Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ko neteko Vilnius per Antrąjį pasaulinį karą?

Didžiojo geto vartai Visų Šventųjų ir Rūdininkų g. sankryžoje
Archyvinės nuotr. / Didžiojo geto vartai Visų Šventųjų ir Rūdininkų g. sankryžoje
Šaltinis: 15min
0
A A

Antrasis pasaulinis karas žmonijos istorijos naratyve traktuojamas kaip didžiausias XX a. (o gal ir visų laikų) sukrėtimas. Skirtingų totalitarinių ir demokratinių vakarų ideologijų fizinis susidūrimas, virtęs įnirtinga batalija, kurios veiksmo vieta tapo didžiosios dalies Europos šalių teritorijos ir miestai.

Karas ne tik naikina viską savo kelyje, atneša dideles netektis – materialia ir dvasine prasme. Jis kartu palieka ilgai gyjančias žaizdas, trina istorinės atminties saugojimo šaltinius. Savo gyvenimo dienomis karo pasekmes aptinkame tiek gyvenamosios aplinkos peizaže, tiek siaurame tarpe išlikusių karo amžininkų ir jų palikuonių patirtyje.

Šiandien Vilnių galima apibūdinti kaip baigiantį iš potrauminio sindromo išsivaduoti miestą, jame apstu plika akimi, o kartais tik giluminiu žvilgsniu pastebimų karo žaizdų, miesto netektis liudijančių žymių, rėžiančių bendrą miesto planą, kurios kasmet vis labiau smengą į užmarštį. Siekiant visapusiškai perprasti Vilnių reikia įsigilinti į bendrą praradimų visumą, susumuojant ko neteko sostinė per karą.

Karo šmėkla Vilniuje

Archyvinės nuotr./Didžioji g. 1944 m., Vilnius užimtas sovietų
Archyvinės nuotr./Didžioji g. 1944 m., Vilnius užimtas sovietų

Karas daugybę žmonių pavertė pabėgėliais, tad miestas vykstant karo veiksmams dažnai ištuštėdavo, dauguma išvykusių žmonių taip ir negrįžo, likę žūdavo per antskrydžius ir kovas miesto teritorijoje. Karo žiaurumus galima patyrinėti ir per asmenines žmonių patirtis, kaip per kelis miesto bombardavimus žūdavo nieko kalti žmonės. Bombardavimai Vilniuje vyko 1939 m. rugsėjį, 1941 m birželį, 1942 m. kovą, o pats didžiausias 1944 m. liepą puolant sovietams. Prisiminimai nutapo detalų vaizdą, kokių pasekmių turėjo sovietų bombardavimai, tai priveda mus prie tokio suvokimo taško, kuris padeda mums susitapatinti su to laikotarpio amžininkais, įsijausti į buvusią situaciją.

Didysis getas ir žydų likimas karo metu

Žengiant per miestą ir ieškant karo ,,palikimo“ derėtų apsibrėžti kategorijas vertybių, ko neteko Lietuvos sostinė karo metu. Pradėti reikia ne nuo kultūros, o nuo žmogiškųjų netekčių, nuo žmonių, kurie buvo neatskiriama Vilniaus miesto sudedamoji dalis. Žvelgiant į skaudžiausias netektis – Vilniaus žydų holokaustas iš miesto atėmė vieną svarbiausių miesto savitumo dalių, kuri dėl svarbos žydų kultūrai suteikė Vilniui Šiaurės Jeruzalės statusą. Nors tekste bus kalbama daugiausiai apie žydus, mirtis Vilniuje tykojo kiekvieno, nepaisant žmogaus socialinės padėties, religinių ar politinių įsitikinimų.

Iliustruojant žydų netekties istoriją galima pasitelkti ir nekilnojamą žydų paveldą likusį mieste, pastatai gali papasakoti skausmingą istoriją. 1941 m. birželio 24 d. Vilnių pasiekė pirmieji Vermachto daliniai, ilgai netrukus imta vykdyti masinį žydų izoliavimą nuo visuomenės, uždarant žydus į Vilniaus getą, suformuotą pirmomis rugsėjo dienomis.

Vilniaus getą sudarė dvi dalys: Didysis ir Mažasis getai, skiriami dabartinės Vokiečių g. Vilniuje iki karo gyveno 57 000 žydų, turimomis žiniomis 50 000 patekę į getą įvairiomis aplinkybėmis buvo nužudyti arba mirė dėl nepakeliamų sąlygų ir ligų. Žydai buvo žudomi pačiame gete arba užmiestyje, egzekucijas vykdant Panerių miške, kuris yra virtęs masine kapaviete ir atminties vieta.

Didysis Vilniaus getas įsikūrė dabartinėse Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių, Ligoninės gatvių apsuptyje. Jame, geto veikimo metu, buvo kalinama apie 29 000 žydų. Buvusioje Didžiojo geto teritorijoje esantys Rūdininkų kvartalo pastatai 1944 m. bombardavimų metu buvo apgadinti, tačiau remontuotini, tai mums byloja Mariano Morelovskio parengta Vilniaus miesto žalos ataskaita, kuri buvo parengta po to, kai Vilnių užėmė sovietai. Ataskaitoje nurodoma, kad senamiestyje visiškai sunaikinta tik 11 pastatų, stipriai apgriauta – 45, apgadinta – 125.

Rūdininkų kvartale buvo tik keli rimčiau apgadinti pastatai, tačiau pagal sovietų patvirtintą planą buvo nuspręsta šį kvartalą nugriauti plečiant miesto žalias erdves gyventojams. Kuriant Rūdininkų skverą buvo pašalinti svarbūs istoriniai Vilniaus pastatai kaip antai LDK pinigų kalykla ir Vyriausiojo tribunolo teismas, taip pat dažnai nepabrėžiama, kad sugriovus Rūdininkų kvartalo pastatus į užmarštį nugrimzdo ir geto gyvavimo metu žydų apgyvendinti pastatai. Pats skveras yra žydų genocido atminties vieta, kadangi turi Geto aukų pavadinimą, simboliškai suteiktą norint atminti kančių istoriją.

Apie individualų geto aukų likimą primena šiemet Vilniuje įamžinimu tapę „Atminimo akmenys“, projektas pristatytas priešais Rūdninkų g. 8 numeriu paženklintą namą, kur buvusioje Žydų realinėje gimnazijoje mokėsi talentingas paauglys Icchokas Rudaševskis, palikęs ateities kartoms bręstančio paauglio akimis atpasakotą gyvenimo gete dienoraštį. Aukos tokiu pačiu būdu įamžintos dar bent keliose Vilniaus vietose.

I.Rudaševskis, unikalus Vilniaus geto metraštininkas, vaiko akimis supaprastintai nusakantis žydų tautos patirtas kančias ir net mažus džiaugsmus: „Laikas bėga nepastebimai. Dienos ir mėnesiai praeina pro šalį ir kartais, kaip štai šiandien, pastebi, kad getas nėra skausmingas, nuolat dingstantis sapnas. Tai – pelkė, kuri praryja mūsų dienas ir savaites.“ Icchokas gyvenimą pabaigė Panerių miške, bet dalis jos, kruopelytė geto išliko paliktame asmeniniame dienoraštyje.

Didžiojo geto dalyje veikė žydų teatras, įsikūręs Arklio g. 5, Oginskių rūmuose. Teatre net pačiais sunkiausiais Vilniaus žydų istorijos momentais, geto sąlygomis, buvo pastatyti 150 spektaklių, teatro salė visada būdavo pilna. Teatras – kaip svarbus žydų kultūros elementas, parodantis, ko iš tiesų neteko miesto sociumas, kad tai buvo talentingi, guvūs žmonės, net mirties akivaizdoje nestokojantys savo kultūros sklaidos.

Keliaujant pro Rūdininkų – Visų šventųjų g. sankirtą praeiname čia anksčiau stovėjusių pagrindinių Didžiojo geto vartų vietą, šie vartai buvo paskutinis dalykas, ką matydavo žydai vežami į Panerių mišką. Istorine prasme, getas tapo simboline vieta, kuri liudija apie vieną jautriausių temų, žydų mažumos, o kartu ir jų kultūros netektį, tai sudarė tuštumą didelėje Vilniaus erdvėje. Susidaręs kultūrinis vakuumas nebegalėjo būti užpildytas kitais gyventojais, nes jie neturėjo nei kultūrinio, nei emocinio tapatumo su Vilniaus senamiesčiu. Po karo įsikėlę naujakuriai – daugiausia iš Lietuvos provincijos ir Rusijos glūdumos – ilgai adaptavosi prie Vilniaus erdvės. Tai buvo išbandymas ne tik naujiems gyventojams, bet ir savo tapatybę praradusiam Vilniui.

Mažasis getas – ,,Juodasis miestas“

Archyvinės nuotr./Mažasis getas ir buvęs žydų kvartalas po Antrojo pasaulinio karo
Archyvinės nuotr./Mažasis getas ir buvęs žydų kvartalas po Antrojo pasaulinio karo

Persikėlus į Mažąjį getą, kurį XIX a. keliautojas Adomas Honoris Kirkoras vadino „Juoduoju miestu“. Ir dabar žengiant senąja žydų kvartalo pagrindinė gatve galima pasiekti šiaurės vakarų pusėje stovėjusį vieną svarbiausių Vilniaus žydų architektūrinių kūrinių – Didžiąją sinagogą.

Šis pastatas (kaip medinis) pradėtas statyti dar XVI a., gavus valdovo privilegiją, o XVII a. įgavo mūrinį pavidalą. Teigiama, kad sinagogoje tilpdavo apie 3000 maldininkų, dėl to ji tapo regioniniu judaizmo traukos centru. Miesto valdžia draudė statyti sinagogą aukščiau kitų miesto bažnyčių, tačiau pagal Talmudą pastatas turi būti aukščiausias mieste, šiame pasaulietinės ir dvasinės valdžios susikirtimo taške pravertė žydų išmonė.

Todėl sinagogos grindinys buvo paklotas 2 m. žemiau žemės lygio, taip faktiškai abu reikalavimai buvo patenkinami – pastatas buvo aukščiausias mieste, bet kartu vizualiai neviršijo bažnyčių varpinių.

Mažasis getas ir buvęs žydų kvartalas po Antrojo pasaulinio karo

Šalia sinagogos stovėjo garsioji M.Strašūno biblioteka, turėjusi apie 50 000 knygų, ji ypač garsėjo dėl hebrajų kalbos leidinių. Lemtingo karo veiksmai 1944 m. liepą lėmė, kad visas žydų kvartalas, ištuštėjęs po genocido, buvo sudegintas gaisro liepos 11 d. Nuo tada sinagoga ir kiti pastatai buvo palikti likimo valiai, sovietų valdžia atsisakė juos prižiūrėti ir naštą perdavė mažai išgyvenusių žydų bendruomenei, kuri nepajėgė susitvarkyti, nes po karo viskam trūko lėšų.

1956 m. pradėti sinagogos sprogdinimo darbai ją pavertė griuvėsiais. 1964 m. sinagogos vietoje iškilo vaikų darželis, taip naujųjų miestiečių atmintyje pakeisdamas vietos įspūdingą istorinę prasmę, į paprasčiausią buitinę funkciją atliekančią erdvę.

Mažajame gete tilpo apie 11 000 žydų, o getų dalinimas į du buvo sukurtas dėl patogumo, atliekant skirstymą ir atrenkant naciams nenaudingus senus ir paliegusius žydus, kurie buvo siunčiami į mirtį Panerių miškuose. Mažasis getas buvo vieta, kurioje ištisos žydų kartos kovojo už teisę gyventi Vilniuje.

Ši miesto dalis nuo seno LDK valdovų privilegijomis apgyvendinta žydais po daugelio metų tapo jų kankinimo vieta, kurioje jiems teko jau kovoti apskritai dėl teisės gyventi po saule. Žydų kvartalas, išsidėstęs Stiklių, Antokolskio, Gaono ir Žydų gatvių erdvėje, buvo vienas iš tankiausiai apgyvendintų kvartalų Vilniuje. Nuo 1942 m. rugsėjo pradžioje čia įkūrus getą tankumas pasiekė kritinę ribą, nes gete buvo talpinami visi nacių sulaikyti žydai.

Pastarųjų likimas, taip pat kaip ir Didžiojo geto žydų, buvo tragiškas: 1943 m. rugsėjo 23-24 dienomis abu getai buvo likviduoti, jų gyventojai nužudyti, dabar ši data laikoma ir Lietuvos žydų genocido diena.

Archyvinės nuotr./J.Kamarauskas, Senoji Vilniaus Sinagoga 1899 m.
Archyvinės nuotr./J.Kamarauskas, Senoji Vilniaus Sinagoga 1899 m.

Vietoje išvadų

Visiškai kito vertinimo turėtų sulaukti žydų tautos ir kartu Lietuvos piliečių tragedija, holokausto aukos tapo bejėgiškai pasmerktos mirti ir šios tragedijos liudijimas yra gyvas šiandieniniame Vilniuje. Kelis kartus aukštesnės kategorijos netektis yra Vilniaus gyventojų sudėties pokytis, nei senojo miesto peizažo praradimas, kadangi dingus ilgus amžius miestą kūrusių ir su juo tapatumą įgijusių žydų bendruomenei, miesto raida pakrypsta kita linkme.

Gal tai ir paaiškina tokią lengva ranka pokariu vykdytą miesto kvartalų valymą, nesiskaitymą su miesto istoriniais objektais, kurių griovimui niekas nesipriešino. Šiuo atveju, pokario Vilniuje pažeidžiamiausia buvo Vilniaus žydų bendruomenė, kuri neteko viso turėto turto, istorinis žydų palikimas buvo naikinamas ideologijos, karo, o vėliau tiesiog laiko dėl nepakeliamo istorijos pasekmių.

Nuo senųjų gyventojų ištuštėjusio miesto transformacija sovietų valdžiai buvo lengvesnė, kai čia nebeliko žmonių gyvenusių senojo Vilniaus dvasia, nauji Vilniaus gyventojai, tikėtina, net neatkreipė dėmesio į vykstančią miesto metamorfozę. Nebelikus seniesiems gyventojams buvo šalinama senosios sostinės istorinė atmintis ir kultūrinės žymės, liko tik karo žaizdos ir naujos ideologijos įsitvirtinimo svetimkūniai, kurie kardinaliai keitė miesto vaizdinį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje