Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 8d. 20:30

Neeilinis iššūkis: 2 000 km pėsti, kad tarp Lietuvos ir Sakartvelo būtų dar vienas tiltas

Niko Amirgulašvili
Niko Amirgulašvili

15 kg sverianti kuprinė, dvi poros žygio batų, daugiau nei 2 000 kilometrų ir meilė dviem šalims, kurias jaunas Lietuvos kartvelas nori sujungti neeiline kelione. Niko Amirgulašvili šią vasarą pėsčias (!) keliaus iš Vilniaus į Sakartvelo sostinę Tbilisį. Skamba beprotiškai? „Dar nesutikau tokio, kuris sakytų – „gal geriau tu pasėdėk namie“, – šypsosi Niko.

Po mėnesio – birželio 9-ąją – Niko iškeliaus į ilgiausią ir sudėtingiausią savo kelionę. Pėsti pro Lenkiją ir Ukrainą jis eis nuo Vilniaus iki Tbilisio ir taip sujungs abiejų broliškų šalių sostines. Daugiau nei 2 tūkst. kilometrų vaikinas ketina įveikti per mažiau nei 3 mėnesius.

Tapatybės paieškos

23-ejų Niko dabar jau ramiai ir užtvirtintai prisistato: „Esu Lietuvos kartvelas“, nors tapatybei atrasti prireikė laiko. Niko gimęs ir augęs Vilniuje, tačiau abu jo tėvai – kartvelai, visa giminė taip pat gyvena už tūkstančių kilometrų, Sakartvele.

Niko tikina, kad kaip namie jaučiasi tiek Lietuvoje, tiek Sakartvele. „Man nuolat teko gyventi tarp šių dviejų kultūrų, – 15min studijoje pasakoja Niko. – Tam tikra prasme laikau save abiejų šalių neoficialiu ambasadoriumi.“

Jis dabar džiugiai ir su pasididžiavimo gaidele balse pasakoja apie savo santykį su abiem šalimis, tačiau tapatybės paieškos nebuvo nei trumpos, nei lengvos. Bet būtent jos atvedė iki idėjos pėsti nukeliauti iki savo tėvų gimtinės.

„Dabar aš tvirtai sakau, kad esu Lietuvos kartvelas, bet anksčiau, kaip jaunam žmogui galbūt yra įprasta, turėjau savotiškų dvejonių – kas aš toks, ką aš noriu veikti gyvenime, ką pasiekti. Galiausiai išdėliojau faktus ir supratau – gyvenime galiu daug ką pakeisti – darbą, aprangos stilių, muzikos skonį, bet vieno dalyko aš niekada nepakeisiu – kad esu Lietuvos kartvelas, ir kad mano ateitis turbūt siesis su abiem šalimis“, – pasakojo Niko.

Tą supratęs jis pamatė dvi galimybes. Nieko nedaryti, toliau ramiai sau gyventi – arba bandyti tai įprasminti. „Pasirinkau antrąjį variantą, ir prisiminiau savo hobį, kuriuo užsiimu jau penkti metai – žygiavimą“, – apie tai, kaip gimė mintis pėsčiomis keliauti pora tūkstančių kilometrų, pasakojo Niko.

Kelionės idėja sudominto net prezidentę

Pagrindinė mintis, kurią Niko neš savo kelionės metu, yra tiltų tiesimas tarp nuo seno ypatingą draugystę jaučiančių tautų – lietuvių ir kartvelų. „Tikslas yra labai paprastas – kalbėti, diskutuoti, kurti dialogą, kaip abi šalys gali dar labiau suartėti, kaip draugystė gali būti dar stipresnė“, – dėsto vaikinas.

Pasak jo, ryšys tarp Lietuvos ir Sakartvelo svarbus ne tik politikams – toli gražu. Tą tikriausiai pajunta ir kiekvienas lietuvis, nuvykęs į šią šalį. Kartvelai domisi Lietuvos naujienomis, būtinai paklaus apie krepšinį ir pasidžiaugs, kad mes jų šalį vadiname Sakartvelu. Lietuva tapo pirmąja šalimi, kuri įteisino alternatyvų pavadinimą Gruzijai, taip atskiriant nuo rusiškos valstybės pavadinimo versijos. Sakartvelas atsidėkodamas pasielgė taip pat – šalia naudoto „Litva“ buvo įteisinta „Lietuva“.

Keliaudamas Lenkijoje ir Ukrainoje Niko planuoja susitikti su vietos kartvelų bei lietuvių bendruomenėmis, padiskutuoti su jais apie tautų draugystės svarbą.

Savo neeilinę iniciatyvą jis pristatė net ir Sakartvelo prezidentei, kuri kovo pradžioje lankėsi Vilniuje ir susitiko su jaunimu. „Stodamas jaučiau, kaip kinkos dreba – bet ne dėl to, kad kažką sakysiu prezidentei, o dėl to, kad pirmą kartą ištarsiu tai viešai – kad aš pėsčiomis keliausiu iki Sakartvelo“, – prisimena Niko. O jei jau ištari garsiai, tuomet turi taip ir daryti – tokie jau yra kartvelai.

Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili
Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili

„Tuo metu jaučiau, kaip vyksta peržengimas per Rubikoną – atgal kelio nebebus“, – pasakoja Niko. Garsiai išsakyta idėja privertė atsisukti visą salę, nustebino ir pačią prezidentę Salomę Zurabišvili. Sakartvelo vadovė sureagavo labai pozityviai – jeigu pavyks, Tbilisyje ji pati pasitiks Niko. Niko daug gelbsti ir abi ambasados – tiek Sakartvelo Lietuvoj, tiek Lietuvos Sakartvele. Būtent jos taps pradžios ir pabaigos taškais jo žygyje.

Pasakodamas apie būsimą kelionę Niko nuolat pabrėžia, koks svarbus yra kitų žmonių palaikymas – jis tik dar labiau akcentuoja pagrindinę misiją – tiltų statymą (būtent tiltas ir atsirado kelionės logotipe). „Aš esu greičiau vėliavnešys, o ne viena persona, aplink kurią turi viskas suktis“, – savo filosofiją dėsto jis.

Kelionė, Niko tikisi, įkvėps ir kitus žmones imtis iniciatyvos. Gal kažkam trūksta motyvacijos, gal kažkas mano, jog jo idėja – beprotiška. Ir štai pamatęs, kad yra vaikinas, kuris dėl tikslo pasiryžęs nueiti 2000 km, galbūt ryšis savo idėjos įgyvendinimui.

Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili
Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili

Kaip atrodo pasiruošimas 3 mėnesių žygiui?

Ėjimas 2 tūkst. kilometrų tikriausiai ne vienam skamba beprotiškai, tačiau Niko turi nemažai patirties žygiuose. Yra dalyvavęs kone visuose „TrenkTuro“ žygiuose (ėjęs net ir 100 km pakrante), laisvalaikiu jis sugalvoja pasivaikščioti, pavyzdžiui, nuo Vilniaus iki Molėtų (70 km!), o prieš pusmetį Niko mėnesį praleido ir Šv.Jokūbo kelyje Ispanijoje, nueidamas 800 km.

Tiesa, pirmąjį savo žygį jis prisimena su šypsena. Kartu su dviem draugais jis pasiryžo originaliai pažymėti mokyklos baigimą – nukeliauti pėsti nuo Vilniaus iki Klaipėdos.

„Vienas bičiulis buvo rimčiau susipažinęs su žygiavimu, o aš ir dar vienas klasiokas – nieko nežinojom, niekada nebuvom rimtai žygiavę. Tai mūsų žygis pasibaigė tą pačią dieną, kurią ir pradėjome – dėl įvairiausių nutrynimų, blogo pasiruošimo“, – šypsosi Niko. Tąkart jis įveikė keliasdešimt kilometrų – iki Rykantų, tačiau žygiavimo virusu spėjo užsikrėsti.

Pirmas kartas parodė, kad žygiui reikia gerokai rimčiau ruoštis, ir Niko išmoko pamokas. Tik žinoma, šiam žygiui pasiruošimas yra ypatingas.

„Pradžioje buvo labai sunku“, – pripažįsta Niko. Iš pradžių reikėjo pasirūpinti labai žemiškais ir esminiais dalykais – biudžetu, įranga, apranga. Itin didelis dėmesys – ir sveikatai. „Aš jau nežinau, kiek turėjau apsilankymų pas įvairiausius gydytojus – kardiologus, otorinolaringologus, stomatologus... Nes visgi 3 mėnesių laiko tarpas yra nemažas, daug dalykų gali nutikti, dėl to reikia viską apgalvoti ir suplanuoti. Pasitikrinau viską, ką galima pasitikrinti, ir jeigu kažkas ne taip – iškart tvarkau“, – pasakoja jis.

Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili
Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili

Vaikinas kūną daug ištvermės reikalaujančiai kelionei ruošia ir sporto salėje, iškeliauja į pasiruošiamuosius žygius. Štai praėjusią savaitę keliavo iki Trakų, specialiai pasiėmė kiek sunkesnę nei įprastai kuprinę. Su „TrenkTuru“ dar ir keliaus Liepojoje – žada nužygiuoti 50 km.

„Dar yra ir masažai. Ne šiaip sau, ne spa, o giluminių raumenų masažai. Pasiruošimas fiziškai yra labai įvairiapusis, reikia pasirūpinti net ir mityba“, – aiškina Niko.

Tokiai kelionei be galo svarbios detalės – net ir vienas papildomas kilogramas kuprinėje taps didesniu iššūkiu stuburui ir kojoms, tad itin daug dėmesio Niko skyrė geros įrangos, drabužių, avalynės paieškoms. Jos, beje, pasiims tris poras – rimtesnius ir lengvesnius žygio batus, taip pat šlepetes, kad kojos pailsėtų po ilgo ėjimo.

Niko planuoja, kad jo kuprinė svers iki 15 kg, į svorį įskaičiuoja ir palapinę. Vaikinas numatęs tris nakvynės variantus – pas draugus ir pažįstamus, kurie išreiškę norą jam duoti lovą ir stogą virš galvos, viešbučiuose ar hosteliuose, taip pat dalį naktų tikriausiai leis ir palapinėje.

Iššūkiai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai

„Baisiau yra mano tėvams, kad aš keliausiu vienas, bet aš pats jaučiuosi labai drąsiai. Žinau, ką reiškia žygiuoti, kaip tai atrodo, ką galiu sutikti, kaip tam tikrose situacijose elgtis“, – sako Niko, paklaustas, ar nejaučia baimės į tokią kelionę leistis vienas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Niko Amirgulašvili
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Niko Amirgulašvili

Vaikinas iš anksto ir apgalvoja, kokių saugumo priemonių imtis – pavyzdžiui, informuos vietines teisėtvarkos institucijas, kad eis pro jų teritorijas, taip pat mokosi technikų, ką daryti, jeigu kils pavojus dėl laukinių gyvūnų ar nepririštų šunų.

Žinoma, tokioje kelionėje gali atsitikti ir tokių dalykų, kurie niekaip nepriklausys nuo Niko pasirengimo. Kliūčių kelyje gali kilti dėl oro, dėl kelio dangos, galiausiai – ir dėl paties organizmo. „Aš galiu labai gerai pasiruošti fiziškai, bet užtenka vieno kojos nikstelėjimo, ir staiga tas pasiruošimas keliauja į pavėsį. Organizmas gali būti iššūkis“, – pripažįsta jis.

Dėl to Niko atsargiai planuoja maršrutą – jį gali tekti keisti atsitikus nenumatytoms aplinkybėms. „Ir organizmas gali duoti kažkokius signalus, kad reikia sustoti, pailsėti, „pasiimti biuletenį“, – numato jis. Kūnui duoti kiek pailsėti jis planuoja didesniuose miestuose – Balstogėje, Liubline, Lvove, Odesoje, Batumyje.

Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili
Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili

Fiziniai iššūkiai yra viena, bet yra ir psichologiniai. Iš patirties Niko žino, kad žygiuose psichologinis nusiteikimas banguoja.

„Pradžioje būna euforija – ką tik iškeliavai, visi tau sako, kad esi šaunuolis. Vėliau, po savaitės, kreivė leidžiasi – nuovargis, lietus lyja, maisto trūksta. Kyla mintys – o gal nereikia, – iš patirties keliaujant Šv.Jokūbo keliu sako Niko. – Tačiau tas sunkusis periodas trunka dieną-dvi, ir tada tu prisimeni, kodėl tai pradėjai daryti. Tokiems išgyvenimams aš esu pasiruošęs.“

Šioje kelionėje, jis įsitikinęs, labai daug papildomos stiprybės jam suteiks žmonių pasitikėjimas ir su tuo atsirandanti atsakomybė. Dėl to žygis skirsis nuo kelionės Šv.Jokūbo keliu, kuri buvo asmeninis iššūkis. „Kaip tik buvau neseniai baigęs ISM Vadybos ir Ekonomikos universiteto studijas ir nusprendžiau pasitelkti savo hobį, kad pabėgčiau nuo pasaulio – į Ispaniją, kur karšta, jokių pažįstamų, tiesiog norėjau pabūti vienas. Jeigu kas mąstot eiti Šv.Jokūbo keliu, būtinai keliaukit vieni – tuomet pati geriausia patirtis! Aš keliavau pabūti su savimi, su savo mintimis, jas susidėlioti. Ta kelionė buvo tikrai skirta sau. O čia jaučiasi malonus spaudimas dėl misijos vėliavos“, – pasakoja Niko.

Jis aiškina, kad yra nenusakomas jausmas žinoti, kad tiek daug žmonių tavimi pasitiki – partneriai, savo sričių specialistai, bičiuliai. „Visi jie tiki, kad aš tai galiu padaryti. Šiaip sau neprisidėtų, jeigu netikėtų – niekas laiko taip nešvaisto“, – parama džiaugiasi Niko.

Nemažai žmonių Niko išreiškė norą ir prisijungti bent gabalėliui jo kelionės, tad nuspręsta suorganizuoti bendrą žygį-išlydėtuves. Birželio 9 d. jis kviečia visus kartu su juo nužygiuoti nuo Sakartvelo ambasados Vilniuje iki pirmosios stotelės – Trakų. Iš ten Niko į šią neeilinę kelionę jau leisis vienas.

Visas naujienas apie Niko kelionę galėsite sekti 15min rubrikoje „Pasaulis kišenėje“, taip pat jo paskyrose socialiniuose tinkluose:

FB: Niko Amirgulašvili: Hike from Lithuania to Georgia

Instagram: instagram.com/amirgulasvili

Youtube: youtube.com/channel/UCr2Wnjo7iWpsmXTQKleYRUg

http://hikeltugeo.com

Niko Amirgulašvili: nuo Lietuvos iki Gruzijos
Niko Amirgulašvili: nuo Lietuvos iki Gruzijos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje