Iranas svetingas užsieniečiams
Iranas – labai įdomi šalis. Jie didingos persų imperijos palikuonys, kažkada buvę vieni iš pirmaujančių pasaulyje pagal išsivystymą ir atradimus. Dar visai neseniai didžiavęsi savo atvira ir gana demokratiška valstybe, paskutiniuosius kelis dešimtmečius po revoliucijos gyvena griežtai musulmoniškoje šalyje, dėl sugadintų santykių su kitomis šalimis gerokai atkirstoje nuo didžiosios dalies likusio pasaulio.
Irane moterims draudžiama vairuoti motociklus, o ir patys motociklai leidžiami tik nedideli – vos vieno cilindro ir nedidesnės apimties nei 250 kubinių centimetrų varikliais. Pasak vietinių, šis ribojimas įvestas po to, kai valdžios opozicija po revoliucijos ėmė naudoti galingus motociklus pabėgimams po įvykdytų žmogžudysčių. Šalyje jau seniai ramu ir saugu, bet ribojimas tebegalioja. Tiesa, jis netaikomas atvykėliams. Mes galėjome laisvai keliauti po šalį savaisiais plieniniais žirgais „BMW F 800 GS Adventure“ ir „BMW F 650 GS“.
Iraniečiai – be galo svetingi, šilti ir smalsūs žmonės. Gatvėje praeiviai prašydavo su mumis nusifotografuoti, filmuodavo mus važiuojančius iš savo mašinų, vis klausdavo, iš kur mes ir kur važiuojame. Ne vieną kartą buvome pakviesti į vietinių žmonių namus vakarienės ir nakvynės.
Jaunimas kalba angliškai, kai kurie vyresnieji taip pat, tad susikalbėti gana nesudėtinga. Įdomu buvo tai, kad mus apnakvinti siūlėsi net tokie žmonės, kurie gyvena mažučiuose butukuose, ir tam, kad paruoštų vietą miegoti, patys vietiniai mums užleisdavo savo lovas ir miegodavo ant grindų arba susisukdavo sau guolį po stalu.
Dažnas iranietis savo namuose neturi daug baldų – jie valgo sėdėdami ant kilimo, miega toje pačioje vietoje pasitiesę kietokus čiužinukus, priima svečius taip pat sėdėdami ant to paties kilimo. Net ruošdamos maistą virtuvėje moterys neretai atsisėda ant grindų ir pjausto daržoves ar rūšiuoja kruopas. Jiems sėdėti sukryžiavus priešais save kojas – patogus ir paprastas būdas.
Mes to paties pasakyti negalime, nes po keliolikos minučių tokio mums neįprasto sėdėjimo paskausta sąnarius, darosi labai nepatogu. Kai kada vakarienės ant grindų mums labai prailgdavo, nepaisant net labai gardaus iranietiško maisto.
Operacija – tarpžemyninis motociklų pergabenimas
Pasiekę pietinę Irano pakrantę, ėmėmės dar vieno tarpžemyninio motociklų pergabenimo projekto – šįkart iš Azijos į Afriką. Iranietiška jūrų transporto kompanija pasiūlė mums perplukdyti motociklus konteineriniu laivu tiesiai iš Irano į Keniją. Ten mes ir norėjome pakliūti. Pagal pirminį planą laivas turėjo pasiekti Kenijos krantus per dvi savaites. Taigi paskubomis sukrovėme visą savo turtą į konteinerį su savimi pasilikę tik du nedidelius krepšelius būtiniausių daiktų ir drabužių. Ir išsiruošėme į Afriką, pakeliui aplankydami draugus, gyvenančius Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Dar prieš išskrisdami iš Dubajaus į Mombasą, kur turėjo atplaukti laivas, gabenantis mūsų motociklus, sužinojome, kad jis vis dar uoste Irane – vėluoja išplaukti daugiau nei dvi savaites. Tai stipriai sumaišė mūsų planus, kadangi Kūčių vakarą ir Kalėdas teko sutikti „pėstiems“ ir visai ne taip, kaip mes planavome. Švenčių laikotarpiu visi viešbučiai Kenijos pakrantėje pakelia kainas bene dvigubai dėl šventinio turistų antplūdžio, tad mums teko ieškoti pigesnės vietos apsistoti. Išsinuomojome kambarėlį nuosavame name, kuriame gyvena vietinė moteriškė ir dvi jos dukros.
Visgi mums labai pasisekė, kad moteriškė, pasirodo, jau trisdešimt metų dirba Mombasos uosto administracijoje. Vos išgirdusi, kodėl atvykome į Mombasą ir ko mes čia laukiame, ji supažindino mus su savo kolega, kuris kaip tik ir užsiima tarpininkavimu išsikraunant krovinius šiame uoste.
Laivas atplaukė Kūčių dieną, bet muitinės tarnybos nedirbo abi Kalėdų dienas, tad mums teko laukti gruodžio 27-osios, kad galėtume pradėti motociklų atsiėmimą. Jusufas, minėtasis tarpininkas, kuris sutiko mums pagelbėti, negalėjo pažadėti, kad pavyks išriedėti iš Mombasos savais ratais iki Naujųjų metų. Uostai – toks dalykas, kad gali viską atlikti greitai, o gali užstrigti kur nors net kelioms dienoms.
Visgi sėkmė buvo mūsų pusėje ir tą pačią gruodžio 27-ąją, pradėję tvarkytis popierius 8 valandą ryto, prieš pat vidurnaktį pagaliau išridenome motociklus ant Afrikos žemės. Jau kitą rytą, nieko nelaukdami, pajudėjome gilyn į žemyną.
Pirmieji tikrosios Afrikos įspūdžiai įsimins mums ilgam: ryškiai raudonas smėlis, be galo draugiški nedidelių kaimelių gyventojai, dramblių pėdsakai ir palei greitkelį ramiai besiganantys laukiniai zebrai!
Naujuosius metus buvome pakviesti sutikti su Nairobyje gyvenančių motociklininkų iš Pietų Afrikos Respublikos šeimomis.
Po jaukaus nedidelio vakarėlio privačiuose namuose jau šiais, 2018-aisiais, metais, aplankėme kelias garsias vietas Nairobyje, atlikome reguliarų motociklų aptarnavimą BMW atstovybėje (kiekviename žemyne iki šiol kas 10 000 kilometrų buvo nesudėtinga rasti BMW atstovybę, visose jų keliautojai priimami be eilės) ir patraukėme gilyn į Afriką.
Įdomu, ką gi šis egzotiškas žemynas mums turi paruošęs? Esame tikri dėl vieno – mūsų plieniniai BMW žirgai ir Afrikoje atlaikys pačius sudėtingiausius išbandymus prasta kelio danga, dideliu aukščiu ar karštu oru.
