Dabar populiaru
Publikuota: 2012 balandžio 30d. 21:31

Andrius Skerla: apie karjeros pradžią puolėjo batuose, gynybą prieš Fernando Torresą ir voro pravardę

Andrius Skerla
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Andrius Skerla

Sekmadienį 35-ąjį gimtadienį atšventusį vieną geriausių Lietuvos futbolininkų Andrių Skerlą džiugina VMFD „Žalgiris“ vadovybės pastangos kurti šiuolaikišką futbolo komandą.

Daugiausia varžybų už Lietuvos rinktinę sužaidęs futbolininkas papasakojo apie savo ilgą ir įspūdingą karjerą, prisiminė ryškiausias jos akimirkas. Gynėjas taip pat pasidalino mintimis apie įdomiausias futbolo aktualijas bei, žinoma, dabartinę savo komandą – VMFD „Žalgiris“.

– Vilniaus miesto futbolo draugija „Žalgiris“ sveikina tave su gimtadieniu! Ar spėsi paminėti šią dieną?

– Ačiū. Paminėti suspėsiu, bet šventimui laiko tikrai nebus. Man visuomet taip nutinka, jog gimtadienio dieną reikia žaisti rungtynes arba joms ruoštis.

– Tau sukanka 35 metai. Tavo manymu, kas labiau praverčia aikštėje: patirtis ar jaunystė?

– Jaunystė ir energija aikštėje padeda labai daug. Jaunas žaidėjas suklysta dažniau, bet klaidas jis kompensuoja savo veržlumu, greitumu. Patyręs žaidėjas nebegali klysti, nes klaidų taisymui ne visuomet lieka energijos. Aš taip pat jau jaučiu, kad turiu užsiimti teisingą poziciją aikštėje, kad nereikėtų papildomai eikvoti savo resursų. Be to kūnui po didesnių krūvių ar traumų, reikia daugiau laiko atsistatymui.

– Kaip manai, kada ateina tas metas, kai futbolininkas nebegali žaisti aukštame lygyje?

– Yra žaidėjų, kurie gali žaisti pačiame aukščiausiame lygyje būdami beveik keturiasdešimties metų, tačiau tokių pavyzdžių nėra daug. Ar žaidėjas sulaukęs brandaus amžiaus vis dar gali žaisti aukštame lygyje, priklauso nuo gyvenimo ir treniruočių sąlygų. Geri specialistai futbolininko karjeros pabaigoje turi milžinišką reikšmę. Geriausias to pavyzdys – Ryanas Giggsas. Jis savo komandoje dar ne vienerius metus gali būti pagrindinės sudėties žaidėjas. Specialistai jį gerai prižiūri, sudaro specialias treniruočių programas, nes tokiame amžiuje labai sunku suspėti su jaunesniais komandos draugais. Žinoma, yra tokių trenerių, kurie veteranams liepia lakstyti paskui dvidešimtmečius komandos draugus. Nenuostabu, jog po tokių treniruočių žaidėjams karjerą tenka baigti keliais metais anksčiau.

– Kada pradėjai žaisti futbolą?

– Žaisti futbolą pradėjau lauke. Tuo metu man buvo apie šešerius metus. Nuo pirmos klasės jau lankiau ir treniruotes. Atsimenu, jog į pirmąją treniruotę mane nuvedė mama. Tėvai mano norui žaisti futbolą neprieštaravo, jie džiaugėsi, jog turėjau užsiėmimą. Tuomet niekas negalvojo, kad ateityje tai bus rimtas užsiėmimas, o apie uždirbtus pinigus žaidžiant futbolą, net nesvajojome. Man futbolas buvo tiesiog mėgstama veikla. Norėjau žaisti, dalyvauti rungtynėse ir būti kurios nors komandos dalimi.

– Nuo pat pradžių rungtyniavai gynėjo pozicijoje?

– Pamenu, jog futbolą rimčiau pradėjau žaisti viename Vilniaus rajono klube. Rungtyniavau puolėjo pozicijoje. Tame lygyje žaisti puolime sekėsi labai gerai. Atstovaudavau ir vyresnio amžiaus komandoms. Perėjus į „Žalgirį“ reikėjo persiorientuoti į kitą poziciją, nes puolėjų ir bendras komandos lygis buvo daug aukštesnis. Treneris nusprendė, jog būsiu nebe puolėjas, o gynėjas. Kodėl jis priėmė tokį sprendimą – nežinau. Galbūt todėl, kad buvau aukštesnis už komandos draugus, nors tais laikais treneriai į aukštus žaidėjus žiūrėdavo gana neigiamai. Net į mokyklas atėję ieškoti naujų žaidėjų, į treniruotes pirmiausia kviesdavo tik žemesnius vaikus. Treneriai manydavo, jog iš aukštų vaikų sunku „nulipdyti“ gerą futbolininką, nes žaidėjas turįs būti mažas ir vikrus. Kažkuris treneris dėl ūgio manęs taip pat nepakvietė į komandą.

– Kaip 1996 metais atsidūrei Vilniaus „Žalgiryje“?

– Su tėvu visuomet vaikščiodavome į žalgiriečių rungtynes. Mano svajonė buvo žaisti šiame klube. Žinojau, kad „Žalgiris“ organizuoja specialias treniruotes jauniems žaidėjams. Radau savo amžiaus grupę, paprašiau trenerio, kad mane priimtu. Jis sutiko.

– Pačioje karjeros pradžioje sulaukei kvietimo atstovauti nacionalinei Lietuvos rinktinei. Ar tai buvo netikėta?

– Taip, tai buvo netikėta. Sunku tikėtis tokio pasiūlymo, kai futbole praktiškai esi dar vaikas. Treneris tada į rinktinę kvietė kelis jaunus žaidėjus, tarp kurių be manęs buvo ir Deividas Šemberas. Dabar neatsimenu kiek teko sužaisti rungtynių už nacionalinę rinktinę. Tuomet daugiau atstovavau jaunimo rinktinėms. Ten taip pat buvau vienas jauniausių žaidėjų, nes jose rungtyniavo keliais metais vyresni futbolininkai.

– Koks jausmas tik pradėjus profesionalo karjerą iškart žaisti už savo šalies komandą?

– Jausmas neapsakomas. Tai pats aukščiausias tavo, kaip žaidėjo, įvertinimas Lietuvoje. Atstovauti savo šaliai yra ir turi būti kiekvieno žaidėjo svajonė.

– Rungtyniavai ne vienoje Lietuvos ir užsienio komandoje. Kuris klubas paliko didžiausią įspūdį?

– Be jokios abejonės geriausios sąlygos buvo Olandijoje, Eindhoveno PSV klube. Tai superklubas. Jis kiekvienais metais kovoja dėl aukščiausių vietų savo šalyje bei varžosi tarptautinėje arenoje. Olandijoje turėjau tokias sąlygas, kurių nei vienas kitas klubas per visą karjerą man daugiau negalėjo pasiūlyti. Neatsitiktinai PSV klube žaidė aukščiausio lygio žaidėjai, tokie kaip Ronaldo, Romario, Ruudas Van Nistelrooy'us ir daugybė kitų.

– Su kuriomis aukščiausio lygio futbolo žvaigždėmis kartu žaidei Eindhoveno PSV komandoje?

– Teko kartu rungtyniauti su Jaapu Stamu, Filipu Cocu, Boudewijnu Zendenu, Marku van Bomeliu, Ruudu Van Nistelrooy'umi. Visi jie buvo aukščiausios klasės žaidėjai, vėliau persikėlę į garsiausius Europos klubus.

– Kaip treniruotėse sekėsi grumtis su geriausiais žaidėjais?

– Meistriškumo skirtumas tikrai jautėsi. Kai aš atvykau į Olandiją, jie jau tuomet visame pasaulyje buvo žinomi, kaip ekstra klasės žaidėjai. Atsimenu, kai tik į PSV komandą atvykęs Ruudas Van Nistelrooy'us iškart per metus pelnė apie 35 įvarčius ir po kelių sezonų buvo nupirktas „Manchester United“, už tuo metu Anglijoje rekordinę – 19 milijonų svarų sterlingų sumą. Komandoje turėjome puikius žaidėjus, varžėmės UEFA Čempionų lygoje. Man pačiam per dvejus su puse metų teko sužaisti apie 30 rungtynių. Kaip jaunam futbolininkui, tai buvo nemažai. Didžiąją dalį rungtynių sužaidžiau per pusantrų metų, nes paskutiniajame sezone aikštėje pasirodydavau labai retai.

– Kodėl 1999 metais, tapęs Olandijos aukščiausiosios lygos „Eredivisie“ čempionu, nusprendei palikti komandą?

– Pagrindinė priežastis – noras per kiekvienas rungtynes kuo ilgiau būti aikštėje. Su PSV klubu buvau pasirašęs penkerių metų sutartį, bet dėl minėtos priežasties nusprendžiau ją nutraukti. Kiekvieno žaidėjo svajonė ir noras yra kaskart savaitgalį būti aikštėje ir padėti savo komandai. PSV išvykti man netrukdė, nes jų komandoje kasmet vyksta didelė žaidėjų rotacija. Skautai dirba gerai, į treniruočių stovyklas pakviečia daug jaunų ir perspektyvių žaidėjų, tad atsiradusias spragas klubas labai greitai užpildo.

S.Čirbos nuotr./Andrius Skerla įsitikinęs, jog VMFD „Žalgiris“ dirba teisinga linkme.
S.Čirbos nuotr./ A.Skerla įsitikinęs, jog VMFD „Žalgiris“ dirba teisinga linkme.

– Kuo užsienio klubų infrastruktūros pranašesnės už Lietuvos?

– Lietuvos ir užsienio klubus net sunku palyginti, nes viskas ten yra kitaip. Mane džiugina „Žalgirio“ pastangos kurti modernią futbolo komandos struktūrą. Viską stengiamasi daryti taip, kaip tą daro aukščiausio lygio ekipos. Žinoma, trūksta dar labai daug ko, bet į priekį judama teisinga linkme. Nereikia norėti, kad per keletą metų mūsų šalyje pradėtų funkcionuoti modernūs klubai. Vieną dieną taip bus. Atsiras ir didesnės klubų organizacijos, turėsiančios daugiau pareigybių, pavyzdžiui skautus.

– Kaip manai, ar pradedant tavo karjeros pradžia, baigiant šiomis dienomis, pakilo Lietuvos futbolo lygis?

– Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Lietuvoje yra labai daug gerų žaidėjų, tačiau ne su visais jais yra pakankama daug dirbama. Mums trūksta trenerių, kurie futbolui skirtų 24 valandas per parą ir atiduotų visas savo jėgas bei žinias jauniems žaidėjams. Šiuo aspektu Lietuvoje sąlygos tikrai nėra geriausios. Be to, ne kiekviena jaunas, talentingas žaidėjas mūsų šalyje gauna progą pasireikšti. Klubų treneriai yra spaudžiami rodyti gerus rezultatus, todėl dažniau pasikliaujama labiau patyrusiais žaidėjais. Išvyka į užsienį yra viena iš alternatyvų, tačiau ir čia egzistuoja daug niuansų. Pradedant klubu, baigiant sudarytomis sąlygomis.

– Kodėl į užsienio futbolo klubus vykstančių lietuvių žvilgsniai pirmiausia krypsta į Lenkiją?

– Lenkija gali būti labai didelis tramplynas į platesnius vandenis. Ten kiekvienas rungtynes stebi daug skautų, aktyviai domimasi žaidėjais. Šalyje susidomėjimas futbolu yra didžiulis ir jis vis auga. Stadionai taip pat puikūs, juose atmosfera labai gera. Klubai savo žaidėjams sudaro tinkamas sąlygas treniruotis ir žaisti. Kiekvienam futbolininkui, kuris turi galimybę išvykti, tikrai rekomenduočiau laimę išbandyti Lenkijoje.

– Kaip Lenkijai sekasi ruoštis 2012 metų Europos čempionatui?

– Smulkmenų nežinau, bet būnant Lenkijoje susidariau įspūdį, kad viskas vyksta gana sklandžiai. Statomi nauji, modernūs stadionai. Į juos atvykę žiūrovai galės patogiai stebėti rungtynes. Svarbiausia tai, kad Lenkijoje žmonės labai myli futbolą. Jeigu čempionato metu aršiausi sirgaliai nepradės ko nors laužyti, viskas bus gerai (juokiasi).

– Kuriame stadione tau labiausiai patiko rungtyniauti?

– Gerą įspūdį paliko stadionas Paryžiuje – „Stade de France“ ir Italijoje – Neapolio „San Paolo“.  Eindhoveno PSV stadionas „Philips“ taip pat labai geras. Tiesą pasakius, žaidžiant labai daug dėmesio į juos nekreipdavau. Visuomet koncentruodavaus tik rungtynėms.

– Kurios komandos sirgaliai sukurdavo geriausią atmosferą?

– Sukuriama atmosfera priklauso ne nuo stadiono dydžio, o nuo pačių sirgalių. Žaidžiant Glazge prieš „Rangers“ arba „Celtic“ ekipą, su savo komandos draugu net per metrą nebūdavo įmanoma susikalbėti. Tokios atmosferos niekur kitur daugiau nebuvau patyręs.

– Kurios rungtynės Lietuvos rinktinėje tau labiausiai įsiminė?

– Man labiausiai įsimindavo tos rungtynės, kuriose tekdavo žaisti prieš geriausius pasaulio žaidėjus. Labai įsimintina dvikova Italijoje su šio šalies rinktine. Sužaidėme lygiosiomis 1:1. Tuomet jie vos prieš kelis mėnesius buvo laimėję pasaulio čempionatą, tad žaisti prieš tokią rinktinę tikrai buvo neįkainojama patirtis.

Akistatos su Ispanijos rinktine taip pat įsirėžė į atmintį. Kiekvieną dieną stebi geriausius žaidėjus per televiziją, o paskui su jais kauniesi aikštėje. Žinoma, Lietuvos rinktinei sunku kovoti su tokiomis, fantastišką futbolą demonstruojančiomis kitų šalių rinktinėmis.

Gerų futbolininkų buvo labai daug ir įvairių, tačiau didžiausią įspūdį paliko Filippo Inzaghi žaidimo stilius. Jis visuomet tau kvėpuodavo iš už nugaros ir laukdavo menkiausios tavo klaidos.

– Kaip manai, kuo iš esmės geriausios pasaulio rinktinės lenkia mūsų šalies komandą?

– Nemanau, kad tų rinktinių žaidėjai mus labai lenkia fizinėmis galimybėmis. Jie visi yra futbolo talentai, kurie pasižymi labai gera technika ir precizišku tikslumu. Jie iš tikrųjų žaidžia paprastai, bet kiekvieną veiksmą atlieka taip, kaip reikia.

– Prieš kuriuos futbolininkus buvo sunkiausia žaisti atstovaujant rinktinei?

– Gerų futbolininkų buvo labai daug ir įvairių, tačiau didžiausią įspūdį paliko Filippo Inzaghi žaidimo stilius. Jis visuomet tau kvėpuodavo iš už nugaros ir laukdavo menkiausios tavo klaidos. Labai sunku būdavo gintis prieš Raulį ar Fernando Torresą.

– Kaip manai, kodėl per pastaruosius metus taip drastiškai krito Fernando Torreso sportinė forma?

– Prarasti formą gali bet kuris geriausias pasaulio žaidėjas. Tam įtakos turi traumos, psichologinė būsena, karjeros pokyčiai ir daugybė kitų aspektų. F.Torresą kamavo traumos, o persikėlus į Londono „Chelsea“ jam teko atlaikyti dar ir milžinišką aplinkinių spaudimą. Vieni su tuo susitvarko greičiau, kiti lėčiau. Tai yra futbolo dalis ir F. Torresas tikrai nėra vienintelis žaidėjas, kuriam taip nutiko. Aš taip pat per savo karjerą mačiau ne vieną žaidėją, kurį ištiko panašus likimas. Sportininko fizinė ir žaidybinė forma yra kintanti, todėl be galo sunku ją išlaikyti optimaliausioje stadijoje. Kaip ten bebūtų šis futbolininkas yra aukščiausio lygio ir jis tai įrodė ne vieną kartą.

– Ką tau reiškia būti Lietuvos rinktinės rekordininku, pagal sužaistų rungtynių skaičių?

– Tai labai džiugus faktas, nes rinktinei atidaviau labai daug jėgų ir laiko. Neabejoju, jog po kelių metų atsiras kitas žaidėjas, kuris pagerins mano pasiekimą.

– Ar sunku buvo priimti sprendimą trauktis iš nacionalinės šalies komandos?

– Nelabai, nes amžius pats privertė priimti šį sprendimą. Kūnui reikia suteikti vis daugiau poilsio, o žaidžiant klube ir dar rinktinėje, to padaryti neįmanoma. Atėjo laikas pasitraukti ir aš su tuo tiesiog susitaikiau.

– Sugrįžai į VMFD „Žalgiris“ komandą po 16 metų pertraukos. Kas per tą laiką joje pasikeitė?

– Pasikeitė viskas. Atvykęs į „Žalgirį“ komandoje radau tik kelis žinomus veidus. Nuo vaikystės gerai pažystamą trenerį – Mindaugą Čepą, žaidėjus Algį Jankauską ir Raimondą Vilėniškį. Su kitais ekipos nariais teko susipažinti, tačiau tai įvyko greitai.

– Kokį įspūdį palieka komandos žaidimas?

– Sužaidėme ne vienas geras rungtynes. Visi tikisi, kad šiemet tapsime čempionais. Negalime sustoti, privalome sunkiai dirbti treniruotėse bei analizuoti savo klaidas. Dėl varžybų gausos komandos žaidimas šiuo metu šiek tiek išsiderinęs. Taip nutinka net ir pačio aukščiausio lygio ekipoms.

Manau, viskas bus gerai. Turime daug jaunų žaidėjų, o tam, kad jie galėtų sparčiau tobulėti, reikia ir vyresnio amžiaus komandos draugų. Jaunimas turi žinoti, kada reikia sustoti, kada reikia pakeisti žaidimo eigą, todėl patarimų jie turi sulaukti ne tik iš trenerių.

– Kada dėl savo gynybinių sugebėjimų gavai žymiąją pravardę „Voras“? Kas ją sugalvojo?

– Šia pravardę gavau tuomet, kai žaidžiau už antrą „Žalgirio“ komandą ir kartu su ja laimėjau antrąją pagal pajėgumą šalies lygą. Kuris komandos draugas pirmasis mane pavadino voru – neatsimenu.

– Ar prieš varžybas turi kokių nors prietarų?

– Prieš rungtynes nesiskutu barzdos. Manau, kad man tai yra labiau susiformavusi tradicija nei prietaras. Net nežinau ar varžybų dieną man tai padeda, ar ne (juokiasi).

– Ką veiki laisvalaikiu?

– Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su šeima.

– Ar pagalvoji, ką veiksi baigęs futbolininko karjerą?

– Šiokių tokių minčių turiu, bet apie tai dar nenoriu kalbėti, nes vis dar esu žaidėjas ir visą dėmesį koncentruoju tik rungtynėms.

– Kurią futbolo rinktinę palaikysi Europos čempionate?

– Mėgstamiausios rinktinės neturiu. Jeigu už Lenkijos rinktinę žais pažystami futbolininkai, galbūt palaikysiu ją.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką