TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasakiškas Omanas – moderni šalis, kur viską lemia įdomios tradicijos

Saulėlydis virš Maskato
wikimedia.org nuotr. / Saulėlydis virš Maskato
Šaltinis: 15min
0
A A

Prieš trejetą metų Omano sultonatas šventė 40-ąsias sultono Kabuso valdymo metines. 1970-aisiais, kai jis perėmė valdžią, ši valstybė buvo labai uždara. Per keturis dešimtmečius ji sugebėjo tapti modernia šalimi, tačiau neatitrūkti nuo savo šaknų ir neprarasti tradicijų. Kultūrinį identitetą padėjo išsaugoti islamas, kurio vaidmuo kasdieniniame Omano visuomenės gyvenime yra labai didelis. Būtent tai norėta atskleisti Vilniaus rotušėje atidarytoje parodoje „Religinė tolerancija: islamas Omano sultonate“.

Reikia pripažinti, kad apie šią šalį mes žinome mažai. Ji nėra tapusi mūsų turistų Meka, su ja nėra smarkiau išplėtoti verslo ryšiai. Kad nors truputi daugiau susipažintume su Omanu, pristatome lietuvio gyvenusio šioje arabų valstybėje įspūdžius. 

wikimedia.org nuotr./Suro pakrantė Omane
wikimedia.org nuotr./Suro pakrantė Omane

Svečias čia – didžiausias ponas 

Pakvietęs mane pietų, Adilis, mano rūpestingasis gidas, visą vakarą nežymiai sufleravo, kaip derėtų elgtis vienoje ar kitoje nestandartinėje situacijoje. O jų per ilgą vakarienę, primenančią ritualą, iškilo nemaža. Tuo laiku aš jau žinojau, kad būti svetingu šeimininku Omane – ištisas menas. Svečiu, pasirodo, taip pat.

Bet neužbėgsiu į priekį. Kai mes su Adiliu privažiavome prie jo namo – sniego baltumo kotedžo, esančio nedideliame Kurajato miestelyje, mūsų pasitikti išėjo tikra procesija, kurioje jautėsi griežta hierarchija. Pirmas mus pasveikino jo senelis, po to tėvas, vėliau motina ir, pagaliau, pribėgo pasveikinti jaunesni Adilio broliai, seserys bei sūnėnai.

Įeinant į namus priimta nusiauti, tiktai stenkitės neparodyti šeimininkams kulnų – tai laikoma nepagarbos ženklu. Stalas, o tiksliau, kilimas, buvo padengtas erdvioje svetainėje. Vietoje kėdžių aplink valgymo vietą buvo išmėtytos baltos pagalvėlės. Pakėlęs galvą, išvydau iš fotografijos žvelgiantį Omanų sultono Kabuso ben Saido žvilgsnį. Jį, atrodo, linksmino mano ne itin sėkmingi bandymai oriai įsitaisyti ant kilimo, atsirėmus į pagalvę.

wikimedia.org nuotr./Omano oazės
wikimedia.org nuotr./Omano oazės

Be sultono fotografijos, ant sienų buvo iškabinti mūsų šeimininko sesers tapyti paveikslai, tarp kurių neišvydau nė vieno portreto – islamo tradicija nerekomenduoja vaizduoti žmogaus veido, o tai atsiliepia ir nacionalinio meno vystymuisi. Atskirą skyrių sudarė pagyrimo raštai ir medaliai – Adilio, vietos futbolo komandos pažibos, sportinės šlovės įrodymai.

Iš pradžių mums padavė mango, bananų, datulių ir kitų vaisių, kurių aš net pavadinimų nežinojau. Bet visi šie skanumynai buvo tik priedas. Svarbiausia čia buvo kava, kuri buvo pilstoma iš didžiulės turkės, kaitinamos ant anglių. Puodeliai pasirodė esą vos didesni už antpirštį. Kava čia geriama be cukraus, kartais įbėrus truputį kardamono. Gėrimas buvo labai stiprus, tačiau be galo malonaus skonio, jis išsyk man suteikė žvalumo. Jaunesnysis Adilio brolis pasiūlė išgerti dar. Aš drąsiai sutikau, o štai Adilis lengvai pasukinėjo puodelį iš kairės į dešinę. Šis gestas reiškė, kad jau užtenka. Nuo trečiojo „antpirščio“ jis mane atkalbėjo: „Pasaugok širdį. Trijų tokių puodelių užtenka, kad nemiegotum visą naktį“.

Po to ant kilimo atsirado didžiulis padėklas su ryžiais ir vištiena – patiekalas, primenantis uzbekišką plovą, o taip pat žaliosios salotos. Ryžiai čia apšlakstomi rausvu vandeniu, suteikiančiu jiems ypatingo aromato ir švelnumo. Po ryžių sekė kupranugario mėsos šašlykas. 

Omano virtuvė fantastiška. Užburia jau vien valgių pavadinimai: mašbu, ašar lefel, kuvarma ala dadžadž, šebech rubajan, šuva šachana, šorba… 

Iki šiol jaučiu malonų maudimą skrandyje, kuris, pasirodo, turi savo atmintį. Į maistą pridedama įvairių prieskonių: imbiero, cinamono, pipirų, kurkumos, šafrano ir daugybės kitų. Be prieskonių, skleidžiančių svaiginantį kvapą, Rytai tiesiog neįsivaizduojami. Ir ryžiai, ir šašlykai tiesiog tirpo burnoje. Bet reikėjo dar ir sekti, kad visa tai vyktų ne pernelyg greitai.

„Valgyk neskubėdamas, – pašnibždėjo mano supratingasis sufleris. – Omano gyventojų namuose nepriimta valgyti greitai: maistą reikia gerbti. Ir dar – per daug nekalbėk už stalo. Pas mus sakoma: „Apetitas ateina sulig pirmuoju kąsniu, o barnis – sulig pirmuoju žodžiu“.

Tikriausiai šiame kulinariniame – etiniame kodekse atsispindi ne tik valgio kultas, bet ir kai kurie mitybos higienos aspektai. Ir dar viena stalo protokolo detalė: kairiarankiui Omane tikrai būtų nelengva. Tuo atveju, kai valgį, paduotą šeimininko, reikia valgyti rankomis, būtina naudotis tik dešiniąja ranka, kad nepagarsėtum kaip neišmanėlis.

Apskritai svetingus Adilio namus aš palikau kur kas išmintingesnis ir mintyse kartojau juose išgirstą frazę: „Kai svečias užsuka, jis tampa ponu; kai sėdasi – kaliniu; kai išeina – poetu“.

Čia viskas – žmonių gerovei 

Viena iš didžiausių šalies ypatumų – dykumos. „Tai – faktorius, turėjęs itin svarbią įtaką nacionalinio charakterio formavimuisi“, – sako omaniečiai. Negali su jais nesutikti: dykuma moko žmones mąstyti apie gyvenimą blaiviai. Būdamas vienas tarp begalinių smėlynų, pajunti ypatingą ramybę, atsiriboji nuo visko, kas smulku, žema. Gera būtų, jeigu šį jausmą galėtum išsaugoti visam gyvenimui…

123rf.com nuotr./Sultono Kabos didžioji mečetė
123rf.com nuotr./Sultono Kabos didžioji mečetė

Nežiūrint ekstremalių gamtinių Omano sąlygų, ši šalis pasižymi energinga plėtros dinamika. Šioje amžinos kaitros karalijoje (saulės disko rėčiu neuždengsi, – sako arabai) išgaunama liūto dalis naftos, kuria grindžiamas šalies ekonominis klestėjimas. Nors Omanas – absoliučios monarchijos valstybė, demokratijos čia daugiau, negu kitose valstybėse, vadinančiomis save „demokratiškomis“. 

Šalies sultono Kabuso ben Saido, to paties, kurio portretas kabo Adilio namuose, autoritetas neginčijamas. Kiekviename viešbutyje, ofise ar namuose matomiausioje vietoje – jo atvaizdas. Pavaldiniai, kaip aš įsitikinau, atsiliepia apie monarchą su nuoširdžiausia pagarba. Tai, kad Omanas per pastaruosius kelis dešimtmečius iš atsilikusios šalies pavirto išsivysčiusia, didelis sultono Kabuso nuopelnas. 

Svarbiausioji nacionalinių pajamų dalis – nafta, kurios išgavimas nuolat tobulinamas. Benzinas čia kur kas pigesnis, negu kitose valstybėse. Be to, šalyje yra daug dujų, vario, chromo, marmuro, druskos, gipso. Plačiai išvystyta lengvoji pramonė. Nors žemės ūkiui tokios nepalankios sąlygos, jis visiškai aprūpina šalies gyventojus produktais.

Nuo vinių iki „Mersedeso“
            
Nežinau, kaip kiti, o aš labiausiai apie šalį nuomonę susidarau lankydamasis jos turguje. Štai kad ir seniausias El Dalamo turgus Maskate. Tai ne tik prekybos vieta, bet ir savotiškas klubas. 

Grupelės žmonių, apsirengusių baltais chalatais, su turbanais ant galvų, o kai kurie ir su sidabriniais kinžalais prie šonų, oriai vaikštinėja tarp prekybos eilių, gyvai aptarinėdami paskutines naujienas. Naujienų ratas toks pat margas, kaip ir pats turgus: nuo būsimų vestuvių, neseniai vykusio futbolo mačo iki aktualios „Omano omanizavimo problemos“.

wikimedia.org nuotr./Senasis Maskatas
wikimedia.org nuotr./Senasis Maskatas

Turguje parduodama viskas: nuo adatos ir vinių iki „Mersedesų“. Beje, derantis galima numušti pusę paprašytos kainos.

Sustojau prieš eleksyrais ir maisto produktais prekiaujantį Omano prekiją. Prieš jį ant pintų padėklų buvo išdėliota masė žolyčių, šaknelių, prieskonių, buteliukų su kvapais ir ladanu. Ore sklido malonus ambrozijos kvapas.

Achmedas – taip jis prisistatė – žaismingu gestu ištiesė man kažkokių žolių pundelį: „Padaryk antpilą, išgerk, užsikąsdamas datulėmis ir mango vaisiais – nė viena liga prie tavęs neprikibs, o ir žmonos bus labai patenkintos“.

Ką gi, šalyje, kur daugpatystė oficialiai pripažinta, panaši prekė tikriausiai turi paklausą…

Per amžius susiklosčiusi gyvenimo sankloda turi įtakos ir dabarčiai 
            
Papročiai, tradicijos Omane nulemia jei ne viską, tai daug ką. Ir tai visiškai suprantama: kvaila versti arabus gyventi europietiškai.

Bet kuriame name čia svarbiausias asmuo – senolis patriarchas. Pagarba vyresniems čia skiepijama nuo mažų dienų, tai aš išsyk pastebėjau Adilio namuose.

Vyriausias sūnus – įpėdinis. Todėl, kaip aš jau žinojau, tėvų namas atiteks Adiliui. O dešimt kitų vaikų jį paliks, nejausdami jokios skriaudos. Užtai ant vyriausiojo sūnaus pečių guls visi rūpesčiai dėl tėvų senatvės.

Jaunikiu merginai dažniausiai pasirenkamas jos pusbrolis. Omane netgi egzistuoja patarlė: „Vesti svetimą – tai tas pats, kas gerti vandenį iš molinio indo. O vesti pusseserę – vadinasi, gerti vandenį iš porcelianinio indo: kuo daugiau geri, tuo labiau norisi“. 

Norėdamas vesti, turi užmokėti už nuotaką nemažą išpirką. Adiliui, tik ką baigusiam universitetą, surinkti tūkstančius realų –  kol kas pernelyg didelė suma. „Susirask europietę, ir nereikės mokėti pinigų“, – pajuokavau aš.

„Baltosios moterys – turtingųjų, milijonierių privilegija“, – netikėtai visai rimtai pasakė Adilis. „Kodėl?“ – nustebau aš. „Vizą europiečiams išduoda tik atitinkamam laikui ir vėliau ją reikia pratęsti. Kiekvienąsyk už tokią procedūrą reikia mokėti didelę sumą. Na, ir, atvirai kalbant, musulmonas turėtų vesti musulmonę“.

Jeigu nuotaka nekalta, dėl išpirkos tariamasi su jos tėvu, jeigu išsiskyrusi ar našlė – su ja pačia.

Pats Omanas taip pat panašus į didžiulę šeimą. Aš atkreipiau dėmesį, kad Adilis net už tūkstančio kilometrų nuo namų sutikdavo giminaičių ir pažįstamų. Dažnai mirksėdavo žibintais sutiktoms mašinoms, sustodavo pasikalbėti. Jeigu pamąstysime, čia nėra nieko keisto. Omano gyventojų skaičius nesiekia trijų milijonų, o šeimose – daug vaikų. Taigi, šeimyninės linijos pastoviai susikryžiuoja.

wikimedia.org nuotr./Bilad sayt miestelis
wikimedia.org nuotr./Bilad sayt miestelis

Įdomu stebėti, kaip arabai keliauja. Prie viešbučio paprastai sustoja kotedžas iš trijų – keturių džipų, iš kurių išvirsta visas būrys krykštaujančių vaikų ir drovių moterų. Oriai išlipa šeimos galva su išsiuvinėta balta kepuraite ir ilgu krentančiu rūbu. Jeigu žmogus priklauso genčių viršūnėlei, jis dar užsimeta ant pečių „abą“ – ploną, beveik persišviečiantį apsiaustą iš rudos ar šviesiai pilkos ožkos vilnos.

Namuose jauku, daugybė kondicionierių, šaldytuvų ir kitos buitinės technikos. Įvykius pasaulyje omaniečiai seka dėmesingai. Apie Lietuvą žino labai mažai, o kai kurie ir visai nieko nėra girdėję.

Omano gyventojai draugiški ir dėmesingi. Sveikindamiesi vienas su kitu, artimieji iš pradžių suneria dešines rankas ir pasitrina nosių galiukais. Po to pakelia iki nosies aukščio rankas ir kiekvienas nosies galiuku pasiekia draugo delną. Prisilietimas nosimi – pasisveikinimas, kuris pakeičia pas mus priimtą bučinį. Gatvėse neretai pamatysi vyriškius, susikibusius rankomis. Tai tiesiog draugai.

Vieną naktį mes įstrigome dykumoje – sulūžo mūsų džipas. Pėsti šiaip taip pasiekėme autostradą. Juo dviem automobiliais važiavo šeima. Jie iškart sustojo. Vaikus susodino į vieną mašiną, o mus – į kitą. Vairuotojus sieja profesinis solidarumas – išvydę kažką bėdoje, išsyk sustoja ir siūlo savo paslaugas.

Mūsų džipą ryte ištraukė ir atbuksyravo policija.

123rf.com nuotr./Maskate - daug spalvotų aviesų ir labai vertinimas vanduo
123rf.com nuotr./Maskate - daug spalvotų šviesų ir labai vertinimas vanduo

Omano sostinėje Maskate daugybė įžymių objektų: sultono rūmai, senovinė tvirtovė, įspūdingiausi fontanai. Gaivinančią drėgmę žmonės čia surenka po kiekvieno lietaus, mat šalyje nėra upių ir ežerų. Užtai čia daug vandens gėlinimo įrenginių. Tokia jau ši šalis: vandens maža, žalumos daug. Netoli sostinės esančiuose nedideliuose gražiuose kalnuose esama šaltinių, kuriuose čiurlena švariausias vanduo. Penktadieniais (čia jie – išeiginės dienos) prie miniatiūrinių upeliukų ilsisi miestiečiai. Jūroje arabai maudosi nedažnai.

Bilal Sarwar nuotr./Maskato pakrantė
Bilal Sarwar nuotr./Maskato pakrantė

Pabuvoti Omane verta vien dėl žvejybos. Retas pasimėgavimas – stebėti skaidriame 30 metrų gylio vandenyje dešimtis rūšių smulkių spalvotų žuvyčių, kurios lengvai gali tapti jūsų laimikiu. O kai prisiartina delfinai, retai kas susilaiko nuo susižavėjimo šūksnių.

Omano gerovės simboliu vietos gyventojai laiko Nacionalinio banko paradines duris, nulietas iš gryno aukso. Jų vertė – daugiau kaip  12 milijonų dolerių. Turiu pasakyti – pritrenkiantis įspūdis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje