Scenarijus iki skausmo pažįstamas ne vienam lenktynininkui – Dakare taip pasirodymą baigė Krzysztofas Holowczycas, prieš kelis metus Benediktas Vanagas nusileido nuo kopos ant nosies ir Saulių Jurgelėną išskraidino į ligoninę Medinado Zajedo miestelyje viduryje dykumos. Pavadinimą puikiai prisimenu, nes klaidžiojom ir ieškojom Sauliaus. Beje, pagal vietinius įstatymus lenktynininkas gali ir cypėje atsidurti – sužalojo žmogų. Ir ne visuomet svarbu, kad tai lenktynės.
Kaip minėjau, vienam kazachų ekipažui Žanatui Žalimbetovui ir Maratui Abykajevui – tas pats. Arba šturmanui, arba lenktynininkui traumos. Beje, Robby Gordonui tas pats nutiko šiame Dakare – tik jis apsivertė per nosį ant stogo.
Pirmą kartą man tokios stuburo traumos atrodė labai rimta – sėdi žmogus sukaustytas plastmasiniais šarvais, kryžius per visą kūną priekyje ir gale – nejudėk, nes prisidirbai! Dabar – eilinė trauma, kurių smėlynuose nutinka labai daug ir labai dažnai. Vakar net penkis lenktynininkus išskraidino horizontalioje padėtyje. Po tokios dienos supranti, kodėl organizatoriai pirmą dieną atšaukė dalyvių startus dėl smėlio audros nedidelės – sraigtasparniai pakilti negalėjo. Negalėtų pasiekti nelaimės vietų.
Priežastys kaip ir aiškios – smūgis didelis, kažkur silnoji vieta turi trūkti. Dažnai tai būna stuburas. Tačiau įdomu tai, kad pradedant gilintis į smulkmenas, miške atsiranda labai daug medžių ir smulkių krūmų. Ir kuo giliau – tuo tankiau. Faktas ir ožiui aiškus – teisingas greitis, kopų skaitymas yra esmė, kad pašalinti įvykio priežastį. Tačiau net ir avarijos atveju galima išvengti traumų – reikia teisingai prisisegti diržus, turėti patogiai nustatytas sėdynes, užsiimti tinkamą poziciją įvykio metu, kojomis atsiremti į pakojį. Pas Benediktą su Sauliumi nebuvo tinkamo pakojo, tad kojomis nelabai galėjo Saulius sugerti smūgio. Kazachai lyg ir diržų nelabai stipriai mėgsta prisisegti – kelių milimetrų diržo laisvumas dėl patogesnio kvėpavimo ir sėdėjimo – traumos tikimybė didėja kaip šildymo kainos.
Tad eilinė taisyklė dykumų ištvermės lenktynėse – jei kažko nematai ar nežinai – stabdyk, apsidrausk. Net jei ir galvoji, kad matai – galvok iš naujo. Nes tokių kopelių kaip šiuose vaizdo siužetuose – tūkstančiai kiekvieną dieną. Ir greičio nereikia ypatingo. Metro aukščio kopa ir turi rimtų bėdų. Kiekviena iš jų gali būti lemtinga.
Sėdime su mechanikais trasoje ir stebime lenktynininkus – vieni į didesnes kopas lekia buksuodami ratus, nuspaudę akceleratorių iki dugno, kiti – kyla lėtai. Važiuoja gerokai statesniu šlaitu, bet dvigubai lengviau. Ir tie, kaip taisyklė – vietiniai arabai arba labai patyrę lenktynininkai. Statesnis kalnas, bet kietesnis paviršius yra geriau nei mažesnis kalnas su minkštu ir biriu smėliu. Bet, suprask, žmogau, žiūrėdamas į tą smėlyną kas kur ten kas minkščiau ar kiečiau. Čia ne vietinis karjeras Vilniaus pakraštyje. Čia vienas sudėtingiausių dykumų ralių.
