Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 07 03, 10:59

Rausvo granito Džersio sala: jos veidą dukart per dieną pakeičia potvyniai ir atoslūgiai

Lamanšo sąsiauryje, tarp Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos, esanti Džersio sala žavi rausvo granito uolomis, baltais paplūdimiais ir įspūdingais potvyniais, kasdien keičiančiais salos landšaftą. „Ant uolos“ gyvenantys vietiniai žmonės, kadaise už meilę mezgimui galėję patekti į cypę, dabar po antklodėmis augina bulves ir smaguriauja dieviško skonio ledais.
Atslūgus vandeniui, laivai tampa panašūs į numestus žaislus.
Atslūgus vandeniui, laivai tampa panašūs į numestus žaislus. / Gabijos Steponėnaitės nuotr.

Salos dydis kinta du kartus per parą

Plaukiantiems į Džersio salą horizonte išniręs baltas Korbjero (La Corbière) švyturys praneša, jog kelionės tikslas beveik pasiektas. Vietiniai gyventojai švyturį ilgai vadino kranklių vieta, bet rašytojas Victoras Hugo, kuris į salą atsikraustė su žmona bei meiluže kaip politinis pabėgėlis ir buvo pasitiktas ovacijomis, švyturį pakrikštijo „bangų piemeniu“.

Visit Jersey nuotr./La Corbiere švyturys.
Visit Jersey nuotr./La Corbiere švyturys.

„Piemuo“ daugiau nei septynis šimtmečius įspėdavo jūreivius apie povandenines uolas, paskandinusias ne vieną laivą. „Jūrininkai turėjo gerai išmanyti navigaciją, kad pasiektų salos krantus. Situaciją apsunkina vandenyno potvyniai ir atoslūgiai – jie vieni didžiausių pasaulyje“, – aiškino instruktorius Markas Tuckeris, buriuojantis jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Jis kartu su kitais autoriais parengė navigacijos žinyną, skirtą plaukiantiems Lamanšo sąsiauriu, palei Šerbūro pusiasalį bei šiaurine Bretanės pakrantę.

Potvynio metu sala, apaugusi pušų miškais, tankiais papartynais ir supama turkio mėlynumo vandenyno, primena atogrąžas. Per atoslūgį Džersis tampa panašus į atšiaurią uolėtą dykvietę, kur tarp uolų, lyg atsainiai numesti žaislai, guli laivai.

Korbjero švyturio lankytojus apie artėjančius potvynius, kurie apsemia kelią į švyturį, perspėja sirenos. „Ignoravus pavojaus signalą, gali tekti keletą valandų pasėdėti ant uolų, kol atslūgs vanduo ir bus galima sugrįžti į salą“, – sakė M.Tuckeris. Būta atvejų, kai neapdairius lankytojus pasiglemžė bangos.

Visit Jersey nuotr./Džersio saloje vietos gyventojai renka jūros gyvius.
Visit Jersey nuotr./Džersio saloje vietos gyventojai renka jūros gyvius.

Dėl potvynių ir atoslūgių du kartus per parą Džersio sala maždaug perpus padidėja arba sumažėja. Potvynio amplitudė siekia 12 metrų. Kintantis vandens lygis dramatiškai pakeičia salos gamtovaizdį. Potvynio metu sala, apaugusi pušų miškais, tankiais papartynais ir supama turkio mėlynumo vandenyno, primena atogrąžas.

Per atoslūgį Džersis tampa panašus į atšiaurią uolėtą dykvietę, kur tarp uolų, lyg atsainiai numesti žaislai, guli laivai. Nuslūgęs vanduo atidengia kilometrus smėlėto jūros dugno, kur knibžda jūros gyvių. Juos vietos gyventojai susirenka į krepšelius vakarienei.

Pagarba rupūžėms

14 km ilgio ir 8 km pločio Džersio sala – didžiausia iš keturių Normandijos salų, esančių tarp Anglijos bei Prancūzijos krantų. Jūra per amžius buvo svarbi salos gyventojams: ne tik jungė su pasauliu, bet ir saugojo nuo piratų ar svetimšalių įsibrovimų. Būdamas saloje nuo jūros niekuomet pastebimiau nenutolsti.

Vietiniai salą vadina „uola“. Ant „uolos“ gyvena apie 107 tūkst. žmonių, kuriuos kaimyninės Gernsio salos gyventojai vadina „crapaud“ – rupūžėmis. Džersiečiai aiškina šią pravardę pelnę dėl saloje aptinkamos ypatingos rupūžių rūšies. Salos sostinėje Sent Heljeryje jie varliagyviui net pastatė paminklą.

Visit Jersey nuotr./Džersio salos įlankos mėgiamos narų bei buriuotojų.
Visit Jersey nuotr./Džersio salos įlankos mėgiamos narų bei buriuotojų.

Kaimyninės Gernsio salos gyventojai į tokį argumentą tik numoja ranka ir skuba paaiškinti, kodėl juos Džersio gyventojai vadina asilais. Pasak jų, Džersio saloje niekada nebuvo asilų, nes uolingais salos šlaitais jais nebūtų įmanoma gabenti krovinių.

„Džersio salos gyventojai laiko save gerais darbininkais ir sumaniais, sugebančiais prisitaikyti žmonėmis, – aiškino Džersio paveldo muziejaus kuratorė ir Kultūrinės patirties skyriaus direktorė Louise Downie. – Jie niekada nepraleis progos susikurti patogesnį gyvenimą. Jie labai rūpinasi savo sala, saugo ją.“

Britiškos ir prancūziškos kultūrų mišinys

Pasak L.Downie, iki XIX amžiaus salos gyventojai kalbėjo Jérrais – normaniškosios prancūzų kalbos dialektu. Bet kai į salą pradėjo kraustytis gyventojai iš Didžiosios Britanijos, įsivyravo anglų kalba. Tiesa, vietovardžių, kaimelių ir gatvių pavadinimai, o taip pat daugelio žmonių vardai yra prancūziški.

Gabijos Steponėnaitės nuotr./Dėl medienos stokos Džersio gyventojai namus statė iš vietos akmenų.
Gabijos Steponėnaitės nuotr./Dėl medienos stokos Džersio gyventojai namus statė iš vietos akmenų.

Pasitaiko, kad tos pačios gatvės prancūziškas pavadinimas yra kitoks negu angliškas. Pavyzdžiui, prancūziškoji „Trijų balandžių gatvė“ angliškai vadinama „Kalvos gatve“.

Saloje medžių nedaug, todėl namai buvo statomi iš vietos akmenų ar granito ir priminė Normandijos bei Bretanės pastatus. Angliški architektūros stiliai salą pasiekė prieš du šimtus metų.

Džersis turi ypatingą „Jungtinės karalystės karūnos valdos“ statusą. Turistams patariama išjungti telefonus. Antraip sugrįžus iš kelionės gali nustebinti didelė sąskaita – čia nei Europos Sąjunga, nei Jungtinė Karalystė. Sala yra autonomiška, renka savo parlamentą bei vyriausybę.

Parduotuvėse galima mokėti Džersio arba britiškais svarais. Per amžius salos gyventojai vertėsi žvejyba ir žemdirbyste. Augino didelius obelų sodus ir gamino sidrą. Šiais laikais Džersio salos gerovės šaltiniai – turizmas ir išplėtotas finansinių paslaugų sektorius.

Turistams patariama išjungti telefonus. Antraip sugrįžus iš kelionės gali nustebinti didelė sąskaita – čia nei Europos Sąjunga, nei Jungtinė Karalystė.

Paryžius turi Eifelio bokštą, Vilnius – Gedimino pilį, o Londonas – Didįjį Beną. Džersio saloje atvirukus puošia Elžbietos pilis. Šventojo Obeno įlankoje pastatyta tvirtovė keturis šimtmečius gynė salą nuo įsibrovėlių ir maištininkų.

Gabijos Steponėnaitės nuotr./Džersio paveldo muziejaus kuratorė ir Kultūrinės patirties skyriaus direktorė Louise Downie.
Gabijos Steponėnaitės nuotr./Džersio paveldo muziejaus kuratorė ir Kultūrinės patirties skyriaus direktorė Louise Downie.

„Nuolatiniai anglų ir prancūzų karai bei invazijos formavo salos kultūrą bei pasaulėžiūrą. Saloje daug gynybinių įtvirtinimų, fortų bei tunelių“, – aiškino L.Downie.

Bulvių ir šampano statusas toks pats

Ieškantiems tradicinio Džersio salos „veido“ paprastai išvardijama: Džersio karvės, „karališkos“ bulvės ir megztiniai.

Nedidukės, didžiaakės riestomis blakstienomis karvutės yra salos numylėtinės. Kavos su pienu spalvos raguotės po salos šlaitus ganosi jau daugiau nei du šimtus metų. Jos neprakaituoja, tad mėgsta atrajoti ir stebėti pasaulį stovėdamos pavėsyje. Kaip dera tikroms įžymybėms, jų atvaizdai iškabinti oro uoste, miesto centre, o suvenyrų parduotuvėse išrikiuoti puodeliai, atvirukai bei kalendoriai su jų paveikslėliais. Smaguriams siūloma paragauti iš jų pieno padarytų ledų ir minkštų karamelinių saldainių.

Visit Jersey nuotr./Karališkos bulvės ne mažiau vertingos nei šampanas.
Visit Jersey nuotr./Karališkos bulvės ne mažiau vertingos nei šampanas.

Džersio bulvės – jos slyvos dydžio ir inksto formos – užsitarnavo delikateso vardą visame pasaulyje, lygiai kaip prancūziškas šampanas, Kamambero sūris ar Parmos kumpis.

Pieno produktų mėgėjai Džersio karvutes vertina už tai, kad jų pienas turi 18 proc. daugiau baltymų ir 20 proc. daugiau kalcio nei kitų veislių karvių. Ne vienas keliauninkas, pasižvalgęs į jūros tolius prie Korbjero švyturio, sustoja prie žymaus tradicinių ledų vagonėlio pasmaguriauti vaivorykštės spalvų skanėstais.

Džersio bulvės – jos slyvos dydžio ir inksto formos – užsitarnavo delikateso vardą visame pasaulyje, lygiai kaip prancūziškas šampanas, Kamambero sūris ar Parmos kumpis. Nedidukėms bulvėms suteiktas Europinio regiono saugomo produkto statusas.

Šios bulvės istorija – karališkas atsitiktinumas. Fermeris vardu Hugas de la Haye parduotuvės vitrinoje pastebėjo dvi itin dideles bulves. Susidomėjęs nusipirko jas ir per vakarienę parodė draugams. Apžiūrėję didžiausią bulvę visi nusprendė supjaustyti ją į 16 dalių ir pasodinti ant jūros skardžio. Pavasarį nustebo radę gausų mažų, bet itin sodraus, su jūros sūrumo prieskoniu, bulvių derlių. Hugo bulves pavadino „karališkomis“. Už naujos daržovės atradimą jis milijonų nesusikrovė, nes mielai dalinosi bulvytėmis sėklai su kitais.

Visit Jersey nuotr./Karališkos bulvės sodinamos rankomis.
Visit Jersey nuotr./Karališkos bulvės sodinamos rankomis.

Džersio bulvės sodinamos rankomis, auginamos ant saulėtų salos šlaitų ir nuo žvarbių jūros vėjų dengiamos užklotais. Šviežių bulvių sezonas trunka nuo balandžio iki birželio. Tuomet į pakeles vietos fermeriai išneša stalus, nukrautus popieriniais maišeliais pilnais „karališkųjų“ daržovių.

Virbalų barškenimas pykdė kunigus

Jei salos gyventojų meilė bulvėms ir karvėms garsina juos pasaulyje, tai už aistrą mezgimui vietiniai galėjo atsidurti už grotų. „Ilgais žiemos vakarais, kai žvejai negalėdavo išplaukti į jūrą, jie sėdėdavo namuose ir megzdavo. O kai paaiškėjo, jog mezgant galima užsidirbti daugiau pinigų, dingo noras žvejoti“, – aiškino L.Downie.

XVII amžiuje mezgimas taip išplito, kad per savaitę salos gyventojai numegzdavo 10 tūkstančių porų kojinių. Nebeliko laiko plaukti į žūklę, kariauti, nuimti derlių ar rinkti maistingas jūros žoles. Gyventojai megzdavo net per mišias, tad kunigai dejuodavo, jog virbalų barškenimas užgožia pamokslus. Mezginiai taip išplito, kad ir šiuolaikinės anglų kalbos žodis jersey reiškia megztinį.

„Valdžia turėjo išleisti įstatymą, draudžiantį vyresniems nei 15 metų gyventojams megzti derliaus metu. Už įstatymo nesilaikymą grėsė cypė“, – sakė L.Downie.

Legenda pasakoja, jog kiekviena Džersio salos parapija turėjo savitą megztinio raštą, kuris padėdavo nustatyti, iš kur kilęs nuskendęs žvejys.

Visit Jersey nuotr./Per potvynius takas, vedantis prie švyturio, dingsta po vandeniu.
Visit Jersey nuotr./Per potvynius takas, vedantis prie švyturio, dingsta po vandeniu.

Vienas seniausių pastatų pasaulyje

Prieš šešis tūkstančius metų į salą, kurią formavo potvyniai ir atoslūgiai, atvyko pirmosios neolito medžiotojų-rinkėjų gentys. Atvykėliai ėmėsi kirsti miškus ir dirbti žemę. Laukuose tarp uolų jie iš didelių akmens luitų ir plokščių statė dolmenus bei kapavietes.

Saloje išlikęs vienas iš dešimties seniausių pasaulyje pastatų – ant megalitų supiltas piliakalnis Hug Bi (La Hougue Bie).

Pasakojama, kad po aukštu piliakalniu palaidoti žmones rijęs bei namus deginęs slibinas ir jį nukovęs normanų riteris. Gedinti riterio žmona paprašiusi vietinių gyventojų supilti kalvą, kad vyro kapas būtų matomas nuo Normandijos krantų. Iki Prancūzijos pakrantės vos 22 kilometrai, tad giedrą dieną puikiai matyti tenykščiai balto smėlio paplūdimiai.

Gabijos Steponėnaitės nuotr./La Hougue Bie – vienas iš seniausių pastatų pasaulyje.
Gabijos Steponėnaitės nuotr./La Hougue Bie – vienas iš seniausių pastatų pasaulyje.

Mitą sugriovė daugiau nei dvidešimt metų Hug Bi prižiūrintis Peteris Robertsas. „Tai puikiai išsilaikęs neolito laikų statinys, – sakė jis. – Iš megalitų pastatyta tunelinė kapavietė pastatyta prieš šešis tūkstančius metų, ji senesnė už Egipto piramides.“

Manoma, kad statinyje vyko ritualai ir apeigos. Vasaros ir žiemos lygiadieniais saulės spinduliai pasiekia tolimiausią piliakalnio centre esančią statinio erdvę. XII amžiuje, siekiant įtvirtinti krikščionybę, ant piliakalnio pastatytos dvi akmeninės koplyčios.

Ne vienas priešistorinis salos statinys apipintas legendomis ir mitais. Tikima, kad juos saugo nykštukai. Jie gali prikrėsti šunybių ar atnešti nelaimių, jei kas pasiims akmenų naujo namo statybai.

„Džersio kalboje turime žodį pouquelaye kuris reiškia nykštukų tunelį. Mitai apie įpykusius nykštukus šimtmečiais apsaugojo kapavietes nuo plėšimų ir sugriovimo“, – aiškino P.Robertsas.

Gabijos Steponėnaitės nuotr./Peteris Robertsas prižiūri vieną seniausių pasaulyje pastatų porą dešimtmečių.
Gabijos Steponėnaitės nuotr./Peteris Robertsas prižiūri vieną seniausių pasaulyje pastatų porą dešimtmečių.

Saloje nenuobodžiaujama

Džersio sala – viena iš labiausiai į pietus nutolusi Didžiosios Britanijos teritorija, todėl ji turistus vilioja žadėdama šiltas saulėtas dienas pajūryje. Kaimyninės Gernsio salos gyventojai su tuo nesutinka ir tikina, kad jų saloje saulėtų dienų kas daugiau, todėl ilsėtis galima dar smagiau.

Gurmanai Džersio saloje mėgaujasi jūros gėrybėmis, ypač krabais, omarais ir austrėmis. Saloje maždaug 300 restoranų.

Atostogas bei laisvadienius Džersio gyventojai bei lankytojai mėgsta leisti aktyviai. „Saloje yra du jachtų klubai, populiarus burlenčių sportas, baidarių ir kanojų irklavimas, nardymas. Čia vyksta ir automobilių, dviračių lenktynės, šaudymo varžybos. Populiarius senų automobilių entuziastų klubas. Trumpai tariant, galime rasti ko širdis geidžia. Žiemą, tais itin retais atvejais, kai čia pasninga, žmonės eina slidinėti“, – sakė buriavimo instruktorius M.Tuckeris.

Gabijos Steponėnaitės nuotr./Dėl potvynių bei atoslūgi Džersio salos dydis kinta du kartus per parą.
Gabijos Steponėnaitės nuotr./Dėl potvynių bei atoslūgi Džersio salos dydis kinta du kartus per parą.

Gurmanai Džersio saloje mėgaujasi jūros gėrybėmis, ypač krabais, omarais ir austrėmis. Saloje maždaug 300 restoranų. Beveik visi jie arti jūros su puikiais žalsvo mėlio įlankų vaizdais, todėl vakarieniaujantieji gali grožėtis saulėlydžiais ir stebėti kaip lėtai į horizontą besitraukiantis vanduo apnuogina granito pakrantes.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje