Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pakeliui į užmirštą karalių miestą Karaliaučių: nuotykiai su pasieniečiais ir Rytprūsiški miesteliai

Žvejų miestelis Karaliaučiuje
Vaido Mikaičio nuotr. / Žvejų miestelis Karaliaučiuje
Šaltinis: 15min iš Karaliaučiaus
1
A A

Rodos, dar ne taip seniai, vos prieš gerus septyniasdešimt metų, Lietuvos pašonėje turėjome nepaprasto grožio kaimyną – Karaliaučiaus miestą, nešiojusį garbingą Karalių miesto vardą ir vadinamą Rytų Europos perlu. Vartant istorines knygas su nuotraukomis, šiuo pavadinimu abejoti neverta. Tai buvo neeilinio grožio karališkasis miestas.

Deja, bet šiandien šiam miestui apibūdinti labiausiai ir tinka žodis „buvo“. Išgyvenęs skausmingus praradimus šiandien jis visiškai kitoks, tik maža dalele primenantis aną – prieškario karalių miestą.

Kaip žinia, iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštas priklausė Vokietijai. Karui baigiantis Rytprūsiams teko pirmoji ir stipriausia sovietų armijos įniršio banga.

Per paskutines karo dienas net du milijonai Karaliaučiaus srities gyventojų pabėgo į Vokietiją. Daug išmirė nuo bado, ligų ir sovietų agresijos. Visas negandas atlaikiusieji, kurių buvo apie ketvirtis milijono, po karo vis tiek buvo deportuoti iš gimtųjų žemių į Vokietiją. Į jų vietą atkeldinti kolonistai iš plačiosios Sovietų Sąjungos užėmė dar su baldais ir daiktais paliktus vokiečių namus.

Visgi naujakurių nebuvo tiek daug, kiek išvykusių. Dabar Karaliaučiaus srities populiacija – milijonas gyventojų – nesudaro nė pusės tos, kuri buvo iki karo.

Negana to, siekdami kuo greičiau ištrinti krašto praeitį, kaip ir viso krašto vietovardžius, sovietai pakeitė ir karališkojo miesto pavadinimą, suteikę jam sovietinio šulo Kalinino vardą. Iš karalių miesto Karaliaučius tapo Kalinino miestu.

Vaido Mikaičio nuotr./Karaliaučius. Buvęs Kionigsbergo biržos pastatas
Vaido Mikaičio nuotr./Karaliaučius. Buvęs Kionigsbergo biržos pastatas

Kelis metus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Karaliaučiaus kraštas buvo labiausiai apginkluota Rusijos federacijos sritis ir labiausiai militarizuotas kraštas Europoje pagal gyventojų skaičių. Net 2 proc. krašto gyventojų buvo kariškiai. Dabar daug karinės technikos išgabenta, tačiau Rusija kaskart mojuoja didesnio srities apginklavimo korta, norėdama išpešti geresnį rezultatą dėl ko nors derantis su ES ar NATO. Beje, nuo 1950 m. užsieniečiams ilgus metus Karaliaučiaus sritis buvo draudžiama zona.

Dabar patekti į ją svetimtaučiai gali, bet užsienio turistų ten nedaug. Atvirai kalbant, per tris dienas, kai viešėjome Karaliaučiuje, nei gatvėje, nei viešbutyje negirdėjau kitos kalbos – tik rusų. Turbūt užsieniečius atbaido beveik 70 eurų kainuojančios Rusijos vizos. O pasiryžę jas įsigyti turbūt mano, kad šios kainos uždarame Rusijos krašte esantis buvęs Karalių miestas nevertas ir traukia į Maskvą ar Peterburgą.

Tačiau aš, būdamas didelis Rytprūsių mylėtojas, taip nemaniau, tad kartu su draugu nusprendėme, kad metas pamatyti savo akimis, kaip Karaliaučiaus kraštas ir pats miestas atrodo šiandien. Planavome aplankyti ne tik Karaliaučių, bet ir trečią pagal dydį krašto miestą Įsrutį (rus. Černiachovsk) bei prie jūros esančius prestižiniu Rytprūsių kurortu buvusius Riaušius (rus. Svetlogorsk).

Ilga kelionė traukiniu ir pėsčiomis

Traukiniu iš Kauno pasiekėme Kybartus ir pačiame mieste esančią Lietuvos – Rusijos sieną kirtome pėsčiomis. Procedūra labai greita ir paprasta, nes, skirtingai nei automobiliu, kertant sieną pėsčiomis, nėra jokių eilių ar kitokių trukdžių. Siena eina Lieponos upeliu, kurį, sakoma, bėgdamas nuo į Lietuvą įsiveržusios sovietų armijos, sėkmingai peršoko ir į Vokietiją pabėgo prezidentas Antanas Smetona.

Ši siena yra viena stabiliausių sienų Europoje, nes ilgus amžius visiškai nekito. Įdomu tai, kad ilgą laiką šiapus Lieponos buvo Rusija, o už jos prasidėdavo užsienis, o dabar čia užsienis, o ten Rusija.

Vaido Mikaičio nuotr./Ilgus amžius šiapus buvo Rusija, o anapus Europa. Dabar šiapus Europa, o anapus Rusija, Už tvoros – Eitkūnai
Vaido Mikaičio nuotr./Ilgus amžius šiapus buvo Rusija, o anapus Europa. Dabar šiapus Europa, o anapus Rusija, Už tvoros – Eitkūnai

Bet grįžkime prie mano kelionės. Vos patekę kitapus sienos radome tikrą olimpinę ramybę. Prieš karą čia buvo judrus Eitkūnų miestelis. Deja, baigiantis karui jis pirmasis pajuto sovietų armijos įniršį, todėl buvo praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Dabar Eitkūnuose likę keli namai, o pati vietovė vadinasi Černyševskoje. Judėjimas čia minimalus, o keli automobilius ramstantys ir tingiai į mus spoksantys vyriškiai sulaukė prašymo pavėžėti iki artimiausio Stalupėnų (rus. Nesterov) miestelio. Vienas jų sutiko už keturis eurus nugabenti mus į Stalupėnus, kur toliau tęsime kelionę autobusu į Įsrutį.

Už nekaltas nuotraukas – tardymo kambarys

Deja, Stalupėnuose planai kiek pasikoregavo, nes padaręs kelias nuotraukas geležinkelio stotyje, buvau sulaikytas pasieniečių, nusitemptas į stoties pastate esantį viršininko kambariuką ir ištardytas. Neįvertinau to, kad rusai kiek jautriau nei europiečiai žiūri į užsieniečius, fotografuojančius jų strateginius objektus.

Pasieniečiai kurį laiką sprendė, ką su manimi daryti. Žinant, kaip Rusijoje mėgstama iš tokių dalykų išpūsti didelius skandalus, laukti buvo kiek nejauku. Į šnipą turbūt nelabai panėšėjau, tad galiausiai buvo apsiribota tik paskaita apie bausmes už šnipinėjimą. Nei baudos, nei kyšio net nepaprašė, nors delne ir glamžiau banknotą dėl visa ko.

Vienintelis kartą per dieną važiuojantis autobusas mūsų nebelaukė, todėl į Įsrutį teko vykti taksi.

Karaliaučiaus krašte važinėti taksi yra tiesiog malonumas, nes kainos tokios, kaip Lietuvoje kainuotų tokia pati kelionė autobusu arba traukiniu. Už 50 kilometrų kelionę iš Stalupėnų į Įsrutį sumokėjome po 4 eurus. Apskritai Karaliaučiaus krašte miesto autobusų, traukinių ir tarpmiestiniai autobusų važiavimo kainos skatina važiuoti ir džiaugtis.

Pavyzdžiui, už valandos kelionę traukiniu nuo Karaliaučiaus iki Riaušių mokėjome 1 eurą. Kelionė Karaliaučiaus miesto viešuoju transportu kainuoja 0,25 euro centai. O jau grįžtant atgal, 150 kilometrų kelionė autobusu iš Karaliaučiaus iki pat Eitkūnų kainavo apie 3 eurus.

Įsrutis – Rytprūsių dvasią išlaikęs miestelis

Įsrutis yra jaukus miestas pasivaikščioti ir pasigrožėti. Jis karui baigiantis taip pat buvo aktyviai griaunamas, bet toli gražu ne tiek, kiek Karaliaučius, todėl ignoruojant autobusų dūmus, sovietinius daugiabučius ir rusų kalbą, čia dar galima pajusti prieškario Rytprūsių dvasią.

Vaido Mikaičio nuotr./Vienas iš Įsručio rytprūsiškų epizodų
Vaido Mikaičio nuotr./Vienas iš Įsručio rytprūsiškų epizodų

Ilgus metus Įsručio apylinkėse gyveno nemažai lietuvninkų. Po karo jų, žinoma, nebeliko, tačiau miestą pamėgo lietuviai, atvykę iš Didžiosios Lietuvos, taip pat ir tremtiniai, kuriems buvo draudžiama grįžti į Lietuvą. Iki šiol Įsrutyje gyvena daugiau nei 300 lietuvių, o buvusioji vokiečių reformatų bažnyčia labai gražiai perdarytą į katalikišką.

Vaido Mikaičio nuotr./Įsručio katalikų bažnyčia
Vaido Mikaičio nuotr./Įsručio katalikų bažnyčia

Užėjome į ją. Matėsi, kad bažnyčia gražiai tvarkoma ir naudojama pagal paskirtį. Kitos vokiečių bažnyčios paverstos arba cerkvėmis, arba pritaikytos visuomeninėms reikmėms.

Prie stoties stovi paminklas sovietiniam veikėjui Černiachovskiui, o centrinė Lenino gatvė, buvusi Hindenburg strasse veda iki žymiausio Įsručio lankytino objekto – buvusios kryžiuočių pilies. Vietoje jos stūkso griuvėsiai su blauzdas siekiančiomis piktžolėmis ir nepanašu, kad dabartinė valdžia norėtų kažkaip juos tvarkyti. Mieliau yra tvarkoma Lenino aikštė su paminklu Leninui ir šalia esančiam škotų kilmės baltųjų rusų feldmaršalui Barklajui de Toliui.

Vaido Mikaičio nuotr./ Lenino gatvė Černiachovske, anksčiau buvusi Hindenburg strasse Įsrutyje.
Vaido Mikaičio nuotr./ Lenino gatvė Černiachovske, anksčiau buvusi Hindenburg strasse Įsrutyje.

Įsrutis žymus tuo, kad iki karo čia veikė troleibusų linija. Tai buvo pirmasis miestas Vokietijoje, kuriame kursavo troleibusai. Miestiečiai nenorėjo didelį triukšmą keliančių tramvajų ir priešinosi aplinką teršiantiems autobusams, todėl Įsrutis tapo eksperimentine vieta pastatant troleibuso liniją.

Užėjome į šalia 1898 m. vokiečių statyto vandens bokšto esantį barą, kur barmenė pasiūlė mums išgerti „Lietuviško“ alaus. Anot jos, tai puikus vietinis alus, gamintas pagal lietuviškas technologijas. Pasirodo, Įsrutyje šis alus labai mėgstamas. Mes jo išgėrėme ir dėl patriotiškumo.

Praleidus porą smagių valandų Įsrutyje, autobusu ekspresu leidomės į Karaliaučių, iki kurio – maždaug pusantros valandos kelio. Karalių miestas ir karališkasis Rytprūsių kurortas Riaušiai – kitoje pasakojimo dalyje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje