Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 23d. 21:10

Po Prancūziją keliaujanti lietuvių šeima gavo skaudžią, bet vertingą pamoką

Kelionė Prancūzijoje
Asm.archyvo nuotr. / Kelionė Prancūzijoje
Kelionių būna visokių, kiekviena iš jų palieka savo atspaudą, pamokas, savo prisiminimus ir nuotykius. Kelionė Prancūzijoje automobiliu pažėrė ne tik nepamirštamų įspūdžių, bet ir pamokų – nors ir skaudžių, bet vertingų.

Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Rašykite savo istoriją formoje apačioje arba siųskit autostogos@15min.lt. Daugiau: https://www.15min.lt/n1528120

Mūsų šeima yra kosmopolitiška ir šiuo metu išsibarsčiusi po įvairias pasaulio šalis. Dukra Didžioje Britanijoje, vyras Vokietijoje, aš – Lietuvoje. Labai dažnai atostogas pasirenkame neutralioje šalyje, vyras dažniausiai iki vietos atrieda automobiliu, o mes atskrendam lėktuvu. Tada jau tęsiam automobilinę kelionę visi kartu.

Taip buvo ir šį kartą, susitikom Paryžiuje. Daug bučinių, džiaugsmo ašarų, apsikabinimų. Pagaliau kartu!

Kelionė prasidėjo garsia nata, apsilankant „Little Mix“ koncerte Paryžiaus „Zenith arenoje“, naktiniais pasivaikščiojimais mieste, apsilankymu Eifelio bokšte (tuomet su sustiprinta apsauga), dar nenukentėjusioje nuo gaisro Notre Dame katedroje, kur teko įveikti 400 laiptelių lipant į viršų ir tiek pat žemyn. Luvras, Monmartras, Pigalio aikštė, Clichy bulvaras, Triumfo arka ir daug daug įspūdžių. Prisipažinsiu, patyriau Stendalio sindromą, todėl audžiu mintį dar kartą apsilankyti Paryžiuje, kad – ramiau, lėčiau, neskubant.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje

O tuokart Paryžiuje man nepaprastą įspūdį padarė prancūzų parkavimosi ypatumai mieste. Jiems yra normalu parkuojantis pastumti vieną, dvi ar net tris mašinas. Jeigu nebūčiau mačiusi tai savo akimis, nepatikėčiau! Ir kadangi tuo metu buvau ką tik gavusi teises, man buvo šokas. Štai todėl ten visos mašinos apibrozdintos ir daugiausia mažos, nes taip lengviau parkuotis ir judėti gatvėmis, iš kurių daug vienos krypties, o rasti, kad ir mokamą vietą pakraščiuose yra misija nelengva.

Jiems yra normalu parkuojantis pastumti vieną, dvi ar net tris mašinas. Jeigu nebūčiau mačiusi tai savo akimis, nepatikėčiau!

Mums pavyko rasti mokamą parkingą tolėliau nuo centro, nes Paryžiuje vis tik idealiausia vaikščioti pėsčiomis.

Paryžiui paskyrę tris dienas, judame toliau.

Oras nuostabus, vaizdai už lango taip pat: užsukame į Honfleur, XVI – XVII a. garsėjusį kaip Amerikos užkariautojų uostu, pravažiuojame Pont du Normadie tiltu, ko gero, vienu iš įspūdingiausių tiltų Prancūzijoje, sustojame Etretat kurortiniame miestelyje, Alebastro pakrantėje, taip pavadinta dėl masyvių kreidos uolų, neriančių į drumstą vandenį. Uolų aukštis siekia iki 100 m, o pakrantės ilgis – 120 km. Labai jaukus ir ramus Normandijos pajūrio kurortas, kuriame gimė ir iki 13 metų gyveno žymus prancūzų rašytojas Gi De Mopasanas, čia parašęs ir savo pirmąjį romaną. Žinoma, aplankome „Falais d`Aval“ uolą, kurios forma primena dramblio, įmerkusio straublį į vandenyną, figūrą.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje

Rennes nuo Paryžiaus nutolęs apie 350 km ir turėjo būti tik vienos nakties stotele, trumpu atokvėpiu, kad ryte galėtume tęsti kelionę į Šiaurės Prancūziją, link Sent Mišelio vienuolyno, pagrindinio mūsų kelionės tikslo.

Pavojinga situacija net nekvepėjo: vidurnaktis, nedidelis ir tuščias miestukas, kuriame nesimatė jokio praeivio, tyla, ramybė, visiškas atsipalaidavimas ir noras kuo greičiau pasiekti užsakytą viešbutį (su dušu ir minkštais patalais), nusiprausti ir griūti miegot. Skubėjome? Taip, nes jaudinomės, kad nepateksime į viešbutį. O tereikėjo sustojus tiesiog pasiskambinti, nes ateities įvykiai įrodė, jog viešbutis mūsų laukė tiek, kiek reikėjo, mūsų atveju – iki 3 nakties.

Grįžtant prie istorijos, kai iki viešbučio buvo likę apie 10 minučių kelio, ir mintyse jau regėjome save lovose, ištiesus pavargusias kojas, sankryžoje, sukdami į kairę, susidūrėme su nežinia iš kur atskriejusia prancūzės mašina. Taip, ji tikrai ne važiavo, ji skriejo. Dideliu greičiu. Bet mes sukom į kairę, ir kaltė buvo mūsų. Šokas. Neigimas. Negali būti, tik ne tai. Tik ne mums. Suakmenėję, praradę amą, bandėme suvokti, kas gi įvyko.

Sukdami į kairę, susidūrėme su nežinia iš kur atskriejusia prancūzės mašina.

Be abejo, pirmas dalykas – tai puolėme žvalgytis, ar niekas nesužeistas. Fiziškai nenukentėjome. Jau gerai. Išlipam žiūrėti, kas su automobiliu. Didelių susidūrimo žymių nesimato, bet mašina nevažiuojanti (jau daug vėliau išsiaiškinome, kad buvo pažeistas amortizatorius ir vairas nevaldomas). O stovim pagrindinėje miesto sankryžoje. Vyras bando jau aiškintis su prancūze. Kaltę prisiima, policijos nusprendžiame nekviesti.

Labiausiai tuo metu rūpėjo tiesiog susikalbėti. Kalbos barjeras. Nei angliškai, nei rusiškai, nei lenkiškai… su jais turi kalbėti prancūziškai. Būdami Paryžiuje dar galėjome susikalbėti angliškai, o Rennes mieste apie tai teko pamiršti. Į pagalbą pasitelkiame mimikos ir gestų kalbą. Šiaip ne taip surandam liudininką, vietinį senolį, pildome deklaraciją, fotografuojame įvykio vietą. Mašiną bendrom jėgom pavarom prie kelkraščio, čia padeda ir vietinis – linksmai nusiteikęs vyrukas, einantis iš baro namo. Visiškas prancūzas, bet labai mandagus. Kol vyras pildo deklaraciją, Mišel pasiūlo mums bendrauti per internetinį vertėją. Jis labai juokingas ir labai nori padėti mums psichologiškai. Beje, jam pavyksta net prajuokinti mus. Ach, tas prancūzų galantiškumas.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje

Deklaracija pildoma ilgai, o kai reikalai čia baigti, prancūzė išvažiuoja namo, liudininkas atsisveikina, galantiškas jaunuolis, tūkstantąjį kartą užklausęs, ar dar reikalinga jo pagalba, taip pat. Liekame vieniša lietuviška kompanija savo nevažiuojančioje mašinoje ir tariamės, ką darysim toliau. O toliau laukia misija prisiskambinti savo draudimui. Lietuvoje, žinoma, gili naktis, bet neturim išeities – skambinam. Atsiliepia miegantis konsultantas, piktas ir nemandagus, pavyksta išpešti kažkiek informacijos ir sužinoti, kur kreiptis.

Telefonai baigia išsikrauti, greit būsim be ryšio. Draudimas pagaliau suorganizuoja tralą, ir trečią valandą nakties jo ir sulaukiam. Vairuotojo darbas paimti mašiną, bet ne mus. Bet… nebūtų prancūzas, simpatiškas vairuotojas pats pasiūlo pagalbą ir nuveža mus iki užsakyto viešbutuko. Išsikraunam savo čemodanus, o tralas išveža mūsų automobilį. Kaip vėliau paaiškėjo, smarkiai pralošėme, pasinaudoję tuo metu tralo paslaugomis. Su užsakytu viešbučiu viskas gerai, paslaugus personalas ir mes, leisgyviai, bet bent jau ne gatvėje, griūnam miegot.

Draudimas pagaliau suorganizuoja tralą, ir trečią valandą nakties jo ir sulaukiam.

Rytas prasideda nuo rūpesčių. Draudiminiai reikalai. Pakaitinės mašinos paieška. Pakaitinės mašinos provincijoje, pasirodo, deficitas, reikia laukti, kiek? Vienas Dievas težino. Išsiruošiam pėstute į ekskursiją po Rennes. Toli tai toli centras, bet negi sėdėsi viešbutyje.

Rytų Bretanėje esantis Rennes miestas yra mažiausias pasaulio miestas, turintis metro. Įspūdį paliko viduramžių pastatas Cham – Jacquet, esantis to paties pavadinimo aikštėje. Priešais pastatą matom paminklą, skirtą Jeanui Leperditui, revoliucijos metų Rennes miesto merui. Rankoje pavaizduota, kaip jis suplėšo giljotinai skirtų pasmerktųjų sąrašą. Istorija yra istorija.

Kultūra yra kultūra. Šie dalykai man įdomūs visada. Stumiam dieną parkelyje, kavinėje ir prasivėdinusiom galvom grįžtam į savo viešbutį. Žinių jokių, ir pamažu pradedam suprasti, kad čia niekas ir niekur neskuba. Ir, kadangi pakaitinės mašinos dar mums neranda, jau turim ieškoti naujų bilietų skrydžiui namo. Be automobilio į Beauvais oro uostą nenuvyksim. Galimybių yra, bet traukiniai labai brangūs, pasiskaičiuojam ir suprantam, kad tiek jau neištempsim. Skrydžiui pigių bilietų taip pat nėra, perkam tai, ką siūlo – brangius.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Prancūzijoje

Beje, kasdien vyras kulniuoja į dirbtuves išsiaiškinti, kas mūsų automobiliui. Jie neskuba, laukit. Pažiūrėsim.

Pakaitinę mašiną gaunam tik ketvirtąją priverstinio sėdėjimo viešbutyje dieną. Džiaugiamės kaip vaikai. Sumokam nemažą piniginį užstatą ir, kadangi iki mūsų naujo skrydžio yra šiek tiek laiko, važiuojam link Sen Mišelio vienuolyno.

Saulėta ir karšta diena, nuotaika jau gera. Netgi labai. O kai tolumoje pamatom ryškėjantį Sen Mišelio kalną, bandom save įtikinti, kad tai ne sapnas. Ir pamirštame visus nemalonumus, nes matom – verta, buvo verta tai pamatyti. Sen Mišelio vienuolynas tapo F.Lenoiro ir V.Cabesos sukurto romano „Angelo pažadas“ herojumi.

Ten, piligrimų ir turistų Mekoje, savos taisyklės, savitas dvasinis pasaulis. Visais laikais į šią vietą traukė žmonės, išsižadėję turtų, šeimos ir draugų. Sen Mišelio kalnas lyg iš mistinio pasaulio. Ir mums buvo ten apie ką pagalvoti, pergalvoti, pamąstyti.

Atostogos tirpsta, pirmadienį turiu būti jau darbe. Skrydis į Vilnių sekmadienį, vyras veža mudvi su dukra į oro uostą, o pats lieka Prancūzijoje. Dar gerą savaitę mina kelius į dirbtuves, derasi su lėtais prancūzais, bet niekas nevyksta. Tralo paslauga jau išnaudota, ir daugiau transportuoti automobilio negalima niekur.

Per laimingą atsitiktinumą suranda rusiškai bendraujantį mechaniką, susitaria su juo dėl apžiūros ir pasiima automobilį iš dirbtuvių. Kad mašina taptų važiuojanti, reikia dviejų detalių. Detales padeda gauti naujai surastas pažįstamas, o techninius darbus atlieka pats vyras, ir voila – atrieda iki savo gyvenamosios vietos Vokietijoje. Per priverstinį buvimą praranda gerai apmokamas pareigas ir tai dar vienas materialinis pleištas į mūsų kelionės išlaidų krepšelį.

Tokia ta kelionė ir buvo: ir muzikinė, ir pažintinė, ir pamokanti, ir nuostolinga, ir graži, ir nelabai. Bet vis tik daugiau GRAŽI. Pasak prancūzų kino režisieriaus ir aktoriaus Claude'o Lelouche'o: „Gyvenimo malonumas – tai mums nutinkantys netikėtumai, geri ir blogi.“

Neplanuotas sustojimas Bretanėje iš blogiausio nuotykio pavirto vienu iš įsimintiniausių ir gražiausių prisiminimų. Pamoką įsisavinome, ir dabar vairuodami esame atsargesni ir niekur neskubame. Kelionės automobiliu tęsiasi.

Gal net reikia padėkoti Rennes miestui. Kas žino, gal buvome likimo sustabdyti ten, toje vietoje, ne šiaip sau, o apsaugant nuo dar didesnių bėdų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Dalyvaukite konkurse „Mano AUTOstogos!“ ir laimėkite neeilinį prizą - keltų operatoriaus DFDS „viskas įskaičiuota“ bilietus į Vokietiją ar Švediją visai šeimai su automobiliu. Aprašykite savo kelionę automobiliu - galbūt keliavote po Lietuvą, gal esate važinėdami maišę Europą ar ratuoti tyrinėjote kitą žemyną? Laukiame įvairių istorijų, jos gali būti ir apie senas keliones. Papasakokite, kodėl pasirinkote važiuoti automobiliu, kokias įdomiausias vietas aplankėte, kokius nuotykius patyrėte. Nuotraukas galite prisegti formoje arba pridėti tekste nuorodą, kur jas rasti internete. Pasakojimų laukiame iki liepos 27 d. imtinai.
Ačiū, kad dalyvaujate!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

02:39
00:43
07:42

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje