuočiais medžiais bei krūmais. Dabar šie akmenys taps puikiais suvenyrais – kiek randi, tiek gali krautis į kuprinę ir vežtis namo – niekas nedraudžia.

Tiesa, Konstantinas vėliau pastebėjo sukrautą akmenų krūvą, kurioje buvo ir daug fosilijų, tad jei jau nepasisektų rasti pačiam, laisvai galima griebti iš ten. Beje, pati akmens anglis taip pat yra augalinės kilmės. Kalbant apie itin tolimą praeitį dar verta paminėti, kad net keliose Svalbardo vietose yra atrasti dinozaurų palaikai ir pėdsakai.

Asm.archyvo nuotr./Mes
Asm.archyvo nuotr./Mes

Tempiant sunkius akmenis iki viešbučio juokaujame, kad reiktų sėsti į bet kurį automobilį, nuvažiuoti iki viešbučio, palikti krovinį, o tada parvaryti mašiną ir niekas net nepastebės. Žinoma, to nepadarome, bet verta pabrėžti, kad mašinos Longjyrbiene yra paliekamos ne tik neužrakintos, bet net ir su raktais spynelėje. Barencburge, priešingai, transporto priemonės rakinamos. Veikiausiai mentaliteto klausimas.

Sunkius akmenis palikę viešbutyje einame grąžinti šautuvo ir aplankyti Longjyrbieno muziejaus. Šiuolaikiškas, apžvelgiantis istoriją, gamtą, kasybą, miestelio gyventojus. Vakarą praleidžiame ilsėdamiesi viešbutyje – nesinorėtų pramiegoti rytoj laukiančios kelionės.

Rusams priklausanti vos pulsuojanti Piramidė

Šios dienos pagrindinis tikslas – rusams priklausanti angliakasių gyvenvietė Piramidė. Tiesa, paskutinis vagonėlis su kroviniu iš šachtos išvažiavo dar 1998 m. Nuo to laiko miestelis kurį laiką buvo apleistas, bet pamažu tiek apsilankančių, tiek gyvenančių žmonių čia vis gausėja.

Pirmoji kelionės stotelė – Nordenskiold ledynas.

Asm.archyvo nuotr./Nordenskiold ledynas
Asm.archyvo nuotr./Nordenskiold ledynas

Gidas sako, kad porą savaičių čia sukiojasi baltasis lokys, ir sėkmės atveju mums gali pavykti jį pamatyti. Deja, baltakailio planai ir norai su mūsiškiais nesutampa.

Asm.archyvo nuotr./Norndenskioldo ledynas
Asm.archyvo nuotr./Norndenskioldo ledynas

Įgula vėl vaišina turistus sužvejoto ledo gabalėliais su viskiu arba fanta. Vėl banginiena. Priešingoje įlankos pusėje į dangų kyla piramidės formos kalnas. Būtent jo papėdėje ir įsikūrusi prieš keliasdešimt metų klestėjusi, o dabar vos pulsuojanti Piramidės gyvenvietė.

Atplaukiame anksčiau, nei planuota, tad mūsų niekas nepasitinka. Įgula peršokusi per bortą prišvartuoja laivą prie, švelniai sakant, neužtikrintai atrodančios išklypusios medinės prieplaukos. Netrukus atvažiuoja autobusiukas ir mūsų dar Barencburge sutikta gidė Julija paaiškina, kad dviejų valandų ekskursijos metu nuo jos niekur nenutoltume bei pademonstruoja saugumą turintį užtikrinti prie diržo prisegtą signalinį pistoletą. Mes šautuvą jau sugrąžinę, tad turime taikytis prie taisyklių.

Gidė paaiškina, kad ekskursijos metu nuo jos niekur nenutoltume bei pademonstruoja saugumą turintį užtikrinti prie diržo prisegtą signalinį pistoletą.

Piramidę 1910 m. įkūrė švedai, o 1927 m. ją pardavė sovietams. Klestėjimo metu miestelyje gyveno daugiau nei tūkstantis žmonių, prieš penketą metų jį prižiūrėjo vos keli darbininkai, o dabar jau tarp dvidešimt ir trisdešimt – čia vis gyvesnis turizmas reikalauja daugiau personalo, o statinius remontuoja atvykę tadžikai.

Asm.archyvo nuotr./Piramidė
Asm.archyvo nuotr./Piramidė

Julija pasakoja, kad anais laikais čia atvažiuodavo tik stiprios sveikatos, psichologinius testus išlaikę žmonės – „geriausi iš geriausių“. Anot jos, čia kiekvienas asmuo tikėjo ir statė tikrą komunizmą. Jaunas Oslo rusas Slava, su kuriuo susipažinom šioje kelionėje, kandžiai replikuoja, kad bepigu statyti komunizmą išrinktųjų bendruomenėje.

Anais laikais čia atvažiuodavo tik stiprios sveikatos, psichologinius testus išlaikę žmonės – „geriausi iš geriausių“

Paradoksalu, kad šiandien šis beveik negyvenamas miestas atrodo daug tvarkingiau nei pusę tūkstančio gyventojų turintis Barencburgas. Apžiūrime buvusią valgyklą, tada plačiu pėsčiųjų taku, vietinių vadintu „Eliziejaus laukais“, einame link sporto ir kultūros komplekso. Gidė įspėja, kad saugotume ir neliptume ant žolės – sovietmečiu ji čia buvo specialiai atvežta iš Ukrainos ir pasodinta siekiant sukurti kuo malonesnį vaizdą gyventojams.

Asm.archyvo nuotr./Eliziejaus laukai
Asm.archyvo nuotr./Eliziejaus laukai

Šiauriausias pasaulyje Leninas, o tuo pačiu ir apskritai šiauriausia pasaulio skulptūra, stebi tvarkingai judančią mūsų grupelę ir pakampėse imituojančius darbą tadžikus.

Asm.archyvo nuotr./Šiauriausias pasaulyje Leninas
Asm.archyvo nuotr./Šiauriausias pasaulyje Leninas

Kino salė dar tinkama naudoti, rudenį joje vyksta kino festivalis. Sporto salėje su Konstantinu pamėtome į krepšį ir sužaidžiame vienas prieš vieną. Kas laimėjo – nuslėpsiu.

Išėjus iš Sporto ir kultūros rūmų, Julija rodo į kalną, kur buvo pagrindinė šachta, apačioje – pastatas, kur buvo įsikūrusi KGB. Gidė juokauja, kad ten žlungant Sovietų Sąjungai per kaminus buvo ekologiškai atsikratyta dokumentais.

Asm.archyvo nuotr./Sporto salė
Asm.archyvo nuotr./Sporto salė

Konstantinas provokuojančiai paklausia, o koks tikslas rusams dabar čia būti. Julija neslėpdama atsako, kad turizmo agentūrai duotas nurodymas įsitvirtinti ir šioje vietoje – tiesiog tam, kad būtų rusų. Juolab, šis salynas anksčiau juk niekam nepriklausė, o ta pasirašyta Svalbardo sutartis „tėra popierius“... Skamba šiek tiek gąsdinančiai, ar ne? Čia turbūt reikia prisiminti ir Putino išsakytas mintis, kad jo šalis aktyviai gins rusų teises užsienio valstybėse.

Julija neslėpdama atsako, kad turizmo agentūrai duotas nurodymas įsitvirtinti ir šioje vietoje – tiesiog tam, kad būtų rusų.

Asm.archyvo nuotr./Skundų ir padėkų knyga valgykloje
Asm.archyvo nuotr./Skundų ir padėkų knyga valgykloje

Galų gale – vis tik kodėl buvo nuspręsta apleisti šią gyvenvietę? Julija sako, kad susidėjo šios priežastys: anglies kasyba tapo nepelninga, ir buvo dirbama nuostolingai, po Sovietų Sąjungos žlugimo stipriai sumažėjo finansavimas iš Maskvos, dar 1970-aisiais vienoje šachtų kilo didelis ilgai užsitęsęs gaisras (jis tęsiasi iki pat dabar!), didžiulį psichologinį smūgį sudavė 1996 m. įvykusi aviakatastrofa, kurios metu žuvo beveik pusantro šimto į Piramidę skridusių darbuotojų.

Julija praneša, kad ekskursija jau baigta ir autobusas mus grąžina į prieplauką. Pastebime ant kranto ištemptus keturis kajakus – keliautojai savo jėgomis turėjo atplaukti iš paties Longjyrbieno.

Asm.archyvo nuotr./Keliautojų kajakai
Asm.archyvo nuotr./Keliautojų kajakai

Plaukiant atgal gidas visus sukviečia ant denio ir parodo pakrantėje gulinčius jūrų vėplius iš tolo šviečiančiomis iltimis. Atrodo lyg lėtumo ir nerangumo etalonas.

Asm.archyvo nuotr./Pakeliui į Longjyrbieną. Jūsų vėpliai
Asm.archyvo nuotr./Pakeliui į Longjyrbieną. Jūsų vėpliai

Slavos matytas trileris

Kitą dieną kalnų nenuvertėme, prisipirkome suvenyrų, o vakare viešbutyje sutinkame Slavą – jau prie štai minėtą Osle gyvenantį rusą, kuris tą dieną plaukė į Barencburgą. Su netveriamu džiaugsmu pradeda pasakoti, kokį trilerį tądien stebėjo iš laivo. Nors šio įvykio liudininkai ir ne mes, vis tik nutylėti negaliu.

Plaukiant Esmarko ledyno link, jau iš toli matėsi ant kranto judanti žmonių grupelė. Priartėjus laivo įgula, o paskui ir visi plaukusieji pastebėjo už šimto metrų nuo tos žmonių grupės vaikštinėjantį baltąjį lokį. Vieni kitų nemato. Žmonių judėjimo kryptis – būtent į meškos pusę. Laivo kapitonas supranta, kad tokiu atveju garso signalo duoti negalima – tai gali pabaidyti lokį, o tada jis taptų neprognozuojamas.

Žmonių judėjimo kryptis – būtent į meškos pusę. Vieni kitų nemato.

Visi bando mosikuoti rankomis, kapitonas laivu suka ratus, kad tik keliautojai krante pastebėtų ir suprastų, jog kažkas ne taip. Galų gale įgulai per žiūronus pavyksta išsiaiškinti, koks gidas lydi tą turistų grupę, sugeba susisiekti su juo per raciją, ir visi su palengvėjimu stebi, kaip mirtiname pavojuje ką tik buvę žmones atsitraukinėja nuo lokio.

Asm.archyvo nuotr./Piramidės prieplauka
Asm.archyvo nuotr./Piramidės prieplauka

Štai tokia ta mūsų kelionė į Svalbardą. Man tai buvo dar vienas sugrįžimas į mylimą šiaurę, Konstantinui – pirma kelionė, bet atrodo, kad ne paskutinė – domimės, žiūrime, skaitome apie kitus kraštus ir renkamės ateityje mūsų laukiančius nuotykius.

O jei skaitytojams kyla klausimų ar norisi patarimų, galite kreiptis į mus Facebook socialiniame tinkle:

http://www.facebook.com/zilvinas.idomaitis/

https://www.facebook.com/konstantinas.pciolkauskas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje