Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 25d. 14:57

Rudens melancholija Adomynės dvare

Adomynės dvaras
A.Kaminskienės nuotr. / Adomynės dvaras

Šių metų saulėti rudens orai visą laiką masino keliauti. Vieną savaitgalį nutarę aplankyti draugus Rokiškio rajone, negalėjome nepasinaudoti proga ir tuo pačiu užsukti į Adomynės dvarą, kuris jau seniai buvo kelionių planuose. Išvažiuojant iš namų šovė išganinga mintis paskambinti į dvarą ir paklausti, ar nebus uždarytas, kai atvyksime. Sutarėme, kad mūsų lauks.

Nedidukas Adomynės miestelis turi kuo didžiuotis – dideliu, mediniu, romantiškojo klasicizmo stiliumi pastatytu dvaru. Adomynės pavadinimas tiek dvarui, tiek miesteliui prigijo kiek vėliau. Ankstesni šios vietos pavadinimai – Aluotėlės, Kazimieravėlė. Aluotėlių kaimelis priklausė Aluotų dvarui, kurį A.Pliateris galutinai įklimpęs į skolas įkeitė Jonui Žurauskiui. Pasakojama, kad Žurauskis buvo labai žiaurus ir, spėju, ambicingas, nes vietovę pavadino savo vardu – Jonava. Dvarą jis perstatė pagal savo įsivaizdavimą. Tuo metu čia jau buvo karčiama ir du bravorai, kurių produkcija buvo parduodama Latvijoje.

Po žiauriojo Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui. Tačiau šis nemokėjo ūkyje tvarkytis, tad greitai nusigyveno. Dvarą vėliau paveldėjo Jono Žurauskio seserys ir pardavė jį eiguliui Adomui Vilėniškiui. Naujasis savininkas vaikų neturėjo, tad tapo bažnyčios fundatoriumi.

Adomynės pavadinimas atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau iki šių dienų išliko ir Aluotų vardu pavadintas piliakalnis, ir kaimas.

Įriedėjus į Adomynę neužilgo nuauksintų medžių fone sušvytavo gelsvas bažnyčios bokštas.

A.Kaminskienės nuotr./Bažnyčia Adomynėje
A.Kaminskienės nuotr./Bažnyčia Adomynėje

Šalimais esantis dvaras slėpėsi už kuplių medžių. Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus planavimas išlikę iki šių dienų, o ilgojoje dalyje įrengtas medicinos punktas ir šarvojimo salės. Pravėrę pirmąsias duris patekome į jaukią verandą, kurioje stovi Vilėniškių giminės dovanotas pintas suolelis. Už kitų durų pasitiko skanus gaminamo maisto kvapas ir ponia Rima. Pasirodo, virtuvėje moteriškės ruošėsi kažkokiems giminių pietums, dengė stalus.

A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras
A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras

Rima maloniai pakvietė apžiūrėti dvarą. Kambariuose likusios autentiškos koklinės krosnys su puošniais karnizais. Neveikiančios, tačiau labai gražios. Pagrindinėje salėje, kur dengiami stalai, nustebino senosios freskos. Kiek galėjo padaryti už skirtus pinigėlius, tiek atkūrė. O kaip būtų gražu, jeigu atgytų visos sienos. Matosi, kad vietiniams žmonėms rūpi šis dvaras.

A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras
A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras

Atrestauruoto parketo grožis geriausiai išryškėja hole. Ant sienų kabo apdovanojimo raštai. Adomynės dvare vyksta edukaciniai užsiėmimai. Pats įdomiausias, kurį veda Vita Raugalienė, pagrabinių bandelių kepimas. Bandelių receptu susidomėjo netgi japonai, kurie su malonumu aplankė šį dvarą.

A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras
A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras

Rima praveria gretimos patalpos duris. Jame sukaupti įvairūs seni daiktai ir įrankiai. Kaip ji sako: „Čia mūsų muziejus, tik normaliai išeksponuoti reikia nemažai lėšų". Todėl kol kas palikta taip, kaip yra. Ši patalpa nerestauruota. Seni dažai lupasi nuo lubų ir sienų, iš po kurių lenda pirminė lubų ir sienų tapyba.

A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras
A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras

Pajuokaujam, kad gal ši salė savaime ir atsirestauruos. Išeiname į dar vieną dengtą verandą, pro kurios langus matosi saulės nuauksintas parkas su tvenkiniu. Norintys čia gali pasipuošti senoviniais rūbais ir surengti fotosesiją. Verandos lubos padabintos autentišku piešiniu, ant sienų kabo piešiniai ir senosios dvaro nuotraukos.

A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras
A.Kaminskienės nuotr./Adomynės dvaras

Atsisveikiname su svetingąja Rima ir išeiname apžiūrėti parką bei persikelti jos rekomenduotu rankomis traukiamu keltu į kitą tvenkinio krantą. Dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a., bet per tiek metų beveik nieko iš jos neliko. Tačiau dabartinis vaizdas malonus akiai, parkas sutvarkytas, įrengtos poilsio zonos. Apsukame ratuką ir sugrįžtame iki dvaro iš kitos pusės, kur išlikusios gonkos su stogeliais ir dailiomis medinėmis kolonomis.

Paskutiniai kadrai, ir jau ruošiamės sėstis į automobilį, bet per duris išeina Regina – baigėsi jos darbo diena. Atsimojuojame kaip geri draugai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

20:17
01:09
02:13

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje