Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 23d. 18:04

Savanorė Mariam iš Armėnijos: „Pasėjus sėklą, kartais tenka laukti kelerius metus, kol pamatai rezultatą“

Mariam Khachatryan
Mariam Khachatryan

Savanorystė Armėnijoje dar tik skinasi savo kelią masiškumo ir populiarumo link, o pakeliui reikia įveikti begalę stereotipų, išankstinių nusistatymų ir nepasitikėjimo. Taip teigia Mariam Khachatryan iš Gegarkuniko srities rytinėje Armėnijoje. 22-ejų metų mergina šiuo metu pagrindiniame regiono mieste Gavare tęsia anglų kalbos ir literatūros magistro studijas. Gavaras – niekuo neišskirtinis Armėnijos provincijos miestas, su savais iššūkiais ir prastėjančia demografine situacija. Tačiau kartu tai universitetinis miestas, į kurį suvažiuoja mokytis jaunuoliai iš viso regiono.

Nors studentų kasmet mažėja, tačiau savanorystės apraiškos, priešingai, stiprėja. „Pokyčių yra ir tai natūralu, nes įdėta labai daug darbo. Jei jų nebūtų, tuomet kokia prasmė kažką daryti ir stengtis“, – sako Mariam.

Susitikę pagrindinėje Gavaro aikštėje su Mariam patraukiame į netoliese esantį nedidelį miesto parką, kuriame sunkiai randame laisvą suoliuką. Šiltos rudeniškos saulės atokaitoje čia ilsisi ramaus neskubančio miesto gyventojai ir į mus krypsta aplink lakstančių vaikų akys. „Šiemet dėl koronaviruso grėsmės beveik viskas vykdavo nuotoliniu būdu. Nuotolinis bendravimas yra nepalyginamas su gyvu pokalbiu. Labai to pasiilgau“, – prasitaria Mariam.

– Mariam, kiek laiko aktyviai savanoriauji?

– Greitai bus dešimt metų. Pradėjau savanoriauti 2011-aisiais. Baigusi bakalaurą, išvykau į Vokietiją pagal „European Solidarity Corps“ savanorystės programą. Ten praleidau vienerius metus. Paskui nusprendžiau grįžti ir tęsti studijas čia, savo šalyje. Manau, Armėnijai manęs ir mano žinių reikia labiau.

– Kokiomis savanoriškomis veiklomis daugiausiai užsiėmei per tuos ilgus metus?

– Turiu pasakyti, kad išbandžiau nemažai nevyriausybinių organizacijų. Vienerius metus net teko padirbėti vienoje iš jų. Viena pirmųjų organizacijų, kurioje savanoriavau, buvo Armėnijoje gerai žinoma „World Vision Armenia“, kurios dėmesio centre – pagalba vaikams. Ši organizacija labai daug davė, nes ji rūpindavosi savanoriais ir padėjo geriau suvokti visą šalies socialinį kontekstą.

Pradėjus studijas prisijungiau prie „Jinishian Memorial Foundation“ organizacijos, dirbančios pilietinės visuomenės plėtros srityje. Po dviejų metų savanorystės jie man pasiūlė darbą. Tai buvo vieno ES projekto koordinavimas.

Tuo metu buvau devyniolikos, tačiau organizacijos žmonės tikino, kad susitvarkysiu. Labai pagelbėjo ilgametė savanorystės patirtis. Savanoriai, kuriuos tuos metus koordinavau, iki šiol sako jaučiantys pozityvią įtaką, kurią lėmė geras šio projekto įgyvendinimas. Labai smagu tai girdėti, kad nedidelis jaunos merginos žingsnis galėjo turėti įtakos kitų žmonių gyvenimo pokyčiams. Neabejoju, kad dabar tie patys žmonės yra įgalinti keisti kitų jaunuolių likimus, kažką jiems duoti, dalintis. Šio projekto tikslas buvo savotiškai išlaisvinti jaunus žmones, atverti jiems kelius ir suteikti veiksmų laisvę. Manau, labai svarbu yra ne duoti žuvies, o išmokyti žvejoti, t. y. suteikti galimybę veikti patiems.

Koks buvo paprastų vietos žmonių požiūris į savanorius ir savanorystę anksčiau ir koks yra dabar?

– Pamenu laikotarpį, kai man buvo 13-14 metų. Savanorystė tuomet buvo pakankamai naujas ir neįprastas reiškinys. Nebuvo lengva, nes žmonės keistai žiūrėdavo ir reaguodavo. Aplinkiniai nesuprasdavo, kodėl kažkas dirba be atlygio, kas už to slypi ir pan. Ypatingai mažuose miesteliuose ir kaimuose bet koks tavo veiksmas yra bendruomenės dėmesio centre. Jie žiūri į tave ir nesupranta, ką tu darai ir kam tai darai. Teko perlipti šį barjerą ir kartu su kitais savanoriais įrodyti, kad savanorystė yra dalijimasis ir pagalba kitam neturint savanaudiškų paskatų.

Nemažai jaunų žmonių tiesiog nedrįsta reikštis, nesijaučia jaukiai būdami matomi. Jie jaučiasi įrėminti, kažkieno apriboti. Nežinau, galbūt tai lemia aplinka, kitų žmonių požiūris, baimė išsišokti…

Kiek NVO veikia Gavaro mieste arba šiame regione, kad galėtume įsivaizduoti, apie kokius skaičius ir mastą kalbame?

– Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, tačiau jų veikia tikrai nemažai, nes Gavaras yra pagrindinis regiono miestas. Nevyriausybininkai suskirstę pagal veiklos sritis ir tematiką. Tokio dydžio mieste kaip Gavaras kiekviena didesnė organizacija turi apie kelias dešimtis aktyvių savanorių. Žinoma, organizacijos bando plėstis, populiarinti savo veiklas, tačiau lubos vis tiek yra. Norinčių veikti žmonių skaičius yra ribotas. Tokio dydžio mieste jis gali siekti apie tūkstantį sudėjus visus entuziastus. Žinoma, pas mus veikia visos didžiosios organizacijos: Raudonasis Kryžius, Caritas ir kitos. Tačiau yra ir mažesnių, lokalių organizacijų.

Manau, vietos NVO stipriai prisideda prie to, kad visuomenė būtų aktyvi, kad keistųsi jos požiūris ir žmonių mąstymas. Čia kaip sėkla: pasėji ir turi kantriai laukti. Tik, priešingai nei žemėje, mūsų veikloje kartais gali tekti laukti kur kas ilgiau – dvejus, trejus ar penkerius metus. Apskritai reikia gero dešimtmečio, kad realiai suvoktum, kokios permainos įvyko visuomenėje. To lengvai nepamatysi, paprastos apklausos neparodys. Tačiau pokyčiai jaučiami ir tai natūralu, nes jei jų nebūtų, tuomet kokia prasmė kažką daryti ir stengtis?

Dabar matosi vis daugiau iniciatyvų, kai nebūtina formaliai priklausyti kažkokiai organizacijai, kad galėtum kažką naudingo nuveikti. Yra nemažai aktyvių žmonių, kurie tiesiog ima ir daro savo bendruomenės labui neieškodami konkretaus vardo ar organizacijos, su kurios žinia galėtų veikti. Aš pati savo gimtajame kaime užsiimu šviečiamąja veikla su tiksline vaikų grupe, nors tai nesusiję su jokia konkrečia organizacija. Tiesiog noriu pasakyti, kad formalus egzistuojančių organizacijų skaičius nebūtinai parodo tikrąją situaciją. Armėnijoje yra gausu pavienių pilietinių iniciatyvų, socialiai atsakingų įmonių, kurios labai daug daro, nors formaliai neturi NVO statuso.

Ar NVO tarpusavyje konkuruoja ar yra linkusios bendradarbiauti?

– Geras klausimas. Turbūt visko pasitaiko, bet aš jaučiu, kad visgi kur kas daugiau yra bendradarbiavimo apraiškų. Tiesiog NVO ir jų veiklų poreikis yra toks didelis, kad visiems užtenka vietos. Ir reikia įdėti labai daug pastangų, kad pasiektum rezultatą, atlieptum tuos poreikius.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kaip efektyviai pasireiškia bendradarbiavimas. Tarkime, kai man reikėdavo didesnės erdvės susitikimams, ją suteikdavo kita organizacija, o ne ta, kurioje savanoriauju ir kuri galbūt neturi reikiamos erdvės. Tiesiog vieni kitus puikiai supranta ir palaiko – dalinasi įranga, patarimais.

Ar Armėnijoje savanorystė, jos aplinka ir kiti dalykai labai skiriasi lyginant su Vokietija ar kitomis Vakarų Europos šalimis, su kuriomis teko susipažinti?

– Savanoriaudama Vakarų Europoje įsitikinau, kad ten savanorystė yra tarsi kažkoks papildomas dalykas šalia to, ką jau turi susikūręs. Ten žmonės pradeda savanoriauti tada, kai jau viską turi ir jiems dar kažko papildomai dvasiškai reikia. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Savanorystės kultūra ten yra visai kitokia. Mes Armėnijoje dar tik žengiame pirmuosius žingsnius.

Dar prieš kelerius metus savanorystė nebuvo priimtina ir labai populiari, tačiau dabar jau matome visai kitokį vaizdą. Pas mus irgi atsiranda Vakaruose įprasta praktika, kai, pavyzdžiui, kandidatuojant į darbinę poziciją, reikia pažymėti apie savanoriškos veiklos patirtį, socialiai atsakingą elgesį ar pan. Anksčiau to nebuvo.

Kokie dar yra savanorystės Armėnijos ypatumai ir iššūkiai?

– Nors savanoriška veikla mūsų šalyje populiarėja, matau vieną rimtą iššūkį, ypač aktualų mažesniuose miestuose, kur gyvena mažiau žmonių. Neretai taip jau susiklosto, kad tie patys entuziastai ir aktyvistai savanoriauja ne vienoje, o keliose tame miestelyje veikiančiose organizacijose. Jie neprisiriša prie vienos, bet būna ir ten, ir čia. Matau, kad organizacijos tai supranta ir stengiasi tą savanorių lojalumą kažkaip išgryninti, apsibrėžti.

Kitu iššūkiu įvardyčiau vyresnės kartos žmonių integraciją į savanorystę. Įsivaizduokite, kaip sunku buvo jaunajai kartai įrodyti, kas yra savanorystė ir kokia jos teikiama nauda. Tad tuo sunkiau vyresniems žmonėms įrodyti, kad jie užsiimtų savanoryste. Be skeptiško visuomenės požiūrio jiems dar reikia atrasti laiko savanorystei – šalia šeimos, darbo, vaikų ir anūkų. Jie tiesiog neranda savyje motyvacijos šalia viso to dar ir savanoriauti. Skiriasi viskas: supratimas, vertybės, požiūris. Labai sunku tą slenkstį peržengti.

Jauniems žmonėms savanorystė, ypač dabar, yra galimybių laukas. Galimybė susirasti draugų, megzti ryšius, parodyti save ir savo gebėjimus. O vyresniems žmonėms norisi matyti apčiuopiamus fizinius rezultatus. Tarkime, kažką sutvarkyta, nudažyta, suremontuota. Abstraktūs dalykai, kaip, pavyzdžiui, buvimas su žmogumi, palaikymas, bendravimas, nepriimami kaip ne mažiau svarbūs ir reikšmingi dalykai.

Ar kažkas daroma iš NVO sektoriaus pusės, kad būtų pritraukti vyresni savanoriai?

– Taip, organizacijos dirba šiuo klausimu ir bando apeliuoti į vyresniąją kartą. Pastaruoju metu rašoma pakankamai nemažai projektų, nukreiptų būtent į vyresnių žmonių tikslinę grupę. Matau, kad gerai parengta koncepcija pritraukia vyresnių žmonių: jie nori mokytis, tobulėti, gauti kažko naujo, apie ką anksčiau nesusimąstydavo. Aš asmeniškai tikiu, kad vyresnių žmonių savanorystė atras savo vietą, tik reikia kantrybės, laiko ir kryptingo darbo, nes ilgą laiką visi projektai, tarptautiniai mainai ir pan. buvo nukreipti išskirtinai į jaunimą.

– Ačiū už pokalbį!

Stasys Vaitonis yra Vystomojo bendradarbiavimo platformos programos ,,Ekspertai-savanoriai’’ dalyvis. Programa finansuojama LR užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje