-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Pamyro Lietuva – šimtmečio žygis nepramintais kalnų takais

Kažkada Kazys Pakštas siūlė sukurti atsarginę Lietuvą Afrikoje arba Amerikoje. O Marius Ivaškevičius net nusprendė literatūriškai realizuoti šią idėją ir perkelė Lietuvą į Madagaskarą. Tačiau, mano galva, tokia Lietuva jau seniai egzistuoja ir ne kur kitur, o nuošaliuose Pietvakarių Pamyro kalnuose. Ten galima rasti Karaliaus Mindaugo ir Čiurlionio vardus. Ten slepiasi akmenimis uždangstyti lietuviški rašteliai. Ten ne kartą plevėsavo lietuviška trispalvė ir nauji keliautojai vis dar vyksta atrasti naujų, niekieno nepaliestų Žemės vietų.
Žygis Pamyre
Žygis Pamyre / Sauliaus Damulevičiaus nuotr.
Temos: 2 Alpinizmas Kalnai

Mielai šiuos kalnus vadinčiau atsargine Lietuva. Tuo labiau, kad tai ne pinigais išpirktos žemės, kaip siūlė K.Pakštas, o sunkiais žygiais iškovoti lietuviškų viršūnių ir perėjų vardai. Per daug metų Pietvakarių Pamyre lankėsi ne viena karta alpinistų: ši vieta turi savotišką istoriją, su savo datomis, šventėmis ir net detektyvais bei legendomis. Tačiau šis pasakojimas nėra skirtas pristatyti naują utopinės Lietuvos idėją. Tai verčiau karščiausios naujienos iš Pamyro Lietuvos, kurias man papasakojo alpinistas, žygio vadas Juras Jorudas, sumanęs šią vasarą gan magelanišką žygį Lietuvos šimtmečio proga.

Pačios sunkiausios, VI-os kategorijos kalnų žygis

Tuo tarpu tikrai greičiau judėti jau buvo pasiruošęs, prie virvinio saugos turėklo prisisegęs Saulius. Akylieji sargai: Ramūnas ir Juras, vėl įsistebeilijo į kuluaro, nuolat svaidančio akmenis, viršų ir, nutaikę saugią progą, davė komandą Sauliui bėgti. Saulius kiek įkabindamas ( 5 km aukštyje su 30 kg kuprine ant pečių tas „kiek įkabindamas“ tikrai neatrodo taip, kaip įsivaizduoja dauguma tautiečių) kerta baisųjį kuluarą. Viršuje pasimato keletas lekiančių akmenų, bet mano stebėtojo patirtis sako, kad jie dar nepavojingi ir greičiausiai sustos virš mūsų praėjimo linijos esančiame sniego duburyje. Komandos „Akmuo“taip ir nesušukau, akmenys sustojo ten, kur numačiau. Neblogai pasirinkome kuluaro kirtimo vietą. Uždusęs Saulius saugią stotelę pasiekė sėkmingai. „Keturi saugūs“ mintyse suskaičiavau aš. Pavojingiausią zoną kirsti liko dviems komandoms draugams. (ištrauka iš Juro Jorudo dienoraščio)

VIDEO: Pamyro Lietuva – šimtmečio žygis nepramintais kalnų takais

Šią trumpą ištrauką parinkau tam, kad romantiškai kalnų žygius piešiantys tautiečiai suprastų, koks pavojingas, daug patirties, jėgų ir blaivaus proto reikalaujantis žygis tai buvo. Šiais laikais, kai „alpinistais“ gali pabūti visi, dėmesio vertas ne kiekvienas pasispardymas kalnuose. Pati mėgstu lipti į kalnus ir uolas, tačiau liežuvis neapsiverčia vadinti savęs alpiniste. Toli gražu. Mano galva, alpinistas yra sportininkas, pajėgus eiti niekieno nepramintais keliais, tiksliai apskaičiavęs rizikas ir savo galimybes, gebantis dirbti komandoje, atlaikyti sunkias oro sąlygas ir azartą derinti su saugumu. Todėl, kai vasaros pradžioje Vilniaus Universiteto sporto salėje matydavau kaip Juras su komanda treniruojasi: kyla virvėmis aukštyn, tampo sunkias kuprines ir daro dar „n“ man nesuvokiamų dalykų, iš visos širdies linkėjau jiems sėkmės, žinodama, kad iš tokių kelionių žmonės kartais ir negrįžta.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Bet šiandien Juras sėdi prieš mane, šypsosi, rodo nuotraukas ir pasakoja, kad tokie žygiai – Rusijos alpinistų palikimas. Postsovietinėms valstybėms jie – nesvetimi, tačiau koks anglas ar prancūzas niekada tokio žygio neitų. Vakariečiai kalnuose renkasi ne žygius, o trekus ar ekspedicijas. Net ir sudėtingiausios ekspedicijos tikslas yra viena konkreti viršūnė. Tuo tarpu šio ir panašių žygių tikslas yra ilgas ir sudėtingas maršrutas per kalnus. Šimtmečio žygis truko mėnesį, jame buvo sulipta į 4 viršūnes, pereita per 10 perėjų, iš kurių penkioms suteikti ir nauji lietuviški vardai. Iš viso nueita 150 km., aukštyn užkopta 13 750 m., pakabinta 2000 m. ilgio virvių bendroj sumoj.

Kaip suplanuoti magelanišką kelionę?

Tokiai kelionei per porą savaičių nepasiruoši. Jau nuo sausio Juras su bendražygiais pradėjo dėlioti maršrutą ir tikslus. O kaip planuoti, kai nori eiti per žmogaus kojų dar neliestus kalnų takus? Turbūt ir takais tų vietų pavadinti nelabai išeitų. Į pagalbą buvo pasitelkti seni užrašai ir nuotraukos, kurie suteikė šiek tiek informacijos. Taip pat padėjo ir „Google Earth“ žemėlapiai. Taip, alpinistai jais irgi naudojasi! Tik kad reikalingo tikslumo iš „Google“ trūko. „Kelionėje buvo daug siurprizų. Pavyzdžiui, matai šitą nuotrauką? Kai žiūrėjome žemėlapyje, ji atrodė visiškai kitaip, šitų uolų nesimatė. Tai kai atėjom į vietą ir pamatėm realią situaciją teko keisti planą. Ir tokių siurprizų kelionės metu buvo nemažai“, – sako Juras.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

O kad siurprizais džiaugtis būtų lengviau, žygiui buvo surinkta stipri jungtinė komanda, iš VU (Vilniaus Universiteto) bei VGTU (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) žygeivių klubų patyrusių keliautojų. Šeši vyrai: Laurynas Marcinkus, Irmantas Kašalynas, Remigijus Baravykas, Saulius Damulevičius, Ramūnas Songaila ir kalbinamas žygio vadas Juras Jorudas. Turbūt kiekvienas iš mūsų galėjo būti vadu, bet pasikalbėję nusprendėme, kad šįsyk bus lengviausia, jei vadovausiu aš. Žinoma, esame labai demokratiški ir vakarais prie arbatos puodelio kildavo diskusijų, nuomonės ne visuomet sutapdavo. Bet labiausiai vadas reikalingas kritiniais momentais, kai nėra laiko diskutuoti, reikia greitai priimti sprendimą ir judėti toliau, – sako Juras.

Kaip žygio vadas jis vakarais rašydavo ir ataskaitą, tiksliai pažymėdavo, kokiame aukštyje buvo, kiek kilometrų nuėjo ir virvių pakabino. Dalyviai vakarais aprašydavo ir savo įspūdžius į dienoraštį. Jeigu jau žaidžiam magelanus, tai iki galo. Dienom ardavom, o naktim dar rašinėlius rašydavom, – juokiasi Juras.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Kaip aplaistyti maistą benzinu, kad niekas jo nepavogtų

Taigi, kuprinės supakuotos, žmonės irgi, skrydis į Dušanbe, iš ten porą dienų kalnų keliais teko atsikratyti džipe, ir pagaliau – pirmoji naktis kalnuose: 3 km aukštyje Šachdaros slėnyje. Buvo dar pakankamai šilta ir naktis giedra, todėl komanda nakvojo tiesiog po atviru dangumi miegmaišiuose ir galėjo stebėti mėnulio užtemimą. Pasisekė atvažiuoti būtent tą naktį. Atrodo, kad tokia pradžia skamba sėkmingai, tačiau antra diena parodė ragus. Laukė svarbi užduotis – kalnuose išslapstyti maistą. Taip, taip, perskaitėte teisingai, kitą rytą komanda pasidalino į dvi dalis ir ėjo daryti taip vadinamų „užmetimų“. Kadangi viso 24 dienų maisto neštis ant pečių neįmanoma (per daug sunku), tokiose kelionėse reikia išsirinkti vietas slėniuose, į kurias žygio eigoj bus nusileista ir ten paslėpti maistą. „Šiam žygiui reikėjo net trijų “užmetimų„, tiek daug dar niekad nesu turėjęs. Teko nueiti neblogą maratoną, o dar buvome be aklimatizacijos ir visi grįžome jau visai sutemus ir baisiai nuvargę. Vėliau Ramūnas juokavo, kad ši diena jam vis tik buvo pati sunkiausia iš viso žygio“, – pasakoja žygio vadas.

Atrodo, kalnai negyvenami, vargiai sutiksi kokį žmogų, bet maisto tik paslėpti akmenimis neužtenka. Pavojingiausias priešas kalnuose – švilpikai, maži gyvūnėliai, kurie be jokio gėdos jausmo radę alpinistų maistą jį tikrai sugraužtų. Sena žygeiviška tradicija, pasak Juro, moko aplaistyti maistą benzinu ir taip kvapu atbaidyti gyvūnus nuo maisto. Tačiau benzinas turbūt ir jums neskamba kaip pati skaniausia išeitis. Juras prieš kelionę buvo perskaitęs, kad dar galima apibarstyti maistą juodaisiais pipirais, neva jų kvapas taipogi atbaido gyvūnus. „Ir tikrai, suveikė! Maistas buvo saugus, tad drįstu sakyti, kad ši technika veikia“, – šypsosi žygio vadas.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Buvau nustebusi, kai pamačiau pusryčių nuotrauką. Aš suprantu, kad į kalnus nepasiimsi tortų ir šašlykų, bet toks kiekis košės man pasirodė liūdnokas. Štai, Juras grįžo iš kelionės numetęs 7 kg., bet tai ne bėda, nes pasak jo, svoris labai greitai sugrįžta. „Kalnuose apetitas dažniausiai būna irgi kiek mažesnis, tai maisto tikrai užteko“, – sako Juras, nors tikėti man sunkoka. Beje, ar įsivaizduojate, kad švenčiate savo gimtadienį kalnuose ir ta proga kažkas išsitraukia guminukų pakelį ir tai – pati didžiausia šventė? Taip Juras nustebino draugus savo 35 gimtadienio proga, o Ramūno gimimo dienos proga vakarienės metu vietoj vieno sausainių pakelio komanda suvalgė visus tris. „Suvalgėm, ką buvom sutaupę ir visi prisiminėm žygius, kurių metu kas nors dar ir kokį šampano butelį visą kelią nešiodavosi. Šįsyk jo nebuvo, atrodo, švęsti gimtadienius pasiruošę buvom prastai“, – juokiasi Juras.

Nauji vardai ir „Ąžuolo“ detektyvas

1964 m. Lietuvos alpinistai, vadovaujami Romualdo Kęstučio Augūno, užkopė į bevardę Pietvakarių Pamyro viršūnę ir pavadino ją Lietuva (6080 m.). Nuo tada ir prasidėjo nuolatiniai tautiečių žygiai Pamyre. Vis daugėjo viršūnių ir perėjų lietuviškais vardais. Papasakosiu, kaip viršūnei suteikiamas vardas. Juk kiekviena pasaulio viršūnė kažkada buvo bevardė. Žaidimo taisyklės paprastos – kas pirmesnis, tas gudresnis. Užlipi į kalną ir jei nerandi jokių žymių, valio! Iš akmenų sukrauni turą, tokį mažą tvarkingą bokštelį, ir į jo vidų įdedi raštelį, kuriame parašai kas, kuriais metais sulipo, ir kaip viršūnę pavadino. Tada dar reikėtų sulaukti oficialaus patvirtinimo, bet man patinka galvoti, kad tai – tik formalumai. Esmė – palikti raštelį ant kalno. Štai, 1964m., ieškant Lietuvos viršūnės, iš pirmo buvo užlipta į kalną, kuris jau turėjo pavadinimą ir tai žygio dalyviai sužinojo tik sulipę aukštyn. Oficialiais duomenimis tas kalnas buvo bevardis, bet raštelis bylojo kitaip. Tad teko leistis ir ieškoti naujos viršūnės.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Pavadinti galima ir perėjas. Šio žygio metu buvo praeitos penkios naujos perėjos ir komanda jas pavadino tokiais vardais: Ragučio, Baltijos, Žygeivių, Vasario 16-osios ir Lietuva-100. „Specialiai ieškojom tokių perėjų, kurių dar niekas nėra ėjęs, kad galėtume jas pavadinti naujais lietuviškais vardais. Perėja – tai žemiausias taškas kalnų grandinėje tarp viršūnių, kurią perėjęs gali patekti iš vieno kalnų pusės slėnio į kitą“, – aiškina Juras. Žygio metu buvo praliptos ne tik naujos perėjos, bet atrasta ir viena seniai užmiršta.

Pakeliui į Dariaus ir Girėno viršūnę (5998 m.) komanda vadovavosi gana detaliomis bičiulių instrukcijomis, kurie paskutinįsyk šią viršūnę šturmavo vos prieš penkerius metus. „Ir štai, pakeliui link jos, ant perėjos mes pastebėjome turą. Niekas net nebuvo užsiminęs, kad čia apskritai yra perėja. Sakė, lipi, užlipi, eini ir tiek. Atkapstę radom seną latvišką skardinę nuo kavos, o joje – raštelis! Tikėjomės, kad jis bus 2014 m., tačiau jis paliktas ten dar nuo 1989 m. Algimanto Jucevičiaus, šiandien jau garbingo amžiaus alpinisto, vis dar einančio į kalnus. Ilgai šifravom kirilicą, kol galiausiai perskaitėm – Ąžuolas – taip vadinasi ši perėja. Prieš žygį, be abejo, konsultavomės ir su A. Jucevičiumi, bet jis nieko apie Ąžuolo perėją neužsiminė“, – pasakoja Juras.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Vis tik įdomiausia tai, kad ne A. Jucevičius šiai perėjai davė tokį vardą, o KPI (Kauno politechnikos instituto, šiandien – KTU) žygeiviai, 1988 m. Šią informaciją Juras taip pat rado skardinėje. Deja, niekaip nesisekė įskaityti žygio vado pavardės. O Jurui buvo labai smalsu sužinoti, todėl grįžęs į Lietuvą tęsė detektyvines paieškas. „Galiausiai radau ir šiandien susirašinėju su Šefleriu, 1988 m. žygio vadu. Jis papasakojo, kad tos kelionės metu buvo duota ir daugiau vardų perėjoms: Keliūnų ir aidų, Viltis. Šie vardai liko pamiršti, nes tuo metu Lietuvoje vyko atgimimas, sąjūdis. Per visą sąmyšį niekas nebespėjo užregistruoti naujų vardų ataskaitoje, todėl jų ir neliko. Geras detektyvas buvo, man patiko“, – sako Juras.

Pusryčiai penktą vakaro

Tarp karaliaus Mindaugo (5887 m.) ir Dariaus ir Girėno viršūnių yra niekaip nepavadinta ir neįveikta perėja. Nors į ją buvo sulipta, tačiau iki šiolei niekas nedrįso nuo jos leistis žemyn. Būtent tokių perėjų įveikimas suteikė žygiui sunkiausios – VI kategorijos vardą. Tą žygio dieną turbūt dauguma dar ilgai prisimins kaip vieną pavojingiausių įveiktų perėjų. Mes – 6 patyrę žygeiviai leidomės nuo ledo sienos tarp Karaliaus Mindaugo bei Dariaus ir Girėno viršūnių. Ėjome perėją, kurios dar niekas iki šiol nebuvo praėjęs ir norėjome jai suteikti simbolinį Vasario 16-osios vardą. Iš pasakojimų žinome, kad A. Jucevičius dar 1989 – savo „auksiniais“ metais, apžiūrėjęs šią perėją, jos eiti nepasiryžo. Turbūt teisingai darė, kad nėjo. Iš tolo gražiai atrodanti ledo siena iš tikrųjų turi kelias zonas, kuriomis nuolat byra akmenys, o apatinėje dalyje akmenų kritimo trajektorijos susikerta!

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Žodžiu visiškai saugios, akmenų neapšaudomos nusileidimo linijos ant šio šlaito nėra, todėl tenka žaisti nemalonią rusišką ruletę. Vakar per žvalgybą įvertinę visus šiuos pavojus mes nusprendėme siena nusileisti kuo anksčiau ryte, kol saulė dar neatitirpdė visų jos artilerijos pabūklų. Tam besiruošdami dar vakar vakare pasikabinome 2 pirmąsias nusileidimo virves. Net pusryčių atsisakėme, o pavalgyti sutarėme nusileidę siena. Deja visos šios priemonės ir 4 ryto žadintuvas nepadėjo mums aplenkti zvimbiančių rytinės sienos akmenų. Kabodami ant sienos mes įsitikinome, kad tai, kas šią minutę atrodo saugu, po valandos gali būti ir visai atvirkščiai. Pavyzdžiui, paskutinis iš „saugios“ stoties išeidamas Saulius stebėjo ledo griūtį, nusiritančią net per dviejų stočių vietas, kuriose mes „saugiai“ sėdėjom vos prieš 2 valandas. Vis tik ankstyvas kėlimasis atsipirko.

Akmenimis besisvaidantį kuluarą kirsdamas Irmantas gavo nelemtąją komandą „akmuo“ ir buvo priverstas kniūbsčias slėptis po savo didele kuprine. Pasisekė, kad „sniego gaudytuvo“ išvengęs akmuo prazvimbė pro šalį ir Irmantas sveikas praėjo kuluarą. Nusirinkęs nuo uolų nusileidimo virves paskutinis kuluarą kirto Laurynas ir aš patenkintas galėjau konstatuoti: „Visi šeši saugūs“. (Ištrauka iš Juro Jorudo dienoraščio)

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Visi šeši pusryčiavo tą dieną 5 vakaro, kai galiausiai tikrai pasijautė saugūs. O jau gulint palapinėse suskaičiavo, kad leidžiantis perėja panaudojo lygiai 16 virvių! Iš pradžių negalėjo patikėti, bet tikrai – Vasario 16-osios perėjai reikėjo lygiai 16 virvių.

Marksas, Čiurlionis ir Lietuva

Aprašyta diena buvo viena sudėtingiausių ir pavojingiausių. Taip pat sunki buvo ir Zugvando perėja, kuria lygiai prieš 35 metus ėjo ir Sauliaus Damulevičiaus tėtis. Išgirdęs, kad sūnus kartos jo žygį, prisakė jam būti labai atsargiam, o Saulius, nuo pat vaikystės prisiklausęs šimtus istorijų apie Zugvandą, labai norėjo ir pats jį įveikti. Tačiau šimtmečio žygyje buvo ir lengvesnių perėjų bei viršūnių. Viena tokių – Čiurlionio viršūnė (5794 m.). Būtent jos bazinėje stovykloje alpinistai susitiko su A. Jucevičiumi, kuris tuo pat metu rengė turiadą: apie 30 žmonių rengėsi šturmuoti Čiurlionio viršūnę.

„Radom Jucevičių, smagiai pabendravom. Mums dar buvo likę keturios žygio dienos. Sudėtingiausias kategorijas jau buvom įvykdę ir dabar beliko ant torto vyšnias susirinkti. Svarstėm, ar eiti į tą Čiurlionį, ar ne. Kaip vadas, pasakiau demotyvuojančią kalbą, kad dar turime užlipti į Lietuvos viršūnę ir vieną naują perėją, o dabar – vienintelis šansas pailsėti, tad kas nori einam, kas nori liekam, bet aš tai eisiu“, – pasakoja Juras. Tą rytą Čiurlionio šturmą dienoraštyje aprašė ir Ramūnas Songaila:

Keliamės anksti, dar tamsu. Juras budi, įlenda į „palapkę“, sako „Jau, vyrai, keliamės – košė“. Atsikeliu lengvai, tarsi jau laukęs to žadinimo. Lauke vėsu. Iškart šoku į žygio batus, puolu duoti indą maistui, kad negaišinčiau budinčio + normaliai gaučiau valgyti. Hm...mūsų mažai, tik 3. Turėjo būti 4. Nėra Lauryno. Žadinamas atsisakė eiti į šturmą. OK. Košės gausiai užtat. A. Jucevičius sakė, kai jaunas buvo, tai iš „base camp“ sulakstydavo į Čiurlionį ir atgal. O trukti tai turėtų nuo tamsos iki tamsos, patarė išeiti ~3 val. Mes išėjom 5. Buvo jau prašvitę. <...>

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Pakeliui trys alpinistai sutiko ir turiados dalyvius. Pasisekė, kad viršūnę visi, kas norėjo, šturmavo tą pačią dieną. Žinoma, po daug dienų praleistų kalnuose ir įveiktų gerokai sunkesnių maršrutų Čiurlionis pasirodė lengvas – trys alpinistai neužilgo visus aplenkė ir vėl susitiko jau viršūnėje.

Pradeda viršūnėje rinktis didžioji grupė. Eina jie ryšiais po kelis. Negaliu sakyti, kad juokingi, nes turbūt ir pats kažkada toks buvau, bet į juos pažiūrėti iš šalies buvo linksma – vienam kojos dreba ketera einant, kiti ryšyje vienas ant kito riejasi, kažkas dar išsivožia ir kesinasi ridentis apačion… O jų ten krūva. Ir stilius labai linksmas, originalus. Taigi, pažiūrėję tų originalių linksmų žmonių, pavalgę, ko jau ten turėję, pasifilmavę dronu, nusifotkinę ir viso praleidę 1h ant viršūnės, palikom linksmuolių grupę ir leidomės žemyn. (Ištrauka iš Ramūno Songailos dienoraščio)

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Žygis Pamyre

Žygio metu taip pat buvo sulipta ir į 6726 m. aukščiausią regiono viršūnę – Karlo Markso. Tačiau simbolinis ir, matyt, svarbiausias buvo Lietuvos viršūnės (6080 m.) šturmas. Pasiekus ją, visi sugiedojo tautinę giesmę ir tai buvo labai jautri akimirka visiems žygio dalyviams.

Šimtmečio žygis baigtas. Lietuvos šimtmetis taip pat artėja prie pabaigos. Kartais man dėl to pasidaro liūdna, nes smagu buvo visus metus stebėti, kaip žmonės švenčia Lietuvą. Kiekvienas savaip, taip, kaip moka. Juras su komanda, sakyčiau, atšventė tikrai smarkiai, o aš tik mažumėlę prisidėjau prie puotos, aprašydama šventės nuotykius. Tikiuosi, kad jus tai įkvėps aplankyti Lietuvos Pamyrą, nes švęsti 100 metų jubiliejų yra puiku, bet sulaukus ir 101-ojo, jau švelniai atima žadą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius