Dabar populiaru
Publikuota: 2021 rugsėjo 26d. 11:06

Jau aiškėja, kada bus galima pasivaikščioti Lyduvėnų tiltu. Ką veikti iki tol?

Lyduvėnų geležinkelio tiltas 2017 m. kelioms ekskursijoms buvo atvertas visuomenei
15min nuotr. / Lyduvėnų geležinkelio tiltas 2017 m. kelioms ekskursijoms buvo atvertas visuomenei
Tie, kas prieš 4 metus praleido progą užlipti ant ilgiausio ir aukščiausio Lietuvoje tilto Lyduvėnuose, iki šiol graužiasi nagus. Po milžiniško susidomėjimo sulaukusios akcijos ir pažadų tiltą pritaikyti lankymui iki šiol keliautojai nerimsta – skambina, rašo, klausinėja, kada gi bus galima ir vėl į Dubysos slėnio panoramą pažvelgti iš 42 metrų aukščio. Yra pora prastų žinių ir daugiau gerų.

Pirmoji prasta – reikės dar kantrybės. Nors buvo žadama, kad užlipti ant tilto bus leidžiama dar 2020 m., darbai užsitęsė. Kaip 15min informavo „LTG Infra“, darbus planuojama užbaigti iki 2022 m. pabaigos.

„Lankytiname objekte planuojama tilto apatinėje dalyje pakeisti tako paklotą, įrengti naujus turėklus, apšvietimą, apsauginius grūdinto stiklo stogelius, informacinius stendus lankytojams. Šalia tilto numatyta įrengti automobilių stovėjimo aikštelę atvykstantiems lankytojams, praėjimo takus iki Lyduvėnų tilto ir nuo jo“, – rašoma komentare 15min.

Antroji nekokia žinia – ant paties tilto viršaus užsikabaroti taip, kaip 2018 m., niekas nebeleis. Kaip sakė Dubysos regioninio parko direktorius Vygantas Kilčauskas, tuo renginiu apsidžiaugė žmonės, bet ne tuometinis „Lietuvos geležinkelių“ padalinys, atsakingas už saugumą.

Rastas kompromisas – žmonėms bus leidžiama pasivaikščioti keliais metrais žemiau, po bėgiais. „Žmonėms praėjimas numatytas apatine tilto dalimi, nes viršutinėje yra geležinkelio bėgiai, ten lankytis pašaliniams yra draudžiama. Lankytojams būtų leista praeiti šiuo metu ten esančiu techninio aptarnavimo takeliu“, – atskleidė V.Kilčauskas.

Bus ir dar vienas apribojimas lankytojams – tiltu vaikščioti nebus galima kada tik panorėjus. Planuojama, kad bus numatyti konkretūs laikai, į tokias ekskursijas reikės išankstinės registracijos.

„Bet manau, žmonėms tai nebūtų kliūtis, – vylėsi V.Kilčauskas. – Natūralu, kad nebus lankomasi kada norima, kadangi tai yra strateginis saugomas objektas, juo važiuoja ir traukiniai.“

Šiuo metu per parą Lyduvėnų tiltu vidutiniškai pravažiuoja 12 traukinių. Kaip teigė LTG, pirminiame susitarime su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba numatyta, kad ekskursijos, atsižvelgiant į sezoniškumą, vyktų tik šviesiuoju paros metu.

„Kai bus baigti remonto darbai, Lyduvėnų tiltą lankytojai galės apžiūrėti antradienį, trečiadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį ir šventinėms dienomis. Ateityje priklausomai nuo poreikio šie reikalavimai galėtų būti koreguojami“, – aiškino bendrovė.

Lankytojai apžiūrėti Lyduvėnų tiltą galės antradienį, trečiadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį ir šventinėms dienomis.

Tiek prastų žinių. Bet Dubysos regioninis parkas turi gerokai daugiau pozityvių.

Neturi apžvalgos bokšto, bet turės išskirtinį objektą

Dubysos regioninis parkas įkurtas aplink dar Maironį sužavėjusią į slėnį įsirėžusią upę ir jos šlaitus lyg kalnus. Dubysos slėnis vadinamas vienu vaizdingiausių visoje šalyje, apsilankiusieji čia žavisi stačiais upės šlaitais, išraiškingu kraštovaizdžiu.

Pamėgę parko takus žygeiviai (čia driekiasi ir Šv.Jokūbo kelio atšaka, ir „Miško takas“), dviratininkai. Tik pats parko direktorius pripažįsta – yra vos kelios vietos, iš kur į nuostabųjį Dubysos slėnį galima pažvelgti iš aukščiau.

„Keliaujant viršutiniais takais retai kada Dubysą pamatysi, nes slėnis gana miškingas, o ir Dubysa nėra tokia plati upė kaip Nemunas. Pakrantės užžėlusios sumedėjusia augmenija, tad Dubysa yra pasislėpusi“, – pasakojo V.Kilčauskas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dubysos regioninis parkas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dubysos regioninis parkas

Dėl to keliautojams rekomenduojami takai ir keleliai daugiausiai driekiasi paupiais. Yra keletas vietų, kur siūloma užlipti ir pasigėrėti vaizdais iš aukštai, iš natūralių gamtinių regyklų – pavyzdžiui, nuo Padubysio, Ročiškės piliakalnių. Visgi tokį grožį dažnas nori akimis aprėpti kuo plačiau, būna ir pasidomi – ar yra regioniniame parke apžvalgos bokštų?

„Nėra. Buvo svarstoma, ką Lyduvėnuose geriau turėti – ar pastatyti apžvalgos bokštą, ar atverti geležinkelio tiltą. Priėjome vieningos išvados, kad visgi vertingiau būtų tiltą pritaikyti lankymui. Bokštų yra daug Lietuvoje, o tiltas toks – vienintelis. Bus išskirtinis objektas“, – teigė parko direkcijos vadovas.

Lankytojai galės ne tik pasigrožėti plačia tiek į pietus, tiek į šiaurę atsiveriančia Dubysos slėnio panorama, bet ir iš arčiau susipažinti su pačiu tiltu, kurio istorija ne ką mažiau įspūdinga nei vaizdai nuo jo.

Didžiausia statyba Rytų fronte

Istorinių tilto nuotraukų galima pamatyti ir vos pavasarį duris atvėrusiame Dubysos regioninio parko lankytojų centre. Galima pamatyti nuotraukas iš 1916 m., kai tiltas atrodė visai kitaip nei dabar. Tuomet vokiečių inžinieriai Lyduvėnuose įgyvendino sudėtingą projektą, kuris buvo vadinamas didžiausia statyba Rytų fronte.

Verždamiesi į Latviją vokiečiai Žemaitijoje susidūrė su gamtine kliūtimi – kaip per Dubysą greitai ir efektyviai permesti didelius kiekius amunicijos ir karinės technikos? Tiltų per upę buvo, tačiau jie nebuvo skirti traukiniams.

Medinis Lyduvėnų tiltas
Medinis Lyduvėnų tiltas

Naujojo tilto vietai buvo pasirinkti Lyduvėnai. Nors tilto vis tiek reikėjo įspūdingo ilgio – 670 metrų, bet tai visgi buvo siauriausia slėnio dalis, o visai čia pat – miškai, kurių medžius galima panaudoti statyboms (jų, beje, nepakako – reikėjo gabentis papildomą medieną iš kitur).

Tiltas anuomet buvo vienu didžiausių medinių tiltų pasaulyje. Atrodo stebėtina? Bet parko direkcijos vyr. specialistė Laimutė Pečkaitienė ir pateikia paprastą paaiškinimą – tiesiog tuo metu medinių tiltų jau niekas nestatė.

Prie statybų, kurių didžioji dalis vyko rudens ir žiemos metu, dirbo keli tūkstančiai žmonių, dauguma jų buvo rusų belaisviai ir vietiniai žmonės. Daug jų nepakėlė sunkių darbo sąlygų.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras

42 metrų, 1,5 milijono markių kainavęs tiltas buvo pastatytas šiek tiek daugiau nei per pusmetį – pabaigtas 1916-ųjų gegužės mėnesį. Tačiau stovėjo vos daugiau nei porą metų – šalia iškilo geresnis ir patikimesnis. „Mediniu važiavo traukiniai, bet, kaip vietiniai pasakodavo, jis svyruodavo apie du metrus“, – 15min yra pasakojęs Raseinių turizmo centro direktorius Arnas Zmitra.

Jau tais pačiais 1916 metais vos už keliasdešimt metrų nuo medinio milžino pradėtos naujo – gelžbetoninio – tilto statybos. Naujasis tiltas buvo kiek trumpesnis – 599 metrų ilgio ir 42 metrų aukščio. Pradėjus jį naudoti, medinis tais pačiais metais buvo pradėtas ardyti. Raseinių krašto muziejuje galima apžiūrėti dalies jo maketą, kurį pagamino kariai.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raseinių krašto istorijos muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raseinių krašto istorijos muziejus

Lankytojų centre esančiose nuotraukose – ir prie tilto įrengtos slėptuvės, gynybiniai įtvirtinimai, tilto sargyba.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras

Bet net ir ne į šį tiltą dabar galima pažvelgti Lyduvėnuose. Tiksliau, tik į nedidelę jo dalį. 1944-aisiais besitraukdami vokiečiai šį tiltą, kaip strateginį objektą, susprogdino. 1951 m. ant jo likučių sovietai pastatė naująjį, kuris ir yra išlikęs iki šiol.

Pastatyti tiltą galima ir atvėrusiame Dubysos regioninio parko lankytojų centre – L.Pečkaitienė rankos mostu nugriovė Lyduvėno tilto maketą iš kaladėlių ir paragino atstatyti.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras

Tilto modelis atkartoja ir realybę – kelios jo detalės yra vokiškos, kitos – rusiškos. Skirtumus tarp vokiškos ir rusiškos statybos galima pamatyti ir realybėje – po tilto sprogimo liko kelios vokiečių statytos kolonos. Galima matyti, kad vokiška tilto dalis yra šiek tiek platesnė, rusiška – truputį siauresnė.

Itin keistas įnoringo drugelio gyvenimas

Lankytojų centre galima susipažinti ir su kitomis parko vertybėmis, kas būtent šį parką daro išskirtiniu ir vertu apsilankymo.

Pagrindinė ekspozicijos tema – „Apdainuotoji Dubysa“. Maironio eilės „kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos“ padiktavo idėją – paversti ekspoziciją milžinišku upės slėniu su žydinčiomis pievomis, skrajojančiais drugiais, nešančiais eiles ant sparnų vingiuojančia Dubysos upe.

Dubysos regioninio parko direkcijos nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras
Dubysos regioninio parko direkcijos nuotr./Dubysos regioninio parko lankytojų centras

„Pajuskite, kad ne jūs svarbiausi gamtoje. Šitoje pievoje esate mažyčiai vabalėliai, ir negalvokit įsitvirtinti ar užimti kokios nors rūšies vietą“, – iškart nuteikia L.Pečkaitienė.

Ant vieno iš stendų pasakojama apie tikriausiai įdomiausią parko teritorijoje gyvenančią rūšį – gencijoninį melsvį, įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą. Kad jis išgyventų, turi visos kortos sukristi būtent taip, kaip jam reikia. Net keista, kad tokia rūšis sugeba dar išgyventi. Retam drugiui reikia ir reto augalo, ir tik būtent vienos rūšies skruzdžių. Kitaip neišgyvens. Įnoringumas neišpasakytas.

Giedriaus Švitros nuotr./Gencijoninis Melsvys
Giedriaus Švitros nuotr./Gencijoninis Melsvys

„Tai labai retas drugelis, kuris birželį sudeda vikšrelius į labai retą augalą – melsvąjį gencijoną. Viename žiedelyje – vienas vikšrelis, – pasakojo L.Pečkaitienė. – Prasigraužęs pro žiedelį, šilkiniu siūlu jis leidžiasi žemyn. Kad jis toliau augtų, turi susirasti vienos rūšies skruzdes – kurios jį nusineša į skruzdėlyną. Jis ten gyvena, maitinasi, o po maždaug dešimties išskrenda į paviršių.

Retam drugiui reikia ir reto augalo, ir tik būtent vienos rūšies skruzdžių. Kitaip neišgyvens. Įnoringumas neišpasakytas.

Bet tai kaip įdomu – kaip tos skruzdės apsigauna? Mokslininkai tai vadina mimikrija. Vikšras skleidžia tam tikrus kvapus, ir skruzdės galvoja, kad čia jų peras, todėl augina, maitina. Maitina gerai – per pirmą mėnesį vikšrelis gali padidėti net 100 kartų. O tuomet ateina gegužė, birželis, reikia nešti kojas ir sparnus iš skruzdėlyno, nes skruzdės jau pajus klastą.“

Iššūkių gali būti, bet tikrai bus ką prisiminti

Pačiame Dubysos regioniniame parke dažniausiai lankosi ne tokie įnoringi keliautojai kaip šie drugeliai. Čia traukia tie, kurie nori ne tik pamatyti, bet ir pajusti, pažinti gamtą. Keliaujama pėsčiųjų takais, plaukiama baidarėmis Dubysa, dviračiais bandoma įveikti kalnais vadinamus šlaitus.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dubysos regioninis parkas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dubysos regioninis parkas

V.Kilčauskas vylėsi, kad besikeičiančios turizmo tendencijos dar daugiau keliautojų privilios į šią Lietuvos vietą.

„Kiek pastebiu, bent jau mūsų saugomų teritorijų sistemoje pereiname nuo medinių takų, kur visiems labai patogu su baltais plonais bateliais vaikščioti, prie tikrų gamtinių takų – kad žmonės suprastų, jog gamta neprivalo būti patogi. Yra tokia, kokia yra, ir turi žmogus ją patirti“, – kalbėjo direktorius.

Dėl to regioniniame parke, kaip ir priklauso, mažai techninės invazijos. Keliautojai kviečiami žygiuoti tiek Šv.Jokūbo keliu, tiek „Miško taku“. Šiame take, beje, direkcijos darbuotojai jau sutikę ir užsieniečių, nusprendusių pražygiuoti ir šia tarptautinės pėsčiųjų trasos atkarpa.

Pereiname nuo medinių takų, kur visiems labai patogu su baltais plonais bateliais vaikščioti, prie tikrų gamtinių takų – kad žmonės suprastų, jog gamta neprivalo būti patogi.

Jeigu norima pamatyti dar daugiau, galima prisijungti prie parko direkcijos organizuojamų žygių arba bent pasiskolinti dviratį savarankiškam pažinimui.

„Dviračių žygius mes vadiname išskirtiniais, nes keliaujame, kaip mes vadiname, Dubysos kalnais. Dviratininkai pajunta, ką reiškia įminti į kalną, kokio gylio yra slėnis, – pasakojo V.Kilčauskas. – Nuvažiuojame apie 70 km. Tiek gali nuvažiuoti kad ir per tris–keturias valandas, bet pas mus taip greitai neišeina.

Maršrutai veda laukų, miškų takeliais, keliukais, kurie labai priklausomi nuo klimato sąlygų. Po liūčių gali pavirsti ir klampyne, lietus daugelį nuokalnių, įkalnių išgraužia, tad greito įsibėgėjimo negali sau leisti. Iššūkių būna nemažai. Lengva nebūna. Bet įdomu – ir tikrai yra ką prisiminti.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

02:37
01:14:11
00:36

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje