Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2016 12 31, 21:25

Pažintis su totoriais – per koldūnus, valgomus su krienais, ir Lietuvos istorijos pamoką Raižių mečetėje

Norėdami pažinti svetimas kultūras ir tautas, mes vykstame už tūkstančių kilometrų, nors tai padaryti galime ir kur kas arčiau – Lietuvoje, aplankę čia gyvenančias ir savo papročius išlaikiusias tautines bendrijas.
Raižiai turtingi totorių palikimu
Raižiai turtingi totorių palikimu / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“ kviečia jus susipažinti su 7 jų. Pirmoji pažintis – su totoriais, kurie 2017 metais švęs savo 620 metų atsiradimo Lietuvoje sukaktį. Pažinti šią įdomią tautą, kurios atstovų yra išsibarsčiusių įvairiose mūsų šalies vietose, pabandėme Raižių kaime.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetės durys

Alytaus rajone, maždaug 7 km nuo Punios, esantys Raižiai iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišsiskiriantis kaimas. Keliolika sodybų, kapinaitės, bendruomenės namai ir mečetė. 1889 m. pastatyti dievo namai liudija, kad aplink gyveno ir šiuo metu tebegyvena musulmonų bendruomenė. Tai – Raižiuose ir aplinkiniuose kaimuose įsikūrę totoriai.

Vienintelė mečetė, veikusi net sovietmečiu

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė

Nors Lietuvoje yra mečečių ir vieni maldos namai, tačiau tik Raižiuose esanti sugebėjo išlikti neuždaryta sovietmečiu. Po nepriklausomybės atnaujinta ji veikia iki šiol. Tiesa, pamaldos vyksta nebe kiekvieną penktadienį, kaip buvo įprasta.

„Nebėra daug žmonių, kurie ateitų (melstis – aut. past.). Tačiau per didžiąsias šventes – ramadan bairamą ar kurban bairamą – mečetė būna pilna“, – sakė Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius

Į mečetę šaltą gruodžio dieną mus įleidęs I.Makulavičius nuramino: „Po penkių minučių grindys sušils – po kilimais išvedžiotas šildymas“. Tačiau net ir kelios minutės prailgo, kai kojas žnaibė žiemiškas šaltis – atrodė, kad mediniuose maldos namuose net šalčiau nei lauke. Anot I.Makulavičiaus, paprastai mečetė šildoma tik tuomet, kai būna pamaldos arba laukiama turistų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetės grindys išklotos kilimais, po jais išvedžiotas šildymas

Jų čia užsuka vis daugiau – įvairaus amžiaus, skirtingų patirčių. Tačiau visi – labai smalsūs ir pilni klausimų. Ir ne tik apie Raižius ar totorius. Daugiausia jų užduodama apie islamą. Galbūt todėl Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas detaliai pasakodamas Lietuvos totorių istorijos vingius vis nuklysdavo į pasakojimus apie tai, kuo islamas panašus į krikščionybę ir kitas pasaulio religijas, kokie bendri simboliai, tikėjimo dalykai visas jas vienija ir pan.

„Čia yra tesbih. Jį sudaro 99 karoliukai. O ar žinote, kiek karoliukų sudaro krikščionių rožančių?“ – klausimą, pasakodamas apie musulmonų maldą ir jai naudojamas priemones, uždavė I.Makulavičius.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Krikščioniško rožančiaus atitikmuo – tesbih, kurį sudaro 99 karoliukai

Neišgirdęs teisingo atsakymo jis pajuokavo, kad „to nežino beveik visi į mečetę užsukantys turistai.

„59 karoliukai. Tikslų jų skaičių žinau, nes buvo viena turistų grupė, kurioje mergina turėjo kišenėje rožančių ir mums besikalbant apie musulmonų ir katalikų rožančius, suskaičiavo karoliukus“, – pasakojo Alytaus totorių bendruomenės vadovas. Anot jo, rožančius nėra vienintelis dalykas, kuris yra bendras daugumai religijų. O skirtumai virsta gąsdinančiais dalykais tik tuomet, kai žmonės nesigilina į nepažįstamą religiją.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ant Raižių mečetės sienų – išsiuvinėti tekstai iš Korano
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė ir vieta, kur imamas sako pamokslą

„Pastebėjote, kad pas mus nėra jokios prabangos? Ant sienų tik raštai iš Korano. Kilimai irgi paprasti. Taip yra todėl, kad mečetėje svarbiausias žmogus ir Dievas. Jų malda“, – pasakojo I.Makulavičius.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė

Medinė mečetė prieš keletą metų buvo atnaujinta – dabar tiek jos išorė, tiek vidus iškalti medžiu. „Prieš tai vidus buvo išklotas tapetais – radome net 7 sluoksnius. Paskutinį, regis, aš dar pats klijavau“, – šmaikštavo pašnekovas. Visus užsukančius į Raižius jis kviečia apsilankyti ne tik mečetėje, bet ir priešais ją esančiuose Alytaus rajono totorių bendruomenės namuose.

Greta mečetės galima išvysti ir dar vieną įdomų objektą – Saulės laikrodį. Jis būtų įprastas, jei ne faktas, jog rodo du laikus: Lietuvos ir Griunvaldo (Lenkija), prie kurio 1410 m. įvyko Žalgirio mūšis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių mečetės teritorijoje 2010 m. pastatyti Saulės laikrodžiai

Kaip Žalgirio mūšis ir totoriai susiję? „Šitą turi žinoti bet kuris lietuvis – įsitikinęs I.Makulavičius. – Juk tuomet greta lietuvių su kryžiuočiais kovojo ir juos įveikė ir daugybė totorių“.

Žalgirio mūšį prisiminti galėsite ir stabtelėję prie dar vieno tiek lietuviams, tiek totoriams svarbaus objekto – Raižiuose 2010 m. pastatyto paminklo Vytautui Didžiajam.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paminklas Vytautui Didžiajam
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paminklas Vytautui Didžiajam
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paminklas Vytautui Didžiajam
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paminklas Vytautui Didžiajam

Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas monumentas pagamintas iš granito: jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392­-1430 m.), totorių atsikėlimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (1397 m.) ir Žalgirio mūšio (1410 m.) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“.

Vienas iš šio paminklo sumanytojų – Lietuvos totorių asociacijos prezidento pavaduotojas Motiejus Jakubauskas puoselėja viltį, kad kada nors į Raižius turistai atvyks būtent dėl totorių. Juolab, kad bendruomenė, nors ir nedidelė, čia labai svetinga ir laukia smalsių svečių.

Koldūnų terapija ir netikėtas derinys su krienais

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Koldūnų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Koldūnų gamyba pas Raižių totorę

Įsitikinti tuo netrukome ir mes, kai M.Jakubauskas palydėjo į savo sesers Marytės Jakubauskienės ir jos vyro Jono sodybą. Čia turėjome progos pasigaminti koldūnų, kurie – kaip ir šimtalapis, čeburekai – yra kulinarinis totorių paveldas.

Nors atrodo, jog apie koldūnus nėra ką pasakoti, iš tiesų Marytės namuose sužinojome naujienų. Viena jų buvo tikrai gurmaniška – pirmą kartą teko ragauti koldūnų ne su grietine ar spirgučių, svogūnų padažu, bet krienais. Pasirodo, totoriams tai įprastas derinys. Paragavome – skanu. Nors ir netikėta.

Kita naujiena buvo tai, jog dauguma totorių moterų koldūnus gamindavo ne kasdien, bet per didesnius šeimos, giminės ar kaimynų susiėjimus. Tai galėjo būti ir džiugi šventė – kaip krikštynos, palankynos, ir liūdna proga – laidotuvės, metinės, taip pat religinės šventės.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marytė Jakubauskienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raižių totorė Marytė Jakubauskienė

„Iš vaikystės prisimenu, kaip man patikdavo kartu su mama ir kitomis moterimis gaminti koldūnus. Vyrai, būdavo, eina su savais reikalais, o mes, moterutės, gaminame ir šnekamės. Paskui visi valgydavo. Ir dabar taip – aš gaminu, o mano diedulis (vyras Jonas – aut. past.) juos valgo“, – gamindama koldūnus pasakojo M.Jakubauskienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marytė ir Jonas Jakubauskai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marytė ir Jonas Jakubauskai vedę jau 45 metus

Nors kilusi iš gilias šaknis turinčios totorių šeimos, pati ji ištekėjo už lietuvio. Įdomiausia, jog pavardės, kaip pati sako, nepakeitė: buvusi Jakubauskaitė tapo Jakubauskiene – ir jos vyro, ir tėvų šeimos pavardės sutapo, nors nėra net ir tolimiausių giminystės ryšių.

„Aš nuo mažumės buvau ir totorė, ir lietuvė. Mes švęsdavome visas šventes. Tiesa, per Kalėdas neturėdavome eglutės, neateidavo pas mus ir Kalėdų senelis. Bet kartą jis man dovaną paliko pas draugę – buvau pas ją nuėjusi, nes labai smalsu buvo pažiūrėti į eglutę. Grįžusi su dovana gavau barti nuo mamytės, kad negražu imti dovanas. Bet aš jai aiškinau, kad juk ne kaimynai čia man dovanojo, o Kalėdų senelis paliko...“ – ryškų vaikystės prisiminimą iki šiol nešiojasi M.Jakubauskienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Koldūnų gamyba
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Koldūnų gamyba

Savo šeimoje, kurioje užaugo trys vaikai, o dabar yra ir keturi anūkai, moteris sakė jungianti skirtingas tradicijas. Tai atsispindi ir maiste.

„Koldūnus mėgsta visi. Gaila, kad retai kada čia visi susirenka. Kaip ir dauguma, turime ir emigravusių... Kiti gyvena Lietuvoje, bet turi savo gyvenimus. O mums čia, kaime, visko užtenka“, – pasakojo Lietuvos totorė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono ir Marytės Jakubauskų namuose
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono ir Marytės Jakubauskų sodyba Raižiuose

Visą gyvenimą auklėtoja lopšelyje ir darželyje Alytuje dirbusi M.Jakubauskienė pensijoje kartu su vyru nusprendė grįžti į kaimą. Ir ne bet kokį – o Raižius, iš kurių pati kilusi.

„Diedulio gimtinė ne čia, bet jis buvo priežastis, dėl ko aš atsikrausčiau į kaimą. Nusipirkome sodybą, susitvarkėme ir dabar gyvename. Mano tėvų sodyboje įsikūręs vienas iš brolių. Netoli ir kitas. Draugės sakė, ar tau nebus nuobodu? O man patinka. Jau 45 metai esame kartu su Jonu, abiems kartu labai gerai“, – šypsodamasi kasdienybe džiaugėsi raižiškė.

Nors sąmoningai to neplanavo, atsidūrę Raižiuose jiedu pradėjo daryti tai, kas totoriams įprasta nuo seno – auginti avis. Pradžioje – tik savo reikmėms, vėliau, kai žinia apie pigią ir skanią bei sveiką mėsą pradėjo eiti iš lūpų į lūpas, nusprendė dalį prieauglio parduoti.

„Niekur nevežame, nesireklamuojame. Kas atvažiuoja, paskambina – per pažįstamus, vaikus, anūkus susižinoję, tiems ir parduodame. Kiek gi čia mums tų pinigų reikia“, – kalbėjo J.Jakubauskas. Jo ūkyje – ne tik mėsinės avys.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono ir Marytės Jakubauskų ūkis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono ir Marytės Jakubauskų ūkis

Yra ir karvių, taip pat įspūdingo ūgio ir svorio kumelė – Lietuvos sunkiųjų arklių veislės atstovė. Šaltuoju metu laiku tvarte besiglaudžiantis arklys atšilus, pasak šeimininkų, tiesiog vaikštinėja po sodybos teritoriją.

„Jį pirkome ne darbui ar kitiems tikslams, tiesiog norėdami turėti. Labai protingas gyvūnas. Nors sveria nemažiau nei 500 kg, jokių eibių nepridaro. Kartu su avių banda ganosi ir tiek. Dar anūkus panešioja, kai šie atvažiuoja vasarą“, – pasakojo M.Jakubauskienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono ir Marytės Jakubauskų ūkis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono ir Marytės Jakubauskų ūkyje vietą rado ir Lietuvos sunkiųjų veislės arklys

Tai tik viena iš daugelio vietų Lietuvoje, kurios susijusios su totoriais ir laukia tiek vietinių, tiek užsienio turistų dėmesio. Daugiau apie jas bus galima sužinoti aktyvaus laisvalaikio ir turizmo parodoje „Adventur“, kelionių agentūros „Superkeliones.lt“ stende. Paroda vyks 2017 m. sausio 20-22 d.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje