Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 8d. 20:03

Turkmėnistanas: vienas už kitą kvailesni įstatymai vienoje uždariausių pasaulio valstybių

Ekskursija po Ašchabadą
V.Mikaičio nuotr. / Ekskursija po Ašchabadą

Kažkada esu minėjęs, kaip man patinka keistos ir iš standarto ribų išeinančios pasaulio vietovės. Trumpai tariant – ne popsinės teritorijos. Žymiausia jų, be abejo ir be konkurencijos, yra Šiaurės Korėja. Tačiau kur vykti, jei ji jau aplankyta? Ne tokio stipraus intensyvumo, bet panašių vietovių pasaulyje nors ir nedaug, bet yra. Vieną jų – buvusi sovietinė respublika Turkmėnistanas. Apsilankyti joje mes ir susiruošėme šių metų pavasarį. 

Tiksliau sakant, susiruošėme anksčiau, tačiau tiesiog nusipirkti bilietą ir skristi į šią keistą valstybę nepavyks. Nusipirkti bilietą, žinoma, pavyks, bet štai patekti į Turkmėnistaną – deja, ne. Norint tam gauti leidimą, teks atlikti įvairius formalumus, kurie užims laiko. Pradėkime nuo pradžių.

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, visose sovietinėse Vidurio Azijos respublikose valdžią perėmė įvairūs nomenklatūrininkai, partkomų sekretoriai, kolūkių pirmininkai ar panašūs aktyvistai ir suformavo jose didesnį ar mažesnį diktatūrinį valdymą.

Turkmėnistane tuo užsiėmė šalies komunistų lyderis Saparmuratas Nijazovas. Jis net nebandė apsimesti žaidžiąs kažkokius parodomosios demokratijos žaidimėlius, greituoju būdu susidorojo su opozicija ir, savo rankose sutelkęs neribotą valdžią, ėmė tvarkytis šalyje kaip savo bute.

„Scanpix“ nuotr./Viena iš auksinių Saparmurato Nijazovo statulų
„Scanpix“ nuotr./Viena iš auksinių Saparmurato Nijazovo statulų

Žingsnis po žingsnio jis Turkmėnistaną padarė viena uždariausių šalių pasaulyje. Represinis aparatas ėmė kontroliuoti kiekvieną savo piliečių žingsnį, užsieniečius šalyje pavertė retu egzemplioriumi, atsiradus internetui užsiėmė griežta jo kontrole, ir tas vyksta iki šiol. Šalis yra neprieinama nepriklausomiems tikrintojams, spauda ir religinės laisvė patiria brutalius suvaržymus, o žmogaus teisių gynėjai bijo net prasižioti. Įvesdamas vienos pilietybės įstatymą su priverstiniu turkmėnų kalbos mokėjimu privertė daug čia gyvenusių rusų be triukšmo išvykti iš šalies.

S.Nijazovas neketino kištis į jokius globalius reikalus, jie jo visiškai nedomino, tad paskelbė savo šalies neutralitetą visais įmanomais klausimais. Tai padėjo Turkmėnistanui išvengti ginkluotų konfliktų su kaimynėmis. Labai realu, kad tuos konfliktus Turkmėnistanas būtų pralaimėjęs, nes šalyje yra tik vos daugiau nei penki milijonai gyventojų, kai, pavyzdžiui, kaimyniniame Uzbekistane jų yra šešiskart daugiau.

V.Mikaičio nuotr./Ekskursija po Ašchabadą
V.Mikaičio nuotr./Ekskursija po Ašchabadą

Gali kilti klausimas, kaip čia jam taip paprastai viskas pavyko šiais laikais, kai visas pasaulis iš esmės yra susietas daugybe ryšių. Štai ta pati Šiaurės Korėja – atsiskyrė nuo pasaulio ir dabar maudosi skurde. Turkmėnistane yra kiek kitaip, ir atsakymas į šį klausimą yra paprastas – iškastinis kuras. Čia kur tik pagaliu besi į žemę – arba ištrykš nafta, arba prasiverš gamtinės dujos. Kalbu, žinoma, metaforiškai, bet esmė aiški – šalis šių gėrybių nestokoja. Jos Turkmėnistaną daro labai turtingą, lyginant su nuskurdusiomis kaimynėmis. Lieka tik išgvildenti klausimą, ar tie turtai paskirstomi visiems piliečiams tolygiai, ar yra tolygesnių. Prie to dar prieisime.

Kalbant trumpiau, sovietmetis tą kraštą už ausų ištraukė iš viduramžių.

Sako, kad dėl tos pačios priežasties net Rusija Turkmėnistano atžvilgiu laikosi ypač tyliai, ir, nepaisant praktiškai prievartinio tėvynainių iškraustymo, nei rėkia apie skriaudžiamus rusakalbius, kuriuos būtina vaduoti, nei aiškina, kad čia nuo seno rusiškos žemės. Rusams irgi reikia Turkmėnistano išteklių, kurie akivaizdžiai yra didesnis prioritetas nei neva diskriminuojami tautiečiai.

Iki sovietmečio Turkmėnistanas buvo skurdi ir neišsivysčiusi teritorija, o sostinė Ašchabadas – mažas miestelis dykumoje su prieštvaniniais kišlakais. Sovietai turkmėnams davė civilizaciją, mokslą, technologijas ir progą nuvykti į Maskvą ar prie Baltijos jūros. Kalbant trumpiau, sovietmetis tą kraštą už ausų ištraukė iš viduramžių.

V.Mikaičio nuotr./Didžiausia Turkmėnistano mečetė
V.Mikaičio nuotr./Didžiausia Turkmėnistano mečetė

Kaip jau kalbėjome, griuvus SSRS, mūsų jau pažįstamas S.Nijazovas, savo šalį pavertęs asmeninių užgaidų išpildymo erdve, ėmė tiesiog siautėti. Jis pasivadino save Turkmėnbaši, kas reiškia visų turkmėnų tėvą. Šiuo vardu buvo pavadintas sausio mėnuo, ant Kaspijos jūros kranto esantis Krasnovodsko miestas ir kiti objektai. Turkmėnai neigia, kad diktatorius buvęs nenormalus. Atvirkščiai, jie sako, kad jis buvęs labai kuklus ir pompastikos nepageidavęs, bet kadangi žmonės labai jo prašę, tai jis kilniai nusileidęs. Dar jam gyvam esant visur kabojo jo portretai, jam buvo statomi paminklai, jo vardu pavadinamos gatvės.

Prikūrė jis vienų už kitus kvailesnių draudimų. Pavyzdžiui, buvo uždrausti ilgi plaukai, video žaidimai, auksiniai dantys ir kiti dalykai. Turkmėnai griausmingais plojimais sutikdavo kiekvieną tokį draudimą. Be to, jis rašė knygas ir buvo visų galų meistras. Po mirties jis buvo paskelbtas „Amžinuoju prezidentu“.

Be to, S.Nijazovas nusprendė, kad šalies sostinė turi būti ne nudrožta skylė, o fantasmagorinis ateities miestas, ir ėmė statyti naująjį – aukso dulkėmis ir baltu marmuru grįstą Ašchabadą su įvairiais fantastiniais objektais, tokiais kaip slidinėjimo trasos su pingvinais dykumoje ir panašiais kliedesiais.

Ne visus šiuos planus pavyko įgyvendinti, bet iš esmės jis savo pasiekė – netvarkos ir karščio nualintą ir beveik niekada lietaus nematantį sovietinį miestelį jis pavertė futuristiniu žaliuojančiu pavasario miestu. Bepigu jam buvo tai daryti, nes šalis valdo tokias milžiniškas naftos ir dujų atsargas, kad turbūt galėtų debesis pasikinkyti, jei tik norėtų.

Prikūrė jis vienų už kitus kvailesnių draudimų.

Bet net ir žemiškieji dievai negyvena amžinai. Nijazovui mirus, turkmėnai beveik vienbalsiai savo naujuoju prezidentu išsirinko jo nesantuokinį sūnų tik iš kažkelinto karto sėkmingai ištariamu vardu ir pavarde – Gurbangulį Berdimuhamedovą. Kadangi dievai negali turėti nesantuokinių vaikų, faktas dėl nesantuokinio sūnaus nėra oficialiai patvirtintas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdimuchamedovas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdimuchamedovas

Kaipgi patekti į šią stebuklingą šalį? Teoriškai, Turkmėnistanas turistų laukia išskėtęs rankas. Bet praktiškai norint į jį patekti, reikia ir namų darbus atlikti, ir paskirti nemažą pinigų sumą. Kalbama, kad per metus Turkmėnistanas savo svečiams išduoda tik tūkstantį turistinių vizų. Nežinau, ar tai nėra tik kalbos, bet jei tiesa, tai mes išnaudojome keturias iš to tūkstančio.

Patekimui į šalį reikalinga viza. Ją galima įsigyti Ašchabado oro uoste, tačiau reikia turėti iškvietimo laišką, kurį padėti gauti gali vietinės turizmo agentūros. Pabrėžiu – ne lietuviškos, o vietinės. Lietuviškos agentūros už brangiai gali padėti gauti vizą, tačiau iškvietimo laišką joms turite atnešti patys. Nesuvokiu tokios paslaugos prasmės, nes su laišku ir taip galima skristi į Turkmėnistaną ir vizą gauti jau atskridus.

Savarankiškai Turkmėnistane turistas keliauti negali. Jis turi nusipirkti agentūrų siūlomą kelionės programą, kartu su gidu ir transportu. Ir tik tada, suderinus programą, agentūra kreipiasi į vietinę ministeriją su prašymu išduoti jums iškvietimo laišką, su kuriuo atskridus bei atstovėjus grandiozinę eilę oro uoste, į jūsų pasą bus įklijuota viza.

V.Mikaičio nuotr./Ekskursija po Ašchabadą
V.Mikaičio nuotr./Ekskursija po Ašchabadą

Turkmėnų agentūros, turinčios licenciją užsiimti veikla su turistais, už paslaugas ima daug. Kaina priklauso nuo viešnagės trukmės, pasirinkto kelionės maršruto ir bendrakeleivių skaičiaus. Mes keliavome keturiese ir, manau, kad tai yra optimaliausias skaičius norint gauti geriausią kainą. Trijų dienų kelionė mums kainavo po 500 eurų žmogui, pridedant po beveik šimtą eurų už vizą. Ir tai yra be skrydžio bilieto į Turkmėnistaną, kuriuo jau rūpiniesi pats. Taigi, viena buvimo šalyje para atsiėjo du šimtus eurų žmogui. Į kainą įėjo pusryčiai ir dveji pietūs. Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad kai valstybė nustato tokius patekimo į šalį įkainius, nuostata, kad šalyje turistai laukiami, labai kontrastuoja su realybe.

Viena buvimo šalyje para atsiėjo du šimtus eurų žmogui.

Keturiese keliauti pigiausia, nes viešbučiai šalyje yra brangūs, o keturis žmones galima patalpinti į vieną kambarį, kas jau atsieina pigiau. Na, ir žinoma, gido bei transporto paslaugų kaina irgi yra dalinama iš keturių. Kaina sparčiai kyla, jei renkatės maršrutus su vietiniais skrydžiais.

Taigi, išpildę visus nurodytus formalumus, leidimus patekti į šalį gavome ir netrukus turėjome lėktuvo bilietus. Spėkite, iš kur pasirodė pigiausia nuskristi į Ašchabadą? Ogi iš mūsų kaimynės Baltarusijos. Bilietai iš Minsko su persėdimu Stambule kainavo apie 270 eurų žmogui. Kiti variantai buvo dvigubai brangesni.

Jei jau viską turime – skriskime ir pamatykime, koks unikumas yra šalis, su kuria, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, dar visai neseniai buvome bendros valstybės sudėtyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:04
01:03
01:11

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje