Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 15d. 10:57

Vido kelionė aplink pasaulį: vogto automobilio vairavimas, meškos ir maisto paieškos konteineriuose

Vido Ambrazevičiaus kelionės
Vido Ambrazevičiaus kelionės

Pirmoje pasakojimo dalyje Vidas Ambrazevičius (29) pasakojo, kaip sausiausioje pasaulio vietoje keliavo dviračiu, kokio svetingumo yra lūšnynuose gyvenantys vietiniai (neturėdami kuo pavaišinti, maisto eina skolintis pas kaimynus) ir kaip Australijoje ėjo tūkstančio kilometrų žygį metrinėms gyvatėms šliaužiojant palei kojas. Šįsyk – apie uteniškio nuotykius Šiaurės Amerikoje, Suomijoje ir gyvenimą Lietuvoje. 

– Papasakok apie trečią labiausiai įsiminusią savo kelionę.

– Trijų mėnesių kelionė autostopu Šiaurės Amerikoje taip pat įsiminė dėl artimo ryšio su vietiniais, jų draugiškumo priimant. Kai moki jų kalbą ir esi iš Europos, jiems esi labai įdomus, žmonės labai dažnai kviesdavo pas juos apsistoti nakčiai. Būdavo, paima pavėžėti ir sako „O, važiuojam pas mane, pernakvosi, valgyti pagaminsim, pabūsim, pabendrausim, su draugais mano susipažinsi, vakare pasitūsinsim, kitą dieną galėsi keliauti!“ Vienas vyras iš viso... Sako – „Žinai, aš turiu savo striptizo klubą, bet jis toli, važiuojam į mano draugo.“

– Ir ką tu atsakei?

– Be problemų, važiuojam. Aš tuo metu dar valgiau mėsą ir vartojau alkoholį. Vakare, prieš išeinant, už maistą, gėrimus ir privačius šokius mums dviems jis sumokėjo daugiau kaip 1000 dolerių, matyt, pas juos taip normalu. Kitą rytą papusryčiavus mieste tas pats žmogus mane paveža iki kelio, palinki geros kelionės. Sustoja antras automobilis: „O, kaip faina, važiuojam pas mane! Pabūsi, nusiprausi, pavalgysi, nuvarysim kur patūsint.“ Trečią dieną jau tiesiog padėkoji ir mandagiai pasiūlymo atsisakai, nes vakarėlių jau būna per daug. Pavalgius, pailsėjus, išsiskalbus drabužius jau tiesiog norisi keliauti toliau.

Keliaudamas Šiaurės Amerikoje pastebėjau, kad čia rūkoma labai daug marihuanos, sustoti parūkyti siūlydavo, galima sakyti, kas antro automobilio vairuotojas. Kartą pavėžėjo marihuanos plantaciją turėjęs vyras, kuris „žolę“ nešiojosi visur, sutikęs ką nors tai parduodavo, tai dalindavo nemokamai. Išvažiuojant jis sako man: „Žinai, aš tau galiu, va, į šitą maišelį prikrauti marihuanos – pats surūkysi, parduosi arba į maistą išmainysi.“ Žodžiu, žmonių svetingumas atsispindi net ir taip. Kadangi mane policija kartais apieškodavo, nepaėmiau.

– Tave apieškodavo policija? Kodėl?

– Buvo istorija su vogtu automobiliu. Viskas prasidėjo, kai „tranzavau“ iš Čikagos, labai sunkiai sekėsi, visą dieną niekas nesustojo, net netoliese teko nakvoti. Kitą dieną apie pietus galiausiai sustojo vienas labai baisus žmogus. Jis grubiai šnekėjo, gal net buvo išgėręs. Galvoju „Ai, nesmagus tas žmogus, bet veža tolyn.“ Kiek pavažiavus klausia jis manęs, ar turiu pinigų. Ne, sakau, neturiu, tai užsukęs į degalinę jis eidavo žmonių degalų prašyti. Vieni įpildavo, kiti kurui pinigų duodavo, tačiau padėkojęs už tuos pinigus jis nusipirkdavo alaus ir cigarečių, o degalų kaulydavo toliau. Būdavo, vairuoja, o vienoj rankoj – cigaretė, kitoj – alus, po kurio laiko jis tapo girtas.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

– Ir tu toliau su juo važiavai?

– Galėjau išlipti bet kurioje degalinėje, bet, matyt, buvo „užėjęs“ kvailumas. Jis važiavo į Kaliforniją, mano tikslas buvo už kokių 4 tūkstančių kilometrų. Galvojau - važiuojant per Ajovos valstiją vien neįdomios lygumos, kiti gali sunkiai sustoti, reikia gal važiuoti, kuo daugiau nuveš, tuo geriau. Po kiek laiko jis klausia: „Ar kada nors teko bėgti nuo policijos?“ Ne, neteko, sakau. O jis: „Gali tekti.“ Paskui sako: „Žinai, šita mašina – vogta.“ Sakau - KĄ? Jis: „Aš tik juokauju.“

Važiuojam, važiuojam, jis toliau geria savo alų, po kiek laiko sakau jam: „Žinai, atrodai girtas. Aš turiu teises, galiu pavairuoti“. Ir jis sutiko. Apsikeitėm, važiuoju, sustoju degalinėj – jis toliau eina kaulyti degalų. Vienąkart išsuku iš degalinės, žiūriu – policija iš paskos seka. Na, gerai, galvoju, važiuojam tvarkingi, po kiek laiko įsijungė „mirgalkės“, aš sustoju. Priėjęs policininkas manęs paprašo dokumentų – paduodu.

Pareigūnas dar kažko paklausia ir pradeda tas vyras kažką aiškinti, pasakoti. Tuomet pareigūnas pakviečia mane išlipti į lauką, vyras sėdėdamas viduje geria alų, kas net keleiviui yra draudžiama. Policininkai jį ištraukę uždeda antrankius, pasodina į savo ekipažą ir klausia manęs, kas čia buvo. Papasakojau, kad „tranzavau“, jis buvo girtas, todėl apsikeitėm.

Pasak jo, tai jis „tranzavo“, o aš jį paėmiau su vogta mašina.

Tik į policijos automobilį pasodintas vyras pasakojo kitokią istoriją. Pasak jo, tai jis „tranzavo“, o aš jį paėmiau su vogta mašina. Tada supratau, kad automobilis visgi buvo vogtas. Viskas gerai, jei būtų reikėję įrodymų, degalinėje, iš kurios stabdžiau automobilius, buvo filmavimo kameros. Visgi užteko to, kad vyras buvo girtas ir amerikietis, o aš blaivus ir užsienietis. Jiems kur kas lengviau nubausti vietinį nei užsienietį, su kuriuo neva per daug „popierizmo“.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

Policininkai manimi patikėjo, pavėžėjo iki kitos valstijos - maždaug, išveži žmogų iš savo valstijos, vadinasi, jau nebe tavo problema. „Tikiuosi, nesutiksiu to žmogaus“, – sakau jiems, o jie man: „Nebijok, jis dar ilgai neišeis.“ Gerai, kad gerai baigėsi. Jei policija būtų stabdžiusi vairuojant tam vyrui, jis būtų bėgęs ir dar tikrai avariją sukėlęs.

– Tu tiek pavojingų situacijų patyrei. Ir visada tikiesi tik paties geriausio?

– Bet viskas išsivysto gerai. Pamenu, po šio įvykio kurį laiką pamąsčiau, kas čia įvyko ir kaip čia dabar man jaustis. Pasėdėjau ant kalvos šalia kelio, kur paleido, pavalgiau ir „tranzavau“ toliau.

– Ar, apskritai, yra dalykų, kuriuos vadini „išėjimu iš komforto zonos?“

– Galiausiai komforto zona prasiplečia arba supranti savo silpnybes. Keliaujant autostopu, iš pradžių, būdavo sunku pradėti bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, paskui tai automatiškai pereini. Antras dalykas – nakvynės įvairiose vietose. Po kiek laiko net azartą pagauni, kaip nakvoti kuo įdomiau neišleidžiant pinigų. Iš pradžių miegi palapinėje miške, tada palapinėje miesto parke, tada parke be palapinės kur nors krūmuose. Arba hamake per audrą kai pučiant vėjui galvoji, kad tik jis atlaikytų, antraip nukrisi į purvą.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

Kas dar? Maistas. Iš pradžių keliaudamas valgydavau pigų maistą iš Lietuvos, paskui pigų maistą, kurio įsigydavau ten, tačiau Šiaurės Amerikoje jau visiškai rimtą „bomžo“ lygį pasiekiau. Būdavo, Niujorke sėdi parke, į kurį žmonės nusipirkę maisto ateina per pietų pertrauką pavalgyti, bet suskambus telefonui jie visą laiką prašneka, nesuvalgę maisto palieka ant suoliuko ir išeina. Tada tu ateini, patikrini ir pasiimi. Būdavo, kad ir šiukšliadėžes miestuose tikrini, nes žmonės labai daug maisto išmeta.

– O kaip pasiekei tokį lygį, kad net reikėjo maisto ieškoti šiukšliadėžėse?

– Išėjo taip, kad iškeliavau į avantiūrą. Kadangi Pietų Amerikoje vietoj planuotų pusės metų keliavau keturis mėnesius, sutaupiau pinigų. Jų užteko skrydžio bilietui ir išmaniajam telefonui, kurį nusipirkau Niujorke (kad turėčiau žemėlapius, ir šiaip jau reikėjo). Maistui liko 3 doleriai dienai, kas Amerikoje iš esmės yra niekas, ten pigiausia duona kainuoja 2,5 dolerio.

Eidavau, ir dabar keliaudamas einu, už parduotuvių į konteinerius, kuriuose yra tiek gero maisto, kad apsirijimas būna.

Mano patirtys su miestais – ne pačios geriausios.. Nors Vašingtone gyvenau savaitę, ten buvo labai geras mano sustojimas. Mieste tekančioje upėje yra salos su medžiais ir gamta, ten ir nakvodavau, o dieną praleisdavau mieste. Apsilankiau beveik visuose muziejuose, suradau vietas, kuriose benamiams dalinamas maistas. Kai studijuodamas gyvenau Suomijoje, maisto išvis nepirkdavau. Eidavau, ir dabar keliaudamas einu, už parduotuvių į konteinerius, kuriuose yra tiek gero maisto, kad apsirijimas būna. Pavyzdžiui, bananai ten išmetami tik gavus naują siuntą, duona – likus bent trims dienoms iki galiojimo pabaigos, bandelės dar į skirtingus maišelius pagal rūšis sudedamos, jei prekės pakuotė būna nors šiek tiek pažeista, ji išmetama.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

– Dar žinau, kad taupydamas pinigus gyvenai ne studentų bendrabutyje, o miške. Ar tikrai? Kiek laiko ten praleidai? Kaip viskas atrodė?

– Studijuodamas miškininkystę Suomijoje praleidau 4 mėnesius ir taip, pirmas dvi savaites gyvenau miške, vėliau suradau tokį tvartą, į kurį įlįsdavau per vieną skylę. Po kiek laiko ją atrado vaikai, viduje sukėlė netvarką, tuomet savininkas iškvietė policiją, kuri vieną vakarą, jau man atsigulus, apsupo tvartelį, įėjo su šunimis ir mane „supakavo“. To tvartelio savininkas taip pat studijavo miškininkystę tame pačiame universitete, pakalbėjus su juo, papasakojus, kaip kas, jis man leido toliau ten gyventi. Po kelių savaičių man paskambinęs pasakė, kad rado bendrabutį, kurio nuoma – 185 Eur mėnesiui, kitų užsienio studentams skirtų bendrabučių nuoma kainavo nuo 450 Eur mėnesiui. Anas variantas pasirodė geras, todėl apsigyvenau.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

– O kiek laiko būdavai apsistojęs miške Šiaurės Amerikoje? Kokius įsimintiniausius gamtos stebuklus esi matęs?

– Keliaudamas didžiąją dalį naktų praleidau palapinėje miškuose. Savaitę gyvenau Didžiojo kanjono nacionaliniame parke, savaitę – Sekvojų nacionaliniame parke ir apie savaitę – Redwood nacionaliniame parke. Pasižiūrėti sekvojų buvo labai sena mano svajonė, paliko tikrai didelį įspūdį. Net negali suvokti, kad medis gali būti toks didžiulis.

Sekvojos yra pirofilinė medžių rūšis, tai reiškia, kad joms labai patinka gaisras, kurio susidarymui jos specialiai kuria tinkamas sąlygas mesdamos spyglius. Kai aplinkui esantys gaisrui mažiau atsparūs medžiai išdega, sekvojos atželia arba išdega tik jų vidus, kuriame net gali pasistatyti palapinę, nes ten būna apie 5 kvadratiniai metrai vietos. Aš nestačiau tik todėl, kad viduje nelygu, prikritę akmenų, šakų. Šiaip tuose miškuose negalima nakvoti dėl meškų pavojaus, bet aš vis tiek nakvodavau, negi už kempingą mokėsi? Kad meška neateitų į palapinę, visą maistą sudėdavau į maišą ir pakabindavau ant medžio šakos taip, kad galėčiau stebėti, kaip ji bando jį pasiekti, būtų įdomu.

123rf.com/Sekvojų parkas
123rf.com/Sekvojų parkas

– Ir meška atėjo?

– Ne, ant šakos maisto nerado.

– Bet, kaip suprantu, su ja vis tiek susidūrei, tiesa?

– Vieną rytą sėdėdamas ir pusryčiaudamas ant akmens išgirdau netoliese orą uodžiančią mešką. Aš ją pamačiau, o ji manęs dar ne, bet užuodusi maistą jau ėjo link manęs. Maisto atiduoti nenorėjau, todėl viską greitai susimečiau į kuprinę. Mačiau, kad ji manęs dar nepastebėjo, todėl atbulomis pasitraukiau, jau buvo arčiau kaip 100 metrų atstumu.

– O jos gali sudraskyti žmogų? Kaip tu gintumeisi nuo meškos?

– Ten gyvena juodosios meškos. Jos ne tokios pavojingos, kaip grizliai, tačiau jei esi bailus ar kvailas, sudraskyti gali. Tokiai meškai pasileidus į tave bėgti, reikia stovėti vietoje ir ji prabėgs pro šalį. Jei išsigandęs bandai bėgti, ji užpuola. Į mane nebėgo.

„Scanpix“/AP nuotr./Juodasis lokys
„Scanpix“/AP nuotr./Juodasis lokys

– Kokių dar įspūdžių teko patirti Šiaurės Amerikos miškuose?

– Čia, palei Ramiojo vandenyno pakrantę, auga visžalė sekvoja. Šiai sekvojų rūšiai priklauso aukščiausi pasaulio medžiai, kurie dar ir įeina į seniausiai Žemėje gyvenančių sutvėrimų kategoriją. Šie medžiai gali užaugti virš 100 metrų aukščio. Palyginimui – aukščiausi medžiai Lietuvoje siekia 40 metrų. Įdomiausia tai, kaip sekvojas nuo iškirtimo (tuo metu ten vyko intensyvus miškų ūkis, matyt, ir dabar vyksta) saugo žmonės. Jie medžius gina juose pasistatydami namukus, kuriuose gyvena. Miško kirtėjai medžių, kuriuose yra apsistoję žmonės, nupjauti negali, todėl gyventojus iš ten bandoma visaip iškrapštyti, o tie gindamiesi ant jų mėto šūdų bombas. Taigi, vyksta toks karas.

– O tu matei tuos namelius medžiuose?

– Ne. Tačiau tranzuodamas sutikau tokį vaikiną, kuris ir sako man: „žinai, mes čia laipiodami su draugu atradom tokį tinklą. Gal nori užlipt?“ Iš apačios nieko nesimato, viršūnės irgi. Šakos didžiulės, toli viena nuo kitos, lipti pavojinga, bet įmanoma. Lipi, lipi ir kažkur medžio viršūnėje matai iš virvių padarytą tinklą, ant kurio gali atsigulti 3–4 žmonės. Ten taip aukštai, kad gulėdamas vienoje pusėje matai kalnus, o kitoje – kažkur už 30 kilometrų esantį vandenyną. Guli ir galvoji „eina sau, kaip čia faina“, buvo labai įspūdinga, bet kai reikėjo nuo to medžio nulipti.. Šakos labai didelės, viena ranka vos įsitveri, keturių metrų skersmens kamieno neapkabinsi, žievė nėra tvirta. Lipi, laikaisi už šakos, kiti du labiau patyrę laipiotojai pataria kur dėti koją, nulipau.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

– Prieš keletą metų viename interviu minėjai, kad turi planą apkeliauti kuo daugiau kraštų, o po to įsikurti kur nors gamtoje, auginti karvę ir bites. Ar planas išsipildė?

– Pildosi. Jau turiu namą vienkiemy, Ignalinos rajone tarp miškų, turiu šiek tiek savo miško, šiek tiek dirbamos žemės, užsiauginu savo daržovių. Turiu bičių, medaus, bet dar neturiu karvės. Mano svajonė išliko, bet matau, kad šiuo metu gyvenu per daug aktyviai, tad negalėčiau jos prižiūrėti. Įsikūrinėju jau trečius metus, šiemet čia pirmus metus planuoju žiemoti. Ir pirmi metai kai po ilgo laiko niekur toli nekeliauju.

– Kad už kelių valandų su mama iškeliauji į Dubajų.

– Taip, bet čia tik savaitei sesę aplankyt.

– Kuo tu užsiimi?

– Esu miškininkas, įveisinėju miško parką privačiam žmogui, kuris pakankamai nedideliame plote nori turėti įvairius miškus, savotiškas suformuotas bendrijas su visomis lietuviškomis medžių rūšimis: pušyną, eglyną, ąžuolyną, durpyną, šlapią, sausą lapuotyną su krūmais ir žoline augalija. Dar dirbu miškininku viename katalikų vienuolynui priklausančiame miške: iš naujo atsodinu mišką, kuriame daug metų nebuvo vykdyta ūkinė veikla ir prižiūriu medžius, kad šie užaugtų.

Mano darbai sudaro maždaug trečdalį etato, visą kitą laiką galiu keliauti arba kurtis savo sodyboje. Ir pats kuriu šiek tiek unikalesnį savo mišką su tokiomis medžių rūšimis, kurios Lietuvoje natūraliai neauga, bet jei pasodini, užauga. Taigi, auginu paprastąjį buką, platanalapį klevą, plaukuotąjį ir burgundinį ąžuolą, iš Kaune surinktų gilių įveisiau bekotį ąžuolą, kurio pavadinimas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, dar pas mane sklype auga taip pat nykstanti dygioji slyva, kurią padauginau, išplėčiau augimo plotą, iš Suomijos atsivežiau labai gražios lajos korėjinį klevą. Norėčiau, kad atėjęs į tokį mišką jausčiausi tarsi nukeliavęs pora tūkstančių kilometrų link centrinės Europos, kaip Prancūzijoje, Vokietijoje.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

– Kokiais principais remiesi gyvenime?

– Yra toks minimalizmo idėjomis paremtas „frugality“ (liet. taupumo) judėjimas. Taigi, iš pradžių taip pradėjau gyventi, nes tiesiog pats jaučiau, kad taip norisi, ir tik vėliau visa tai įvardinau šiais terminais, sužinojau, kad yra tokias idėjas skleidžiantys žmonės. Tiesiog pasižiūri, kiek džiaugsmo tu gyvenime gauni iš dalykų, kuriuos gali nusipirkti ar paslaugų, kurias gali gauti ir iš savo laiko, kurį gali leisti taip, kaip tau norisi. Aš patiriu kur kas daugiau džiaugsmo augindamas savo maistą, laikydamas bites, dirbdamas miške.

Taip pat stengiuosi neturėti nereikalingų išlaidų, žiūrėti, ar tai gyvenime yra būtina. Jei nebūtina – neapsikrauti, nes žinai, kad už kiekvieną nebūtinumą – kad išlaiktytum tą, palaikytum tą, aną, va tą – tau reikės dirbti. Galiausiai išeina taip, kad dirbi tik tam, kad palaikytum, o džiaugsmo iš to, kad palaikai daugiau dalykų, negauni, džiaugsmo lygis nuo materijos nepriklauso. Gavus kažką materialiai kaip ir gerai, bet po savaitės kitos vėl susigaudai, kad džiaugsmas kyla ne iš to.

Turiu savo namus, todėl už nuomą mokėti nereikia, gyvenu be elektros – pasišviečiu žvake. Internetas? Jam turėjau priklausomybę, todėl telefone atsisakiau. Pasižiūri, kad tai irgi nereikalinga išlaida, kuriai reikia investuoti kažkiek pinigų, bet galiausiai ką iš to gauni? Tik prarandi savo laiką. Kad draugui ar kažkam atsakytum elektroniniu paštu, nereikia internetu naudotis nuolat, galima pora kartų per savaitę. Bendravimui, kontakto su žmonėmis palaikymui to pilnai pakanka.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

Pirmiausia atsisakiau feisbuko, tuomet interneto telefone, o mėgstamiausia jo funkcija yra skrydžio režimas, kurį paprastai ir laikau įjungtą, kad niekas manęs netrukdytų, nes būdamas gamtoj gyveni gamtos ritmu, o žmonės, kurie skambina, negyvena gamtoj, jie dažnai gyvena strese, šnekėdamas su jais perimi jų emociją, todėl tą ir riboju. Keletą kartų per dieną patikrinu: jei kažkas skambino, atskambini. O telefoną įkraunu energijos banku, draugas padovanojo didelę saulės panelę, kad telefoną galėčiau įkrauti saulės energija. Be to, laikant telefoną įjungus skrydžio režimą, baterijos pakanka savaitei. Šiuo metu turiu automobilį, kurio išlaikymui tenka didžioji pajamų dalis, tai kartais ir pasijuokiu sau: man reikia automobilio, kad nuvažiuočiau į darbą, o dirbu tam, kad jį išlaikyčiau.

– Sakai, kad toks gyvenimo būdas suteikia laisvę rinktis, tačiau ar nėra taip, kad pasirinkimai turi kokius nors apribojimus? Kokie yra pagrindiniai „frugal“ (liet. „taupumas“) gyvenimo stiliaus minusai? Nebūna, kad norisi nueiti į teatrą ar namuose vakare pažiūrėti filmą, paprastai ir greitai nusiprausti šiltame duše, greičiau pasišildyti maistą ir pan.?

– „Frugal“ gyvenimo būdas nereiškia, kad tu neturi pinigų ir negali sau kažko leisti. Tai labiau yra apie sąmoningą savo materialių išteklių naudojimą, apie santykį su aplinka. Tuomet tavo pasirinkimai yra tokie, kurie labiausiai atitinka tavo vidų. Dažnai iš šalies gali atrodyti, kad tai nėra pats racionaliausias ir lengviausias pasirinkimas, gal net priešingai – sąmoningas savo gyvenimo apsunkinimas, o minusų dėl to yra arba nėra, priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi.

Pažiūrėjus iš šalies galima pasakyti, kad keliaujant „frugal“ būdu tenka patirti daug fizinio diskomforto: valgyti pigiausią ir visada šaltą maistą iš parduotuvių, daug vaikščioti, nes nesinaudoji viešuoju transportu. Ne visada gali nusiprausti, miegi palapinėje, kurioje gali būti šalta arba karšta, gali patirti nesaugumo dėl to, kad nežinai kur miegosi. Gali bijoti, kad naktį palapinėje kas nors tave užpuls. Gali bijoti „tranzuoti“ ir į kiekvieną vairuotoją žiūrėti kaip į potencialų žudiką ar prievartautoją.

Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės
Asm.archyvo nuotr./Vido Ambrazevičiaus kelionės

Namuose tai taip pat gali pasireikšti fizinio komforto – šviesos, šilumos, šilto vandens – trūkumu, neturėjimu kuo pasigirti prieš draugus ir panašiai. Tačiau aš į visa tai nežiūriu kaip į minusus ar gyvenimo trūkumus. Tuomet aš savęs ir kitų paklausiu: „o kas tau pasakė, kaip tu turėtum gyventi, keliauti? Kieno standartus tu priimi?“ Ir matau, kad žmonės net nesusimąsto, ko jiems reikia, ar tikrai reikia to ir kodėl to reikia. Dažniausiai „dėdė“ televizorius parodo kaip reikia gyventi, ką reikia turėti, kad būtum „sėkmingas“ žmogus, giminaičiai ir kaimynai dar paantrina. Ir štai tu jau gyveni kitų gyvenimą, darbuojiesi dėl tau primestų tikslų ir svajonių taip ir nepajutęs savęs, nesupratęs kam aš čia atėjau. Daugiausiai pasitenkinimo suteikia ne „lengvas“, o tavo autentiškas gyvenimas.

Temos: 1 Kelionės

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje