Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 14d. 17:09

Unikali ugniagesių darbo vieta Lietuvoje: lyg raganiai įsikūrę namelyje ant vištos kojelės

Merkinės trobelė ant vištos kojelės
Karolinos Stažytės nuotr. / Merkinės trobelė ant vištos kojelės

Šalia Merkinės, prie sankryžos į Alytaus pusę, ant kalnelio stovi namelis ant vištos kojelės. Retas kuris atspėtų jo tikrąją paskirtį. Pasakas primenančiame statinyje įsikūrusi ne pikta bjauri ragana, o Dzūkijos miškus prižiūrintys ir nuo liepsnų juos gelbstintys Merkinės ugniagesiai. Tai jų kasdienė budėjimo bei poilsio vieta – priešgaisrinis punktas, gausiai lankomas nepaklusnių vaikų tėvų.

Šio unikalaus namelio sumanytojas – Druskininkų pušyne lankytojus nuo 1972 metų priimančio miško muziejaus „Girios aidas“ įkūrėjas, miškininkas Algirdas Valavičius. Namelis šioje vietoje stovi jau keletą dešimtmečių, o neseniai buvo ir restauruotas. Šalia yra pavėsinė, lauko tualetas, todėl tai – ideali vieta laikinam poilsiautojų stabtelėjimui. Stabtelėjame ir mes. Šiltą, tačiau itin vėjuotą savaitgalio popietę prie namelio stovi ugniagesių mašina.

„Senesnė ji, manau, už mane“, – prasitaria tarpduryje sutiktas pusamžis ugniagesys.

Kurį laiką paspėliojam, kiek jam iš tikro metų. Išvada negalutinė, tačiau gaisrinė, tikėtina, mena septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Jaunesnis jo kolega, lyg būtų edukacinės programos gidas, apsimetantis gaisrininku, maloniai pakviečia į vidų. Pasisveikina taip, lyg būtų seniai manęs, kaip geros pažįstamos, laukęs. Berdamas žodžius lyg žirnius jis entuziastingai ima pasakoti istorijas iš savo darbo kasdienybės. Akys kliūna už ant sienų kabančių radinių, partemptų iš miško gūdumos – įvairių gyvių skeletų. Čia pat – ir tik ką prieš beveik pusšimtį metų pastatytos trobelės nuotraukos.

Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės
Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės

Stovėjo ir bokštas

Ugniagesiai papasakoja, kad dar visai neseniai ant tos pačios kalvos stovėjo 47 metrų aukščio metalinis priešgaisrinio budėjimo sargo (į gaisrus nevykdavo, tik stebėdavo) apžvalgos bokštas, kuriame nuolat – ištisą pamainą, turėdavo sėdėti vienas iš kolegų.

Gal prieš ketverius metus nuvertus šį avarinės būklės jau spėjusį tapti statinį, jo funkcijas perėmė priešgaisrinės vaizdo stebėjimo kameros, pakabintos ant šalimais esančio telekomunikacijų bokšto. Jomis fiksuojamą vaizdą stebi Druskininkų dispečerinės darbuotojai. Jei jie išvysta dūmus, praneša apie gaisrą trobelėje ant vištos kojelės budintiems kolegoms.

„Ai, kam tie vardai. Nereikia ir nuotraukų. Nefotogeniški mes“, – drovisi pašnekovas.

Neišgirdusi vardo, nutariu toliau jį vadinti raganiumi. Jaunasis ugniagesys tik šypteli. Pasirodo, tokia pravardė jiems – įprasta.

„Tėvai iš visos Lietuvos atveža čia vaikus, kurie neklauso. Kad raganiais pagąsdintų. Ne, mes tai negąsdinam vaikų. Tėvai tik pagūzdina: „Paliksim, tai žinosi“. Pernai net vokiečiai buvo su kemperiu atvažiavę. Šalia įsikūrė. Dvi paras prabuvo“, – nusijuokia jis.

Paklaustas, o pats ar prisimena vaikystės pasakas apie raganas, pašnekovas ėmė dalintis prisiminimais iš ekskursijos į „Girios aido“ muziejų.

„Buvo ten tokia didelė drevė. Atsisėdi ant suoliuko ir iš tos drevės išlenda išskaptuota ragana. Baisi tokia. Prieš pat veidą, iš nugaros. Klasiokės, pamenu, net apsiverkė“, – nutęsė ugniagesys.

Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės
Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės

Stovi jau kelias dešimtis metų

„Raganius“ papasakoja, kad trobelė šioje vietoje stovi nuo praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio. Tai A.Valavičiaus, žmogaus-menininko – kaip jį pristato ugniagesys, kūrinys.

„Šovė galvon ir padarė. Šiaip. Prie parko anksčiau žmogus jis buvo. Kai pastatė tu namuku, medžių aplink dar nebuvo. Grynas kalnas. Vėliau tik apsodino. Parkas prasidėjo. Dabar gražiau atrodo“, – dzūkuodamas istoriją dėliojo ugniagesys.

Jų komanda priklauso Veisiejų miškų urėdijai. Toje komandoje – penki asmenys. Vienoje pamainoje, kuri tęsiasi tik šviesiu paros metu, budi du arba trys ugniagesiai.

„Paromis mes čia nesėdim. Naktį trobelė užrakinama. Bendrasis pagalbos centras perima mūsų darbus. Dirbam nuo kokios 8 valandos ryto iki 21 valandos vakaro. Mums namų gesinti nepriklauso. Kai reikia padėti ugniagesiams kitiems, tai tik vandenį galime perpumpuoti. Pravažumas mūsų mašinos geras.

Gesiname palaukes, miškus. Šiemet gesinome tris gaisrus. Visi įsižiebė nuo žaibo kirčio. O kai tokia kaitra ir sausa... Gali ugnis įsižiebti ir nuo balto stiklo, laužavietės, cigaretės. Dabar pas mus – ekstra atvejis. Paskelbta ekstremali situacija. Sausa labai“, – kad šie metai – išskirtiniai, pripažino septintą sezoną Merkinės ugniagesiu dirbantis pašnekovas.

Jei taip sausa, tai ir dzūkų gėrybių – uogų bei grybų, turėtų trūkti?

„Prasta vasara. Nei uogų, nei grybų, o ir dzūkų mergos nenuogos. Visos apsirengusios atvažiuoja“, – pajuokavo vyresnysis pašnekovo kolega.

Stovyklautojai kultūringi

Pasak ugniagesių, pačiai trobelei grėsmės niekuomet nekilo – chuliganai ją apeina. Kadaise tik langą kažkas buvo iškūlęs.

„Neduok, Dieve“, – kone persižegnojo 29-erių metų pašnekovas.

O ir stovyklautojai, anot jo, kultūringesni tapo – stovyklavietes palieka tvarkingas.

„Visi blogi išvažiavo“, – paaiškino vyresnysis kolega.

„Emigravo?“, – perklausiu.

„Tiesiog išvažiavo“, – nutęsia.

Užlipu į antrąjį trobelės aukštą. Ten ilsisi trečiasis ugniagesys. Priešais televizorių pastatyti seni neštuvai atstoja patogų foteliuką.

Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės
Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės

„Tai ką veikiate, kai nereikia nieko gesinti?“, – paklausiu jo.

„Internetas ir čia veikia“, – šypteli jis.

Kortos ant stalo išduoda, kad yra ir kitokių užsiėmimų.

„Žolę skabom. Padedam girininkams“, – ką veikia laisvu nuo tarnybos metu, įvardija „raganius“.

Išlydėdami Merkinės priešgaisrinio punkto darbuotojai mane patikina, kad viskuo yra patenkinti, visko jiems užtenka. Darbas trobelėje verda tik šiltuoju metų laiku: nuo gegužės iki rugsėjo.

Gaisrai – tik smulkūs

Šiems penkiems ugniagesiams vadovauja Merkinės girininkas Vytautas Živulskas. Girininku jis dirba jau 28-erius metus.

„Merkinės trobelė ant vištos kojelės – analogas „Girios aido“ trobelei. Sumažintas variantas. Džiaugiamės, kad tokį namelį turime. Lankytojų labai daug užsuka.

Sunku pasakyt, kas pirma atsirado – namelis ar metalinis apžvalgos bokštas. Čia kaip su višta ir kiaušiniu. Pastatytas bokštas buvo šioje vietoje dėl to, kad tai aukščiausia vieta, labiausiai tinkama miškų stebėjimams. Tokių bokštų apylinkėse buvo gal 3 ar 4. Vienas pamato dūmus, kitas. Žemėlapiai sudėti bokštuose. Suvedę koordinates iškart pasakydavo, kuriame kvartale, sklype kyla dūmai. Operatyviai darbas vyko. Ši kalvelė – itin patogi visiems: ir priešgaisrinio punkto darbuotojams, ir lankytojams. Prieš trejus metus griovėm ir atstatėm trobelę. Jau buvo pradėjusi nuo kojos virsti“, – paaiškino V.Živulskas.

Paklaustas, ar nesunku surasti, kas sezonui „apsigyvens“ trobelėje ant vištos kojelės, jis atsakė, kad anksčiau Merkinės komanda buvo „nusistovėjusi“, o dabar jau sunku darosi ir vairuotoją kokį dirbti prisikalbinti. Juk kaimai ištuštėjo. Pasak V.Živulsko, ne sezono metu jo darbuotojai dirba elektrikais, mechanikais, susiranda kitokio darbo.

Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės
Karolinos Stažytės nuotr./Merkinės trobelė ant vištos kojelės

„Ką veikia, kai negesina? Šviečiasi žmonės. Reikia žinoti, kas ne tik trobelėje, bet ir už jos ribų vyksta. Šiemet turėjome tris smulkius gaisrus. Labai apgaulingus, nes lėtai ugnis įsiplieksdavo. Netgi kitą dieną tik pasireikšdavo dūmai. Kol vėjas įpūsdavo, para praeidavo. Visi jie trys kilo nuo žaibo iškrovos.

Miško keliukai – ne autostrados, plentai ar vieškeliai.

Nenorim girtis, bet seniūnijų, miesto gaisrininkai miške neturi tokios orientacijos, o mes puikiai savo vietoves pažįstam. Miško keliukai – ne autostrados, plentai ar vieškeliai. Turi turėti ir pjūklą, ir kirvį. Kartais reikia nuo kelio ir medį pašalinti.

Kada buvo didžiausias gaisras? Gal apie 1994 m. Prie geležinkelio, link Baltarusijos sienos, degė jaunuolynai. Ir bitynas buvo Grūto parko vadovo dabartinio – Viliumo Malinausko. Į namus grįžom jau sutemus. Ežere dar išsimaudėm, nusiplovėm suodžius. Labai sausas laikotarpis buvo, didelis gaisras“, – prisiminė V.Živulskas.

Anot jo, vietiniai gyventojai miško gaisrams nėra abejingi. Atvykus į vietą dažniausiai jau randą jų vieną kitą, pradėjusį gesinimo darbus.

O kur ragana iš trobelės dingo?

„Tai ta pati, kuri iš drevės „Girios aide“ išlenda, prižiūri ir mūsų trobą. Jai geriau kurorte, tai ten ir pasiliko“, – nuotaikingai pokalbį užbaigė girininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje