Ekstremalai keliavo nuo Joniškio ir Rygos aplinkkelio aikštelės iki Šiaulių jūros (vadinamasis Bubių tvenkinys) sekmadienį, 2012 metų vasario 19 dieną.
Maksimalus greitis – apie 44 km/val., vidutinis greitis – apie 8 km/val. kelionės trukmė apie 3 val., atstumas – apie 25 km.
Apie „Black Ice Turne“ (BIT) pasakojo asociacijos „Vėjūnai“ viceprezidentas, „Naish“ atstovas Lietuvoje bei jėgos aitvarų meistras Artūras Dudėnas.
„Žygį pradėjome devyniese, vėliau dar atvažiavo daugiau žmonių, bet mes jau buvom kelyje. Vėjas – 8-16 m/s., temperatūra -5 laipsniai šalčio, intensyviai snigo ir pustė.
Mūsų tikslas buvo nuo pasirinktos aplinkkelio aikštelės nučiuožti laukais iki Šiaulių jūros. Tikslą pasiekėme tik šešiese.
Pirmas išbandymas – griovys apie 3 metrų gylio ir 4-5 pločio. Bandėm privažiavę daryti vėžes, bet apsisukus ir visu greičiu čiuožiant link griovio vėžė jau būdavo užpustyta ir blogai matėsi baltam sniego fone. Tai šoko visi kaip kas išmanė.
Parčiuožiant buvo ir įkritusių į griovį su trigubais „backrol'ais“, bet laimingai ir labai ekstremaliai, kaip šampano kamštis („kitelop‘o“ pagalba) išmesti iš jo.
Vėliau kelyje buvo daug kliūčių. Sniego danga vietomis plona, vietomis tiek daug prisnigę, kad slidės priekis smigo ir tekdavo griūti.
Slydimas nebuvo geras, nors slides pasitepėm. Stipriai pustė, todėl visos kelionės metu buvo blogas matomumas.
Šokinėti – pavojinga, nes nusileidžiant nesimatė kada slidė pasieks žemę. Aplink balta, balta ir matėsi tik jėgos aitvarų bei žmonių siluetai.
Žygį pradėjome devyniese. Vėjas – 8-16 m/s., temperatūra -5 laipsniai šalčio, intensyviai snigo ir pustė. Mūsų tikslas buvo nuo pasirinktos aplinkkelio aikštelės nučiuožti laukais iki Šiaulių jūros. Tikslą pasiekėme tik šešiese.
Buvo sumuštų kelių, rankų, šonų, sėdynių, bet rimtų traumų išvengta. Slides pagadino daugelis dalyvių, nes vietomis stipriau užkantavus iškildavo akmenys, žemės, armatūros strypai.
Keliaudami laukais ir kloniais nučiuožėme iki Šiaulių jūros pirmojo tilto. Parčiuožėme kiek trumpesniu keliu. Visą kelią pirmyn ir atgal buvome išsibarstę kas šimtą-penkis šimtus metrų. Kelionės atstumas nėra didelis, bet reljefas ir po pusnimis pasislėpusios kliūtys kėlė grėsmę.
Visi stengėsi vengti aštrių kliūčių: kuoliukų, betono stulpelių, aštrių krūmų, elektros stulpų, medžių, sodo namelių.
Baigiantis žygiui vienas jėgos aitvaras per stiprų gūsį įlėkė į medžius ir buvo suplėšytas. Sąlygos buvo itin ekstremalios ir aršios, bet visi pajuto didelį malonumą, nes kai čiuoži pirmyn ir nežinai kelio ir ko laukti, tai įdomus nepakartojamas jausmas.
Niekas nepamatuotai nerizikavo, todėl žygio tikslas buvo pasiektas. Su kuo ir sveikinam visus „BIT“ dalyvius".
Tačiau „Black Ice Turne“ kelionės metu vienas dalyvis vos nežuvo. Ekstremalas.lt skaitytojams jo mintys apie žygį ir pavojingą akimirką (kalba beveik netaisyta).
“...Esu be galo dėkingas „Dievui“, kad dabar esu gyvas!!!! O norėčiau duoti velnių žemės savininkams ar matuotojams! Nes vos nepersismeigiau su armatūra sau gerklės. Taip, išgirdote teisingai – gerklės!
Mane pavilko per sniegą ir nieko nemačiau, kai netikėtai sustojau ir pasijutau lyg per siaubo filmą – kažkas įsirėmė į gerklę. Jausmas buvo toks, jog tikėjau, jog tai – šaka ar šaknis kyšo. Bet kai nusivaliau akinius nustėrau ir tikrai apėmė ne tik pyktis! Kur logiškumas!
Juk nuo senų laikų pas mus kaldavo medinį kuolą, kuris žymi ribas! Nuo kada dabar armatūros?! Įdomu, ar mūsų šalis kreipia dėmesį į saugumą?!
Šiandien gavome visi pamokų, kas pasimovė su lenta ant armatūros, kas tik brūkštelėjo, kas pamatė nepjautoje pievoje prikaišiotų metalinių strypų.
Išsigandau mūsų tvarka! Beje, prie to paties, užšalę telkiniai! Bet ir tenai neapsieinama be žvejų vandalizmo. Jie kiša į eketes butelius, kuriuos kas nuskelia, o tada galima tik įsivaizduoti pasekmes! Dar – šakas bei rąstukus! Mielieji, pagalvokime apie rūką, sniego pūgas! Juk ir mes, ir maži vaikai žaidžia. Kas prižiūri visą šią betvarkę?! Gal kas žinote, kas už tai atsako?“
