– Kaip nusprendėte aplankyti Braziliją?
– Nežinau, kada dar būčiau nuvažiavusi į Braziliją, bet gyvenime niekas nevyksta šiaip sau, jau įsitikinau daug kartų. Vienas mano mokytojas, geštalto psichoterapeutas, Brazilijoje vedė seminarą. Labai susigundžiau, tema buvo įdomi, dalyviai – net iš 35 skirtingų šalių.
– Kokį įspūdį paliko šalis?
– Brazilija buvo užkariauta portugalų, ir ne vieną kartą. Todėl ten vyrauja portugalų kalba, mažai kas kalba angliškai, net restoranuose. Kalbama naudojant gestus, žodžius, juokus, piešinius. Būna komiškų situacijų, kai, pavyzdžiui, restorane užsisakai vieną, o atneša kitą.
Brazilijoje tvyro nuostabi aura, žmonės ten nepaprastai geri, atsipalaidavę, draugiški, svetingi. Kaip jie patys sako, tai kosmopolitiška šalis. Koks žmogus bebūtų, ar jis storas, plonas, ligotas, vargšas, niekas jo neišskiria. Brazilijoje visi mėgsta pavalgyti, pasidžiaugti. Galbūt jie šiek tiek tingūs, bet tas tingėjimas – geranoriškas.
Brazilija – penkta didžiausia pasaulio šalis. Ji užima 50 proc. Pietų Amerikos ploto. Brazilai giriasi, kad jų šalis – septintoji pasaulyje pagal BVP. Įsivaizdavau, kad šalis skurdesnė. Tačiau ji stipri, civilizuota, graži, urbanistinė. Žinoma, yra visko, bet didžiausi miestai tikrai įspūdingi.
Įdomu tai, kad Brazilijoje privalomi rinkimai. Į tai žiūrima labai rimtai. Kitas dalykas – šalyje didžiausia krikščionių katalikų populiacija. Jie labai tolerantiški visiems tikėjimams. Skirtingos bažnyčios gali telktis viename pastate. Nėra jokio pykčio, visi turi savo galimybes.
Kai ruošėmės į kelionę, daug klausinėjome. Visi mus prigąsdino, kad Brazilijoje vagia ir plėšia, viską atima. Mus įspėjo, kad reikia rengtis prasčiausiais drabužiais, neturėti jokių papuošalų. Išsigandau, ypač perskaičiusi, kad Brazilija pirmauja pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių.
Kodėl taip yra? Ten daug vargingai gyvenančių žmonių. Jie negali arba nenori susirasti darbo. Natūralu, kad jie nusileidžia iš kalnų į miestus, kur milijonai turistų. Ta baimė buvo ilgai.
– Tačiau nesėkmių neteko patirti?
– Buvome visiškai saugūs. Spėliojome – gal todėl, kad lankėmės ne sezono metu. Brazilijoje – vėlyvas ruduo. Jų vasara būna tada, kai pas mus – žiema. Kai lankėmės, orai buvo labai skirtingi. Amazonės valstijoje – 30 laipsnių šilumos, Rio de Žaneire – 21 laipsnis. Kadangi nebuvo daug turistų, pirmomis dienomis vaikščiojome susigūžę, viską paslėpę. Vėliau pamatėme, kad ramu. Net naktį prie mūsų nebuvo niekas priėjęs.
Buvo įdomu sužinoti, kad brazilai turi kalėjimą, kuriame esantys gali savo noru minti pedalus, sujungtus su saulės baterijomis. Taip aplinkiniai miesteliai gauna energijos. Jei kaliniai sutinka minti, sumažinamas jų teistumo laikas.
– Apsilankėte ir pačiose džiunglėse.
– Taip, didžiosios džiunglės užima didelę Brazilijos dalį. Visi traukia jas pamatyti, paplaukioti Amazonės upe. Mes išsinuomojome viešbutį, kurio specialūs nameliai yra pačiose džiunglėse. Ten padaryti takai, maži kambarėliai, bet vis tiek gyveni tikrose džiunglėse, tarp garsų, kvapų, drėgno oro. Visą laiką jautiesi kaip turkiškoje pirtyje. Net naktį nėra mirtinos tylos – daugybė paukščių, vabalų, viskas aidi ir dūzgia.
– Sakoma, kad džiunglėse yra vieta, į kurią neleidžia turistų dėl gyvačių gausos. Ar nebuvo tokios rizikos?
– Yra tokia sala. Vėl džiaugiausi, kad keliavome puikiu metu, nes nebuvo daug uodų. Čia, Lietuvoje, dabar yra jų antplūdis. Gidas mums sakė, kad Amazonėje yra du sezonai: vienas, kai lyja, ir kitas, kai labai lyja. Oras ten beveik visada drėgnas ir karštas.
– Ar atogrąžų miškuose dar galima rasti necivilizuotų genčių?
– Taip, tokia galimybė yra. Ekstremalai užsisako gidą, su kuriuo gali eiti tikraisiais džiunglių takais. Gidai žino vietas, bet štai vieniems eiti nerekomenduojama. Ten nėra įstatymų. Necivilizuotos gentys į užklydusius gali žiūrėti kaip į priešus.
