Itin kuklius rezultatus karjeros pradžioje vėlesniais sezonais pakeitė prizininkų pakylos laipteliai, o senus byrančius automobilius – naujesni ir kokybiškesni.
Tiesa, anot brolių Vilčinskų, nepasikeitė esminis dalykas – įsitikinimas, kad venomis vietoje kraujo tekantis benzinas nesuteikia teisės prarasti blaivaus proto ir atsakomybės jausmo keliuose.
Į techniką lipo išmokę vaikščioti
Kaune gyvenantys lenktynininkai dirba logistikos srityje, todėl ir profesinė veikla, ir laisvalaikis sukasi aplink automobilius.
Jau nuo paauglystės Žydrūnas ir Simonas su užuojauta stebėjo bendraamžius, kuriems sunkiai sekėsi savojo pašaukimo paieškos.
Patys broliai augo tėvų ūkyje prie technikos, kuri buvo naudojama miškininkystės ir transporto verslui vystyti.
Kuo toliau, tuo įdomesnės atrodė sunkiasvorės transporto priemonės. Kas be ko, ir lengvieji automobiliai domino.
„Kai tik išmokome vaikščioti, senelis pradėjo sodintis šalia savęs prie traktoriaus vairo. Šeimoje esame vieninteliai vaikai, todėl kitokios minties ir negalėjo būti, kad ūgtelėję padėsime ūkyje. Keitėsi mopedų, keturračių, lengvųjų automobilių ir sunkiasvorės technikos vairai.
Per gyvenimą, ko gero, teko vairuoti beveik viską, kas juda.
Per gyvenimą, ko gero, teko vairuoti beveik viską, kas juda. Taip ir užaugome „ant keturių ratų“, priklausomi nuo automobilių, blerbiančio duslintuvo garso, jausmo, apimančio spustelėjus akceleratorių“, – pasakoja Ž.Vilčinskas.
Vienas po kito broliai sulaukė septyniolikos, išsilaikė teorinę dalį B kategorijos vairuotojo pažymėjimui, vos stuktelėjus pilnametystei, užbaigė ir praktinę.
Netrukus Vilčinskų sūnūs atsiėmė ir CE kategorijos vairuotojo pažymėjimus.
„Teisių reikėjo ne vien tam, kad galėtume vairuoti lengvuosius ir sunkiuosius automobilius. Norėjosi nepriklausomybės, savarankiškumo judėti po Lietuvą iš nedidelio gimtojo Krakių miestelio“, – pabrėžia S.Vilčinskas.
Čia, Kėdainių rajone, po pamokų, dienomis ir savaitgaliais jaunuoliai plušo tėvų ūkyje.
Vakarodavo, kaip patys sako, „garažėlyje“ – savamoksliai jame krapštėsi prie įvairios technikos.
Nuo muštynių – iki trofėjų medžioklės
Broliams „garažėlis“ tapo antraisiais namais. „Sėdėjom tepaluoti naktimis, vasaromis, žiemomis“, – prisimena „benzingalviais“ save vadinantys Žydrūnas ir Simonas.
Vyresnėlis pastebėjo turįs neblogus vadybinius ir organizacinius sugebėjimus, o jaunėlis – esąs gabus automobilių gedimų diagnozavimui bei jų šalinimui.
Natūraliai vaikinai priėjo tokią pažinties su technika stadiją, kurioje akys ėmė dairytis automobilių sporto link.
„Kartą man į rankas pakliuvo keturratis, kuriuo sugalvojau pasivažinėti motociklų kroso trasoje. Griuvau. Incidentas pasibaigė lūžiais ir rimtais sumušimais.
Kartą man į rankas pakliuvo keturratis, kuriuo sugalvojau pasivažinėti motociklų kroso trasoje. Griuvau. Incidentas pasibaigė lūžiais ir rimtais sumušimais.
Tai priėmiau kaip ženklą, kad mano vieta, visai kaip ir brolio – ne motociklų, bet automobilių sporte“, – atskleidžia S.Vilčinskas.
Jame brolių Vilčinskų tandemas 2020 m., rudeniop, užbaigė šeštąjį sezoną paeiliui.
Kai broliai į varžybinę trasą išriedėjo pirmą kartą, prie vairo sėdusiam Žydrūnui buvo aštuoniolika, o šturmanui Simonui – šešiolika.
„Draugas pigiau nei už savikainą pardavė naudotą sportui ruoštą „BMW 320“. Pradžia buvo labai įdomi, bet sunki, apie gerą rezultatą mintys nesisuko, nes pagrindiniai iššūkiai buvo tiesiog tinkamai arba apskritai pasiekti finišą.
Su kiekvienomis varžybomis rezultatai gerėjo. Seno automobilio ėmė nebeužtekti – keitėm jį geresniu“, – pasakoja Lietuvos mini ralio čempionate, ralyje „Aplink Lietuvą“ ir šalies drifto (šoninio slydimo) čempionate dalyvaujantys Vilčinskai.
Šonu slystančių automobilių sportas taip įtraukė S.Vilčinską, kad bičiulius mechanikus subūrė į komandą, kurios lyderiu pats ir tapo. Komandos pavadinimas atsirado iš Simono pravardės – „Voverė Drift Team“. Prie jos prisijungė ir Ž.Vilčinskas.
Bemaž sėkmingiausiai ir išties čempioniškai broliams klostėsi 2019 m. sezonas, kuriame jiedu kone kiekvienose varžybose lipo ant prizininkų pakylos.
2020 m. sezone Simonas tapo Lietuvos drifto „Semi PRO“ pirmenybių čempionu, o Žydrūno titulų medžioklė buvo kuklesnė, mat žiedinėms varžyboms ir raliui skirto automobilio turbina variklio skyriuje subyrėjo dukart.
„Šypseną kelia prisiminimai, kaip augdami skųsdavome vienas kitą tėvams, o „broliški“ santykiai pasiekdavo tokią įtampą, kad prieidavome iki muštynių. Dabar suprantame vienas kitą iš pusės žodžio – tai padeda, kai varžybose dalyvaujame kaip tandemas“, – teigia Ž.Vilčinskas.
Šypseną kelia prisiminimai, kaip augdami skųsdavome vienas kitą tėvams, o „broliški“ santykiai pasiekdavo tokią įtampą, kad prieidavome iki muštynių.
Keliuose skirtinguose šalies automobilių sporto čempionatuose ir taurėse dalyvaujantys broliai Vilčinskai praėjusiame sezone išbandė ir „Rat Race“ – ištvermės varžybas, arba, kaip sako patys 15min pašnekovai, „lietuviškąjį Dakarą už mažą kainą“.
Abiejų nebūna: autosportas arba laisvalaikis
Tiesa, „maža kaina“ – sąlyginis terminas, kuomet kalbama apie automobilių sportą, kadangi ši veikla iš esmės brangus malonumas.
Anot brolių Vilčinskų, viena automobilio padanga šonaslydžio varžyboms kainuoja apie 60 eurų, o jų prireikia mažiausiai dviejų pilnų komplektų.
Priklausomai nuo trasos dydžio ir dalyvio įveikiamų etapų skaičiaus, bolidas sunaudoja daugmaž 40–80 litrų E85 markės benzino.
„Pro lygoje degalų galima sunaudoti dar daugiau. O ralyje „Aplink Lietuvą“, pavyzdžiui, kiek dienų, tiek bakų“, – skaičiuoja S.Vilčinskas.
Lenktynininkai broliai, jau gerokai apšilę kojas Lietuvos automobilių sporte, teigia, kad svylančių padangų ir benzino kvapas, greitis, adrenalinas – tik paradinė automobilių sporto pusė:
„Realybė – ne tokia žavinga. Automobilių sportas reiškia visišką laisvo laiko neturėjimą – kiek vasaroje savaitgalių, tiek tau varžybų. Jeigu ne varžybos – tada treniruotės, jeigu ne treniruotės – tuomet niekada nesibaigiantys automobilių ruošimo ir remonto darbai.
Jeigu ne varžybos – tada treniruotės, jeigu ne treniruotės – tuomet niekada nesibaigiantys automobilių ruošimo ir remonto darbai.
Pagrindinis galvos skausmas – rėmėjų Lietuvoje trūkumas. Paruošti konkurencingą TOP 3–5 automobilį kainuoja krūvas pinigų. Dėl to kenčia ir laisvalaikis, nes visą jį skiri pinigams uždirbti. Atsisakai kelionių, pramogų, malonumų.“
Chuliganizmas kelyje pakenktų reputacijai ir licencijai
Anot Žydrūno ir Simono, ypač svarbu ir tai, kad, tapus automobilių sporto dalimi, autopiloto vairavimo kultūra turi būti nepriekaištinga.
Priežastis paprasta – kelyje sukeltas eismo įvykis bus aptariamas viešai, sporto bendruomenė tikrai nepagirs, galų gale, ant plauko pakibti gali ir licencija.
„Viena vertus, profesionalūs vairuotojai pasižymi greitesniu reakcijos laiku, įprastai greičiau geba pastebėti kliūtis ir pavojus. Tačiau šioje temoje yra ir kitas aspektas: mes išsilakstome trasose, todėl išsilieti keliuose net nebėra poreikio.
Ko gero, didžiausi „ralistai“ keliuose yra tie žmonės, kurie neturi galimybės tuo užsiimti kitur. Tiksliau – tam pritaikytose vietose“, – svarsto Ž.Vilčinskas.
Anot sportininko, pavyzdžių, kaip Lietuvoje būtų galima sumažinti greičiu piktnaudžiaujančių vairuotojų gretas, toli dairytis nereikia.
Štai Vokietijos miestas Nurburgringas turi ne tik vieną žymiausių lenktynių trasų pasaulyje, bet ir sudaro sąlygas bet kuriam žmogui jose pasivažinėti kasdieniu nuosavu automobiliu.
Erzelis, telefonai ir kelio ženklų ignoravimas
„Ydų vairavimo kultūra Lietuvoje turi ir daugiau, ne vien greičio viršijimą. Daug išsiblaškiusių vairuotojų prie vairo su telefonais.
Tokie yra neprognozuojami – nežinai, kur ir kada gali sudaryti avaringą situaciją, – pasakoja Ž.Vilčinskas. – Sparčiai mažėja draugiškų vairuotojų, visi kažkur skuba ir sėdi susierzinę prie vairo. Retai kuris tave maloniai užleis, pakels ranką ir nusišypsos.
Atrodo, kad, kai tik pradėjome vairuoti, malonaus elgesio tikrai būta daugiau. Galbūt gyvenimo tempas pasikeitė, žmonės nuolat kažkur skuba? Teko apkeliauti didžiąją dalį Europos – lietuviams trūksta tvarkos, supratimo keliuose, tolerancijos. Reikia tikėtis, kad tai tėra laiko klausimas.“
2020 m. Lietuvos drifto „Semi PRO“ pirmenybių čempionas S.Vilčinskas puikiai žino, ką reiškia vienas netikslus judesys prie automobilio vairo.
„Tiek man, tiek Žydrūnui trasose yra tekę matyti ir netgi savo kailiu pajusti, ką reiškia besiverčiantis, skęstantis automobilis, tad pamokų esame turėję visokių. Teko naktį susidurti su briedžiu – patirtis buvo skaudi. Beje, toje vietoje jokių įspėjamųjų kelio ženklų nebuvo.
Iki šiol automobilius tvarkome Krakėse, vos ne kasdien ten važiuojame iš Kauno, dažniausiai – tamsiu paros metu. Reikia būti ypač budriam, nes rudenį ir žiemą į kelius išbėga daug gyvūnų.
Idealu, kad tokių incidentų nebūtų visai, ypač – Lietuvos keliuose, ir gaila, kad tik skaudūs įvykiai veikia kaip prevencija nuo vairuotojų „proto užtemimo“, – 15min teigia S.Vilčinskas.
